Antanas Šimkus       Į „Litexpo“ keliauju kartą per metus. Kai vyksta Knygų mugė. Visados stebiuosi, ko ten važiuoju, jei nesiruošiu nieko pirkti. Dar labiau nustembu, kai, grįžęs iš mugės, atidarau kuprinę: ji pilna knygų. Kada jas perskaitysiu? Juk pernykščių Skaitymo metų likutis – stirtužėlė neskaitytų leidinių dar dulka ant grindų.

 

Į klausimą, kur dingo pinigai, galiu atsakyti ir be finansų eksperto pagalbos. Rodau pirštu Lazdynų link. Klausiu savęs: ir kokią teisę turėjau dabar, sunkmečiu, mėnesio santaupas palikti tuose leidyklų stendų pritutintuose angaruose?

 

Jokios atsakomybės, jokio pareigos jausmo – negi tas knygas antstoliams parodysiu, kai mokesčių mokėti neišgalėsiu? Nežinau. Čia tekstą turbūt ir derėtų baigti. Sentimentalia, banalia ašara vietoj taško.

 

Tačiau, kol dar šilumininkai, dujininkai ir kiti nesibeldžia į duris, siekdami aprašyti mano menkavertį turtą, paminėsiu kelis apibendrintus pastebėjimus iš šios, dešimtosios, Knygų mugės. Galbūt ateityje tai leis sutaupyti, jei nežinomos jėgos bus gailestingos, ir vienuoliktoji Knygų mugė įvyks.

 
* * *
 

Jei norite sutaupyti, neikite į Knygų mugę. Įsitikinkite, kad namie nebeliko nieko skaitytina nuo pernai. Jei nieko skaitytina neliko namie, pabandykite panaršyti po kaimyno biblioteką. Jei kaimynas išnešęs savo biblioteką į antikvariatą, nieko nepadarysi, teks Knygų mugėn važiuoti ir jums, ir kaimynui.

 

Kai nukaksite prie „Litexpo“ kasų pirkti bilieto, nepulkite eilėn iš karto, paslampinėkite šalia – prie jūsų turbūt prieis žmogus ir pusbalsiu pasiūlys įsigyti kvietimą už pusę bilieto kainos. Nesidrovėkite, linktelėkite galva. Taip sutaupysite dviem puodeliams kavos. Teko matyti, kaip vienas žmogus pigiau nei bilieto kaina siūlė dvidešimt kvietimų. Nedrįsau klausti jo profesijos, bet labiau panašus į mokytoją, nei į spekuliantą. Matyt, gripo epidemija paguldė ant menčių visą klasę. Taigi pigiau galite patekti ir jūs, ir jūsų kaimynas.

 
* * *
 

Jei norite sutaupyti, patekę į „Litexpo“ rūmų vidų, vaikščiodami tarp stendų, stenkitės neužmegzti akių kontakto su leidėjais, nesiduokite jų kalbinami, eikite nesiblaškydami, kvėpuokite lygiai. Lygiai tą patį tegul daro ir jūsų kaimynas. Jei per sunkmetį dar nepraradote laikrodžio, susitarkite, kad vaikščiojimui tarp leidyklų stendų skirsite tik penkiolika minučių.

 

Vėliau valandai nueikite apžiūrėti knygų iliustracijų parodų (šiemet tai buvo Šarūno Leonavičiaus ir Mikalojaus Vilučio ekspozicijos) – ten paprastai ir žmonių mažiau, ir niekas nieko primygtinai nesiūlo. Dar valandą galite skirti naujai išleistų knygų, dedikuotų „Lietuvos Tūkstantmečio paminėjimui“, parodai.

 

O paskui iš karto eikite į renginius. Į kokius tris vieną po kito. Renginiai – nemokami. Tarkim, jei jūs ir jūsų kaimynas patogiai įsitaisote Konferencijų salėje 5.2, tai šeštadienį nuo 14 iki 17 valandos nė nepajudėję iš vietos galite susipažinti ir su žinomais šiuolaikiniais užsienio autoriais (prancūzo Andrei‘aus Makine‘o knygos „Žako Dormo žemė ir dangus“ pristatymas), ir su lietuvių autoriais (Sigito Parulskio romano „Murmanti siena“, Justino Marcinkevičiaus knygų „Pažadėtoji žemė“ ir „Naktį užkluptas žaibo“ pristatymas).

 

Tiesa, tuose renginiuose daug kalbama apie ką tik išėjusias knygas, bet ne visiems leidėjams vidinė kultūra leidžia per pristatymą šaukti „Pirkite! Pirkite!“ Jie kalba kukliau: „Po renginio rašytojas toks ir toks ar poetė tokia ir tokia dalys parašus – mielai kviečiame į leidyklos „Leidykla“ stendą C2.H5.OH.“ Tad lankydami renginius jums patinkančia tvarka ir seka, galite išbūti nepirkę ganėtinai ilgą laiką – geras tris (o gal net keturias) valandas. Iki tol, kol kaimynas ims inkšti, kad jei nenueis į tualetą, tai iš jo liks šlapia vieta.

 
* * *
 

Jei norite sutaupyti, o žadate Knygų mugėje pabūti kiek ilgiau, maistą neškitės iš namų. Kadangi „Litexpo“ leidžia uždirbti vienintelei po penkto paviljono stogu esančiai valgyklai, tai pietų metu nutįsusios eilės nuvalgys gerą pusvalandį jūsų laiko, jau nekalbant apie menką maisto pasirinkimą ir santykinai aukštas kainas. Yra dar pora prekyviečių, kur galima įsigyti sumuštinį už kelis litus, bet vieno neužtenka, o pirkti keletą – jau ir nebloga knyga išeitų. Tad atsineštinis termosas kavos ir sumuštiniai leis jums ir jūsų kaimynui išlaikyti blaivų mąstymą visą dieną. Ypač, jei kaimynui žmona (jo ar jūsų, istorija nutyli) taip pat nepatingėjo įdėti paviržio. Tiesa, neimkite aikštingų giminių į mugę kartu – leidėjai tik ir laukia, kad galėtų jiems ką nors įsiūlyti už jūsų pinigus (kulinarijos knygos, knygos vaikams, kaip ir knygos apie kates, šunis ir kitus augintinius priklauso brangesnių prekių kategorijai). Tad būkite budrūs.

 

Grįžtant prie maisto temos, reikėtų tarstelėti – kai kur (Rašytojų kampe, pavyzdžiui) pasitaiko, kad pavaišina ir vyno taure. Tačiau nemokamose programėlėse, kurias galima paimti iš informacijos centro, apie nemokamą maitinimą ir girdymą neskelbia. Čia jau kaip pasiseks.

 
* * *
 

Jei vis dėlto nujaučiate, kad neištversite ir nusipirksite kokią knygą, pasistenkite išlaukti pačios mugės uždarymo pabaigos – kai leidėjai nuo besaikio knygos vartotojų srauto ar kitokių vartojimo priežasčių pervargę. Tada jie sukalbamesni – gali duoti nuolaidų ne tik jums, bet ir jūsų kaimynui. Beje, jei jau perkate, pirkite tiktai geras, kokybiškas knygas, kurias skaitysite ne jūs vienas. Išankstinėms nemokamoms konsultacijoms apie geras knygas tinkamiausia vieta – rūkomasis. Ten sutiksite visus savo ir kaimyno pažįstamus, kurie, sukabinę kirvius palubėje, išsyk jums suteiks informacijos, kuri leidykla prekiauja žemesnėmis, kuri išpūstomis kainomis. Papildoma sąlyga: būti pakančiam tabako dūmams.

 

Dar vienas, kraštutinis, būdas išvengti knygų pertekliaus ir skylės biudžete – imti visą dalomąją medžiagą, kurią taip įkyriai bruka kelią užtveriantys reklamuotojai – tris kartus apsukę mugės paviljoną, rankose turėsite apie kilogramą laikraščio „Kabala“, puskilogramį lankstinukų su knygų leidybos naujienomis, kokius septynis šimtus gramų kvietimų į pristatymus ir skirtukų. Pakankamas svoris, kad negalvotumėte, jog rankose dar kažko trūksta.

 
* * *
 

Ne veltui dešimtosios Knygų mugės šūkis buvo „Tiražas – trys milijonai“. Įsivaizduojate tokį tiražą? Ne? Ar jūsų kaimynas mėgsta Marijono Mikutavičiaus dainas? Nė velnio? Pyksta, kad tiek išleido knygoms? Nemano, kad verta skaityti dėl savo garbės? Ką gi, turbūt jis tūkstantį kartų buvo teisus...

 

P.S. Jei nepavyko sutaupyti Knygų mugės metu, nesijaudinkite – visa Lietuva jau kurį laiką niekaip niekur nesugeba to padaryti.

 

Literatūra ir menas

2009-02-20