Naujausioji iniciatyva – meno albumas Šiuolaikinė išeivijos dailė JAV. Jo paantraštė Dabarties dialogai liudija, kad tai yra kelių kartų ir dviejų pasaulių – Vakarų ir Rytų, laisvojo ir posovietinio, – susitikimas knygoje, tampantis meno dialogu. Knygos sudarytoja Vida Mažrimienė, vadovaujanti šiuo metu V. K. Jonyno dailės galerijai Druskininkuose, knygoje rašo, kad tai „laikmečio prezentacija, dabarties dialogai, pasauliui laužant sienas, į lietuvių areną ateinant naujiems vardams”.

Dar vienu knygos sudarytoju tapo Danas Lapkus (JAV), nes jis parengė anketą 112-ai Amerikos lietuvių dailininkų. Ne visi atsakė į tą anketą, kurioje buvo klausiama, kur menininkas užaugo, kur dabar gyvena ir kur norėtų gyventi, ką norėjo pasakyti konkrečiu kūriniu, kurį siuntė į būsimąjį albumą, kokį savo gyvenimo įvykį laiko įdomiu ir reikšmingu, kas buvo jo mokytojai, ką jis mėgsta, apie ką svajoja, kokie jo planai.

Sudarydamas anketą D. Lapkus ir nesitikėjo, kad į ją atsakys visi adresatai, bet beveik 100 dailininkų pateikė informaciją – išsamesnę ar šykštesnę, atsiuntė į Druskininkus po vieną savo kūrinį ir savo paties nuotrauką. Iš atsakymų jau galima susidaryti apytikrį vaizdą ne tik apie konkretų asmenį kaip meninę individualybę, bet ir apie jo santykį su kultūrine aplinka, įtakomis, turėjusiomis reikšmės jo kūrybai, taip pat ryšį su kitais lietuvių išeivijos ir amerikiečių menininkais.

Knygoje pateikiamas ir solidus meno kritiko, Bostono universiteto profesoriaus Stasio Goštauto analitinis-apibendrinamasis straipsnis „Lietuvių menas tūkstantmečio išvakarėse”. Jame autorius apžvelgia XX a. Lietuvos dailės raidą nuo 1907 m. pirmosios dailės parodos iki šių dienų, akcentuodamas išeivijos dailės pagrindinius etapus – antrosios ir trečiosios išeivių „bangos” dailininkų kūrybos ypatumus, tų „bangų” tarpusavio santykius. Jo nuomone, šiuolaikinis išeivijos menas „įvairus ir spalvingas... labai skirtingas, asmeniškas, gal net per daug subtilus. Iš šio albumo... galima pasirinkti ką nori: turtingą spalvą, įvairią formą, įkvėpimą iš praeities, nors neretai jau tas pat, iš kur jis (menininkas – A.Ž.) kilęs, o jo įkvėpimo šaltinis yra kosmopolitinis, globalinis”. Paskutinė profesoriaus frazė verčia suklusti tuos, kurie tarp šiuolaikinių menininkų ieško patriotizmo ir nacionalumo apraiškų.

Vida Mažrimienė, pristatydama knygą, apžvelgė joje sutelktų dailininkų anketas ir per jas atsiveriantį individualų menininko pasaulį. Ir paaiškėja, kad... ,,nepriklausomai nuo gyvenimo Amerikoje trukmės, anketos buvo pildomos: lietuviškai 70 proc., anglų kalba – 27 proc., kitos – mišriai”. Šiek tiek kartėlio suteikia faktas, kad „trečiabangiai” pernelyg greitai adaptavosi amerikiečių visuomenės terpėje, t.y. nepanoro pildyti anketų gimtąja kalba. Aišku, tai jų reikalas, jų pasirinkimas, bet atminkim, kad jie į JAV atvyko vėlai, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais, t.y. dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje arba dar vėliau. Tarp atsakiusiųjų į anketą jie sudaro beveik 50 proc. Tą kartėlį galima justi ir V. Mažrimienės tekste: „Dabartinis emigrantas bet kada gali sugrįžti į tėvynę, palaikyti kontaktus su Lietuva. Dauguma jų, skirtingai nei jų pirmtakai, nebenori gyventi Lietuvoje. Jie adaptavosi naujoje aplinkoje, palaiko kontaktus vieni su kitais, yra aktyvūs, įgavo profesinės patirties.”

Paskutinioji autorės frazė rodo, kad iš Lietuvos jie išvyko būdami studentai arba tik baigę mokslus Lietuvos meno mokyklose. Jų atstovas, talentingas menininkas Aidas Bareikis, pateikęs knygoje savo kūrinį „Easy Times”, paliudija jų menines nuostatas ir stilistiką. Taigi Aidas pradeda anketą pildyti angliškai, bet vėliau pereina į lietuvių kalbą. Kadangi jo kelias į Ameriką gana būdingas, verta trumpai jį apžvelgti. Aidui, Vilniaus dailės akademijos studentui, didelį įspūdį padarė 1992 m. į akademiją atvykęs dėstyti Kęstutis Zapkus. Jis tuoj pat užkrėtė studentus postmodernizmo bacila. Du atkaklūs studentai A. Bareikis ir J. Ludavičius, rašydami prašymus, pildydami įvairias anketas JAV ambasadoje, buvo išleisti į Hunter College Niujorke, kad ten studijuodami įgytų magistro laipsnį. Ir, žinoma, pasiliko Amerikoje. Niujorke Aidas susipažino su vietos dailininkais, su jais drauge įkūrė savo galeriją. Ten ir pradėjo meninę karjerą. 2007 m. jis atstovavo Lietuvai tarptautinėje Atėnų bienalėje. Ten buvo įvertintas jo talentas, bet... anketa baigiama tokiais menininko žodžiais: „Gyvendamas ir kurdamas JAV, Lietuvoje nesu ypatingai vertinamas, tačiau tai turbūt laisvės kaina”.

Ar po tokiais žodžiais gali pasirašyti dažnas „trečiabangis” dailininkas? Kiekvieno jų kelias į JAV skirtingas, bet į šią šalį juos atvedė panašūs motyvai – įsitikinimas, kad laisvės kaina yra ne per didelė už paliktą tėvynę. Kaip jiems klojasi Amerikoje, galima įsitikinti pavarčius patį albumą. Jų kūriniuose ryškūs šiuolaikinio meno atšvaitai, mažai ką bendro turintys su tradicine lietuvių daile. Beje, ar ne tuo pačiu keliu eina ir naujausioji Lietuvoje gyvenanti menininkų karta?..

Albumas Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV, beje, pradedamas nuo antrosios „bangos”, pokarinės... Į anketą pirmoji atsako Vanda Aleknienė (viešnagės Lietuvoje metu dalyvavusi ir Druskininkuose, knygos pristatyme). Ji atsiuntė savo tapybos darbo reprodukciją „Kai žydi obelys” (2004). Jame veržli, įstrižainė, žydėjimo kompozicija, mėlynos, baltos ir juodos spalvų harmoninga dermė. Dailininkės kūrybinė biografija panaši į daugelio „antrabangių” – pokario Vokietijos „dypukų” stovyklų gimnazijos, Vokietijos, vėliau Amerikos meno mokyklos ar universitetai, privačios studijos pas vyresnės kartos, pripažintus prieškario Lietuvos dailininkus – V. Petravičių, V. K. Jonyną... Daugelis „antrabangių” savo kūrybos įkvėpėjais ir palaikytojais pripažįsta Dievą ir gamtą... Tapytojai ir skulptoriai, grafikai ir keramikai, kaip minėjau, baigę studijas jau Amerikoje, neatitrūko nuo liaudies meno tradicijos, nuo prieškario Lietuvos dailininkų nubrėžto kelio. Ir tai dėsninga, nes kiekvienas laikas turi savo filosofiją, madą ir kelią. Štai kaip į anketą atsako dabar jau a.a. Vytautas Ignas: „Gerus meno įgūdžius gavome Freiburgo meno mokykloje, tapybos – pas Viktorą Vizgirdą, Adolfą Valešką. Raižybos įgūdžio patirties sėmėmės iš Telesforo Valiaus”. Daug kam įtakos turėjo bendraamžiai literatai, svetur lankomos dailės muziejų kolekcijos, pagaliau pats tuometis gyvenimas.

Antroji knygoje pristatomų dailininkų grupė yra užaugusi (ar net gimusi) jau Amerikoje, ji ir atsakinėja į anketą dažniausiai angliškai. Jų kūryboje vyrauja postmoderno, abstrakcionizmo, minimalizmo stiliai.

Knyga baigiama skyriumi „Parodos, susitikimai”. Tai nuotraukos iš parodų Čikagos M. K. Čiurlionio galerijoje (2008), Lietuvių dailės muziejuje Lemonte (2008), Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (2008), Marijampolės kultūros centre (2008), V. K. Jonyno dailės galerijoje Druskininkuose (2008), Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose (2007). Šios dailininkų ir jų bičiulių susitikimų akimirkos į knygą pateko irgi dailininkės Magdalenos Stankūnės rūpesčiu ir pastangomis.

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-07-18