Justinas Marcinkevičius. Džojos Barysaitės nuotrauka       Eidamas 81-uosius metus, mirė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

 

       Just. Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių 20 amžiaus pabaigos – 21 amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

 

       Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir eilėraščius skaitęs J. Marcinkevičius iš politikos netrukus pasitraukė, tačiau autoritetu išliko iki pat mirties. „Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs. Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą“, – viename interviu 2006 metais sakė Just. Marcinkevičius.

 

       Just. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Prienų rajone, Važatkiemyje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942-1949 mokėsi Prienų gimnazijoje, 1954 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo žurnalų „Genys“ ir „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1955 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys. 1959-1960 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos LRS valdybos sekretorius, 1960-1965 m. LRS pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990 m.).

 

       Just. Marcinkevičius, išleidęs daugiau nei trisdešimt poezijos knygų, atstovavo rašytojų kartai, iškilusiai šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo kūrybos tematika glaudžiai susijusi su agrarinės kultūros vertybėmis, lietuvių tautos išlikimu, tradicijomis.

 

       Pirmasis eilėraščių rinkinys Prašau žodžio pasirodė 1955 m. Vėliau sekė knygos Duoną raikančios rankos (1963), poemos Dvidešimtas pavasaris (1956), Kraujas ir pelenai (1960), Publicistinė poema (1961). Šios pirmosios poeto knygos daugeliu aspektų išsiteko socialistinio realizmo ribose. 1961 m. pasirodė konjunktūrinė poema Pušis, kuri juokėsi. Vis dėlto to meto poezijos fone gaiviai atrodė poeto Just. Marcinkevičiaus liaudies dainų stilizacijos, sodrūs kaimo buities ir gamtos vaizdai poemoje Kraujas ir pelenai. Savotišku posūkiu laikytina poema Donelaitis (1964), kurioje poetinė mintis sukasi apie tautos ir tautinės kultūros gyvenimą ir mirtį. Vėliau išleista poema Siena (1965), eilėraščių rinkiniai Mediniai tiltai (1966) ir Liepsnojantis krūmas (1968), poema Pažinimo medis (1979).

 

       Poezijos rinkiniuose Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Būk ir palaimink (1980), Vienintelė žemė (1984), Už gyvus ir mirusius (1988) empirinė tikrovė, jos buitinis konkretumas darosi nebe tokie svarbūs. Poetas kuria savotiškas metaforas simbolius (namai, langas, slenkstis ir t.t.), deklaruoja gerumo, užuojautos, atlaidumo idėjas, o kaimiškoji tėviškė tampa Lietuvos metonimija. Poetas transformuoja tautosakinius, mitologinius modelius, religinių žanrų poetiką. Ypač svarbūs šiuose rinkiniuose tampa žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos.

 

       Eilėraščiai iš dienoraščio (1993) – bene publicistiškiausias rinkinys. Jame publikuojame 1988-1992 m. eilėraščiai, į rinkinį įtrauktos ir lemtingaisiais Lietuvai metais pasakytis kalbos. Vėlesniuose rinkiniuose Žingsnis (1988), Carmina minora (2000) nuo visuomeninių temų tarsi grįžtama į save, prie dar knygoje Gyvenimo švelnus prisiglaudimas pradėtų elegiškų svarstymų bei miniatiūros žanro.

 

       Sovietinės okupacijos metais tautinę lietuvių savigarbą Just. Marcinkevičius skatino savo kūryba – ypač reikšminga buvo poetinių dramų trilogija Mindaugas (1968), Mažvydas (1977) ir Katedra (1971), sukurta septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

 

       1981 m. Marcinkevičius išleido poetinės publicistikos knygą Dienoraščiai be datų, 1994 m – straipsnių ir intervių rinktinę Tekančios upės vienybė.

Poetas taip pat yra parašęs ne vieną knygą vaikams.

 

       Literatūrai svarbūs ir Just. Marcinkevičiaus vertimai, tarp kurių – Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino, S. Jesenino kūriniai, suomių tautos epas „Kalevala“. Marcinkevičiaus knygos išleistos rusų, vokiečių, italų, estų, vengrų, prancūzų, novegų, anglų, armėnų, gruzinų, mongolų kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų.

 

       Just. Marcinkevičius buvo apdovanotas gausybe apdovanojimų: 1957 m. kūrėjui suteikta Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“, 1965 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1969 m. Just. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos respublikos valstybine premija už dramą-poemą „Mindaugas“, 2000 m. jis paskelbtas literatūrinės „Varpų“ premijos laureatu, 2001 m. poetui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius, 2005 m. – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas, 2008 m. kūrėjas apdovanotas Nacionalinė kultūros pažangos premija.

 

       Bernardinai.lt

       2011-02-16