***

Ak, tas virpėjimas
Tarp meilės ir nemeilės.


Tasai bauginimasis
Tarpu balto ir raudono.


Tasai budėjimas
Prie pradedančios sirgti sielos.


Ak, tas narciziškas susižeidimas
Į save.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994

 

 

 

***
Jau po meilės.
Žiba stiklo trupinys ant šlapio smėlio.


Geltligiškai šypso chrizantemos.


Jau po meilės.
Sąmonės laukus užlieja rūko pienas.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994

 

 

 

***
Norėčiau
Suvalgyti peizažą.


Į šiltą burną su raudonom lūpom įsidėti
Tą baltą efemerišką peizažą.


Žiemos peizažas
Minkštas kaip avietė.


Prispausčiau jįjį liežuviu prie gomurio,
Kad ištekėtų sultys.


Ir būtų
Ant širdies saldu.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994


 

 

 

***

Algimantui Kurui


Tiksėk, vaikuti laikrodi. Kas žino, kas yra tos baltos kruopos, kurios
                                                                                                      byra,
Ir kas yra tas juodas laukas, kuris guli nešiugždėdamas ir
                                                                                           nešlamėdamas.

  

 Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.



 
 
***

Giedrei


Kas neapčiuopiama ir kas apčiuopiama – tai sniegas ir kamienas.
Purumas neapčiuopiamas todėl, kad tai – purumas.
Apčiuopiamas šiurkštumas ir kietumas, nesgi tai – šiurkštumas ir
                                                                                        kietumas.
O dar galėtų būti sniegas ir kamienas apibūdinti: žiema ir medis
                                                                                        (ji ir jis).


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994


 

 

 

***
Sunkus putojimas violetu pražydusių alyvų
Skaidriam, šilkiniam, efemeriškam pavasario vaizde.

 

Drovus gruoblėtų ąžuolo šakų barkšojimas
Meiliais čirenimais išsiuvinėtoj glaudžioje gegužio mėnesio erdvėj.

 

Suklumpantis, rausvai tamsus širdies plakimas
Iš nieko ręstame, miražiškam sielos ir kūno rūme.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994



 

 

***
Koks nerštas dangaus platybėj grubaus pavasario naktį!
Koks tamsmėlynis bedugnio virpančio skliauto gilumas!
Kaip spindi, neturį kur dėtis, sulipusios kekėmis žvaigždės!
Kaip aršiai neša į vakarus, viską į vakarus, vėjas!


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994





***
Ak, tą ištįsusią nuo sielos lig akiračio pilkybę
Jau ima gyvinti, žiūrėk, raudonas meilės augalėlio siūlas.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994


 

 

 

***
Nuo lėtų ilgos žiemos kankynių ir staigaus pavasario žiaurumo,
Ak, gražiai pajuodo trapūs tavo paaugliško veido paakiai.


Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994

 

 

 

***
Iš niekur atskridęs šilkinis pavasario vėjas.
Įstrigęs į pusnį atbundančio jausmo angliukas.
Ir sniego laukai – ligi pat, ligi pat horizonto.

 

Andriuškevičius, Alfonsas. Trisdešimt trys eilėraščiai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.