Jis norėjo pabūti mieste, kur namai raudoni ir smailūs, panašūs į bažnyčias, kur matyti griuvėsių liekanos, apibirusios alyvų žiedais, o miesto pakraščiuose apsamanojusios dar ne visai išgriuvusios sienos, kur viskas kalba apie tai, kas buvo ir kas yra dabar, kur akys užkliūva už kiekvieno akmens, pasakojančio, kas yra karas ir kas būna po karo. Tenai vaikštai gatvėm vienas, nes niekas nepažįsta tavęs, eini su savo mintim ir ištisą dieną beprasmiškai ieškai antikvaro.

       Andrius būtinai turėjo nuvažiuoti į tą miestą. Dabar jis tylus vaikščiojo mažame miestelyje, jūra netoli ošė, o žmonės, nerūpestingi ir išsimaudę, ir, rodėsi, nepaprastai švarūs, ėjo žaliom gatvėm, medžių lapais atsirėmusiom į mėlyną dangų ar vėjo genamą debesį, ir visą laiką griuvėsių miestas neišėjo Andriui iš galvos. Irma ėjo greta, ji taip pat tylėjo, o jis galvojo, kaip atrodo šis miestelis rudenį, kai gatvės pasidaro nebe žalios, kai mėlyno dangaus nedaug, o žmonės, iš kur atvykę, ten ir išsikrausto. Jis nejučiom palygino tą įsivaizduojamą nykų rudens miestelį su anuo miestu, kur ištisą dieną ieškai antikvaro, ir jam jie pasidarė kažkuo panašūs. Bet pasvarstęs jis suprato, jog taip atrodo todėl, kad jis tą miestelį mato tik vasarą ir galvoja, kad žalios gatvės ir išsiprausę žmonės yra vienintelė jo šiluma, galvoja taip todėl, kad gerai nežino, kaip miestelio žmonės moka džiaugtis jūra ir sūriu vėju.

       Jam patiko, kad Irma netrukdė, kad ji ėjo greta tyli, gera ir suprasdama, jog jo mintys dabar tenai, aname dideliame mieste, panašiame į jam nepažįstamą miestelį prie jūros rudenį. Jis džiaugėsi, kad Irma taip pat rūpestingai, kaip ir jis, stotyje klausinėjo, kada iš K. išvažiuoja autobusas į aną miestą raudonais, sudaužytais stogais, ir Andrius nusijuokė, kai ji pasakė:

       – Andriau, man rodos, kad nieko neišeis mums. Tasai autobusas iš K. išvažiuoja į tavo miestą lygiai septintą valandą, o iki K. iš čia reikia važiuoti beveik valandą ir dar suspėti iki kelto, ir persikelti, ir tik paskui jau važiuoti. Tai kada mes iš čia turim išsikraustyti, Andriau?

       Jis nusijuokė, jam buvo smagu, kad ir Irma nori važiuoti į miestą. Paskui jie abu išlandžiojo visus autobusų stoties kampus, garsiai skaitydami stočių pavadinimus ir ieškodami valandos, kurią iš žalio miestelio anksčiausiai į K. išvažiuoja autobusas. Bet tokio, kuriuo galėjai suspėti į K. ir paskui persikelti į kitą pusę, nebuvo, ir jie abu nutarė, kad iš to miestelio niekas nenori važiuoti septintą valandą į jų miestą. Eidami atgal, jie vėl tylėjo, ir Andrius matė, kad Irma dabar jau nori važiuoti septintą valandą – labai nori, kad Andrius galėtų važiuoti, o kartu su juo ir ji. Andrius galvojo, ieškojo būdų, kaip iš to miestelio nusikraustyti į K. bent kokią šeštą, na, vėliausiai penkiolika minučių po šešių, ir staiga jam atėjo mintis, kad reikia anksti rytą išeiti į plentą ir laukti bet kokios mašinos. Jei šoferis bijosis priimti į kėbulą, tada Andrius įsodins Irmą vieną prie šoferio, ir tegul ji važiuoja pirma, tegul keliasi keltu per marias, tegul pasako tenai to autobuso šoferiui, kad jis, Andrius, taip pat turi greitai atvažiuoti, tegul paprašo šoferio, kad palauktų bent dešimt minučių, paskui paspaus greičiau, spės laiku, plentas geras, tuščias, o Andrius čia, ant plento, lauks kitos mašinos ir atskubės. Ir jis, vis dar nieko nesakydamas apie savo planus, nuėjo su Irma žalia gatve į miško plentą, o iš to plento į kitą vietą, kur jie turėjo sulaukti mašinos ir nuvažiuoti ja į K., kad prieš septynias būtų anoj marių pusėj. Pro sankryžą lėkė viena mašina po kitos, o jie ramūs ėjo atgal, džiaugdamiesi, kad pagaliau surado išeitį, kad septintą valandą važiuos į tolimą miestą be antikvaro.

       Miestelis buvo gyvas, ir, tur būt, todėl, kad jie surado išeitį, Andriui atrodė, jog žmonės labai puošia šį žalią miestelį – ir jūra ošia jiems, ir pavasaris užsitęsė tik dėl to, kad žmonėms, kai jie čia suvažiuos, dar žydėtų alyvos ir kaštonai. Eidamas pro nedidelį raudonai žalią namuką, Andrius sustabdė Irmą ir parodė jai prie stiklo priklijuotą popierėlį, ant kurio buvo parašyta:


       Š a n d i e n a   K r a u t u v ė   N e d i r b a
       S a r i s ė j a   s u p a r s i k r a u s t i m o
       į  N a u j a  v i e t a,  V y t a u t o
       G-vė  Nr  56


       Jie abu linksmai pasijuokė, ir paskui Andrius vėl pagalvojo apie tą miestelį rudenį, kai jo gatvės būna nebe žalios ir žmonių nėra, o bangų ošimas dar didesnis pro belapius medžius.

       Rytą, pažadinti laikrodžio, jie išėjo į tylią gatvę, kurioje tik šlavėjos darbavosi su šluotomis, ir džiugino juos, kad anoj miško pusėj vis buvo girdėti mašinų ūžesys. Negyvas ir kažkoks sušalęs ankstų rytą, parke stovėjo didžiulis ratas – atrakciono pasididžiavimas, ir Andrius pasakė, kad jam patiktų, jei dabar tas ratas pamažu suktųsi ir visuose jo lizduose sėdėtų balti vaikai. O Irma sutiko, kad tai būtų labai gražu. Oras buvo tykus, tik girdėjosi, kaip jūra už miško pradeda pamažu judintis, ir kelios lakštingalos ardė tylą. O mašinų nebuvo, kai jie išėjo į kryžkelę, abu suprato, kad tas garsas, kurį girdėjo, buvo apgaulingas: anoje plento pusėje, kažkur už krūmų, laukuose, čia nutoldavo, čia priartėdavo traktorius, ir tas traktorininkas, matyt, į laukus išvažiavo labai anksti arba dirbo antroje pamainoje, arba stengėsi įvaryti kiek galima daugiau procentų ir pakliūti į garbės lentą. Dešinėje plento pusėje prie stulpo buvo prikalta žydra lentelė su užrašu: „Pasienio zona. Išėjimas į jūrą draudžiamas“, bet Irma nutarė, kad per griovį pereiti galima, ji atsisėdo ant griovio kranto, o Andrius antroje pusėje, ir plentas skyrė dabar ne du kraštus, o du artimus žmones, o Andrius, neramiai žiūrėdamas į tuščią plentą, pagalvojo, kad labai gerai, kai tarp dviejų žmonių yra siena, kurią galima pereiti. Paskui jie jau nebežiūrėjo į plentą ir sekė žmogų, kuris atsargiai ir rūpestingai pievoje pririšo miegūstą karvę, o pats, užsivertęs ant pečių tinklą, nuėjo plentu į miestelio pusę ir, neramiai dairydamasis, niro į mišką. Andrius garsiai nusijuokė:

       – Bijo, kad nesektume iš paskos. Tikriausiai, ungurių nuėjo trauktis, žaltys.

       Ir pagaliau toli plente pasirodė maža mašina. Ji nėrė labai greitai, ir tai buvo jų pirmoji ir paskutinė viltis, nes jau po dešimties penkiolikos minučių septintos valandos autobuso šoferis sės į savo mašiną, važiuos prie benzino kolonėlės ir stengsis pralinksminti apsnūdusią benzino kolonėlės sargę. Irma greitai peržengė sieną – plentą, jie abu pakėlė rankas, bet maža dardanti mašina pralėkė pro šalį, nors joje sėdėjo tik du – šoferis ir, kaip Andriui pasirodė, labai stora moteris su gėlių glėbiais. Šoferis nudavė net nepastebėjęs dviejų žmonių plento pakrašty, jis nė nepagalvojo, kad K., anoj pusėj, kitas šoferis pila benziną į autobusą ir kad jis turės išvažiuoti be Irmos ir Andriaus.

       – Tuščia mašina, ir negalėjo paimti, – žiūrėdama į šaltą asfaltą, tyliai tarė Irma. Andriui pasidarė gera dėl to, kad Irma akimis nelydėjo tos dardančios mašinos. Degdamas cigaretę ir taisydamas ant nugaros kūpriną, jis pasakė:

       – Man rodos, jie nuvežė į K. gėles. Tokie, kurie gėles parduoti veža mašinomis, negali pagalvoti, kad po keturiasdešimt minučių mes turim būti ne tik K., bet ir anoj marių pusėj.

       Jie laukė jau nebe ilgai, nes vilties nebebuvo, o miegūsta karvė žiūrėjo į juos tingiomis akimis ir paskui, mostelėjusi snukiu, pradėjo pešti žolę, o traktorininkas vis burzgė, ir traktorininkas stengėsi iškopti į pirmūnų gretas.

       Grįžo jie neskubėdami, ir miestelyje, dar kartą skaitydamas skelbimą su keistu žodžiu ,,sarisėja“, Andrius matė, kaip Irma sugniužo, kaip jai pasidarė liūdna, nes laikrodis tada išmušė septynias ir, jei ano autobuso šoferis tvarkingas, jis jau užvėrė kabinos duris. Andrius liepė eiti Irmai miegoti, o pats pasakė pavaikščiosiąs gatvėmis, gal būt, nueisiąs ant tilto. Bet, likęs vienas, jis patraukė tiesiai centrine gatve, nes jo galvoje, antrą kartą skaitant skelbimą su keistu žodžiu „sarisėja“, kilo mintis, kuri, rodėsi, buvo labai reali. Sutikti žmonės jam mielai aiškino, kur yra nedidelė miestelio autotransporto kontora, kur vakarais sugrįžta visos miestelio mašinos. Stotelė buvo toli, bet jis ėjo greit, varomas džiaugsmo, kad, tikriausiai, vis dėlto išeitį surado, kad jie išvažiuos būtinai septintą valandą ryto į savo miestą. Stotelėje mašinų buvo visai nedaug, ir tos pačios beveik visos neburzgė, niekur nesiruošė važiuoti, jas suginė čia, matyt, remontui, nes jos atrodė apdaužytos ir pavargusios. Jis priėjo prie mašinos, po kurios papilve gulėjo kareivis. Pasienietis įtartinai nužvelgė Andrių ir tik tada atsigavo, kai Andrius paklausė, kur galima rasti dispečerį.

       – O va – jis kaip tik eina iš raštinės į gatvę, – pasakė tas ir vėl ėmė brūžinti mašinos papilvę.

       Andrius pasivijo dispečerį, ir, matyt, keistas pasirodė dispečeriui jo elgesys, nes jis labai nustebo, ir tik tada, kai Andrius ėmė kalbėti neskubėdamas ir labai rimtai, tepaluotas vyras aprimo ir, traukydamas pečius, žemaitiškai paaiškino:

       – Turiu nuliūdinti. Nieko pačiam nebus. Penktą valandą jokia mašina iš mūsų stotelės nevažiuoja. Kur – taip anksti! Pats matai, koks čia tas mūsų miestelis, kokie čia reikalai? Kas gyvena prie tolimųjų reisų kelių, – kitas dalykas.

       – Man nebūtinai rytoj. Gal poryt, užporyt?

       – Ne, penktą valandą niekas iš čia neišvažiuoja. Gal per kelis mėnesius kokį sykį ir pasitaiko. Ką aš galiu tau patarti – jei jau yra toks reikalas, gal su kokiu privatininku susišnekėk arba nuvažiuok į K. ir pernakvok.

       Pernakvoti, žinoma, buvo galima, ir susitarti su privatininku galima, bet Andrius norėjo be privatininkų, be nakvynių patekti į septintos valandos autobusą, – nuvažiuoti į K. su kokiu nors šoferiu, kuris veža iš ten pieną, duoną ar anglį, nes Andrius su Irma įsitikino – tie, kurie mašinomis veža į K. parduoti gėles, tokių antikvarininkų, kaip jie, nevežioja.

       Atgal jis ėjo liūdnas, suraukęs kaktą ir kramtydamas nagus. Irma jau tikriausiai pabudo, ir Andrius turės pasakyti jai, kad kol kas jokios išeities jis nesurado. Irma labai nusimins, nes ir ji antikvarininkė. Dispečeris – žmogus, matyt, toksai, kuris jau nemažai mašinomis išvežiojo anglių, malkų, pieno, duonos ir ko tik nori, ir nė karto – gėlių pėdų, nes jis, jau gerokai paėjęs, sustojo ir lyg teisindamasis pasakė:

       – Baisiai nesmagu, kad negaliu padėti. Klausyk! – kažką sugalvojęs, susuko jis, – paimsiu ryt penktą valandą kokią mašiną ir nuvešiu. Mat jį pypkiai, reikia žmogui padėti.

       – Ne, aš nenoriu, kad specialiai. Ir Irma nesutiks. Ačiū už rūpestį. Aš dar ką nors sugalvosiu.

       Parėjęs jis rado Irmą sėdinčią ant lovos. Ji žiūrėjo į jį didelėmis akimis. Andrius pajuto, kaip labai reikia ieškoti išeities.

       – Kol kas – nieko. Niekas nevažiuoja taip anksti. Sako, kokie čia jų reikalai, kad naktimis baladotųsi.

       – Jie nežino, kaip mums reikia anksti patekti į K., o iš ten į aną marių pusę, o paskui į tavo miestą.

       Iki pusiaudienio jis nieko negalėjo sugalvoti. Kai jie ėjo pro paštą, Andriui staiga kilo mintis paskambinti į K. autobusų stotį ir pasiteirauti, ar tikrai iš anos marių pusės į raudoną miestą septintą valandą išvažiuoja autobusas. O gal jis išvažiuoja ne iš anos marių pusės, o tiesiai iš stoties, gal pasikeitė tvarka, ir tada iš žalio miestelio jie galėtų išsikraustyti valandą vėliau.

       Kai sujungė su K, kabinoje keldamas telefono ragelį, Andrius pamatė, kad Irma priėjo arčiau stiklo ir, išplėtusi akis, žiūrėjo į jo lūpas.

       – Ką? Septintą valandą visai nebeišvažiuoja? Negali būti – čia, žaliame... miestelio stoty sakė, kad išvažiuoja. Lygiai septintą! Ir tvarkaraštį matėm. Taip parašyta.

       – Anksčiau išvažiuodavo. Dabar tik penkiolika dvidešimt penkios.

       – Bet mums reikia septintą. Ar jūs suprantat?

       K. autobusų stotyje mergaitė nusijuokė:

       – Aš čia tikrai nieko negaliu padaryti. Jums būtinai reikia septintą? Tai skriskit lėktuvu. Iš K. išskrenda pusę dešimtos. Būsit tuo pačiu laiku, kaip ir autobusu, išvažiavę septintą. Argi ne tas pats?

       Išėjęs iš kabinos, jis tyliai ir labai rūpestingai užvėrė duris, o Irma prie lango tylėjo.

       Prie raudonai žalio namo su „sarisėja“ ji tarė:

       – Ką darysi, Andriau, skrisim lėktuvu... Ką darysi. Kodėl tu toks liūdnas?

       – Mums reikėjo septintą, Irma. Bet nei mašinų kryžkelėj sulaukėm, tik su gėlių pėdais viena pralėkė, nei dispečeris nieko negalėjo padėti. O dabar jau niekas nebegali padėti. Jokios išeities jau nėra. Dabar niekas nuo manęs nepriklauso, Irma.


       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.