– Prašom, įeikite, – išgirdusi beldžiant, pasakė ji, nepasukdama galvos ir tik mintyse žiūrėdama į duris. Žvelgdama dabar pro langą, už kurio žemė buvo nuklota geltonais lapais ir kur klevai kasdien darėsi vis nuogesni, ji matė viena, kita, trečia kryptimi vaikštančius žmones, ištįsusius, ilgus ir, rodėsi, nieko bendra neturinčius vienas su kitu. Žmonės slinko ir slinko daugybe krypčių, daug daugiau, negu buvo gatvių, takų ir šaligatvių, jie ėjo čežindami klevų lapus, ir mergaitės akyse likdavo siauri pėdų labirintai, kuriuos – kartu su lapais – judindavo ir ardydavo vėjas.

       Ji nuklydo parko taku prie upės, ėjo linguojančiu lieptu į kitą pusę – tenai iš mažos stotelės išlekia nedideli autobusai, ir iš ten, nuo skardžio, miestelis atrodo tarytum aptvertas neperlipama tvora, iš aukšto kamino rūksta drumzlini dūmai, žiemą ir vasarą, kepina saulė, žmonių beveik nematyti, jie juda mažyčiai lyg taškeliai, ir jų judėjimo linijos susikryžiuoja begalybę kartų, o nuo tokio pagalvojimo ir pamatymo per metų metus miestelis darosi panašus į seno kambario sieną, kurios raštą keičia raštas ir dažą dažas.

       Tik vienas nedidelis plyšys yra iš to aptvaro – siūbuojantis lieptas per plačią upę, todėl ji skuba tuo lieptu, paveja žmogelį, variną dviračiu, žmogelis eina sunkiai, dviratis tampo jį į šalis, o, perėjęs į kitą pusę, niekaip negali ant jo užsiropšti, vis linksta ir linksta prie žemės, ji palaiko dviratį, kad žmogeliui būtų lengviau; tuo metu maiše, permestame per dviračio rėmą, ima garsiai kriuksėti ir žviegti, net žmogelis per girtumą supranta, kad yra juokinga, jis sunkiai šypsosi, o ji, leipdama juokais, klausia:

       – Ar neatsirado pirkėjų? Ir dar taip ilgai išlaukėte...

       – Ne taip ir ilgai, –sunkiai sako žmogus, bet kalbėti nori, smagu, kad mergaitė išmano jo reikalus. – Juk galima suprasti, kad aš ne visą laiką turguje buvau. Tam yra rodiklių... Ir pirkėjų netrūksta, prie manęs taip pat vis lindo, tik nepatiko, kad manieji balti, ir kainą užsiprašiau pamanomą, tiktai dabar labai ieško deglų.

       Jam pavyko pajudėti iš vietos, paskui ėjosi geriau, jis nuvažiavo, krypuodamas ir nardydamas tarp žmonių ir nedidelių autobusų, paskui dingo gražiame pušyne, o jo baltieji maiše, net ir nutolus, vis garsinosi.

       Eidama palei upę, ji prisiminė, kad tenai, ties vingiu, vasarą buvo labai liūdna, iki pusės išsirengęs žmogus pjovė dar visai žalias avižas, aptrupėjęs cementinis liūtas laikė letena prispaudęs šerniuką, tuo visiems parodydamas, kad gamtoje laimi didieji ir stiprieji, buvo labai karšta, žmonės kitoje upės pusėje, prie pušyno juostos, be garso žiopčiojo ant geltono smėlio, ji pasidarė iš balto popieriaus kepurę, paskui ją paliko, ir dabar toje vietoje turėtų būti geltonų lapų kauburys.

       Su gailesčiu grąžindama save iš praeities į baltą kambarį, ji paklausė įėjusią moterį:

       – Tikriausiai, jaučiatės geriau? – Mergaitė liepė moteriai atsisėsti. – Ar vis dar negalite užmigti?

       Moters suknelė buvo labai graži, tiko prie jos išvargusio, nemigos iškankinto veido. Ant pečių krito tamsūs plaukai, o krūtinę puošė didelis gintaro gabalas. Ji laikė padėjusi rankas ant baltai užtiesto stalo. Keistą artumą ir kažką bendra pajuto mergaitė moters rankose ir baltuose pirštuose.

       – Kai labai pavargstu, tada ir užmiegu, – sako moteris pusbalsiu, žvelgdama į kaktusus, pastatytus ant palangės, paskui į siaurą, baltai paklotą sofą. Po to labai ramiom akim seka baltą mergaitės veidą ir įsmeigia akis į dar baltesnį jos chalatą. Už baltos užuolaidos į kriauklę papteli vandens lašas. Moteris nežymiai krūpteli. – Dar aš suspėsiu išsimiegoti, prieš akis dar tiek daug laiko. Man labai sunku, kai į mane žmonės žiūri kaip į kitas. Man viso to nereikia, o jei ir reikia, tai kitaip. Teisybė, aš atsivežiau dvidešimt šešias sukneles ir kasdien jas keičiu, velkuos vis kitą. Juk jūs suprantate, kodėl aš taip darau. Man patinka kasdien užsivilkti naują suknelę, man tada vis šventė ir šventė. Vaikštau tokia nekasdieniška ir didesnė, net sau tada patinku. Aš tenai, namie, neturiu nė kada pasipuošti, ten ir nepamatys niekas, niekam manęs tokios nereikia, užtenka kitokios. Dieve, kokias aš jums kalbu banalybes, bet kad jų daugiau nei ko kito. Tenai viskas vis vien, tik dirbi, bėgi nuo nakties iki nakties. Jūs nepykite, bet aš kitokio sau džiaugsmo ir nebemoku pasidaryti.

       Moteris vėl liūdna žiūri į baltą mergaitės drabužį, į jos truputį pravertą burną ir baltus dantis. Ji prašyte prašo pritarimo, paskatinimo. Jo moteriai labai reikia išbristi iš banalybės. Aplink yra balta. Žali kaktusai stovi ant palangės.

       O tenai, pagal upę, driekiasi baltas smėlio takas, jis tįsta šalia žalio aerodromo, pakeliui stūkso apsamanoję akmenys, kuriuose iškaltos negyvų žmonių pavardės, tenai, vidury balto avižų lauko, stovi žmogus, jam iš abiejų pusių nedideli vaikiukai, saulė leidžiasi raudona, žmogus su vaikais avižų lauke atrodo šalia istorijos...

       – Įeikite, prašom.

       Kažkas vėl pasibeldė. Po pusmečio ar po metų. Jau nebėra raudonų lapų, jau matyti už lango kiškio ar katino pėdos sniege, ir žmonių pro sustingusius medžių brūkšnius nueina mažiau, šalta, pastovumo ir susikaupimo metas. Prie metalinio stulpo pritvirtinta šaltyje plakasi nublukusi vėliava. Nuo kalnelio, tiesiai parko taku eina dviese – iš kaimų atvažiavę žmonės suka prie nedidelių vartų ties ta vieta, kur vasarą ir rudenį buvo lieptas. Du žmonės dar turi rogutes, kuriose paguldytas ilgas maišas. Vyras stabteli, pasilenkęs įsikimba į rogutes, stumiasi, o paskui, užgulęs maišą, lekia pakalnėn, juokdamasis ir kažką šaukdamas žmonai, kuri negali greičiau nei eiti, nei bėgti – ji žingsniuoja vienodai atsargiai, atsilošusi, jos didžiulis pilvas išpūtė mėlyną paltą, moteriškės skruostai garuoja. Pakalnėje jiedu vėl sueina į krūvą, vyras tempia rogutes, moteris pūtuoja šalia. Pereis ledu upę, o paskui abu suplasnos ir įskris perėti į šiltą lizdą.

       Žmogelis stovi tarpdury – nedidelis, apsiavęs veltinius, net kailinių nenusivilkęs, net ir kepurę rankoj laikydamas. Jis netgi nesako nieko, paklusniai laukia šalia kėdės, o paskui taip pat paklusniai ima rengtis, kraudamas į krūvą drabužius. Jis labai norėtų prašnekti, bet nesugalvoja pirmo žodžio. Jisai yra apakintas sienų, sofos ir mergaitės chalato baltumo. Bet jis yra ir pastabus – vilkdamasis marškinius, akimirksniui stabteli ir žiūri į kaktusus. Kaktusai yra žali, o sienos ir sofa balta.

       Ji rašo ir rašo į knygą. Paskui klausia:

       – Ar vedęs?

       – Jau daugel metų.

       – Ar vaikų turite?

       – Turiu netgi tris.

       – Trys – tai nedaug. Kam sakot netgi?

       – Gal kam ir nedaug, o man labai.

       – Ar šeimoj visi sveiki?

       – Rodos, visi. Niekas nesiskundžia.

       Ji ilgai klausosi, kaip muša žmogelio širdis. Kažkur visai čia pat, jos ausyje, ir kažkur labai toli, baltame avižų lauke. Ji mato, kaip į vieną ir kitą pusę sniego takais nueina ištįsę žmonės. Paskui labai gerai girdėti, kaip, trupučiuką šniokšdami, kilnojasi žmogelio plaučiai, o jisai pats tuo metu beveik prasižiojęs žiuri į jos lupas, lyg lauktų mirties nuosprendžio.

       – Tai kad viskas beveik gerai, – sako ji, liepdama žmogeliui rengtis, o pati dar girdi, kaip jos ausyje darbuojasi žmogelio širdis. Baigia rašyti ir žiūri į jį, o jisai taip lėtai rengiasi, jau gal apšilo baltame kambaryje, mergaitė sėdi, sudėjusi rankas ant kelių, paskui pakyla, vis žiūrėdama į žmogelį, ima stiklinę ir pila vandens ant didžiojo kaktuso, žmogelis tai mato, jis netgi pastebi, kaip gražu yra žalias spygliuotas kaktusas šalia balto chalato, jam pasidaro gal net jauku – taip viskas čia skiriasi nuo to, ką turėjo, čia balta ir šilta, daug keisto pasitikėjimo. Jis aiškiai neskuba rengtis, o ji vėl sėdi ir žiūri gal net ir į jį, o gal pro šalį, žmogelis perdaug gerai apie save galvoja, tokių čia būna šimtų šimtai. Beliko tik užsidėti atsilapojusią kepurę, tačiau žmogelis delsia, trypčioja, žiūrėdamas čia į kaktusus, čia į baltus popieriaus lapus, čia į mergaitės rankas. Paskui, laikydamas kepurę rankoje, pamažu artėja prie kėdės ir, dar nespėjęs atsisėsti, nudūręs į žemę akis, sako:

       – Man yra blogai.

       – Ką jūs! Aš jums sakiau teisybę. Jūsų sveikata visai nebloga. Pabūsite mėnesį, išvažiuosite visai sveikas.

       Žmogelis, rodos, negirdi.

       – Man yra blogai, – sako jis vėl.

       Žmogaus skundui jautri ausis pagauna tikrą nerimasties balsą.

       – Man gyventi yra pasidarę nekaip... Aš, mat, neturiu žmonos ir, kaip sakiau, tris vaikus. Ir dar nedidelius. Man yra blogai. Aš nujausdavau prieš visa tai, kad jau kažkas prasideda, kad jau užeina debesys. Žmoną, mat, aš turiu, tik ją pasodino į kalėjimą, jinai buvo sandėlininkė, ji kažką sugalvojo negera, pareidavo vėlai, o kartais ir visai įprato nepareiti, aš nieko jai nesakydavau, nes prisilaikau tokios minties, kad kiekvienas už save atsako ir kiekvienas sau atsiskaito. Dabar man yra blogai – ji gavo penkerius metus, vienerius jau baigia, o kur dar ketveri. Viskas tas man yra neįprasta, aš nebemoku gyventi, puldinėju iš kampo į kampą, parlėkęs iš darbo, pavalgydinu, suguldau nuprausęs vaikus, o paskui ima darytis baisu, aš negaliu nei užmigti, nei doro sapno susapnuoti, guliu stačiom akim, širdis kaip įpjauta. Ir vis tas pats, ir vis tas pats. Aš jau toks nebe savy, nejuntu, nei kaip darau, nei ką, nei kam. Vis rašau laiškus, kad jinai visai nenusibaigtų iš liūdesio, o jau pats vietos nerandu. Ir namuose jau pasidarė nebegerai, nusiplūkęs per dienas, nesuprantu, nei kas man yra tie vaikai ir ar man jų reikia. Žmona parašo, jos laiškai tokie keisti, jinai taip viską išmano ir vis stveriasi gyventi, girdi, padaryk taip, padaryk anaip, sugrįšiu, tada imsimės abudu. O man jau nieko nebereikia. Gal kai žmogus pats savo galva darai, kad ir kokį blogą darbą, paskui daug lengviau yra ir atsakyti, ir susigaudyti, o kai užklumpa tave beginklį... Ji rašo, kad viskas būsią gerai, viskas praeisią. O man jau yra blogai. Mano galva tokia patežusį, ir anksčiau dažniausiai viskas išeidavo ne taip, o dabar tik jūs man galite padėti, niekas kitas. Man taip pasirodė, kai tik aš patekau į šitą kambariuką.

       Žmogelis net išprakaitavo nuo savo sunkių žodžių. Kaip ir anoji moteris, ji dabar laikė rankas ant stalo, žiūrėdama į žalsvas žmogelio akis, bėginėjančias jos veidu ir baltu chalatu.

       – Man yra blogai.

       Nuo skardžio žiūrint, mažame miestelyje kryžiuoja savo nesuprantamus kelius dideli mažyčiai žmonės, pro praviras pašto duris matyti, kaip sušilusi miniatiūrinė moteris muša ir muša ant laiškų juodus apvalius antspaudus, laiką kas pusę valandos raudonos bažnyčios bokšte pranešinėja laikrodis. Žmonės rašo vieni kitiems žodžius; sakydami paguodą, pirmiausia guodžia patys save.

       Skruzdėlių takais į visas puses skuba žmonės, vienas kitam gražiai nusilenkdami.

       – Užbėkite dabar į krautuvę, nupirkite saldainių ir pasiųskite savo trims vaikams. Jiems bus daug džiaugsmo.

       Žmogelis išslinko atatupstas, tyliai užverdamas duris, ir, likusi viena, pro žalius kaktusus ji matė jį, einantį per baltą sniegą į aukšta tvora aptverto miestelio krautuvę.

       Paskui ištisas dienas žmogelis ant raudono suoliuko sėdėdavo netoli jos durų, į baltą kambarį eidavo kiti žmonės, ją pamatęs, gražiai nusilenkdavo ir pasisveikindavo, o paskui ilgai vaikščiodavo baltomis pušyno alėjomis. Sykį tyliai jai koridoriuje pasakė vaikams pasiuntęs saldainių ir tą naktį ramiai miegojęs. Pagaliau ant raudono suoliuko sėdėti tapo nebegalima, seselės vis neduodavo ramybės, vis klausinėdavo, ko jam reikia, ir dar kartais negražiai pasišaipydavo, todėl koridorių paliko ir pasirinko baltą aikštelę prieš jos langą, iškarpytą kaktuso lapų. Iš pradžių sniego takais jis eidavo labai skubėdamas, tarytum niekur nieko, o po kelių dienų jau sustodavo ir, užvertęs galvą, žiūrėdavo į išblukusią vėliavą ant metalinio stiebo, o netrukus naktimis, jei tekdavo kam netoli būti, jį matydavo stovintį po langu ir žiūrintį į mėlyna mėnulio šviesa užlietą pušyną, o kartais net prisispaudusį prie stiklo ir prilaikantį rankomis atvėpusias kepurės ausines.

       Kartais ji ilgai turėdavo darbo, sėdėdavo prie kaktusų iki išnaktų ir visada pro užuolaidos plyšelį pamatydavo jį, bežiūrintį į vėliavą ar pamažu praeinantį pro langą ir vėl netrukus sugrįžtantį. Ji pati dažnai prisimindavo rudenį, geltonus lapus aikštėje ir baltą popierinę kepurę, paliktą anoje pusėje, o laikas bėgo, ir vienąsyk, vėlai vakare, ji pamatė žmogeli, stovintį ties jos langu sniege. Švietė mėnulis, sniegas buvo melsvai baltas, medžių šakos atrodė išpaišytos ant lango stiklo. Netoli nuo žmogaus, ant šiek tiek tamsesnio tako, jo kantriai laukė nutrintas lagaminas – ištikimas šuva. Žmogus dabar žiūrėjo tiesiai, ne į pušyną, be abejo, matė ir ją, tik negalėjo žinoti, ką ji galvoja.

       Tuo metu kažkas nestipriai pasibeldė, ir ji pasielgė ne taip, kaip visada, ji nepaprašė įeiti, o atidarė duris pati. Balta šviesa užlietame koridoriuje ji pamatė stovint moterį, kuri atrodė gal dar liūdnesnė, negu anąsyk. Ji buvo apsivilkusi baltą suknelę ir laikė rankoje tokį pat baltą megztuką.

       – Aš išvažiuoju ir noriu su jumis atsisveikinti, – pasakė balta moteris. – Jau buvo paskutinis sykis, kai aš atsivežiau dvidešimt šešias sukneles. Dabar jau tikrai galiu pasakyti, kad ir jos nepadeda.

       Nuo baltos lempos šviesos ji primerkė akis ir žiūrėjo į koridoriumi tolstančią moterį, einančią iš menkų pastangų į kasdienybę, norėjo ją palydėti bent iki koridoriaus galo, bet paskui staigiai pravėrė kabineto duris, ir tuo metu nuo lango stiklo atšoko atsilapojusi ausinė kepurė ir žalsvos graudžios žmogelio akys. Jo šuva lagaminas laukė ant tako, žmogus ėjo tiesiai prie jo, nė karto neatsigrįžo, pakėlė nešulį ir nužingsniavo per baltą sniegą. Tarpais jo kepurės ausys juokingai laptelėdavo.