Pirma dalis

       Jonas padėjo ragelį, ranka pasirėmė smakrą ir įsispoksojo į išsisklaidžiusius ant stalo popierius - niekaip nerado tam reikalui laiko - apskritai pamiršo, kas čia buvo.
       „O kas, jei aš viską dabar pamirščiau ir nebeliktų nieko, kas man tai primintų? “ – susiėmęs už galvos Biškis bėgo nuo minčių, lendančių į smegenis kaip pagaliai triratukui į ratus - „ ir jei užmirščiau labai atsakingu momentu, po kuriuo būtų praraja... “
       Įšliaužęs į balkoną, įkvėpė gilios „rugsėjienos“ ir pamojavo kaimynui, kuris žaliu laistytuvu gaivino gėles.
       „Ne aš vienas senstu“- pamanė Biškis, kai kaimynas nemačiom pasišalino iš balkono.
       Karveliai suburkavo, varnos nuskrido - pasigirdo kostelėjimas kažkur aukštai, o tada kaip koja nuėmė ir bloga nuotaika išgaravo: debesys pro skruostus braukėsi, plikę vėsino nežemiški vėjai, ausyse dūzgė kaip tarybiniam fabrike, kažkas drąskė arfos stygas, netoliese penkis kartus iš eilės žybtelėjo lyg neetatiniam elektrikui pasitenkinus rozetės pagalba. Arfos garsai artėjo ir darėsi nepakenčiami. Dabar pasigirdo ir pragertas, gargiantis balsas, kuris negalėjo priklausyti niekam kitam, kaip tik visų dainorėlių krikštatėviui - Orfėjui Pjavkėvičiui. Jis su aprūdyjusia arfa rankose, nuogut nuogutėlis ėjo apipelijusiais debesimis.
       - Atleiskite, ar jūs ne orfėjas? – paklausė Jonas, laikydamasis už Realybės Turėklo, kurio Tikėjimo Varžtai ėmė klibėti.
       - Pirma, aš ne šiaip orfėjas, o Orfėjas, -  atsakė svyruojantis tipelis, - o antra, aš esu... o tai jau ir trečia!
       Jonas, klausydamasis šios dieviškos asmenybės sapalionių, ėmė ir užsirūkė. Orfėjas, tai pamatęs, iš rankų išmetė arfą ir nuvirto prisispausdamas pasididžiavimą. Kažkur toli toli pasigirdo baisus šniokštimas.
       Jonas Biškis apsidairęs, bet nieko geresnio nei debesys aplink nepamatęs, paėmė ir patraukė link tos vietos, kur anksčiau būta ketvirtos stotelės Rojaus Vartų link.

       Kaltu žvilgsniu stebėdamas rausvą telefoną Marius Galadransas sėdėjo sujaudintas Jono Biškio skambučio, blaškydamasis tarp „skambinti ar neskambinti“. Jis jautėsi kaltas, kad nepasikalbėjo su Jonu, kuris jam taip mandagiai paskambino ir pasiteiravo „kaip sekasi“.
       - Oi, vargas man! - sušuko aukštu balsu Marius. - Dabar man kaip Tantalui lemta kankintis! Jonas man buvo toks geras, kad paskambino ir pasiteiravo, o aš atsakiau grubiai ir trumpai! Ėch, koks sizifiškai apoloniškas esu! Vargas man!
       Galadransas puolė ant grindų ir pravirko dioniziškom ašarom lyg mušamas paviano naujagimis.
       Tačiau Marius Galadransas buvo iš tų žmonių, kurie ilgai nesielvartavo - kelias minutes pakrizenęs, paašarojęs, jis pavargo ir užmigo.
       Prabudo savo gimtajame tvarte, apsuptas šieno ir mėšlo kvapo, kuris dažnai vaikystėje jam sukeldavo pykinimą. Jis išėjo laukan ir apsidairė: aplink vien pievos ir elektrostulpai, sujungti aukštos įtampos laidais (nors visiems šiame kaime jie buvo Dievo Siūlai).
       Marius pažvelgė viršun ir pamatė Joną vaikščiojantį debesimis. Biškis jo nematė, mat labai susirūpinęs dairėsi aplink, ieškodamas ketvirtosios autobuso stotelės į Rojų.
       - Man tai ima įgrįsti! - Jonas stvėrė debesį ir pakėlęs virš galvos, suplėšė. Ėmė lyti. Pievos pasidengė purslais, o Galadranso troba, kurioje jis laikė šieną, sukežo. Dangus nusidažė tamsiai violetine spalva, pakilo toks baisus vėjas, kad iš netoli esančios daržinės su visom girnom nurovė Baltaragio malūną, o tas nulėkė už penkių balų ir keturiolikos varnalėšų.
       „Jėstusvajėstus“ - pagalvojo Marius Galadransas, - „net mano močiutės Zofijos laikais tokių dalykų nebūdavo. Nebent senelis išgerdavo“.
       Virš galvos pralėkė gretimoj kaiminystėj gyvenanti našlė Drąsutavičienė, su bulve burnoj ir šakėmis šiknoj. Tačiau ilgai neskrido - kelią pastojo šimtametis ąžuolas.
       Nebesidairydamas Galadransas susigūžė ir užsirakinęs troboje, puolęs veidu į šieną...

       - Gal kas nors man pasakys, kur autobusas į Rojų? - sušuko Jonas Biškis, stovėdamas violetinių debesų apsupty. Rankoje plaukuotoje merdėjo leisgyvis debesis, o Biškis rėkavo iš Aukštybių, - išgirsk mane, Aukščiausioji Ministerija, aš noriu autobuso į Dangaus Karalystę! Tada, kai paprašiau leidimo atgal į Pasaulį, aš klydau! Dabar aš noriu į Rojų, nes ten tikrai geriau!
       Audra vis šėlo, o lietus krito vis didesdniais lašais, kapodamas žemę giliomis duobutėmis, sulyg morkos apimtimi. Griaustinis ir Jono balsas, sklindantis iš Aukštybių maišėsi tarpusavy.
       „... taip jau nutinka retkarčiais, kad tokios audros metu kažkas visų užmirštas kiurkso kažkur ramiai ir jaukiai. Niekur jis nesidairo, o sau rymoja kaip rūpintojėlis ant... klozeto. Malonus šiurpelis per nugarą bėga, akys iš malonumo primerktos, apsiblausę; šniurkščioja nosimi ir murma. Net baisu pagalvoti apie šaltį, drėgmę, vėją. O juk tokios mintys verčia dar labiau įsisukti į patalą, veidą įtrinti į mieguistai drėgną pagalvę, o visu kūnu dar pasitrinti į šilumą ... Todėl miegas ir yra pati pagrindinė gyvenimo dalis. Labai klysta tie, kurie baiminasi pramiegosiantys didesnę gyvenimo dalį. Jei ne miegas, nebūtų nei fantazijos, nei svajonių! Miegą galima naudoti net kaip maistą: jei nėra ką veikti, nėra ką valgyti (o norisi), tai paprasčiausiai užmik. Žinoma, apsiėdėliams to neįrodysi, jie atsikėlę naktį prisiės ir nuėję miegoti išpamps kaip paršai... Vasarą, tiesa, miegas primena dykumą, ir todėl anaiptol mažai kas tuo metų laiku miego teikiamais malonumais mėgaujasi, tačiau žiemą, rudenį ar pavasario pradžioje miegas yra geriausia, kas gali būti. Bėda ta, kad daug kas (tame tarpe ir TU) prabudę nebegali užmigti, mat ima prakaituoti visas kūnas, atsiranda lengvinimosi prioblema, kuri po ilgesnio laiko darosi vis baisesnė, nes rodos, kažinkas sėdi ant šlapimo pūslės ir vos tau sujudėjus ją suspaudžia. Tokiu atveju turi miegą atidėti į šalį, nes jauti, kad Miego Brudas limpa prie tavęs: taukuojasi nosis, limpa akys, dvokia pižama ... Taigi ir čia yra dvi pusės, - toliau dėstė profesorius Vytautas Sarkofagevičius, - jūs, mieli studentai, gal ir nepastebėjote, bet kai prieini šią kritinę ribą, imi nekęsti to, ką prieš tai dievinai, - profesorius atsistojo, o prisistūmęs kėdę prie stalo,  pasiraivė ir priėjo prie lentos, pakeliui numesdamas indelį su kreida ir išmozodamas grindis. Keletas studentų iš penkiasdešimt pirmos eilės nusijuokė.
       - Taigi, kaip jau minėjau prieš tai, nupiešiu... tai yra, nubraižysiu jums šiokią tokią diagramą... schemą... - profesorius Sarkofagevičius lėtai čiuptelėjo lentynos, bet neradęs kreidos, pasimetęs ėmė dairytis.
       - Kreida ant žemės! – pasigirdo iš salės tolimas studentės balsas.
       - Ot, būtinai reikėjo pasakyt... - sušnibždėjo nepatenkintas šalia sėdėjęs studenčiokas. Supykęs jis susiėmė už galvos ir pasipiktinusiu žvilgsniu pradėjo sekti, kaip profesorius sukriošėliškai lenkiasi, paima sutrupintos kreidos gabaliuką ir taip pat sukriošėliškai lėtai savo išpurtusiomis seno matematiko letenomis ima braižyti savo senai išmoktą, taip vadinamą, „schemą“, kurią jau penkiasdešimt metų braižo ant tos pačios lentos vis kitiems studenčiokams, kurie visi iki vieno savo spuoguotais snukiais tiesiog iškrypėliškai trokšta tų dulkėtų ŽINIŲ.
       - ... senas iškriošėlis, - nebeiškentęs šio liguisto reginio burbteli tas pats studentas.
       Kreida nemaloniai girgžteli į lentą, profesorius krūpteli ir visų malonumui vėl išmeta iš rankų kreidos trupinėlį, kuris nukritęs suskyla į dar mažesnius trupinėlius.
       - Ble, senas flegma, nėra žodžių. Dabar kreidos ieškos pusvalandį, - keli studentai taip pat kažką sumurma. Ir iš tikro, netrukus Vytautas Sarkofagevičius praneša, kad nueisiąs kreidos ir už kokio pusvalandžio grįšiąs.
       Uždaręs duris, jis dingsta iš salės ir palieka kelis šimtus studentų kiurksoti medinėse kėdėse tuščių tuščiausiai pliurpti.
       - Kur einate? – paklausė valytoja Ženia, pasirėmus ant šluotos.
       - Einu kreidos, Ženia, gal galėtum... - profesorius ranka mostelėjo lyg nežinodamas ką nori pasakyti. Valytoja linktelėjo ir pakėlus kibirą nuo tamsiai žalių grindų, mostelėjo galva, duodama suprasti, kad reikėtų sekti iš paskos.
       - Ale, kaip lyja, - praeidamas Vytautas žvilgtelėjo pro langą, - atrodo, ilgam...
       Valytoja nekreipdama dėmesio ėjo priekyje.
       Debesys tamsiai violetine spalva slopino dangaus šviesą, o nuo griaustinio drebėjo langai. Žaibas taip akino, kad rodėsi, kiekvieno žybtelėjimo metu, išvysti dievo užpakalį ir kiekvieną spuogą ant jo. Blogiausia buvo tai, kad lijo ne kaip iš kibiro, o kaip iš bidono sulyg denynaukščiu namu. Pakėlęs galvą (būtent savo) ir pažvelgęs į debesis, rodos, galėjai matyti kažką lakstant Rojaus Vartų beieškant...

       II dalis

       Skambutis taip įkyriai zirzė, kad tiesiog reikėjo pakelti ragelį ir pasakyti ką nors labai ir labai neinteligentiško.
       Tačiau akyse tvyrojo tirštas rūkas, o ausyse – skysti, mieguisti ir kuitulyvi garsai, kurie galvą nešė atgal, o kojas – pirmyn. Ranka užčiuopė kažką panašaus į telefono ragelį ir pasitelkus įpročius prisispaudė prie ausies.
       - Klausau.
       Nieks neatsakė.
       Marius Galadransas, neturėdamas jėgų toliau tęsti šį abejotiną pokalbį, metė ragelį ir suvaitojo - tokia bloga savijauta dar niekada nekamavo: galvoje, o tuo pačiu metu ir aplink, vyko kažkas nepaaiškinamo, lova ėmė siurbti Galadransą, o sienos tai išsiplėsdavo, tai vėl susitraukdavo, suspausdamos lovą iš kraštų.
       „Turbūt Marija baldus danguje perstumdo“ - pamanė Marius Galadransas ir iškrito iš lovos juokdamasis ir verkdamas vienu metu. Veidu įsikniaubęs į žolę jis įkvėpė šviežio oro ir pajutęs, kad lietus šlapina nugarą, beviltiškai atsiduso. Aidėjo tolimi varpai.
       - Noriu dangun, kad mane kur, aš noriu į Rojų! – suklylė iš debesų desperatiškas vyro balsas. Marius nuo šio riksmo krūptelėjo ir apsidairė žemėtu veidu aukštoj žolėj.
       „Čia dabar“ – pagalvojo Galadransas – „nejau Dievą iš namų išvarė? “. Tačiau žvilgtelėjęs dangun pamatė tik juoduojančius debesis. Gavęs per veidą lietaus lašų sankaupa, vėl įsikniaubė žolėn kaip į šlapią patalą...

       *  *  *

       - ... profesoriau, ar man dar ilgai reiks kreidą laikyti? – nutraukė Vytauto mintį valytoja, -  jums į paskaitą reikia.
       Sarkofagevičius nervingai pagriebė kreidą ir greit apsisukęs ant plastmasinės kojos išėjo iš valytojos Ženios kambario, smirdančio pelėsiais ir šlapimu.
       - Šlykšti valytoja, - suburbėjo Vytautas, įeidamas prasmirdusių studenčiokų prikimšton salėn. Tačiau vos metęs žvilgsnį į studentus, suprato, kad kažkas ne taip. Jau norėjo eiti prie lentos, kai pamatė priešais save ant grindų sėdintį studentą Igną, kuris tarp kojų pasidėjęs bliūdą su vandeniu mėtė duonos gabalus, o išmirkęs sėmė juos iš blūdo ir valgė. Profesorius pasimetęs labai garsiai ir nepadoriai nejučiom pirstelėjo. Vėliau keletas studentų sakėsi matę rudą gūsį išlėkusį iš profesoriaus Vytauto Sarkofagevičiaus dubcės. Dar vėliau buvo parašytas istorinis puslapis apie šį įvykį, o autorius gavo „VO-BLIA! “ premiją už šį darbą. Galima drąsiai sakyti, kad tai buvo vienas iš studentų.
       - Prašau netrukdyti mano paskaitos! – galutinai palaužtas profesorius suriko, kūmštyje desperatiškai gniauždamas kreidos gabalą, kuris nuo spaudimo sutrupėjo, - Ignai, kelkis nuo grindų! – dar kartą suriko Vytautas, tačiau studentas toliau kimšo vandens prisisunkusią duoną, nekreipdamas dėmesio. Salė ėmė pratisai kvatoti Fa minor akordu.
       - Geltonsnapis senas! – suriko kažkas. Kvatojimas profesorių apkurtino – užsikimšęs ausis, išsprogusiomis akimis,  jis pritūpęs apsidairė kreida išteptu išraudusiu veidu: studentai ir studentės mėlynuojančiais snukiais virsdami vieni per kitus iš kėdžių, kvatojosi iš JO! JO! Ir dar kartą JO!!! Jie rodė pirštais, prunkščiojo, putojosi ir juoko priepuolio priremti išsirenginėdami vieni kitus darė per visus galus.
       Profesorius nuvirto ant grindų ir užsikimšęs ausis išrėkė:
       - Turėkit malooo-ooonėėė-ėėės! Kas jums daaaarosiiii!
       Profesoriaus kakta meiliai, kaip skystai virtas kiaušinis, trakštelėjo į grindis.

       *  *  *

       - ... bet jeigu atsigautų, tai su beizbolke pistelk.
       - Aha.
       Durys užsitrenkia. Žingsniai tai nutyla, tai vėl priartėja, kažkur toli barbena skarda, griaustinio dundėjimas ir dar tolimesnis klegesys, kuris kažką primena, bet niekaip negalima to prisiminti.
       Pirmą kartą atmerkęs akis jis nepatikėjo tuom ką pamatė, o antras kartas taip pat neįtikino. Taigi nebežinodamas, ką toliau daryti jis surėkė:
       - Ar aš jau Rojūje?! Kiek laiko aš čia? Kodėl taip greitai aš čia atsidūriau? Kodėl man nieks apie tai anksčiau nepranešė?
       Kažkas toli ir labai galingai dungtelėjo, sugirgždėjo plieninės durys, pasigirdo gausus dundesys.
       - Tai aš dar ne Rojuje?... ne kas... kodėl nieks neatsako? Įjunkit šviesą, nelabieji jūs! Ė! Aš ne koks gyvulys! – rėkė jis iš visos geklės, - aš mirsiu čia!
       Bet jis nemirė. Atvirkščiai – jis pagimdė! Jis pagimdė naują požiūrį į vienatvę.


       Epilogizacijizmas

       Tamsos baimės ir klaustrofobijos iškankintas jis savaime, be niekeno pagalbos, krito transo būsenon ir nusirovęs bato raištelio antgalį, išmargino sienas sava išmintim. Transo būta tokio stipraus, kad išliejęs viską, kas buvo jo smegenyse, jis užsidegė. Ugnį užgesino tik į trečios valandos pauodegį. Apžvelgęs įvykio vietą iškviestasis ekspertas labai susidomėjo keverzonėmis ant apsvilusių sienų.
       „Tai labai autentišką turinį talpinantys žodžiai. Aš susidomėjęs nusprendžiau viską persirašyti ir išleisti knygos pavidalu“ – kalbėjo ekspertas, karštligiškai tampydamas kelnių užtrauktuką, kuris niekaip nenorėjo užsisegti – „jei man bus leista, aš netgi pasistengsiu, kad šią knygą išreklamuotų! “ – toliau sau vienas viešajame tualete jis samprotavo.
       Eksperto žodžiai sulindo Dievo Ausin ir jau po keleto savaičių į šį pilką ir guzuotą pasaulį išdribo knyga, pavadinimu „Taip kalbėjo Vytautustra“.
       Ekspertas savo vardą užrašė sidabro, o Vytauto Sarkofagevičiaus – aukso raidėmis.
       - Koks visgi didis žmogus jis buvo! – išsiskėtęs rėkavo salei Marius Galadransas, - šios mintys mane kamavo sapne, bet aš nežinojau kaip jas išreikšti! Bet kai ant sienų, tų apsvilusių sienų, aš perskaičiau tuos žodžius, tuos tūkstančius žodžių, aš supratau, kad tai parašė žmogus artimas man! Aš negaliu susilaikyti neperskaitęs bent kelių jo minčių! – sušuko Marius Galadransas.
       - Tai štai, viena iš jo minčių: „... nesvarbu kaip toli nueita, kaip toli nuskrista ir kaip toli apskaičiuota, vistiek vienatvėje esama tik vieno – vieneto – tavęs“. Na argi tai nenuostabu?! Argi ne?! – suriko Galadransas salėn pasistiebęs. Tačiau plojimų nebuvo. Nebuvo nei šnibždesių. Nebuvo nei... žmonių. Bet buvo tuščios kėdės, kurios savo apmušalais – išblukusiais ir dulkėtais – sugėrė kiekvieną Mariaus Galadranso sušlubavusios vaizduotės išminties lašelį. Nutilęs jis pakėlė akis į lubas ir įsiklausė: barbeno šaltas lietus, griaudėjo tamsus griaustinis, juodi ir violetiniai debesys taip gurgždėjo dangumi, kad atrodė, jais kažkas bėgioja ieškodamas Rojaus Vartų ir šaukia: “ Man reikia į Rojų! Kada išvažiuoja autobusas?! “
       Tai balsas permuša griaustinį, tai griaustinis balsą. O lietus vis lija ir lija kaip ir šis ilgas jo sapnas, kuris vis nesibaigia.
       - Būtinai reiks šią knygą išleisti, - sumurma Galadransas ir apsiverčia ant kito šono, rankoje gniauždamas didelį, mėšliną ir šviežią... šiaudų gniužulą...
       Skamba žadintuvas. O gal šventos karvės skambalas... o gal ir... (telefonas).

       2007 02 02