tekstai.lt

Algimantas Baltakis. Gimiau pačiu laiku (dienoraščių fragmentai, 2008)

 

baltakis_gimiau_paciu
baltakis_gimiau_paciu
        1960 m. liepos 18 d.

 

        Paskutinį sykį rašiau prieš penketą metų. Šiandien vėl noriu pasikalbėti su savimi.

 

        Rodos, viskas klojosi gerai. Bet aš važiuoju žemyn. Geriausi mano metai buvo 1955–1957, kai rašiau „Velnio tiltą“. Vėliau – atskiros salelės lėkštybės jūroje. Kur priežastis? Rašyt dabar, atrodo, moku kur kas geriau negu 1955–1956 m. Bet aš pamažėle tampu amatininku. Tai, kad man dabar lengviau rašyti (kada rašau!), yra įtartinas dalykas. Susikūriau tam tikrą savo stilių ir nebejaučiu to, ką kiekvienas tikras menininkas turi jausti, arba jaučiu tai nepakankamai, būtent – nebejaučiu medžiagos pasipriešinimo, kada susikerta visados egzistuojantis prieštaravimas tarp turinio ir formos. Bet ir tai dar ne priežastis, o greičiau gilesnių priežasčių rezultatas.

 

        Surambėjai, mielas Algiuk, taukai pradėjo augti ne tik ant pilvo, bet ir ant dūšios! Išpuikai, pigiai užsitarnauta garbė tau galvą apsuko! Viską nori per daug jau lengvai padaryti. Per daug gudrus pasidarei! Tie sėdėjimai kavinėse, pokalbiai apie meną, netikri ginčai – amžinai apie tą patį, girtas tvaikas, kavutė, liūliuojanti spalvinga aplinka, tie visi profesoriai, rašytojai, artistai, dailininkai, kurie, tiesa, gudrūs, šaunūs, tačiau irgi iš to paties vagono, važiuojančio žemyn: daug talento ir maža tikro darbo, tikro galvojimo. Su kuo aš paskutiniais metais dažniausiai bendravau? Ogi su šiais ką tik įvardytais šaunuoliais, su žmonėmis, tokiais pat kaip ir aš. Su kitokio sukirpimo žmonėmis, kurie turi mažiau pretenzijų, o daugiau dirba, – nemokėjau rasti bendros kalbos. Ir kaip mes, tokie „šaunuoliai“, į juos žiūrėdavome, kaip didžiuodavomės prieš juos tuo, kad gyvename „pilnakraujį gyvenimą“. [...]

 

        1966 m. birželio 1 d.

 

         [...] Gegužės 28 d. įvyko respublikinių premijų komiteto posėdis. Man ypač nemalonu buvo ten sėdėti, nes šiemet ir mano kandidatūra iškelta. Šiai premijai aš pristatytas jau antrą kartą. Pirmą sykį – 1958 m. – už „Velnio tiltą“. Tada gavau šnypštalą. Negi galėjau rungtis su Putinu ir I. Simonaityte! Šį sykį šansai didesni, tačiau ypatingų vilčių nededu. Komitetas – tikras senių areopagas. Balsuoja dauguma – net neskaitę – ir prieš, ir už. Rietenos, intrigos ir pan. Jeigu ir gaučiau tą premiją, džiaugčiausi ne garbe, nes tame komitete jokios teisybės nėra, o tuo, kad galėčiau šiek tiek pataisyti savo finansinę būklę. Neseniai vėl turėjau paimti iš Literatūros fondo paskolą. O premijos – antra knygos laida. Čia jau dvigubai gerai. Taigi, gerai būtų, bet...

 

        1966 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

 

        Rytą – pokalbis su Eduardu. Teisingiau, jo monologas. Šiaip šį kartą jis man buvo malonus, tik keikė literatūrinį jaunimą: už nematytą šviesiųjų gyvenimo pusių abejingumą socialinėms problemoms, už kameriškumą ir pan.

 

         [...] Iš pokalbių su pačiais jaunaisiais rašytojais (o ir kitų profesijų žmonėmis, tarkim, techniškuoju jaunimu) susidariau nuomonę, kad iš tikrųjų jaunimas nėra abejingas tam, kas vyksta mūsų šalyje ir už jos ribų. Pagaliau ir jaunimas jaunimui nelygus. Ir tarp jaunų žmonių, kaip ir tarp pagyvenusiųjų, yra savi ortodoksai ir savi nihilistai. Bet pagrindinė jaunimo dalis – simpatiška. Šiandieninis jaunimas daugeliu atžvilgių netgi geresnis nei, tarkim, mano studijų laikais. Jaunimas tapo atviresnis, drąsesnis, jis savaip stengiasi kovoti su bet kokiu melu, neteisybe, mažiau vartoja skambių frazių (kurias mes, reikia prisipažinti, gerokai sukompromitavome – ir tai mūsų didžiausias nusikaltimas jaunimui). [...]

 

        Vakare buvo užėjęs J. Miltinis – gerokai įmaukęs. Griša jį vedėsi pas save (drauge gėrė), bet, kaip jau ne kartą, savo svečią atvedė pas mane. Na, šį sykį ant Grišos negaliu pykti, nes man buvo įdomu susipažinti su šiuo tikrai talentingu žmogum. Jisai net ir pakaušęs buvo įdomus ir subtilus. Jo teatras tikrai vienas geriausių mūsų teatrų. Visiškai nedvejodamas pernai balsavau, suteikiant jam respublikinę premiją. Buvo ir humoristinių scenų. Pvz., Griša ėmė ir pabučiavo jam ranką. Po kiek laiko Miltinis jau pats atkišo Grišai ranką. Tas pabučiavo vėl. Po kiek laiko Miltinis vėl pakartojo savo gestą. Griša suprato, kad iš jo šaipomasi ir nebenorėjo bučiuoti. Tada Miltinis paklausė: „Ar žinai, neišmanėli, kas yra ritmas? Bučiuok greičiau ranką!“ Griša vis dar nenorėjo paklusti. Tada Miltinis paaiškino: „Jei vieną sykį pabučiuosi ranką – jokio ritmo nebus. Ir iš dviejų pabučiavimų ritmo negausi. Ot jeigu pabučiuosi bent tris, o dar geriau – penkis kartus – šioks toks ritmas bus. Bučiuok, ubage, nes pats pradėjai šį žaidimą!“ Griša pabučiavo – ir ne vieną sykį.

 

        Paskui Miltinis manęs paprašė padovanoti jam „Požemines upes“. Kai knygą jam įteikiau, Griša komentavo: „Matai, Juozai, ne veltui užėjom pas Baltakį, gavai knygą.“ – „Durniau, – atsiliepė Miltinis, – pas mus Paryžiuje sakytų taip: Miltinis padarė Baltakiui malonumą, sudarydamas jam galimybę padovanoti savo knygą geram režisieriui... Subtilumo tau trūksta, brolau!“

 

        Paskui Miltinis pareiškė norįs susitikti su geriausiais mūsų poetais, sakysim, su Mieželaičiu, Justinu, Alfa. Jisai mus supažindinsiąs su dabartine prancūzų poezija, kurios nemažai turįs. Jo sąlygos tokios: gera kava, prancūziškas konjakas, angliškos ar amerikoniškos cigaretės ir jokių moterų. Na, o Griša galįs ir nedalyvauti...

 

        Pažadėjo bilietus į J. Grušo „Adomo Brunzos paslaptį“.

 

        1976 m. sausio 30 d., penktadienis

 

        Prasidėjo septyniasdešimt šeštieji, į kuriuos dedu tiek vilčių. Deja, kol kas dar neišsipildė mano didžiausia svajonė – atsidėti tik rašymui. Nors mūsų suvažiavimas (sausio 14–15 d.) ir pasibaigė, bet aš vis dar sėdžiu „Pergalėj“. Tikiuosi, laikinai. Man pažadėta, kad per artimiausius du mėnesius išspręs naujo redaktoriaus paskyrimo klausimą.

 

        Alfa (Maldonis) dabar pirmininkas. Šis postas buvo siūlytas Justui, bet jis griežtai atsisakė. Aš jį visiškai suprantu, nors mudu su Alfa dėjom visas pastangas, kad Justiną įkalbėtume. Alfai tenka nelengvas uždavinys, nes mūsų Rašytojų sąjungoj susikaupė tikrai negerų dalykų. Suremontavus sąjungos rūmus, laukia dar sudėtingesnis remontas – „suremontuoti“ pačią jos dvasią. Man labai nepatogu, kad būtent dabar turiu palikti savo geriausią bičiulį, bet kitaip pasielgti negaliu. [...]

 

        Beje, vasario 6 d. sukaks 20 metų, kai dirbu „Pergalėj“. Jei dar pridėsime ketvertą metų „Tarybinėj motery“, susidaro beveik ketvirtis amžiaus. Pačius geriausius ir darbingiausius metus praleidau besitrindamas redakcijoj. O jei dar pridėsime įvairų visuomeninį darbą (partinės organizacijos sekretorius, poetų sekcijos pirmininkas, valdybos prezidiumo narys ir t. t.), bus galima suprasti, kiek vis dėlto atidaviau vadinamajam „bendram reikalui“. [...]

 

        1978 m. gegužės 13 d., šeštadienis

 

        Prabėgo pusmetis, o aš nė sykio neprisėdau prie dienoraščio. Tai greičiau ne dienoraštis, net ne savaitraštis, o metraštis.

 

        1978-ieji mūsų šeimai prasidėjo nelaimėmis. Sausio vidury Sigitą ištiko miokardo infarktas, išgulėjo mėnesį klinikinėje ligoninėje, dar mėnesį – Druskininkų ligoninėje, reabilitaciniame skyriuje. Dar ir ligi šiol turi nedarbingumo pažymą... Taip jau nelemtai sutapo, kad tuo metu ir su manim dėjosi negeri dalykai. Iš pradžių, tos nelaimės išvakarėse, kiauliškai gėriau, netgi pas Banaitį buvau kelioms dienoms nuvežtas. Paskui du mėnesius sirgau lėtiniu plaučių uždegimu.

 

        Nuo kovo 1 d. vėl grįžau į „Pergalę“. Pinigai baigėsi, ir dabar, kai Sigitą užklupo liga, privalėjau užtikrinti bent materialinį minimumą. Grįžau laikinai, metams – pakeičiau nemokamų atostogų išėjusį A. Bernotą. Darbas įprastas, greit įėjau į vagą. O gėrimui uždėjau kryžių. Nė lašelio alkoholio. Irgi nesunkiai tai padariau, turiu praktikos... Įsikinkiau į visokiausią veiklą, nėra kada nuobodžiauti ir užsiimti savigrauža...

 

        Dabar mūsų didžiausias džiaugsmas ir rūpestis – Ieva, mūsų anūkėlė. Jai jau penki mėnesiai. Sveika, linksma, mane labai myli.

 

        „Pergalės“ 6 nr. pasirodys nemažas mano eilėraščių ciklas „Strazdiškio elegijos“, tai sudarys mano naujausios knygos pagrindą.

 

        Justinui neseniai buvo suteiktas liaudies poeto vardas. Mes, jo artimiausi draugai, tuo labai džiaugiamės. Jis šio vardo seniai vertas. Beje, jo sveikata nekokia, gyvena „su širdimi“. Bet pastaruoju metu jis vėl lyg ir linksmesnis, atsigavęs, vakar pas jį su Alfa lošėm tūkstantį, mūsų tradicinį lošimą. Ne tiek lošėm, kiek kalbėjomės. Ta proga ir apie Zimaną šnektelėjom. Tas senas lapė „pasižymėjo“ ir suteikiant Justui vardą. Vienintelis per posėdį CK pasisakė prieš, nors paskui balsavo už. [...]

 

        1991 m. balandžio 24 d., trečiadienis

 

        Vakar su Alfonsu aplankėm Miežį. Vargšelis, po Stasės mirties labai vienišas, visų užmirštas. O prieš kiek laiko į Ameriką išvažiavo ir Aurimas, kuris tėvą lankydavo dažniau (Daina, kiek žinau, rečiau).

 

        Pasikalbėjom apie politinę situaciją, kuri nieko dora mums nežada. Eduardas prisiminė savo jaunystę, susidorojimą su juo komjaunimo CK, vėlesnius laikus. Labai gaila, kad nerašo tikrų prisiminimų (sako, kam to reikia, be to – tektų nemažai rašyti apie žydus, kurie ilgą laiką vyravo Lietuvos komunistų partijoj, o tada – tave gali išvadinti antisemitu...).

 

        Eduardas atrodo liūdnai – vaikšto svirduliuodamas lyg girtas, sakė, neseniai jam buvo sutrikusi kepenų veikla, dabar pasigydęs. Mums išvirė arbatos, pavaišino obuoliais.

 

        Reikės jį dažniau aplankyti, nes matėm, kaip nuoširdžiai jis džiaugėsi mūsų vizitu. Naujas jo bruožas: jau moka ir kitų klausytis, anksčiau mėgo pats kalbėti (kas to nemėgsta!). [...]

 

        1992 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

 

        Savaitę praleidom Nidoje. Labai brangiai kainavo ir kelialapiai, ir kelionė. Ne mūsų kišenei. Gal tai mūsų paskutinis pasimatymas su Nida? Ji jau ne mums, inteligentams, priklauso, o „bananų pardavinėtojams“. [...]

 

        Nidoje, aišku, buvo puiku. Parašiau apie 15 eilėraščių. Jei būtų normalūs laikai, už juos gaučiau tokį honorarą, kad abu su Sigita galėtume čia išbūti ir porą mėnesių, o dabar už juos negausiu nė tiek, kad užtektų benzinui.

 

        Bet, matyt, reikia užmiršti tai, kas buvo, o galvoti apie tai, kas bus. [...]

 

        Valdas Kukulas „Lietuvos ryte“ (Nr. 161–162) išspausdino mane sudominusią studijėlę „Bohemos vartai“. Straipsnio tema man gana artima. Valdas įdomiai „teoretizuoja“, tačiau lietuviškosios bohemos konkreti istorija liko beveik nepaliesta. Sakysim, man ligi šiol didelė mįslė, gal ne mįslė, o problema, kad pirmaisiais pokario metais egzistavo tokia stipri „raudonųjų“ inteligentų bohema: Eduardo Mieželaičio, Vlado Grybo, Jono Marcinkevičiaus, Antano Jonyno, Antano Pakalnio, Kosto Kubilinsko, Vlado Mozūriūno ir, suprantama, Pauliaus Širvio žvėriško gėrimo fenomenas. Atėjus „švelnesniems“ laikams, Chruščiovo atšilimui, lyg ir atgimė naujomis sąlygomis senoji, dar Smetonos laikais susiformavusi gan simpatiška bohema, kurios ryškiausius atstovus pažinojau – tai skulptoriai Bronius Pundzius ir Juozas Mikėnas, grafikai Mečislovas Bulakas ir Telesforas Kulikauskas, kompozitorius Balys Dvarionas, teatro žmonės – Stepas Jukna (ir jo žmona), Juozas Miltinis. Rašytojai: jau minėtas Jonas Marcinkevičius ir Liūnė Janušytė. Tam tikra prasme ir Antanas Miškinis, prof. Kazys Daukšas.

 

        Tada susidarė ir toji bohema, kuriai priklausiau ir aš. Jos atstovai pirmiausia buvo Stasys Krasauskas ir Vytautas Kalinauskas. Apie šiuos dailininkus, puikius bohemos „organizatorius“, būrėsi ir kitų menų atstovai. Prie mūsų kažkaip pritapo ir kai kurie vyresnės kartos žmonės, pvz., Augustinas Savickas. Taip pat būtų galima paminėti dar Vaclovą Daunorą, tuo metu aktyviai bendravusį su buteliuku, Kostą Bogdaną, Benjaminą Gorbulskį, Algimantą Bražinską. Gal pasirodys ir keista, bet prie šios bohemos glaudėsi ir mažiau gėrę žmonės, sakysim, Justas su Alfa (pastarasis, tiesa, kartais ir stipriau pagerdavo, bet galvos neprarasdavo).

 

        Tam tikroms bohemos kartoms galima priskirti ir J. Aputį, R. Granauską, J. Strielkūną, H. A. Čigriejų ir kt. Vėliau – Antano Jonyno (jaunesniojo) ir jo bendraminčių smarkiai pagerianti karta, visų pirma Vyt. Rubavičius, Valdas Kukulas.

 

        Ir jau pačių jauniausių menininkų bohema (kurią menkai pažįstu, nes su ja neteko taurelės kilnoti). [...]

 

        1996 m. kovo 27 d., antradienis

 

        ...Šiandien sekėsi žaisti šachmatais su Vyt. Sirijos Gira: po ilgokos pertraukos vienu tašku ėmiau pirmauti aš. [...]

 

        Mikas (Vytautas Mikuličius) mus su Roma Brogiene pakvietė į „Neringą“, kadaise man tokią mielą, pavakarieniauti. Porą valandų pasėdėjom, aptarėm kurso „reikalus“. Roma sudarė, o Mikas padaugino mūsų kurso lituanistų – gyvųjų (35) ir mirusiųjų (13) – sąrašą.

 

        1996 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

 

        Šiandien „Respublikos“ prieduose pasirodė du mano eilėraščiai su komentarais. [...]

 

        Prie eilėraščių – mano nuotrauka, kur aš prasižiojęs kažką aiškinu. Laikraštyje įdėtas dar sukaktuvių baliaus aprašas ir dar viena nuotrauka su tokiu prierašu: „O abu sakė, kad prisiekę blaivininkai... (Algimantas Baltakis ir Česlovas Juršėnas).“ Mat mudu sėdim prie staliuko su vyno taurėmis...

 

        Šaipausi iš savęs: aš daug ką darau pačiu netinkamiausiu metu. Kai buvo verčiama Kazimiera Prunskienė iš ministrės pirmininkės kėdės, jai dedikavau toje pačioje „Respublikoje“ paskelbtą eilėraštį „Pabaisko šmėkla“. Savaime aišku, jos „vertėjams“ tas eilėraštis negalėjo patikti. Dabar, kai LDDP gėdingai prakišo rinkimus į Seimą, fotografuojuosi su tos partijos vedliu, nors aš jam tą vakarą pasakiau ir nelabai malonių dalykų... [...]

 

        Vis dar rašau eilėraščius, juos šlifuoju. Mašinėle esu perrašęs 98 eilėraščius. Taigi galiu sakyti, kad turiu knygą. Kadangi manęs niekas neveja, galiu toliau dirbti. O dirbti velniškai norisi. Keista, po ilgokos pertraukos ir vėl stinga laiko. Nors žinau, kad nelabai gera, kai tampi per daug produktyvus. Reikia išsaugoti alkio jausmą ir kūryboje, pasiilgti plunksnos.

 

        1996 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

 

        Visą rytą rašiau sveikinimus – kalėdinius ir naujametinius. Berašant paskambino Monika Mironaitė. Sakė girdėjusi per radiją mano „puikius eilėraščius“ (skaitė aktorius R. Abukevičius). Kadangi prieš daugelį metų, teatre aptariant „Tiltą“, Monika labai kritiškai atsiliepė apie mano „veikalą“ (jis iš tikrųjų teatrui mažai tiko), toks pamaloninimas, be abejo, man brangus. Gal reikės ir Monikai Mironaitei parašyti atviruką, padėkoti už telefono skambutį, kuris man tikrai svarbus. Lyg būčiau įsisenėjusią rakštį pagaliau ištraukęs...

 

        Beje, apie tą Monikos kritišką pastabą yra užsiminęs (neminėdamas savo pavardės) ir Vytautas Kubilius. Iš tiesų tada ji mane gerokai įskaudino...

 

        1997 m. birželio 7 d., šeštadienis

 

        Visą dieną rašiau kalbelę, kurią reikės sakyti prie Eduardo kapo. Niekad nemaniau, kad šitaip sunkiai ieškosiu tinkamų žodžių atsisveikinti su artimu bičiuliu. Rodos, neblogai pažįstu ir patį poetą, ir jo kūrybą, esu ne sykį apie ją rašęs. Pats nesuprantu, kodėl Eduardas iš visų mano bendraamžių labiausiai mylėjo mane. Su juo šiltai draugavome iki pat jo paskutinio atodūsio. Būtent man vakar rytą paskambino Aurimas ir pranešė, kad prieš valandą mirė jo tėvelis... Gerą pusvalandį žliumbiau kaip boba. Kažką atsakinėjau į „Lietuvos ryto“ korespondentės klausimus apie velionį. Sigita išryškino fotografijų juostą, kur jos daryta turbūt paskutinė gyvo Eduardo nuotrauka – su manim ir G. Abramavičium prie Neries, balandžio mėnesį.

 

         [...] Po to, kai palydėjau į Anapilį Antaną Miškinį, Viktorą Miliūną, Albiną Žukauską, Eugenijų Matuzevičių, Vytautą Sirijos Girą, o dabar palydėsiu ir Eduardą, man nebeliks nė vieno artimo žmogaus iš vyresniųjų kartos. Tik kelios rašytojų našlės, kurios retkarčiais man paskambina... Deja, ir nemažai net jaunesnių mano bendraamžių jau ilsisi amžinoje ramybėje.

 

        Algimantas Baltakis. Gimiau pačiu laiku. Iš dienoraščių 1960–1997 m. V.: Tyto alba, 2008.