APYAUŠRIO VALANDOS
Dievas,
davęs dantis,
davė man
ir didesnių dovanų.
Dovanojo
apyaušrio valandas,
kai kiti dar miega,
o tu jau budi.
Apyaušrio valandos,
apmąstymų valandos,
neužrašytų eilėraščių valandos,
didžiausios palaimos
ir mirtino siaubo valandos
Tikro buvimo valandos.
1995 m. balandžio 16 d., Velykos
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
AKMUO PO VANDENIU
O tu žvelgi: kas ten, ant dugno?
Akmuo ant dugno dumblo tūno
Tamsus, užvertas aklinai,
Kas jo viduj – tu nežinai.
Aplink jį – trys mažiukai akmenys,
Taip pat neaiškūs, tamsūs asmenys.
Vėžių ar vėgėlių stabai?
Varpų paskendusių kapai?
Turi, kad sužinotum, nerti.
O dar geriau – suvis prigerti.
Gulėt su akmeniu dugne
Ir visiškai užmiršt mane.
1998 m. rugsėjis–gruodis
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
***
Sapnavau: rodos, ariu
ir niekaip nenulaikau
plūgo rankenų –
noragas vis giliau
sminga į žemę.
Pakeliu akis,
ir mane apima siaubas –
ir arklio kojos
smenga į žemę,
štai ir papilvė
jau braukia velėną.
Nuleidžiu akis
ir matau,
kad ir mano kojos
iki kelių sulindę į žemę.
...Atbudau,
o po langais
ankstyvas kaimynas
bandė pasikinkyti
šimtą arklių.
1998 m. gegužės 13 d.
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
***
Jisai neberanda moters,
kuriai norėtų sakyti:
aš tave myliu.
Arba:
aš tavęs nekenčiu.
Ir pasauliui,
į kurį kitados
žvelgė taip godžiai,
nebenori sakyti –
nei labas,
nei sudie!
Neturi jokio noro
kapstytis
savo jausmų ir minčių
sąvartyne.
Pats nesupranta,
kaip tapo nebyliu.
1999 m. sausio 26 d.
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
GALUPIO ELEGIJOS
SAULIUI
(1958 03 14 – 200 01 01)
1. PAVASARIS BE TAVĘS
O Galupy ir vėl pražydo vyšnios.
Linksmi varnėnai žioja vėl snapus.
Ir dūzgia bitės, balto sodo viešnios.
Tik nėr tavęs. Ir niekad jau nebus.
Vėl raitosi virš čerpių stogo dūmas.
Vėl atverti pavasariui langai.
Ir širdį sugelia baisus graudumas:
Vien tu užkopt galėjai taip lengvai
Stačiais mediniais laiptais į mansardą,
Vos tik pašaukdavom tave, sūnau.
Dar vis kartojam tavo šviesų vardą,
Ak, Sauliau! Nebebus jau kaip seniau.
Atrodo, kad kitaip ir sodai žydi.
Ir paukščiai čiulba visiškai ne taip.
Apatiški, pasenę, sudaužyti
Sutinkame pavasarį keistai.
Nepasodinę nieko, nepasėję,
Klausysim, kaip sausoj pušy snapu
Genys kalena Morzės abėcėlę:
Tavęs nėra! Ir niekad jau nebus...
2000 m. spalio 19–22 d.
2. VASARA BE TAVĘS
Lėkei su baltu BMW,
Nuo greičio ir kaitros apsvaigęs.
Buvai viduvasario vaikas,
Staigus vidudienio žmogus.
Kas laukia ten, už horizonto,
Tau nerūpėjo. Viražus
Sukai. Ir buvo tau gražus
Pasaulis, lekiantis pro šalį.
Pro šalį – medžiai ir namai.
Už posūkio – siurprizas naujas.
Ir virė tavo tirštas kraujas
Nuo rizikingų pramanų.
Nevengdamas jokių pavojų,
Šaipeisi netgi iš mirties.
Bijojai tik savęs paties,
Viduamžio klastingų spąstų.
Štai ir pabėgai nuo savęs
Į nykią Niekio viešpatiją.
Kieme be priežiūros rūdija
Baltasis tavo BMW.
Tačiau ir be tavęs zylioja
Automobiliai po gatves.
Tik dar klaikesnė be tavęs
Marga viduvasario šventė.
2000 m. gruodžio 2–6 d.
3. RUDUO BE TAVĘS
Į rudenį tik vieną koją
Įkelti spėjęs pašiurpai,
Kad šventė trunka taip trumpai,
O kasdienybei – nėr ir galo.
Vis lyja. Ir lietaus lašai
Vėl sunkiasi pro stogo čerpes,
Kurias iš lėto graužia kerpės, –
Netrukus viską jos sugrauš!..
Ir su drėgme į sielą smelkias
Apatija, nuobodulys.
Už lango šaipos obelis:
„Čia Lietuva. Čia lietūs lyja...“
Matyt, kažko nepasakiau,
Ką tėvas pasakyt privalo,
Kai dviese su sūnum prie stalo
Susėdę kalbasi nakčia.
O tu, sūnau, ar nežinojai,
Kaip mums nyku bus be tavęs,
Kokia bedugnė atsivers
Tiems, kas tave labai mylėjo?
Tavo neatliktos ir liks
Dvi priedermės, dvi pamatinės:
Dingai vaikų neužauginęs
Ir nepalaidojęs tėvų!..
2001 m. rugsėjis – 2002 m. balandis
4. ŽIEMA SU TAVIMI
Kapinėse gausybė sniego,
To balto nieko, kuriame
Žiema su sąžine ramia
Palaidoja visus iš naujo.
Už šimto mylių, vakaruos,
Ant Kauno marių kranto,
Taipogi baltas sniegas krenta...
Bet Galupį reikės užmiršt.
Tenai sniege jau mina taką
Ne mes, o žmonės svetimi.
Tačiau žiema su tavimi
Kitoniškai skaičiuoja laiką.
Štai sutrupa trumpa diena,
Ir ilgas tūkstantmetis baigias.
Ir tau ant veido krinta snaigės.
Žiū, mus visus jos greit užklos!
Nepriekaištausiu tau. Tik verksiu,
Tu man – didžioji baltuma.
Žiema su tavimi, žiema.
Aiškumas. Amžina ramybė.
2002 m. rugpjūčio 1–15 d., Nida
5. ATODŪSIS: ŽMOGUS IR ŽOLĖ
Kokia gležna žmogaus gyvybė!
Gležnesnė nei žolė, kurią
Iš ryto mano kojos trypė,
O ji – atgijo vakare.
Dabar naktis. Lape rikiuoju
Žalius eilėraščio žodžius,
Kurie pražus po Krono kojom
Greičiau nei rašalas išdžius.
2001 m. vasaris – 2002 m. rugsėjis
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
NETIKĖTI, TIKĖTI?
Nuo ryto lig vakaro
man kala į galvą:
netikėk!
Niekuo netikėk!
O aš kraipau galvą:
kodėl gi turėčiau tikėti tais,
kurie niekuo netiki?
Tu man parnešei iš miško
puokštę žibuoklių,
ir aš tikiu gėlėmis –
dabar jau tikrai pavasaris!
2004 m. balandžio 4 d.
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
ILGESIO DAINA
Tu viską o viską
Seniai pamiršai,
Nepraveri vartų,
Laiškų nerašai.
Sugriauk visus tiltus,
Kelius išardyk.
Vien taką per kopas,
Maldauju, palik.
Toli ten, už marių,
Už jūrų plačių,
Svyruoja pušelė
Viena tarp smilčių.
Iškirsk visą girią,
Ką nori – daryk.
Tik mažą pušelę,
Maldauju, palik.
Tu viską o viską
Atimk iš manęs –
Mėnulį ir saulę,
Laukų ramunes.
Atimk man ramybę,
Žuvėdra suklyk.
Tik meilę, ją vieną,
Maldauju, palik.
1972 m. rugpjūtis
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
MAŽYTIS INCIDENTAS AL GIZOJE
1957 m. lapkritis
Senas arabas,
sėdintis ant akmens
Cheopso piramidės
šešėlyje
ir prekiaujantis suvenyrais,
palingavo
apmuturiuotą galvą
ir tarė pasipiktinusiam turistui,
kurį ką tik pats apgavo:
„Neteisybių motina
yra nuolat nėščia“.
Gidas išvertė
arabų patarlę,
nieko nekomentuodamas.
1999 m. liepos 13 d.
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
MAKABRESKA
Apdovanota Druskininkų poetinio rudens prizu
– Atspėk,
kas kabo ore,
nejausdamas svorio?
– Gal kosmonautas?
– Ne!
Pakaruoklis.
1998 m. rugsėjis
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
NUDISTŲ PLIAŽE RUDENIOP
klausiu dūsaudamas kur vasara kurva Sara
atšauna kam gi tau tie sumauti metų laikai
argi su manim dabar tau negera
juk puikiai jauti ką savo saujoj laikai
mano didelės krūtys suvis nepaiso
ne tik sezono kaitos bet ir delnų
jas pasigirsiu garsūs dailininkai paišo
visi spokso į jas kai nuoga per pliažą einu
žinoma ir man kekšei vasaros trupučiuką gaila
bet kurva Sara kur vasara dingo neklaus
juk šitaip dūsauti ir klausinėti kvaila
verčiau atsikimškime dar po butelį alaus
netrukus visu pajūriu tęsis nudistų pliažas
tik tų nuogalių čia bus vis mažiau ar ne
ir nuo šalčio tavo paukštukas taps mažas
bet jį bandysiu atšildyti savo delne
ak Sara Sara aš vis vien dūsaudamas klausiu
kur vasara dingo kur ta nesugauta aukso žuvis
ir galop prisipažinsiu kas man liūdniausia
kurva Sara jog tavęs ir vasarą nebuvo suvis
1999 m. rugpjūčio 1–11 d., Nida
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
ESMINIS INSTINKTAS
Žinoma,
jau nebe taip,
jau nebe tiek.
Bet – vis tiek.
Rūpi.
Nors tu ką...
2004 m. kovo 24 d.
Baltakis, Algimantas. Žvirblių žiemavietė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.