tekstai.lt

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai iš rinkinio „Vienuolynas“ (1998)

baltakis_vienuolynas
baltakis_vienuolynas



ŽODŽIŲ SĄVARTYNE

Rausiuos
po žodžių sąvartyną.
Kokie juokingi
tie išmesti,
niekam nereikalingi žodžiai!

Ir pats dar nežinau,
kodėl juos renku
lyg butelius,
kurių niekas nesuperka.
Gal kad savaip graži
jų beprasmybė?

1996 m. spalio 13 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



BUVO – NEBUVO

– Buvo, buvo
ir pražuvo...

– Nepražuvo,
jeigu buvo!
O jei rodos tau,
kad žuvo,
tuokart –
nieko ir nebuvo...

1997 m. vasario 27 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




ŽUDYNĖS

Negailestingai
žudome
savo dienas.

O mūsų naktys
nusižudo pačios.

1995 m. gegužės 21 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




KAIP ANT DELNO

Žiūrėkite –
mano visa menkybė
tartum ant delno.

Nieko neslepiu.
Štai mano kepenys.
Gal atskris ir erelis?

Išverčiu vidurius.
Burkite ne iš gyvulio,
iš žmogaus vidurių, aiškiaregiai

Kaip aritmiškai, konvulsiškai
pulsuoja širdis
skalpelio atvertoje krūtinėje!

O smegenys?
Apie tą minkštą drebutieną
ir kalbėti neverta.

Žiūrėkite –
mano visa menkybė
tartum ant delno.

1997 m. sausio 7 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



MOKYTOJAS VIENUOLIS

Poetas nieko nemoko.
Jis tik pavaizduoja
mokytą vienuolį,
o tasai
retkarčiais
ima staiga ir prabyla
išminčiaus balsu,
kaip ir dera
mokytam vienuoliui.
Tačiau dažniausiai
poetas su mokytu vienuoli?
sėdi prie Babilono upės
ir tyli.

1996 m. balandžio 5 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




ŠACHMATŲ BALADĖ

              Vytautui Sirijos Girai

Mudu žaidėme tol,
kol sutemo.
Ir nustebę pamatėme:
lentoje neliko
baltųjų figūrų.
Jos virto juodosiom!

Ką toliau veiksime?
Negi dalyvausime
Šitame juodame žaidime?!

Ir mudu
sustabdėme laikrodį.

1996 m. kovo 18 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



ŠIAPUS IR ANAPUS

Ką gi veiksi miręs,
brolyti,
jei ir gyvas
nežinai, ką daryti?..

1996 m. kovo 24 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




SENAS VIENUOLIS JAUNAM VIENUOLIUI

Tu šauki,
kai ir kiti
šūkauja garsiai.
Todėl
niekas tavęs negirdi.

O tyli tu,
kai ir kiti
nekalba nieko.
Todėl
ir tavo tylėjimas
neturi prasmės.

Jei tu šauktum,
kai kiti
nedrįsta prabilti,
arba tylėtum,
kai minia stūgauja,
garbindama stabą, –
tik tada
gal mes ir imtume galvoti:
ką gi reiškia
tas tavo šauksmas,
toji tavo tyla?..

1996 m. lapkričio 1 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



ABATAS EDUARDAS KLAUSIA...

Abatas Eduardas klausia:
ko verta šlovė?
Ir pats atsako:
neverta nė sudilusio grašio!
Mano galvą
vakar dar puošė laurų vainikas.
Minia žiūrėjo į mano lūpas
ir godžiai gaudė kiekvieną žodį.
O kas gi liko
iš to vainiko,
iš pataikūnų tunto?
Sic transit gloria mundi!..

Klausia abatas Eduardas:
ko vertas turtas?
Ir pats atsako:
nieko nevertas!
Vakar prie mano stalo
valgė ir gėrė
karaliai ir vyskupai,
o šiandien –
aš vienas geriu
paskutinį butelį vyno
iš vienuolyno rūsių nusiaubtų...

Ko vertas menas?
Mokslas?
Ko verta
vienõs dienõs tiesa?
Ji primena pasaldintą melą.

O sveikata?
O grožis?
Cha cha cha!
Ar girdite,
kaip juokiasi iš manęs
Mefistofelis?..

Ir galop
abatas Eduardas klausia –
tyliai tyliai, vos girdi pats:
tai gal ir gyvenimas
nevertas nė mažos ašaros?

Bet nieko nebeatsako,
tik žemai nuleidžia
pražilusią galvą...

1996 m. gegužė – 1997 m. balandis

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



SAPIEGOS SUVOROVO GATVE

Sapiegos Suvorovo gatve
tipena susirietęs seneliukas
net ir aklam
turėtų būti aišku
kur jis eina
į kapines
kurgi kitur
Sapiegos Suvorovo gatve
praeiviai apsimeta
nesuprantą
kur tipena tas
susirietęs seneliukas
vos pavilkdamas kojas
Sapiegos Suvorovo gatve.

1996 m. rugpjūčio 19 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



VIENUOLIO MARCELIJAUS BĖDOS

Vienuolis Marcelijus
todėl ir atsidūrė
pamišėlių namuose,
kad a n u o m e t nemokėjo
nei kadrų skyriui,
nei sau pačiam
dorai paaiškinti
savo kilmės.

Jeigu jo tėvas –
žemaitis Kukutis,
kas yra švenčiausia teisybė
ir ką patvirtina
kruopšti kraujo analizė, –
tada kodėl gi
visi lyg susitarę sako:
Marcelijaus Kukutis?
Vadinas,
Kukutis nėra jo tėvas,
o jo sūnus!

Antra vertus,
jei Marcelijus –
Kukučio tėvas,
kas taip pat yra tikriausia teisybė
ir ką patvirtina
rašysenos teisminė ekspertizė, –
tada iškyla naujas kazusas:
kokiu būdu
žemaitis Kukutis
buvo aptiktas tautosakininkų
jau devynioliktame amžiuje,
kai ne tik Marcelijus,
bet ir Marcelijaus tėvas
(pagal pasą)
dar gimęs nebuvo?

Žodžiu, kažkokia velniava.
Dėl tos velniavos
ir pakliuvo vargšas vienuolis Marcelijus
į pamišėlių namus
Universiteto gatvėje
ir iki šiol iš ten neišleidžiamas,
nes niekaip negali įrodyti
esąs sveiko proto,
nors jo naudai liudija
filologijos studentai,
o labiausiai – Kukutis,
uždarytas tame pačiame beprotnamyje.

1997 m. sausio 11 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




LAIMINGA PABAIGA

1.


O pati pabaiga
vis tiek bus laiminga:
baigsis pagaliau
šurmulys,
ir tu galbūt sužinosi atsakymą
į didįjį klausimą:
kas ten, už lemtingosios ribos?

 
2.

Senatvėje
vėl grįžai
prie klausimų,
kurie kankino tave
jaunystėje
ir kuriuos
gyvenimo viduryje
buvai pamiršęs.

1996 m. sausio 22 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




NUMERACIJA

Tu mano pirmoji.
Tu mano antroji.
Tu mano trečioji.
Tačiau ketvirtoji nebūsi.
Nes būsi vėl –
pirmoji, antroji, trečioji.
Amžinoji.

1996m. liepos 19 d.


Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



ŽIAURŪS ŽAIDIMAI

Žiaurūs vaikai
žaidžia
žiaurius žaidimus:
gaudo muses,
sugavę
joms nurauna sparnus
ir stebi,
kaip juokingai
rėplioja žeme
keisti padarai...

Ir su mumis,
senais poetais,
žiaurūs berniokai
elgiasi
lyg su musėmis:
pirmiausia
nurauna sparnus,
o paskiau
šaiposi
iš mūsų besparnių eilėraščių...

1996 m. rugpjūčio 20 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



SUVAIDINTAS EILĖRAŠTIS

Suvaidinkim eilėraštį. Surašykim
viską, kas mums į galvą šaus,
tvarkingais ketureiliais ir žiū-
rėkim, kas iš to mums išeis.

Abėcėlė, abitūra, Abukevičius, abrakadabra.
Babilonas, bala, baladė, bardakas (ntk.).
C – dur, caras, cenzorius, cigaretė.
Čiabuviai, čečėnai, čeburekai, čadra.

Daboklėj – debilas. Dievas davė dantis...
Ė, ė, ė, ė, eik ėdalo ėst, epileptike!
Fabula, faktai, fantastika, farsas.
Gabija gęsta, galukaimy gieda gaidys.

/.../

Keisčiausia: surašydami viską,
kas tik į galvą ateina, tvarkingais
ketureiliais, mes nejučia paklustam
eilėraščio vokiškai tvarkai.

Ir niekas mums neįrodys, kad
šitas mūsų opusas nėra eilėraštis,
o tik surašyti ketureiliais
pirmi į galvą atėję žodžiai...

1996 m. lapkričio 14 d.

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




Marginalijos
 
1. KODĖL POETAI NE VISAD KALBA SKLANDŽIAI?


Todėl, kad ir kalbėdami, ne tik rašydami,
jie mintyse brauko žodžius, ieškodami tinka –
miausio. Jie bando vienu metu sakyti tris
to paties sakinio variantus.

 
2. APIE SKAITYTOJUS


Tie šaunūs vaikinai, kurie, įkaušę ar net būdami
blaivūs, kadaise deklamuodavo mano
eiles, dabar skaito vien laikraščius arba
slankioja reumato susuktomis kojomis po
miestą, kuriame – jų akimis – nebėra nei poezijos,
nei poetų... O tos merginos, kurios kadaise
alpdavo nuo mano eilėraščių, ir dabar,
nors ir pražilusios, nors ir paskendusios
kasdienybės šurmulyje, vis dar retkarčiais
atsiverčia mano poezijos knygelę ir atsidūsta...
Dėl šito atodūsio mes, poetai,
ir rašom eilėraščius...

 
3. APIE GIRNAS

Nebėr kada malti tuščiomis girnomis.
Ir girnos sudilo, ir beliko paskutinė
sauja grūdų, perdžiūvusių, bet...
Kai tuos grūdus sumalsime, pasikep –
sime duonelės paskutinei vakarienei...

1996 m. liepos 22 d., Palanga

Baltakis, Algimantas. Vienuolynas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.