tekstai.lt


Algimantas Baltakis. Eilėraščiai iš rinkinio „Strazdiškio elegijos“ (1979)

baltakis_algimantas
baltakis_algimantas



IŠ ANKSTO...

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kur pateka saulė, kur leidžias.
Kur sniegas pirmiausia ištirpsta
Ir ima žibuoklės žydėt.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur suka lizdelį dagilis.
Kur žemuogės sirpsta saldžiausios,
Kur noksta rusvi riešutai.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kada prasidės šienapjūtė,
Kada rugiapjūtė, ką dirbsim
Šiandieną, ką veiksim rytoj.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur veda keliai ir takeliai.
Ir ką pamatysiu, užkopęs
Ant šito kalnelio stataus.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Koks veidas, prie stiklo prilipęs,
Boluoja iš tolo... Kas kitas
Taip kantriai prie lango sėdės?

Ir gera žinoti iš anksto,
Kad, viską palikęs, išeisiu
Į platų pasaulį, kur niekas
Nežino iš anksto, kas bus.

1979 m. balandis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



BĖGLYS

Kol vietoj stovėjau,
Aš taip toli nuėjau,
Kad pats savęs negaliu jau pavyti.

Apžergiau dviratį,
Apvažiavau Žemę tris kartus.
Bet pro Strazdiškį važiuodamas,
Pataikiau į griovį ir nuvirtau.

Nuvirtęs apčiupinėjau save,
Nubalnotą nosį, nubrozdintas kojas,
Ir nudžiugau:
Štai kur tu, nelaimingas bėgly!

1978 m. balandis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



IŠ KUR IMASI LAIKAS?

Kai buvau vaikas,
Mane ilgai kankino mįslė:
Iš kur imasi laikas?

Klausinėjau tėvų,
Klausinėjau kaimynų.
Bet šitos mįslės
Net senoji Strazdienė
Negalėjo įminti.

Sykį, spalgenaudamas Pakumšose,
Užtikau tamsų, baisų akivarą.
Iš kurio lyg iš pragaro kokio
Vertės balkšvi tumulai.

Niekados neužmiršiu to vaizdo!

Net ir šiandien galvoju:
Aš tada regėjau kiaurymę,
Iš kurios verčiasi laikas.

Bet šitą stebuklą
Gali matyti vien vaikas.

1977 m. gruodis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



BALADĖ APIE VAGĄ

Koks tu žilas, mano tėve!
Koks raukšlėtas, dieve, dieve!
Kiek matyta! Kiek patirta!
Gula galvą metų stirta.

Už kalnų, už jūrių marių
Tavo tėvas jaučiais aria.
Tu dar mažas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.

Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?
Štai jau pats prie arklo stojai.
Keičias ne vaga. Artojai.

Koks stiprus tu, mano tėve!
Koks tu jaunas, dieve, dieve!
Daug jaunesnis už mane
Girdai žirgą Nemune.

Kol pagirdei, kol pašėrei,
Vieškeliai žole apžėlė.
O kol pūdymus arei,
Pradundėjo du karai.

Jau vaikų vaikai užaugo.
Traktoriais vagoja lauką.
Tu jau senas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.

Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?..

1971 m. lapkritis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



AKYS

Žvelgiau į rytus,
       ir man atrodė:
Saulė vien teka,
       nebesileidžia.

Tada į vakarus
       įbedžiau žvilgsnį, –
Saulė vien leidos,
       nebetekėjo.

Akis nudūriau –
       mačiau vien žemę
Ir savo kojas,
       kurios ją mindo.

Akis pakėliau –
       mačiau vien dangų.
Kurgi aš savo
       vargelį vargsiu?

Akis užmerkiau
       ir štai išvydau
Žemę ir dangų,
       viską iš karto.

1979 m. gegužė

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



PIRMOJI KARTA NUO ŽAGRĖS

Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės,–
Mes – pirmoji karta nuo žagrės.

Inžinieriai, partorgai, poetai.–
Puse kaimo ir pusė miesto.

Kaip asfalto derva į padangas,
Įsiėdė žemė į panages.

Dalgio kotą rankos dar atmena,
Lyg po pievą laksto po vatmaną.

Ir kaip svetimą, sunkų grėbliakotį
Grubūs pirštai spaudžia plunksnakotį.

Nukleininės rūgštys... Genetinis kodas..
Disertaciją draugas gina dzūkuodamas.

Oponentas žemaitiškai jam replikuoja, –
Prie Telšių pasiliko basa jo koja.

Gimtosios gryčios po visą Lietuvą
Išsimėčiusios stovi per sausrą ir lietų.

Žiuri langeliai į miesto pusę:
„Sūneli, dukrele, kada gi pribūsit?..

Kada nusileisti iš penkto aukšto?
Prikepėm blynų, blynai ataušo...“

Penktasis aukštas į kaimo pusę
Pažiūri kartais ir atsidusta.

O jei gimtoji gryčia nebelaukia,–
Kryžių kalnelis stūkso palaukėj.

Ir toks graudumas už dūšios paima,
Kad mintys pačios lekia į kaimą.

Turbogigantais perskridę Arktį,
Mes sapnuose tebekinkome arklį.

Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės,–
Mes – pirmoji karta nuo žagrės.

Mumyse nuolat stojasi piestu
Pusė kaimo ir pusė miesto...

1967 m. sausis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



KOL DAR MATAU MEDŽIUS...

Kol dar matau medžius,
       tos girios man priklauso.
Kol dar girdžiu paukščius,
       jų giesmės man priklauso.

Kol dar brendu žole,
       tos pievos man priklauso.
Kol tu esi šalia,
       ta meilė man priklauso.

Kol dar tvirta ranka,
       ir duona man priklauso,
Kol žiburys lange,
       man tie namai priklauso.

Jau greit ateis žiema,
       su paukščiais iškeliausiu.
Bet kol einu žeme,
       ta žemė man priklauso.

1978 m. balandis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



DIDYSIS MARATONAS

Bėga visi iki vieno.
Nuo ryto lig vakaro bėga.
Net kai užmiega –
Sapne tebebėga.

Žmonės,
Kur bėgat?

Nieks neatsako. Bėga.
Pro savo laimę.
Pro savo bėdą.
Bėga ir bėga.

Ir nustatyti sunku,
Kas pirmauja,
O kas atsilieka.
Visi iki vieno bėga.
Pro savo laimę.
Pro savo bėdą.
Bėga ir bėga.

Bėga ir bėga...

1976 m. spalis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



MANO KRAUJO LAŠELIS


Ateina mažutis žmogutis
Į didelę žemę, atrieda
Raudonas kraujo lašelis,
O ašara – jam iš paskos.

Sustokit, mašinos, nedrįskit
Važiuoti, kol šviečia ant kelio
Raudonas kraujo lašelis –
Maža semaforo akis.

Ateina mažutis žmogutis
Į didelę žemę, atrieda
Raudonas kraujo lašelis,
Ištryškęs iš mano širdies.
Iš nebūties.

1977 m. spalis

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.




IEVUTĖS APGAILESTAVIMAI


Senelį, seneli, kam gi užaugai toks didelis?
Per tą savo didumą nebeturi kur pasidėti.
Tik prie manęs tau dar liko mažytė laisva vietelė.

Ir kam tau, seneli, šitokios stiprios rankos?
Viskas lūžta, prie ko beprisilieti.
Tik tada, kai glostai mane, tavo rankos nusilpsta.

Kam, seneli, tau šitiek proto?
Per tą savo baisų žinojimą nebežinai,
ką dar norėtum žinoti.

Ir niekas tau nebegali padėti, net aš.

1979 m. gegužė

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.



E L E G I Š K O S   Š Y P S E N O S

1. LINKSMA BROLIJA


Gyvenam linksmai
Ir mirštam nesunkiai,
Iš savęs viską –
Lig paskutinio lašo –
Išsunkę.

Kaip ir dera mūsų brolijai.

Tik retkarčiais būnam liūdni:
Kai rudenio lietūs lyja
Arba koks kretinas
Rimčiausiai paklausia:

– Kam gyveni?

1977 m. spalis


 
2. MATYTA SITUACIJA

Situacija
kažkur jau matyta.

Išsižiojęs batas šaukia:
,,Tu kur nori eik,
o aš liksiu namie!“
Mano mieloji
tvirtina priešingai:
,, Išeisiu,
dievaži išeisiu...“
Bet lieka namie.
Švarko saga,
kabanti ant vieno siūlo,
ironiškai klausia:
„Ar ne laikas ir tau pasikarti?“
Ant stalo –
krūva eilėraščių,
pasmerktų amžinai juodraščio fazei.
O kišenėje
švilpauja vėjai.

Jei dar ir galvoj
imtų švilpauti vėjai,
situacija būtų lygiai tokia,
kaip prieš trisdešimt metų.

Tik tiek ir betrūksta,
kad grįžtų jaunystė...

1976 m. vasaris

 
3. EILĖRAŠČIO RAŠYMAS, ATSUKUS NUGARĄ
Į PERDAUG MĖLYNĄ ZARASO EŽERĄ


...Šių dienų eilėraštis dažnai būna
tartum be pradžios ir pabaigos; svarbus
ir įdomus privalo būti pats mąstymo
ir ieškojimo procesas...
                                      V.   A r e š k a



Lytų sau kaip užvakar, kaip vakar,
Plauktų miglos – ir jokių salų.
Pūstų vėjas, aš – į ausį vatą.
Geltų sąnarius, ir būtų normalu.

O dabar – tiek atspalvių ir plėmų,
Tiek visokios dievo velniavos,
Apšvietimo, atspindžio problemų,
Lyg ne aš, o žemė eitų iš galvos.

Jeigu būčiau primityvas be ironijos,
Įkvėpimas plūstų per kraštus.
Ačiū dievui, dar nesu Maironis,
Vargšo ežero negrūsiu į raštus.

Antra vertus, ne poetas būčiau,
Jei žiūrėčiau pasyviai, ir tik.
Aš žinau: kas nesvarbu, svarbu čia.
Būk beraštis, bet ir Hėgelį skaityk.

Tad, atgręžęs nugarą morenoms,
Laukiu, kol eilėraštis sutins.
Bet jaučiu, kad kiaulė tas Morenas
Bus netaktiškas ir viską sugadins.

Ko gi jaudintis? Ir toks ekscesas
Tik pridės man posmą, kaip matai.
Juk svarbu pats mąstymo procesas,
O mąstyt gali net apie tai, kad nemąstai.

Apie ,,nesirašymą“ rašyti
Irgi galima. Net privalu.
Krizių įvairių išvengsim šitaip
Ir, kaip sakoma, sudursim galą su galu.

Parašiau, ką parašiau. Pats laikas
Ir užbaigti. Bet kažko graudu.
Ir pravirkstu palei ežerą lyg vaikas
Ar poetas – po poezijos padu.

Kol verkiau, kol blioviau, vėl kaip vakar
Ėmė lyti, vėl nebėr salų.
Pučia vėjas – aš į ausį vatą.
Gelia sąnarius, ir viskas normalu.

1977 m. spalis

 
4. VAKARO ELEGIJA SU OPTIMISTINE PABAIGA

        Eugenijui Matuzevičiui

Iš kur tas vakaro tylus meilumas?
Gal atsisveikint teks po valandos?
Argi ne šitaip vėjinis malūnas
Tau prie Krinčino mojo kitados?

Diena trumpa. Užtat sekundės ilgos.
Suspėsime, kol saulė nusileis,
Paglostyti ir ąžuolus, ir smilgas
Ir nusilenkt smūtkeliams ties keliais.

Suspėsime užbaigt, ko nepradėjom,
Kam ruošėmės taip kantriai, taip ilgai.
Nauji pasaulio seno atradėjai,
Į viską godžiai žvelgsim kaip vaikai.

Suspėsim žemę tris kartus apeiti,
Kol saulė nusileis... Kai nusileis,–
Kas mums uždraus patamsyje išbaigti
Šį butelį trauktinės, po galais?!

1977 m. gruodžio 26 d.

 
5. TRIUKŠMADARIAI

Jūs – naktibaldos, lunatikai, girtuokliai,
Primityvūs decibelų maniakai,–
Ko gi trankotės per naktį kaip vaiduokliai
Kam gi brązginat gitarą, rikdot magą?

O ir jūs, inteligentiški nenuoramos,
Pranašautojai, mąstytojai migloti,
Šizofrenikai, nukrypėliai nuo normos,–
Ko neleidžiat normaliems žmonėms miegoti?

Ko mums galvas kvaršinat keistais projektais,
Bandote kažką įpiršt, kažkuo įtikinti?
Būkit sau ir išradėjais, ir poetais,–
Mes netrukdomi jums. Ir jūs mums netrukdykite.

Jūs – dar baisesni! Nuo jūsų triukšmo
Plyšta ne ausų būgneliai – sprogsta galvos.
Išpila mus šaltas prakaitas. Kaip triušiai
Krūpčiojame. Šaukiamės pagalbos.

Kuo mes nusikaltome? Už butą neužmokam?
Normos neįvykdome? Užgniaužiam kritiką?
Žinoma, svarbu žmoguj prižadint žmogų,–
Žadinkit! Bet ne nakčia. Palaukit ryto...

1976 m. vasaris


 
6. MAŽA ŠVENTĖ

Šiandien bus, kas buvo vakar.
Bus rytoj, kas buvo šiandien.
Savo džiaugsmą, savo vargą –
Tartum pavardę ir vardą –
Nešiu tyliai ant pečių.
O poryt –poryt bus šventė
Ta pati, kur buvo šiandien.
Be girliandų, be svečių.
Teks vėl pasigert, jaučiu...

1977 m. spalis

 
7. ATLEISKITE, DRAUGAI...


Atleiskite, draugai, už mano bjaurų būdą,
Už tai, kad aš – apkaušęs – naktimis
Be ceremonijų į jūsų tykų butą
Užgriūdavau pasikeiksnoti su jumis.

Atleiskite, draugai, už cigaretės dūmus,
Patyčių darbus, beprasmius ginčus. –
Varydavo mane iš proto nuobodumas,
Įžeidinėti versdamas garbius svečius.

Atleiskit už dienas prie ežerų ir upių,
Praleistas su jumis. Už nemigo naktis.
Už svajones bendras. Už duonos kąsnį rupų,
Kuriuo dalindavomės ne pagal dantis.

Atleiskite, draugai, už tai, kad, ko galėjau,
Nepadariau. Apvyliau jus dažnai.
Atleiskit ir už tai, kad jus labai mylėjau
Ir kad ši mano meilė tęsis amžinai.

1976 m. gruodis

 
8. AMŽINYBĖS AKIVAIZDOJE

Ir šiandien aš nedarysiu to,
Ką galiu padaryti rytoj.
O rytoj aš nežadu nieko daryt,
Nes viską galiu padaryti poryt.
Jei bus ir šie metai bergždi, kitąmet
Atsigriebsiu, brolyčiai, bemat.
Darbai nepabėgs. Ko pasauly šiame
Nespėsiu, atliksiu lengvai aname.

Kai ką padaryti tenka ir žemėj,
Beje.
Negi rašysiu tokius niekus
Danguje?

1979 m. gegužė

Baltakis, Algimantas. Strazdiškio elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.