MEMENTO MORI
Jonui Šimkui
Didėja nuolatos liūdna draugų vorelė –
Šešėliai gedulingi virš kapinių žolės.
Rikiuojasi greta poezijos karaliai
Ir juokdariai liūdni – jie amžinai tylės.
Vėl karstą aš nešu – ak, jau kelintą kartą!
Su gyvu buvo lengva man – dabar jis toks sunkus.
Jo priešai ir draugai žingsniuoja paskui karstą.
Jau niekam neužklius tasai tykus žmogus...
Pasakėme kalbas. Supylėm žemės kapą.
Prarijom ašarą. Jinai tokia sūri.
Ir stovim tylomis, liūdni ir susikaupę,
Spėliodami slapta: na, o dabar kurį?..
Tokia žmogaus lemtis... Kiek daug iš mūs išėjo...
Visi mes balansuojam ant tos juodos ribos...
Pažįstamų mieste kas metai vis mažėja,
Užtat pažįstamų kaskart daugiau kapuos...
Gal pesimizmas tai? O gal tik žvilgsnis blaivas?
Rūstus – memento mori? Liūdna drąsa – ir tiek?
Gyvename toliau. Namisėdom. Keleiviais.
Auginame vaikus. O gal nėra mirties?!
1965 m. lapkritis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
PASKUTINIS KONCERTAS
Baliui Dvarionui
Plojimai nutilo.
Salė ištuštėjo.
Sietynai užgeso.
Tik iš kulisų į sceną
Dar driekės blanki šviesos juosta.
Senas pianistas,
Atlikęs savo paskutinį koncertą,
Priėmęs gėles,
Palaukęs, kol liks visiškai vienas,
Sugrįžo vėl prie rojalio
Ir prietemoj stovėdamas
Vienu pirštu paskambino
Universaliausią melodiją:
Ir tai buvo jo antroji
Tikroji –
Atsisveikinimo kalba.
1975 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
PRIKEPĘS TVARSTIS
Pauliui Širviui
Nesibaigs tau karas niekados.
Tu iš tų, kurie negrįš namo jau.
Prikepė lyg tvarstis prie žaizdos
Atminimai ir lig šiol kraujuoja.
Ką turėjai – sudegė gaisre,
Pasiliko apkasuos gulėti.
Tau lig šiol namai – po kepure.
Ir kitų nenori jau turėti.
Gal tave kas ir pasmerks. Tegu.
Tau šventeivos niekad nerūpėjo.
Te ramiai jie sau ir kels, ir guls:
Karas jiems dar net neprasidėjo.
1974 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS
IX TOMAS
P-PIRKTUVĖS
Vytautui Bložei
Vajergau, kiek žodžių!
Ir kiek prasmių!
Per trisdešimt trejus metus
Kristus spėjo numirti ant kryžiaus.
O mes, ačiū dievui, vis dar gyvi.
Išleidę devintą tomą,
Prisikasėm iki žodžio „pirktuvės“.
Per trisdešimt trejus metus.
Be abejo, ir mudu šio bei to įsigijom.
poetas turi teisę kalbėti
visų vardu
netgi tų kuriems atimta balso teisė
arba jie nebyliai
Ak, žinoma, mudu galim didžiuotis.
Nors ir esam skirtingo skonio,
Kad lietuvių kalba tokia turtinga.
Ir vis dėlto man knieti dar kartą sušukti:
Vajergau, kiek žodžių!
Ir kiekvieną dar galima išversti
Į tūkstantį kitų kalbų.
Kokia tarme tu kalbi?
Gal prancūziškai? Gal vokiškai?
Gal zulusiškai? Nežmoniškai – kitoniškai?
O galgi – aukštaitiškai?
Klausau visą vakarą,
Klausau visą vasarą,
Suprantu tik tuos žodžius,
Kuriuos sugeba išversti širdis.
Ir nereikia dvikalbių žodynų.
poetas turi teisę suprasti
viską taip kaip visi
arba taip kaip kiekvienas
supranta savaip
Ak, žinoma, kas gi gali uždrausti
Stalčiuose ir ant aukšto, skryniose ir kailinių kišenėse
Ieškoti dievo arba dar nepatikrinto loterijos bilieto,
Arba dviejų kapeikų – telefono automatui.
Paradoksas: ieškančių visados mažiau,
Nei surandančių. Ir kalbančių – visados daugiau,
Nei klausančių. O girdinčių – užvis daugiausia.
Ir niekas tiksliai nepasakys,
Kada pasirodys paskutinis, galutinis,
Akademinio lietuvių kalbos žodyno tomas.
Ir kokiu žodžiu jisai pasibaigs. Žvizdru?
1974 m. rugsėjis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
MANO SENAM BIČIULIUI
Aš nežinau, kas butų,
Jeigu tavęs nebūtų.
Tu visados ateini,
Kai išeina kiti,
Kai jau nieko nelaukiu.
Tu – mano vienatvės svečias:
Stovi už nugaros
Ir nieko nesakai.
Tu mane lydi
Ilgose kelionėse:
Susirangai kaip šunytis
Ant vagono lentynos.
Tuščiame lape
Tu pasėji pirmąjį žodį.
Ir nepyksti,
Kai tave išvarau.
Tu viską darai,
Kad aš tave greičiau išvaryčiau.
Tu – mano senas bičiulis.
Šviesus, tylus liūdesys.
1974 m. vasaris
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
EPIFANIJOS
Imantui Zieduoniui
1
Aš tai seniai žinojau.
Tik pamiršęs buvau.
Netgi nepamiršęs.
Nes negalima prisiminti to.
Kas jau pamiršta.
Tiesiog –
Iki šiol man neprireikė
Šitų skrynios dugne paslėptų įkapių.
2
Tu mokei savo sūnų:
Nevalgyk, kai giesmė giedama.
Giesmės maža siela, išalkusi.
Negerk, kai giesmė giedama.
Volungė šaukia lietų, prašo lapų rasos,
Volungė nelesusi gieda, negėrusi.
Nesimokyk iš dėdės.
Jis nepadeda šaukšto, kai giesmė giedama.
Jo giesmė jau suvalgyta.
3
Visi dievai,
Kuriuos garbino žmonija,
Buvo laikomi amžinais.
Visų laikų ir visų tautų poetai
Lenkėsi amžinybei:
Amžinai šviečiančiai saulei,
Amžinai žaliuojančiai žemei,
Amžinai tekančiam vandeniui,
Amžinai degančiai ugniai,
Amžinam moteriškumui,
Mirties ir gyvybės amžinai kaitai...
O aš pagalvojau:
Argi ne teisingiau būtų garbinti tai,
Kas praeina, kas laikina, kas trapu?
Juk mums daug brangesni tie dalykai,
Kurių mes netenkam,
Nei tie,
Kuriuos vakar turėjom,
Šiandien turime
Ir turėsim rytoj...
Nejaugi tik man ir tik dabar
Atėjo tokia paprasta ir teisinga mintis?
O gal ir amžinybę mes garbinam tik todėl,
Kad jos mes neturim?..
1974 m. lapkritis – 1975 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
ŽVIRGŽDYNĖLĖ
Gurga upė žvirgždynėlė
Juodalksnių pavėsy. –
Atsigėrę iš rieškučių,
Tyliai pastovėsim.
Čia vanduo – toks tyras tyras.
Šviečia dugno smėlis.
Ir pagauna širdį jauną
Ryto ramumėlis.
Ant baltos kaktos vėjelis
Garbanėlę draiko.
Dingsta godos ir troškimai.
Nieko man nereikia.
Lai tik niekas nesudrumsčia
Tyro vandenėlio.
Lai tik rūpesčiai netemdo
Tavo veido mielo.
Gurga upė žvirgždynėlė
Juodalksnių pavėsy.
Atsigėrę iš rieškučių,
Tyliai pastovėsim.
1949 m. birželis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
KAIP GERA TURĖTI NAMUS
Prigludo prie stiklo
Įkaitus kakta.
Už lango naktis –
Ir tamsi, ir šalta.
Lekioja šiaurys
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Aš tiek juk praleidau
Benamių naktų,
Juodų tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus
Slinkau nežymus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
Bet kam apie šaltį
Ir tamsą kalbu?..
Jaukiam kambary
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera
Turėti namus!
1955 m. gruodis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
SNIEGENA
Man artima
Šėma žiema.
Ir matinis padangės kupolas.
Ir padūmavus toluma.
Ir tyluma.
Ir eglės kuplios.
Kaip lengva brist puriu sniegu,
Kai iš paskos šešėlis neseka.
Tik nesakyk, kad čia nyku, –
Seniai išsiverčiu be pasakų.
Nereikia man ryškių spalvų.
Atogrąžos nebevilioja.
Ir saulės žirgeliu palvu
Aš niekur niekad neišjoju.
Gal ir užmigčiau pusnyse,
Daugiau nesutrikdytas niekieno...
Bet suliepsnoja akyse
Žiemos ugnis – raudona sniegena, –
Ir ima tirpt širdies ledai,
Vėl ketinu tiek daug daryti...
Ir kam, ir kam tu atskridai –
Tokia ryški – šį blausų rytmetį?..
1962 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
ANTILOPĖ
Kaip išsaugot šio vakaro tolį ir tylą?
Ir tave ant šio kalno – vidury sutemų?
Tavo matinis veidas iš lėto sudyla.
Kad pradingsi iš viso – bijoti imu.
Ir apglėbęs tave aš laikau tarsi lobį,
Kurį tyko pagrobti plėšrioji tamsa.
Tu dabar – tarsi ta sugauta antilopė
Mano rankų nelaisvėje virpi visa.
Kaip tave man išsaugot? Kaip tave išlaikyti,
Kad paliktum jauna ir lig skausmo miela?
Aš bandysiu tave amžinai uždaryti
Į eilėraščio narvą – drauge su tyla!..
Į eilėraščio narvą – šią akimirką trapią
Ir žvaigždes, kurios mirksi nedrąsiai skliaute...
Nenuimk mano rankų – šio linguojančio trapo!
Ką aš veiksiu, jei vienišas liksiu krante!..
1966 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
AŠ NETIKĖSIU...
Aš netikėsiu niekuo – apkalbom, šmeižtais...
Aš netikėsiu tavo stichiškais maištais,
Savu pykčiu, akimirkos dvejonėmis
Ir gyvuliškomis vidunakčio svajonėmis...
Nepatikėsiu ir atomazga bloga,
Kaip netikiu aš neišgydoma liga.
Ne tik fantazija – aš netikėsiu faktais,
Lyg būčiau kurčias visiškai ir aklas.
Kas žema, netikėsiu tuo... Už tai
Tikėsiu paukščiais, lekiančiais aukštai.
Aš netikėsiu vienadienėmis ramunėmis.
Tikėsiu ąžuolais... Ir tai – tik jų viršūnėmis.
Tikėsiu saule, amžinai prašvintančia.
Tikėsiu sėkla, į arimą krintančia.
Tikėsiu vandeniu. Tikėsiu ugnimi.
Vadinas, visados tikėsiu tavimi...
1966 m. spalis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
ANT SLENKSČIO
Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio.
Tu – kojomis į lauką, aš – į vidų.
Pusiau pasauli pasidalinam,
Tu paimi meilę, aš – pavydą.
Tavo akys gėrisi vasara,
Geria šviesą, skraido po dangų.
Mano akys vaikšto po aslą.
Jos tamsiausias kertes aplanko.
Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,
Mano žvilgsnis nepramuša sienos.
Tu iš mano kančių kvatoji,
Aš paliest nedrįstu tavo sielos.
Mes ant slenksčio – tarytum ant tilto.
Jis ir jungia krantus, ir skiria.
Tavo nugara manąją šildo,
Mano nugara tavąją tiria.
Tu juokies: „Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasauli...“
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu – į tamsą, o aš – į saulę.
1969 m. sausis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
ELEGIJA
Vieną žiemą.
O gal vasarą.
Vieną rytą,
O gal vakarą
Išsiskirsim netikėtai
Ir šiuokart – visiem laikam.
Vieną žiemą,
O gal vasarą.
Vieną rytą,
O gal vakarą,
Tiesą sakant, nieko tokio
Šiam pasauly neįvyks.
Ar ne taip ir susitikom?
Pameni juk – netikėtai.
Susitikom ir pasakėm:
Šiuo kartu – visiem laikam.
Vieną žiemą,
O gal vasarą,
Vieną rytą,
O gal vakarą...
1974 m. spalis
Baltakis, Algimantas. Dedikacijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.