tekstai.lt

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai iš rinkinio „Duona ir debesys“ (1973)

baltakis_algimantas
baltakis_algimantas



BALADĖ APIE VAGĄ


Koks tu žilas, mano tėve!
Koks raukšlėtas, dieve dieve!
Kiek matyta! Kiek patirta!
Gula galvą metų stirta.

Už kalnų, už jūrių marių
Tavo tėvas jaučiais aria.
Tu dar mažas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.

Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?
Štai jau pats prie arklo stojai.
Keičias ne vaga. Artojai.

Koks stiprus tu, mano tėve!
Koks tu jaunas, dieve dieve!
Daug jaunesnis už mane
Girdai žirgą Nemune.

Kol pagirdei, kol pašėrei,
Vieškeliai žole apžėlė.
O kol pūdymus arei,
Pradundėjo du karai.

Jau vaikų vaikai užaugo.
Traktoriais vagoja lauką.
Tu jau senas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.

Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?..

1971 m. lapkritis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.



ATMINTIS

Gal tavimi kažkas ir prasidėjo.
Kažkas, gal būt, ir baigės tavimi.
Vežimas vieškeliu dulkėtu nudardėjo
Ir nesiginčija daugiau su naktimi.

Nusėdo dulkės. Pakelėj išdygo
Nauja žolė. Jos kvapą tu geri.
Gal ir užmirštum praeitį. Bet pasiliko
Prakeiktas dulkių skonis gomury.

Ir ta tyla, kurios tu taip ilgėjais,
Tau kužda žuvusių draugų balsais.
Ir viskas, ko tu laukei, ko tikėjais,
Tau nepavirsta įprastais daiktais.

Nes atmeni menkiausio tako pradžią,
Žinai, koks buvo kelio tęsinys.
Sėkmes ir nesėkmes širdin įrašė
Istorija lyg surūdijusi vinis.

Kraujuoja raidės. Niekaip neužgyja.
Tai mūs kartos globalinė liga.
Nutraukt norėtum atminimų giją,
Bet skamba ji lyg pertempta styga.

Tai mūsų muzika. Širdies signalai,
Kuriuos siunti kaip radijo stotis.
Jiems ištikimas liksi ligi galo,
Nes nieks naujos širdies neįstatys.

Ir atsidusi tu: kaip greitai metai skrieja!..
Bet ir pasenęs guosies viltimi:
Tai, kas tavim kadaise prasidėjo,
Nepasibaigs drauge su tavimi.

1971 m. rugsėjis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.



SENAMIESČIO MOTYVAS

Yra senamiesty tokia kreiva, siaura gatvelė.
O toj gatvelėj – vartai su variniais liūtais.
Už vartų – kiemas. O tame kieme po bruką
Nuo ryto vaikščioja balandžiai ir senutės.

Yra tarp tų balandžių vienas toks, be kojos.
Jis, aišku, visad atsilieka nuo kitų,
Nors itin stengiasi, per kietą bruką liumpsi,
Staibikauliu kaukšėdamas kaip ramentu.

O tarp senučių, mėgstančių liežuviais malti,
Yra viena tokia tylenė. Tupi lyg pelė
Po šluota. Ir nė vieno žodžio, nė žodelio...
Ji – ne geresnė už kitas. Ji – nebylė.

Tačiau yra kažkas, ką žino tik balandis šlubas
Ir ta senutė nebylė. Ir dar variniai liūtai,
Kurie prie vartų snaudžia ir dantų nerodo,
Kai juos praeiviai kojomis užkliudo.

1971 m. gegužė

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.




KELIONĖ

Stoviu ir žiūriu
Į tolumą.
Kur man eiti?

Eisiu į šiaurę.
Eisiu į pietus.
Eisiu į rytus.
Eisiu į vakarus.

Apėjęs žemę,
Prieisiu save.

1970 m. rugsėjis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.




MAŽA LEGENDA

Net pats nustebau:
Aš toks lengvas ir mažas,
Pakalnutės žiede sutilpau.
Bet nukrito ašaros lašas

Iš mano akių.
Ir, neišlaikęs naštos,
Žvangutis nulinko.
Ir su ašara savo sykiu
Nukritau ant žemės kietos.

Ir išmušė ašara
Ežerą –
Tokį gilų, kad jo dugne
Vargu ar berasi mane...

1972 m. lapkritis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.



MERGAITĖ, KURI MAUDĖSI NAKTĮ


Kuprota mergaitė
Nakčia atėjo prie upės.
Apsidairė.
Pasiklausė.
Nusirengė.
Įbrido į vandenį
Ir ėmė žiūrėti
Į savo neryškų paveikslą.

Tai buvo jos vienintelis veidrodis,
Į kurį ji galėjo be baimės pažvelgti.

Dabar ji buvo graži,
Tikra Afroditė.

Ak, pagalvojo mergaitė,
Jei visados būtų naktis,
Nieks nežinotų,
Kad aš kuprota...

Pagalvojo
Ir graudžiai pravirko:
Jai buvo gaila savęs,
O dar labiau – gaila dienos...

1969 m. liepa

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.



ILGESIO DAINA

Tu viską, o viską
Seniai pamiršai.
Nepraveri vartų,
Laiškų nerašai.
Sugriauk visus tiltus,
Kelius išardyk.
Vien taką per kopas,
Maldauju, palik.

Toli ten, už marių,
Už jūrų plačių,
Svyruoja pušelė
Viena tarp smilčių.
      Iškirsk visą girią,
      Ką nori – daryk.
      Tik mažą pušelę,
      Maldauju, palik.

Tu viską, o viską
Atimk iš manęs –
Mėnulį ir saulę,
Laukų ramunes.
      Atimk man ramybę,
      Žuvėdra suklyk.
      Tik meilę, ją vieną,
      Maldauju, palik.

1972 m. rugpjūtis


Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.




TUŠTUMOS UŽPILDYMAS

Kaip kas moka, kaip sugeba.
Dainuoja. Šoka. Nuo tilto
Spokso į vandenį. Geria sutemą.
Siurbia spindulius. Prisipildo.

Skaito knygas. Lanko kiną.
Užveisia sodus užmiesčiuos.
Kimba į viską. Už nieko neužsikabina.
Prasimano keisčiausias užmačias.

Pavasario ilgis vidužiemy,
Viduvasario kaitroj – žiemos.
Amžinai ant ko nors įtūžę,
Kankinami tuštumos.

Aukštyn kojom apverčia sąvokas.
Neaiškumą paskelbia principu.
Rėkia: „Žiūrėkit, ir aš savitas!“
Skundžias: „Sunku būti mažuoju princu...“

Arba supaprastėja. Kad nebūtų taip tuščia,
Palieka artimą žmogų.
Prašalaičiui atveria dūšią
Ir dar už alų užmoka.

Tačiau tuštuma vis didėja.
Butelio maža. Reikia cisternos.
Girtas po miestą pernakt šlitinėja
Tuštumos priešas. Ir jos tarnas.

O mes – kupini dorybių. Pasišaipykim
Iš tų nevykėlių ir nedorėlių.
Aukim savo pačių akyse. Mums bepigu –
Pašaipa nekainuos nei rublių, nei dolerių...

1970 m. spalis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.




BIČIULIUI

Verskis per galvą, brolau, vaikščiok ant rankų,
Lok šunimi pasigėręs, katinu kniauk,
Nesąmonių pasaką sek, tvirtink, jog tu
Iš Marso atvykęs, arba pasigarsink esąs
Didžiausias pasaulio poetas. Aš patikėsiu.
Nustebink visus. Užsiželdyk barzdą lig žemės,
Maišą vilkėk, į Palangą atvažiuok
Per patį sezoną su Bridžita Bardo. Ir šiaip –
Viską daryk, idant tavo ryški asmenybė
Išsiskleistų pilnai lyg povo marga uodega
Ir, svarbiausia, kad nuobodžio niekad nejaustum.

Tik vieno prašau: pasilikim draugais. Ir todėl,
Kai versies per galvą, išsirink šitam triukui
Tinkamą vietą ir laiką...

Mano adreso nepamiršai?

1973 m. sausis

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.




ATSAKYMAS M. MARTINAIČIUI

Apie „Poezijos pavasarį“ nuo pačio ryto jau
Kasdien galvoju, mūsų choro sudarytojau.

Per tą galvojimą ne vieną jau lydeką
Ar stambią kuoją pražiopsot man teko.

Ir, pas Maldonį viešint, nepavyko
Per tą susigraužimą rasti baravyko.

O kiek mėlynių, žemuogių aš nesuvalgiau
Vis per „Poezijos pavasarį“, per dvasios alkį!

Galvodamas, kaip tau pasiųsti egzempliorius du,
Apleidau savo moterį ir padariau kitų stambių klaidų.

Ir gert mečiau, pradėjau net liesėti,
Žinodamas, jog tik „Pavasary“ galėčiau išgarsėti.

Sapnuoju: perskaičiusi mano strofą stropiai,
Kostkevičiūtė aikteli: prilygome Europai!

Pritardama jai, rašo „Tiesoje“ Sluckaitė,
Kad jau seniai tokių puikių eilių neskaitė.

Struktūralizmo pradininkas Nastopka
Man sąnarius gražiai išnarsto subtilia ranka.

Masionis, kritikas garsiausias ,,Lit. mene“,
Aukščiau net ir už Skripką iškelia mane.

Ir Areška, objektyviai tendencijas nušvietęs,
Išaiškina žmonėms, koks savitas esu poetas.

Net Pakalniškis, šiaipjau rašantis gan painiai,
Problemai už ragų iš karto paima.

Svajoju šitaip, o širdy man šilta:
Aš vėl išgarsintas, tarytumei po „Velnio tilto“.

Pats daktaras Kubilius, talento mįsles išsakęs,
Paskelbia monografiją „Šekspyras ir Baltakis“.

Manęs ieškodamas, archyvuos rausiasi Gineitis,
Lyg būčiau Šimelpenigis ar Donelaitis.

Bet atbundu ir suprantu, kad šito
Nebus, kol neįteiksiu tau eilučių šimto.

Praleidęs pernai tokią puikią progą,
Jaučiu: ir šiemet šlovei nenunokau.

Tad nenustebki, mielas Martinaiti,
Jei be eilėraščių pas patį teks užeiti.

Labai apgailestaudamas, seniai vilties netekęs,
Pasirašau:

A l g i m a n t a s  B a l t a k i s

1972 m. liepa

Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.