***
Praeitis tai spyna arba užmirštos durys
vietoj rakto kišenėje byrančios rūdys
vietoj rakto kišenėje virpantys pirštai
kurie kontūrų rakto negali pamiršti
kam sustojai praeivi – voratinkliai dulkės
ant šių durų lyg rašmenys amžino kulto
ten jau nieko nėra tik išblėsus vaizdų karuselė
nepaliesk jos ranka – užraudos ji kaip smėlis
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Belsk į duris kurios aklinai uždarytos
sfinksas pabus ir tai pavadins pareiga
belsk į duris kurios aklinai uždarytos
belsk kol tavęs neapleido viltis ir jėga
belski žeme dangumi savo siela
belsk į duris ir nelauki žvaigždžių palankių
viską kas trukdė regėti mąstyti ir siekti
nuplėšk tarsi raištį tamsos nuo akių
belsk ir žinok durų kitų tau jau niekad
niekas neduos ir veltui tavęs nekartos
belski gyvenimu tuo kurs ištirpsta kaip sniegas
belski dabar ir nelauk palankios valandos
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Sauliaus Griciaus atminimu
Dievai
tebegyvena medžiuose
žiba variniame žalčio žvilgsnyje
ošia lapuose jų amžini atodūsiai
ir kietos jų mintys laukų akmenyse
apie neapskundžiamą ir nekintančią
pasaulio sandarą
dievai tebegyvena medžiuose
tik žmonės
bėga tolyn nuo miškų
it viduramžių asketai
plakasi asfalto rykštėmis
geležinių armatūrų erškėčiais
iki visiško išsekimo
antrinių daiktų labirintuose
Viešpatie
kas išgelbės pasaulį
žalią pasaulio žolę
vienišą garnį ežero nendrynuose
(žmonės sapnuoja daiktus
seksą pinigus ir laisvę)
tik vaikų sapnuose
medžiai dar tebeturi sielas
o pasaulis yra
begalinis gražus ir amžinas
ir švelnus it žolė
tolimo paupio pievose
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
APOKALIPTINĖ ŽIEMA
Paskutinysis sniegas buvo juodas
ir kietas it akmens anglis.
Jis krito mėnesį, ir nebeliko oro.
Ir nebeliko vietos medžiams nei durims.
Paskutinysis sniegas buvo juodas
kaip kovarnis, gal paskutinis žemėj šioj.
Belapėje viršūnėj medžio jis rymojo
atsukęs snapą vėjui iš rytų.
Paskutinysis sniegas buvo juodas.
Mes kasėmės it kurmiai, bet pūga
sunki it švinas, it sukaustęs žemę gruodas
ištrynė mums pasaulio šviesą akyse.
Paskutinysis sniegas buvo juodas,
tik mūsų vėlės snieguose baltuos
į kitą šalį tolo, kur nėr juodo.
Kur bus pavasaris, putojantis žieduos.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Tai žodžių varnai jie gyvenimą mano kapoja
lesa džiaugsmą lyg trupinius giesmę kartoja:
„Tu iš žodžių keistuoli daiktų nesutversi
jie tik veidrodžiai daiktui idėjai tik tvarsčiai
ant keistuolio galvos išvarpytos pabūklais žodynų
jie išdžiūvusios taurės sapnuojančio vyną“.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Juodos smiltys nakties šiugžda ir byra ir niekaip išbirti negali.
Kurgi ryto šviesioji ranka, kad juodąjį smėlį baltuoju paverstų?
Ištįsta sekundės lyg mylios, žodžiai kaip sieliai sąmonės upėje plaukia.
Vaizduotė nei voras tau pina regėjimų tinklą ir širdį priverčia skubėti.
Juodos smiltys nakties, o mėnulis lyg kaukolė medyje supas.
Aš užmerkiu akis, ryto žaliąją žolę regiu ir sraigę rasotam takely.
Sraige, ramioji visatos nešėja, keliauk per karščiuojančią kaktą,
nemigos juodąją saulę savo vėsa nuslopinki ir
dovanok man sapnų karalystę.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
ROMANTIŠKOS LAIDOTUVĖS
Dusliai dunksi atkakli kastuvų geležis
duobė pagilėja ir štai ji jau baigta
belieka paguldyti rudenio kūną
ant minkšto puraus lapų patalo
tarp nuvytusių pirštų įspraust paskutinį jurginą
ir štai –
kosminiam dirigentui mostelėjus
užgroja varinės vėjų valtornos nuaidi bronziniai lapų dūžiai
nematomi duobkasiai užkasa nematomą kūną
ir tu žinai kad neliks nieko netgi tylaus gedulingo kauburėlio
nes kris lietus kris lietus ir lapai kris ir sniegas
ir bus keista regėt
kaip iš mielojo rudenio nieko nelieka
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
KETURI METŲ LAIKAI
tobulas medžio lapas biržely.
žalias ir gaivus, sudrėkintas rytmečio alsavimo.
nieko daugiau ir nereikia;
lapas prie pat akių, už jo – laukymė,
balsas upelio anapus paparčių kalvos.
tobulas medžio lapas.
gimti, augti, nukristi ir vėlei atgimti.
žmogus nieko geriau nesugalvojo:
žalias lapas prie pat akių
be nevilties ir be ideologijų.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
JAU VĖLU
jau vėlu.
šitiek metų ieškota, o nieko nerasta.
ūkia vėjo vilkolakis tuščiuos labirintuos pasaulio,
kur tęsia kelionę nepalūžtanti niekaip lemtis.
jau vėlu.
kortos mestos, lošimas seniai įpusėtas.
ir išblyškęs lošėjas jau žino, kad viską praloš.
tai žinodamas, lošia ir lošia, ir lošia, pagaliau įtikėdamas,
kad su Dievo ar velnio pagalba išloš.
jau vėlu.
vien tik vėjas ir žingsniai, labirintas ir amforos tuščios
jausmų iššvaistytų.
kišenėj metaforų smiltys ir truputis meilės,
keletas perlų fortūnos ir šukelė šviesios išminties.
nevėlu:
nes nebėr ko prarasti –
šitiek metų ieškota, o nieko nerasta.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
PASKUTINIS MIESTAS
išprotėjusios žiurkės lekia iš degančio miesto.
dega jų akys ir kailiai, įkaitusi žemė jas svaido tarytum spyruoklė,
miestas ne laivas, čia žiurkių gentis nepajuto,
kad laikas saugus pasitraukti seniai jau praėjęs.
degė kadaise žirafos keistuos įspūdinguos paveiksluos,
liepsnojantys kryžiai skrajojo, o kaukolės žmones prarijo.
knygų nelieka nei meilės, nei seno fontano po medžiais,
baigias era lygiai taip, kaip kadais pranašavo lūpos išminčių ir knygos.
išprotėjusios žiurkės gelbstis iš degančio miesto,
bet miestų kitų nei giraičių, nei upių aplink nematyti,
lekia per dykrą lyg degantys fakelai – galbūt išsigelbės,
kad pratęstų beraštę gyvybę.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
Praeitis tai spyna arba užmirštos durys
vietoj rakto kišenėje byrančios rūdys
vietoj rakto kišenėje virpantys pirštai
kurie kontūrų rakto negali pamiršti
kam sustojai praeivi – voratinkliai dulkės
ant šių durų lyg rašmenys amžino kulto
ten jau nieko nėra tik išblėsus vaizdų karuselė
nepaliesk jos ranka – užraudos ji kaip smėlis
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Belsk į duris kurios aklinai uždarytos
sfinksas pabus ir tai pavadins pareiga
belsk į duris kurios aklinai uždarytos
belsk kol tavęs neapleido viltis ir jėga
belski žeme dangumi savo siela
belsk į duris ir nelauki žvaigždžių palankių
viską kas trukdė regėti mąstyti ir siekti
nuplėšk tarsi raištį tamsos nuo akių
belsk ir žinok durų kitų tau jau niekad
niekas neduos ir veltui tavęs nekartos
belski gyvenimu tuo kurs ištirpsta kaip sniegas
belski dabar ir nelauk palankios valandos
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Sauliaus Griciaus atminimu
Dievai
tebegyvena medžiuose
žiba variniame žalčio žvilgsnyje
ošia lapuose jų amžini atodūsiai
ir kietos jų mintys laukų akmenyse
apie neapskundžiamą ir nekintančią
pasaulio sandarą
dievai tebegyvena medžiuose
tik žmonės
bėga tolyn nuo miškų
it viduramžių asketai
plakasi asfalto rykštėmis
geležinių armatūrų erškėčiais
iki visiško išsekimo
antrinių daiktų labirintuose
Viešpatie
kas išgelbės pasaulį
žalią pasaulio žolę
vienišą garnį ežero nendrynuose
(žmonės sapnuoja daiktus
seksą pinigus ir laisvę)
tik vaikų sapnuose
medžiai dar tebeturi sielas
o pasaulis yra
begalinis gražus ir amžinas
ir švelnus it žolė
tolimo paupio pievose
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
APOKALIPTINĖ ŽIEMA
Paskutinysis sniegas buvo juodas
ir kietas it akmens anglis.
Jis krito mėnesį, ir nebeliko oro.
Ir nebeliko vietos medžiams nei durims.
Paskutinysis sniegas buvo juodas
kaip kovarnis, gal paskutinis žemėj šioj.
Belapėje viršūnėj medžio jis rymojo
atsukęs snapą vėjui iš rytų.
Paskutinysis sniegas buvo juodas.
Mes kasėmės it kurmiai, bet pūga
sunki it švinas, it sukaustęs žemę gruodas
ištrynė mums pasaulio šviesą akyse.
Paskutinysis sniegas buvo juodas,
tik mūsų vėlės snieguose baltuos
į kitą šalį tolo, kur nėr juodo.
Kur bus pavasaris, putojantis žieduos.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Tai žodžių varnai jie gyvenimą mano kapoja
lesa džiaugsmą lyg trupinius giesmę kartoja:
„Tu iš žodžių keistuoli daiktų nesutversi
jie tik veidrodžiai daiktui idėjai tik tvarsčiai
ant keistuolio galvos išvarpytos pabūklais žodynų
jie išdžiūvusios taurės sapnuojančio vyną“.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
***
Juodos smiltys nakties šiugžda ir byra ir niekaip išbirti negali.
Kurgi ryto šviesioji ranka, kad juodąjį smėlį baltuoju paverstų?
Ištįsta sekundės lyg mylios, žodžiai kaip sieliai sąmonės upėje plaukia.
Vaizduotė nei voras tau pina regėjimų tinklą ir širdį priverčia skubėti.
Juodos smiltys nakties, o mėnulis lyg kaukolė medyje supas.
Aš užmerkiu akis, ryto žaliąją žolę regiu ir sraigę rasotam takely.
Sraige, ramioji visatos nešėja, keliauk per karščiuojančią kaktą,
nemigos juodąją saulę savo vėsa nuslopinki ir
dovanok man sapnų karalystę.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
ROMANTIŠKOS LAIDOTUVĖS
Dusliai dunksi atkakli kastuvų geležis
duobė pagilėja ir štai ji jau baigta
belieka paguldyti rudenio kūną
ant minkšto puraus lapų patalo
tarp nuvytusių pirštų įspraust paskutinį jurginą
ir štai –
kosminiam dirigentui mostelėjus
užgroja varinės vėjų valtornos nuaidi bronziniai lapų dūžiai
nematomi duobkasiai užkasa nematomą kūną
ir tu žinai kad neliks nieko netgi tylaus gedulingo kauburėlio
nes kris lietus kris lietus ir lapai kris ir sniegas
ir bus keista regėt
kaip iš mielojo rudenio nieko nelieka
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
KETURI METŲ LAIKAI
tobulas medžio lapas biržely.
žalias ir gaivus, sudrėkintas rytmečio alsavimo.
nieko daugiau ir nereikia;
lapas prie pat akių, už jo – laukymė,
balsas upelio anapus paparčių kalvos.
tobulas medžio lapas.
gimti, augti, nukristi ir vėlei atgimti.
žmogus nieko geriau nesugalvojo:
žalias lapas prie pat akių
be nevilties ir be ideologijų.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
JAU VĖLU
jau vėlu.
šitiek metų ieškota, o nieko nerasta.
ūkia vėjo vilkolakis tuščiuos labirintuos pasaulio,
kur tęsia kelionę nepalūžtanti niekaip lemtis.
jau vėlu.
kortos mestos, lošimas seniai įpusėtas.
ir išblyškęs lošėjas jau žino, kad viską praloš.
tai žinodamas, lošia ir lošia, ir lošia, pagaliau įtikėdamas,
kad su Dievo ar velnio pagalba išloš.
jau vėlu.
vien tik vėjas ir žingsniai, labirintas ir amforos tuščios
jausmų iššvaistytų.
kišenėj metaforų smiltys ir truputis meilės,
keletas perlų fortūnos ir šukelė šviesios išminties.
nevėlu:
nes nebėr ko prarasti –
šitiek metų ieškota, o nieko nerasta.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
PASKUTINIS MIESTAS
išprotėjusios žiurkės lekia iš degančio miesto.
dega jų akys ir kailiai, įkaitusi žemė jas svaido tarytum spyruoklė,
miestas ne laivas, čia žiurkių gentis nepajuto,
kad laikas saugus pasitraukti seniai jau praėjęs.
degė kadaise žirafos keistuos įspūdinguos paveiksluos,
liepsnojantys kryžiai skrajojo, o kaukolės žmones prarijo.
knygų nelieka nei meilės, nei seno fontano po medžiais,
baigias era lygiai taip, kaip kadais pranašavo lūpos išminčių ir knygos.
išprotėjusios žiurkės gelbstis iš degančio miesto,
bet miestų kitų nei giraičių, nei upių aplink nematyti,
lekia per dykrą lyg degantys fakelai – galbūt išsigelbės,
kad pratęstų beraštę gyvybę.
Balbierius, Alis. Sapno pėdsakai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.