beresnevicius_pabeges_dvaras       Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.
       Ko tu tikėjais, – klausiu. – Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.
       Ne, jis nori guostis.
       Sunku man, – sako.
       Visiems sunku, – aiškinu, – krizė mat.
       Klausyk, – sako jis, – aš turiu ne tik šnapso. Dar ir „Walterį“. Atvažiuok, pašaudysim.
       Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?
       Jis turi du litru degtinės. „Maschadov“ – vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.
       Geriau anksčiau nei vėliau, – randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.
       Sunku man, – aiškina.
       Kur „Walteris“, – klausiu, kur tas „Walteris“?
       Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau galėtų moteriški piršteliai, – aiškinu, – kulkos byra tarp pirštų.
       O ji sukištų, – pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris“. Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.
       Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, – už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas“ šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo“ reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris“ pila tiesiai. Dar po šimtą?
       Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.
       Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? – maga paklausti, be kažko susidroviu.
       Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.
       Pasakoju apie savo įspūdžius, šaudant iš granatsvaidžio, bičiulis surūgsta: neturi granatsvaidžio šiuo metu, susikompleksuoja.
       Bet turiu dėželę granatų, – sako. Atkemša antrą dvilitrį. Atidaro dėžę. Geros granatos, RGD, numerio neatsimenu. Gal RGD 42?
       Kieme mėtyti granatų nevalia, kaimynai kuoktelėję, dar paskųs. Pasiimam naują dvilitrį „Maschadovo“ ir einam į miškelį. Granatų dėžė primena „diplomatą“. Atidarę sukaišiojam sprogdiklius.
       Žinai, aš buvau ją įsimylėjęs – sako bičiulis.
       Jeigu esate svaidę granatas miškelyje ar, tarkime, parke, gerai žinote, kad tai ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Medžiai kliudo.
       Sėdime ant kelmo, mėtom granatas. Nieko čia baisaus, tik nusitaikyti reikia. RGD uboinaja sila, lietuviškai gal žudymo jėga maždaug 5-7 metrai, ne taip jau daug. Nors šiaip 20-25 metrai. Gali nutėkšti tą granatą dešimt metrų, tik nosį nubalnos. Po dvidešimtos granatos man netgi nusibosta. Bičiulis tą pajunta ir pasiūlo desertą – skeveldrinę granatą. Skirta mėtyti iš apkasų, skeveldros lekia 200 m. Prieš šviesdami, pasislepiam už medžių, bet skeveldros apdrasko striukes.
       Kad jas kur, – nusikeikiam vyriškai ir rusiškai. Moteris, skeveldras... striukes...
       Grįždami atgal pyškinam į pušis, iš seno gero medžioklinio „Winchesterio“.
       Mylėjau aš ją, – sako bičiulis.
       Granatų, ir tų nebeliko. Bet kiek žvaigždžių... kiek žvaigždžių...
       Iš „Walterio“ nupilu kažkokį krūmą... kulkos sminga taip intymiai, tiesiog jauti, kaip tavo ranka prasitęsia šūvyje. Aš suprantu saldofonus, aš pats saldofonas. Bičiulis mesteli granatą, laikytą užantyje, nuo netikėtumo aš net šokteliu. Mudu juokiamės. Ak, tie vyriški pokštai...
       Aš ją mylėjau, Viešpatie, – sako jis.
       Aš ne Viešpats.
       Negaliu tau padėti. Į žvaigždes pažiūrėk, kas jos prieš moteris...
       Žinau, – sako jis, – aš skaitau Platoną.
       Nietschę skaityk, – patariu, – tai sveikiau.
       Jis sviedžia dar vieną granatą.
       Skaičiau, – sako.
       Žinau, kad skaitei.
       Mes skambinam kurvų telefonu, užsisakom po blondinę baltarusę. Niolikos, trisdešimties, trisdešimt šešių – tokie pasiūlymai. Brunetės kažko nesinori.
       Stovime prie sodo vartelių, laukiame... valandą, pusantros. Nieko.
       Ak! – sako jis. – Taigi aš sąrašuose. Jų sąrašuose. Jų telefonuose esmi. Aš juk policininkas. Jokių mergų, jei bent...
       Metam po granatą, jau paskutinę, tiesiai į kiemą.
       Aš ją mylėjau, – sako jis.
       Matyti.
       Sutikčiau jau ir su brunete. Žinau, kaip tau skauda. Labiau nei musėms, kurias tu pili iš „Walterio“, lubos darosi akytos. Šūvių pažadinta, ateina tavo mama ir atima pistoletą. Profesionaliu judesiu išima apkabą, „ir vėl“, sako... kas „ir vėl“?
       Miegokit, vaikiai, – sako ji ir išeina.
       Bičiulis juokiasi po antklode.
       O granatų aš dar turiu, – sako jis. – Po pagalve.

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.