(Apie tai, ką Jūs žinojote, bet niekada nedrįsote paklausti)
APIE ŪMĖDES
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.
APIE KATINUS
Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.
APIE PUPAS
Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.
APIE DEGTINĘ
Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.
APIE PAUKŠČIUS
Paukščiai – tai tokie dangaus sparnuočiai, juos sukūrė Dievas, kaip ir angelus, bet paukščiai – tai ne angelai, todėl jie pavydi angelams ir mėto į juos kankorėžiais. Deja, toli gražu ne visada paukšteliams pavyksta numušti kokį gražų, storą angelą, tad vargšai paukšteliai kakinasi mažais ir nusilpusiais angelėliais, bet tai visiškas mailius, ir paukšteliams
APIE DRAMBLIUS
Drambliai yra tokie juokingi padarai didelėmis ausimis; jie silpni, baikštūs ir bijo žirafų, nors kodėl verta bijoti žirafų, žmonėms nėra žinoma. Žmonės kadaise mokė dramblius nebijoti žirafų, bet jos žmones už tokį dalyką labai išbarė, tad žmonės daugiau taip nebesielgia.
APIE ZEBRUS
Zebrai yra juokingi padarai mažomis ausimis; jie taip pat bijo žirafų, bet ne taip labai kaip drambliai; todėl retsykiais tarp zebrų ir žirafų kyla karai – visa laimė, kad Lietuvoje šiodvi žvėrių grupuotės negyvena, kitaip besikaudamos labai ištryptų Lietuvos miestų parkus, ypač būtų skaudu dėl Alytaus parko – jis tarsi pačios Gamtos pritaikytas žirafų ir zebrų kovoms, ir šios gentys tokios palankios aplinkybės negalėtų nepastebėti.
APIE ŽMONES IR AUSIS
Zebrų ausys nepaprastai mažos, bet jeigu kokiam nors žmogui šautų į galvą turėti zebro ausis, iš jo aplinkiniai labai juoktųsi. Tačiau pasaulyje viskas labai laikina, o visi dydžiai santykiniai, nes, tarkime, žmogus su pelytės ar net kokios žiurkės ausimis keltų ne mažesnį aplinkinių susidomėjimą. Tad nelabai aišku, kaip tiems aplinkiniams įtikti, – net tokia smulkmena kaip ausys jiems visada kliūva.
APIE VOVERYTES
Voverytės – tokie baisūs padarai nenusakomomis ausimis, kurie patys nežino, ko nori, tačiau jiems atleidžiama viskas, nes jie turi dideles pūkuotas uodegas.
APIE ŽIURKES
Žiurkės irgi baisūs padarai nenusakomomis ausimis, bet jas visi persekioja, nes žiurkės nelipa į medžius, neturi pūkuotų uodegų ir nesibučiuoja su žmonėmis. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad žiurkės bučiuotųsi su žmonėmis, tačiau pastarieji aikštijasi ir su žiurkėmis nesibučiuoja.
APIE GRYBUS APSKRITAI
Grybai neturi ausyčių, bet jei gerai įsižiūrėsime, geram grybui tų ausyčių ir nereikia. Geram grybui dera surasti
APIE LĖLYTES
Lėlytės – tai jau visiškai nesuprantamas dalykas, apie jas nedaug tėra žinoma, bet mokslininkai, tyrinėję lėlytes, yra apskaičiavę, kad lėlyčių labai gražios kojos. Tada lėlytės pribėgo prie mokslininkų ir labai juos subarė, nes sakė, kad tie mokslininkai yra antifeministai ir kad jų pačių kojos ne kitokios. Taip jie ir susitarė.
Finis
Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. –