tekstai.lt

Gintaras Beresnevičius. Fifaičių karalius ir jo dvaras“ (1999) (1)

gintaras beresnevicius
gintaras beresnevicius
       Ponios M. gimimo naktis

       Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau ji buvo gimusi naktį, tad gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.
       Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele ir linksmai dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Bet ją pažįstančių žmonių kaip tik ir nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia, ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia jas dainuodama taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.
       Tačiau staiga prasivėrė sodo varteliai ir atvažiavo elektrinis traukinys Kaunas-Vilnius. Iš jo išlipo senas ponios M. pažįstamas, vokiečių profesorius E. Jo švarko ir marškinių sagas buvo ką tik išplėšę žiaurūs muitininkų pirštai, ir pro praskiepą buvo matyti vakaro gaisuose raudonuojanti vokiečių mąstytojo bamba. „Kaip toj dainoj“, – pagalvojo sau ponia M.
       – Czesc, stara! – sušuko mąstytojas E. ir pakštelėjo poniai M. į vieną tokią vietą. – Šimtas metų, šimtas metų!..
       – Šimtas septyneri, pone profesoriau, nesimatėme nuo atmintinojo 1891-ųjų rudens.
       – Išties atsimintinas yra tas ruduo. Vargu bau jį prisiminsiu, nes užmiršau viską, kas vyko iki 1903-iųjų Kalėdų...
       Taip kalbėdamas profesorius E. bergždžiai mėgino rašyti knygą, kurią jis laikė kairėje rankoje. Knyga vis nukrisdavo ant žemės, ir profesoriui galop pabodo lankstytis.
       – Mat ją babaušiai, – tarė profesorius.
       Tuoj pat pažeme atšlamėjo toks babaušis, pasigriebė knygą ir nubindzeno, taręs, kad dabar turėsiąs ką skaityti savo rūselyje niūriais žiemos vakarais. Tokių ir panašių profesorių babaušis buvo matęs šimtus milijonų. Į viską jam buvo nusispjaut, toks jis buvo patyręs. Deja, turėjo silpnybę – mėgo geras knygas, o profesoriaus E. knyga, kadangi dar neparašyta, buvo gera.
       – Tu man šlykštus, profesoriau, – familiariai tarė ponia M. Eik vidun, pasivaišink degtine ir užkąsk.
       Profesorius gražiai padėkojo ir nuėjo, kur akys veda. Ponia M. paglostė galvą traukinio mašinistui ir pasiteiravo:
       – Ar sunku yra traukinį vairuoti?
       Tą ji pasakė ne be tam tikros užuominos ir, išmaukusi taurelę karčiosios, treptelėjo koja.
       – Dėkoju, ponia, už pasiinteresavimą. Ne, nėra sunku traukinį vairuoti, jei tik staigus posūkis nepasitaiko. Jei posūkis staigus, traukinys, žinia, nulekia nuo bėgių ir – į gamtą. O ten stirnos laigo, paukščiai čiulba, o ir grybas kur ne kur beaugąs. Tarp kitko, apie grybus. Viskas būtų gerai, jei ne garsusis traukinių grybas, ėdąs kiekvieną traukinį – susisuka jis lizdus tambūruose ir kitose bjauriai dvokiančiose atkampiose vietose, augina ten savo kolonijas, tos plinta po visą traukinį, net langus, net sėdynes apninka jis, piktasai. Nėra būdo su juo kovoti – priešingai, anas viską ėda, net žmogų, netyčia traukiniu bevažiuojantį, apninka, akies mirksniu suryja. Geležinkelio bendrovė didžiulius nuostolius kenčia, kainas didina – niekas negelbsti. Juk traukinių grybas nieko nepagaili – tas, kuris iš ryto į Vilnių važiuoja, vakare nebegrįžta, nes jį grybas užgraužia pakeliui, kur nors palei Kariotiškes, o prie Vokės, žiūrėk, tik griaučiai ant suolų bestyrą. Paneriuose valytoja įlipa, bemat juos nuskobia, nučiustija, idant institutams visokiems parduotų – iš to ir gyvename, bet nauda tai menka, nes atgal niekas bilieto neperka. Taigi nėra sunku traukinį vairuoti, tačiau keleivių mąžta – grybas mat juos suryja, varguolius. Baisus dalykas, ponia. Tačiau geležinkelio valdyba priversta tai laikyti paslaptyje. Išaiškės, kad traukiniuose siautėja grybas, ir tie reti keleiviai, kurie dar ryžtasi važinėti traukiniu Kaunas-Vilnius, mes šį užsiėmimą, net kaulelių nebegaudami bankrutuosiva. Ajajai, ponia, bėda bėdą veja, o ponia dar klausiate, ar sunku yra traukinį vairuoti...
       Prapliupo raudoti mašinistas jaunasai. Ašaros papt papt byra, gerklė didžiu balsu rėkla. Ponia M. pažvelgė į jį tyru žvilgsniu, net žąselė, pro šalį savo reikalais kėblinusi, pagaugais nuėjo, klaikiai kvatodama.
       – Gaila man tavęs, mašiniste, – tarė ponia M. – Toks jaunas, o jau niekuo nebetiki, vilties nebeturi. Neliūdėk, viskas susitvarkys, pamatysi.
       – Netikiu, ponia, – niūriai, bet tvirtai atsakė mašinistas. – Grybas stipresnis už žmogų.
       Mašinistas pabučiavo poniai M. ranką ir vogčiomis nusibraukė šykščią vyrišką ašarą.
       – Atia, ponia, – tarė jis. – Man laikas. Trinktelėjo traukinio durelės, sužviegė stabdžiai, ir traukinys nurūko.
       Ponia M. sekė jį akimis, kol tik turėjo jėgų. Laimei, kaip tik jėgoms baigiantis vėl prasivėrė sodo varteliai ir pro juos įžengė žmogus su peteliške. Jis įdėmiai dairėsi aplink.
       – Atsiprašau, ponia, – nesveikai blizgindamas akis paklausė, – ar nematėte čia elektrinio traukinio Kaunas-Vilnius?
       – Tai aš atsiprašau, – atkirto ponia M. – Esu sena ir bjauri, ir tamstai galbūt nemalonu į mane žiūrėti.
       – Nieko, dabar tamsu, – mandagiai atsakė atvykėlis. – Be to, aš pripratęs. Prie visko pripranti, kai dirbi deratizatorium-dezinsektorium. Štai, žiūrėkite!
       Su šiais žodžiais deratizatorius iš vidinės švarko kišenės ištraukė flakoną, atsargiai, dviem pirštais paėmė peteliškę ir papurškė. Peteliškė bjauriai susiraitė ir dvokdama nukrito ant žemės.
       – Ką tamsta darai? – susidomėjo ponia M.
       – Noviju graužikus, – atsakė deratizatorius, nutaisęs žiaurų veidą. – Dabar šit ieškau elektrinio traukinio Kaunas-Vilnius, noriu jį išpurkšti. Deja, mudu nuolat prasilenkiam.
       Ponia M. kurį laiką pasigrožėjo gražia svečio kalba ir tarė:
       – Elektrinis traukinys grįš po kelių valandų. Jis turi išvežioti mano svečius. Ir jūs būkite svečias. Eikite į vidų, ten išgerkite bei užvalgykite. Susipažinsite su profesoriumi E., aptarsite kelias žmoniją kankinančias būties problemas.
       Svečias mandagiai padėkojo ir nuėjo sodo takeliu, vinguriuojančiu tarp tujų ir pinijų. Ponia M. vis mosavo jam nosinaite. Kai svečią prarijo tamsa, ponia M. net susigraudino, klausydamasi tamsos ryjamo žmogaus bruzdesio. Ir vėl susimąstė. Ateis kas nors dar, o gal jau nebe?
       Ponia M. žėruojančiomis akimis žvelgė į tamsą. „Kas yra naktis?“ vėl pamąstė ji, tačiau atsakymo nesulaukė. Ją ėmė kankinti vienatvė. Pro apšviestus langus sklido puotos garsai, skambėjo krištolas, šokių muzika. Ponia M. susigraudino pagalvojusi, kad ten, jos namuose, linksminasi, o ji savo gimimo naktį stovi prie nuosavų namų slenksčio, it būtų išvaryta.
       – Tai kas tamstą išvarė? – paklausė iš nežinios išlindęs Ferdinandas. – Ko tamsta neini į savo gimimo nakties balių?
       – Tamsta esi nemalonus, ir paties veidas nekelia pasitikėjimo. Nesupranti tamsta moters širdies. Kankina ją nesuprantami polėkiai, Ferdinandai.
       – Niekų kalba, – tarė Ferdinandas, glamonėdamas ponios M. blauzdas. – Eime vidun, sušoksime kadrilį.
       – Koks gražus namas! – jausmingai sušuko ponia M., žvelgdama į visaip išpuoštą ir išdabintą rūmą sodo gilumoje.
       – Nieko nuostabaus, ponia, – tarė Ferdinandas. – Jį statė pats Vivaldis.
       – Nejaugi Vivaldis buvo architektas?
       – Ne, ponia, mūrininkas.
       Taip besišnekučiuodami jiedu įėjo į namą. Šveicorius juos nurengė. Besirengdama ponia M. pastebėjo, kad Ferdinando pilvas išbertas.
       – Kodėl tamstos pilvas nusėtas spuogais? – iš smalsumo ponios M. kūnas nuėjo pagaugais.
       – Mane išberia kiekvieną kartą, kai tik pameluoju, – pasiaiškino Ferdinandas. – Tokia jau mano prigimtis.
       – Panašiai ir man, – prisipažino ponia M. – Kai man būna smalsu, kūnu nueina pagaugai. Mudviejų prigimtys panašios. Mudu galėtume būti graži pora.
       Ferdinandas šį žodžių žaismą nuleido negirdomis. Jiedu susikabino rankomis ir įėjo į svetainę, kur sėdėjo profesorius E. ir kažką pats sau postringavo.
       – Eime kitur, – pasiūlė Ferdinandas.
       – Kur kitur? – ponios M. kūnu nuėjo pagaugai.
       – Nesvarbu, – atšovė Ferdinandas, ir jam išbėrė pilvą. Jie nuėjo kitur. Ten buvo dar gražiau. Ponia M. nusiramino ir paskubomis uždainavo. Ferdinandas ėmė griežti smuiku.
       – Taip gražiai smuikas griežia, – apsidžiaugė Ferdinandas. – Eime, ponia, sušoksime kadrilį.
       Ponia M. noriai su viskuo sutiko. Jiedu pašoko kadrilį. Smuikas griežė taip maloniai, kad net širdis apsalo.
       – O dabar, Ferdinandai, – tarė ponia M., – pasipiršk man. Ferdinandas atsikrenkštė ir pasipiršo. Po to kiek pailsėjo, atsigėrė degtinės ir pasipiršo dar kartą.
       – Nežinau, – droviai sumurmėjo ponia M. – Galutinio atsakymo dar neduosiu. Turiu dar pamąstyti. Bet tamsta gali turėti vilties.
       – Ar galiu atsipjauti lašinių bryzelį? – pasiteiravo Ferdinandas.
       – Ir tu tokią akimirką dar galvoji apie lašinius? – pasipiktino ponia M.
       – Apie lašinius galvojau dar piršdamasis, – atvirai prisipažino Ferdinandas, ir jo neišbėrė.
       Ponia M., tą pastebėjusi, sušuko:
       – Tai tu gviešiesi mano gero? – Ir jos kūnas nuėjo pagaugais.
       – Tataigis, bau, – patvirtino Ferdinandas, ir jo vėl neišbėrė.
       – Išeik iš mano namų, – rūsčiai tarė ponia M. – išeik ir niekada nebegrįžk.
       – Išeisiu ir nebegrįšiu, – pažadėjo Ferdinandas. Ir jo vėl neišbėrė. Jis oriai nulipo žemyn, pasiėmė iš šveicoriaus kojines, apatines kelnes, petnešas, marškinius, kaklaraištį, švarką, skrybėlę, paltą, šaliką, pirštines ir dar šį bei tą.
       – O tamstos kelnės? – nustebo šveicorius.
       – Ak! – sušuko Ferdinandas, – labai ačiū. O čia jums už triūsą.
       Taip kalbėdamas jis įspraudė šveicoriui į delną prakaituotą, sumaigytą geltonų lašinių gabalėlį ir švilpaudamas gražią melodiją išėjo.
       Tačiau prasivėrė langas, ir ponia M. persisvėrusi sviedė akmenį į Ferdinandą. Tasai, kliudytas galvon, parkrito. Ponia M. patenkinta sukrizeno. Ji atsirėmė rankomis į palangę ir sužiuro į tolį. Jau aušo. Tolyje buvo matyti elektrinio traukinio griaučiai, kuriuos tebekramsnojo grybas. Grikšt, grikšt, – buvo girdėti geriau įsiklausius.
       Ponia M. pajuto nuovargį. Nuėjo prie stalo, atsipjovė lašinių bryzelį. Krimst, krimst – krimto ji lašinius. Grikšt, grikšt – grikšėjo grybas.
       Vis arčiau ir arčiau. Krimst krimst, grikšt grikšt.
       Įsiklausyk, skaitytojau!



       Profesorius E. eina praustis

       – Ar tamstos nekamuoja meilė man? – gražiai pasiteiravo ponia M., įsitaisiusi fotelyje ir ritmingai siūbuodama koją.
       – Nekamuoja, – atsakė profesorius E., sklaidydamas laikraštį. Mat stengiuosi kasdien daryti rytinę mankštą ir atlieku psichohigieninius pratimus. Todėl man niekas nebaisu.
       Ponia M. iš padilbų nužvelgė profesorių, droviai gurkšnojantį arbatą.
       – Na na, – dviprasmiškai tarė ji ir pliaukštelėjo delnais. Ūmai iš už sofos, ant kurios sėdėjo profesorius, išlindo kaulėta būtybė ir ėmė kutenti jam pažastis.
       – Kas tatai yra? – nustėręs sušuko profesorius.
       – Tatai yra meilė, – svajingai atsakė ponia M. – Dabar ji tamstą kamuos.
       Iš tikrųjų, profesorius kutenamas net raitėsi. Neištvėręs jis pašoko nuo sofos ir įsistebeilijo į keistą būtybę, apsisiautusią gėlėtu chalatu. O ta neleido laiko veltui. Profesorius gavo tokį niuksą, kad atatupstas nulėkė iki pat sienos ir skaudžiai dunkstelėjo pakaušį.
       – Kaip skambiai dunkstelėjo tamstos pakaušis, – pasigėrėjo ponia M. – Tamsta gali turėti puikią muzikinę klausą.
       Profesoriui nespėjus nė atsitokėti, gėlėtas chalatas vėl sušmėžavo jam prieš akis, ir galingu kabliu jis buvo patiestas ant grindų.
       – Kaip kamuojasi, vargšelis, – atsiduso ponia M. Profesorius, neatgaudamas kvapo, pajuto stiprų spyrį. Būtybė atitraukė koją ir vėl taikėsi jam į pilvą. Profesorius susirietė ir, pajutęs priešininkės blauzdą, ją trūktelėjo. Būtybė su trenksmu krito ant grindų. Profesorius paskubomis atsistojo ir, kol meilė kėlėsi, spėjo smogti jai kaire ranka į smakrą ir beveik išsyk dešiniąja stipriai stuktelėjo į pilvą. Ji sustaugė ir susmuko. Profesorius griebė būtybę už kojos, išvilko pro duris ir smarkiu spyriu ištrenkė laukan.
       – Tamsta nužudei savo meilę! – pasibaisėjusi sušuko ponia M. Profesorius uždusęs tvarkėsi kostiumą.
       – Verčiau, ponia, sužaiskime šachmatais, – pareiškė profesorius.
       – Tamsta esi kaip reta nemalonus, – nutarė ponia M. – Jokių šachmatų. Na, nebent vieną partiją.
       Grakščiai siūbuodama klubais ji atnešė šachmatų lentą.
       – Gražiai siūbuoja tamstos klubai, – pagyrė profesorius E. Jiedu sužaidė partiją iš šešių ėjimų.
       – Matas, – pasakė profesorius E.
       – Nesikeikite, pone, – suirzo ponia M.
       – Ką jūs, – atšovė profesorius. – Matas – tai toks techninis terminas. Jį vartoja šachmatininkai.
       – Ak, verčiau išeikime į balkoną, – tarė ponia M. Ji išėjo į balkoną. Profesorius, nudelbęs akis, kažkodėl trypčiojo vietoje ir nesiryžo peržengti slenksčio.
       – Nežinau, ponia, kaip jums tai pasakyti, tai labai asmeniška... bijau, kad nesuprasite...
       – Sakykite, profesoriau, viską sakykite, – susijaudino ponia M. Moters širdis viską supranta.
       – Matote, aš, galimas dalykas, turiu blogą akį.
       – Ką tai galėtų reikšti? – sutriko ponia M.
       – Aš nužiūriu balkonus... Būna žmonių, kurie nužiūri gėles – ir jos vysta, nužiūri kiaules – ir jos dvesia. Aš nužiūriu balkonus – ir jie krenta... Todėl eidamas gatve stengiuosi nežiūrėti į viršų.
       – Negali būti, profesoriau! Negi jūs, mokslo žmogus, galite tikėti tokiais niekais? Mano balkonas tvirtas – tik pažvelkite...
       Profesorius, nevalingai paklusdamas ponios M. mostui, dirstelėjo pro balkono duris. Staiga moteris suklykė, ir tą pačią akimirką pasigirdo baisus trenksmas. Profesorius E., susiėmęs galvą, puolė laiptais žemyn. Apačioje, dulkių debesyje, tarp betono nuolaužų ir gelžgalių rypuodama sėdėjo ponia M.
       – Ar neužsigavote, ponia? – pasiteiravo suplukęs profesorius.
       – Tamsta esate baisus žmogus, – oriai tarė ponia M. – Aš apsibrozdinau ir susiplėšiau savo gražiąją suknelę.
       – Nebežinau, ponia, ar kada man atleisite... – profesorius E. ištiesė ranką, padėdamas damai atsistoti.
       – Ir aš nežinau, – susimąstė ponia M. – Gal jau niekada, o gal ir atleisiu. O kol kas eikime prie upės nusiprausti veidų.
       Ponia M. paėmė profesorių už rankos, ir jiedu nuėjo.
       Profesorius jautė, kad geruoju nesibaigs. Jis pastebėjo, kad ponia M. nepasiėmė nei rankšluosčių, nei muilo. Bet jau buvo vėlu. Kokia dešimta valanda. O profesorius E. bijojo tamsos ir pabėgti neišdrįso.
       Taip jiedu ir nusiprausė veidus.



       Ferdinandas susipažįsta su babaušiu

       Ferdinandas stovėjo prie upės, stebėdamas visokius pakrantėje vykstančius dalykus. Ūmai jo ramybę sudrumstė tęvas balselis.
       – Tikrai nenorėčiau tamstos trikdyti, – tarė babaušis, tampydamas Ferdinandą už skverno, – tačiau esu ypatingai smalsus. Todėl pageidaučiau sausainio.
       – Nesąmones šneki, tamsta, – nemaloniai apstulbęs atitarė Ferdinandas ir pabūgęs ėmė eiti atatupstas, o dar ir pagaugais.
       – Jei tamsta neduosi man sausainio, sugrius anava tas tiltas, su šiais žodžiais babaušis rankute parodė tą tiltą.
       Ferdinandas pajuto šaltą Nebūties prisilietimą. Tačiau buvo per vėlu. Tiltas nei iš šio, nei iš to ėmė svyruoti, palinko ir su trenksmu tėškėsi į upę. Pažiro purslai, burbulai ir kitkas, kas tokiais atvejais dera. Ferdinandui tai savotiškai patiko. Jis apkabino babaušį per pečius.
       – Šaunus tu, babauši. Matau, su tavimi nepražūsi. Draugaukiva!
       – Draugaukiva! – su džiaugsmo ašarėle atsiliepė babaušis. – Tačiau aš nežinau, kaip draugauti su žmonėmis. Mat, kaip galima pastebėti, aš nesu žmogus.
       Ferdinandas žvilgtelėjo į babaušį ir išties pastebėjo.
       – Tataigis, – susimąstė jis. – O su kuo tu jau esi draugavęs?
       – O, aš draugauju su tokiu fifaičlu, – ūmai nušvito babaušis. Tik nežinau, ar babaušių ir fifaičių draugystė panaši į žmonių ir babaušių draugystę?
       Ferdinandas vėl ėmė mąstyti, tačiau jam ne itin sekėsi. Tada jis nežinia kodėl sutrypė vietoje, pašoko ir garsiai sušuko:
       – Hp! Bržlchp! Hp!
       – Kodėl tamsta sušukai ,,Hp! Bržichp! Hp!“? – pasmalsavo babaušis.
       – Neturiu nė menkiausio supratimo, – susikrimto Ferdinandas.
       – Gal tai padeda mąstyti?
       – Tai kad ne, – atsiduso Ferdinandas ir staiga vėl pašoko į orą šaukdamas: – Hp! Bržichp! Hp!
       Babaušis liūdnai pažiūrėjo į Ferdinandą.
       – Atsiprašau, – susigėdo tasai. – Daugiau taip nedarysiu. Tai kaip žagsulys.
       – Nieko, pasitaiko, – tarė babaušis ir staiga persigandęs sustojo. – Bet juk žagsulys – užkrečiama liga?
       Tačiau atsakymo jis nesulaukė, nes tą pačią akimirką abu pašoko į viršų, plačiai išskėtė rankas, sulenkė kelius ir sutartinai sušuko:
       – Hp!! Bržichp!! Hp!!
       – Kkk... kodėl ddd... du šauktukai? – sumiksėjo babaušis, kai jiedu nusileido ant žemės.
       Ttt... todėl, kkk... kad mudu ddd... dviese, – atsakė Ferdinandas. – Bet mikčiojimas, pasirodo, irgi užkrečiamas...
       Taip jiedu ir nuėjo žagsėdami, mikčiodami, o kartkartėm pašokdavo aukštyn, baisiai sumosuodavo rankomis ir sušukdavo:
       – Hp!! Bržichp!! Hp!!
       Nuo aukšto kalno į juos liūdnai žiūrėjo profesorius E. „Labai žvalūs jaunuoliai, – su pavydu pagalvojo jis. – Reikėtų su jais susipažinti.“
       Ir, bjauriai keikdamasis po nosimi, nuėjo miegoti.



       Profesorius E. ir kiti

       Profesorius E. atsibudo ir rūsčiai sušuko. Iš rūsio atbėgo toks fifaitis, pasitursino, pasitursino ir išbėgo vėl.
       Profesorius E. nustebo. „Kas tai galėtų būti per padaras, tas fifaitis? – pagalvojo jis. – Gal tai kokia protinga būtybė, ieškanti su manimi kontakto?“ – profesorius net susijaudino ir išmuštas šalto prakaito iššoko iš lovos. Laimei, prakaitas kelis kartus nepataikė, o tai profesoriui būtų buvę riesta. Jis išsivirė kavos, išgėrė, gražiai pakosėjo ir nulipo į rūsį.
       – Ar čia gyvena toks fifaitis? – pasiteiravo profesorius E. ir pridūrė: – Jis galbūt ieško su manimi kontakto.
       Deja, niekas neatsiliepė. Tik kopūstai statinėje pradėjo dar labiau smirdėti.
       – Tikriausiai pajuto šeimininką, – tarė fifaitis.
       Profesorius nusivylęs apžvelgė palubę. Palubėje tarp voratinklių kabėjo Tatai. Profesorius pažvelgė žemyn, tačiau ir tarp stiklainių nieko nepamatė.
       – Matyt, būsiu apsirikęs, – tarė profesorius. – Gal tai buvo visai ne fifaitis. Einu, paskaitysiu, ką apie fifaičius rašo enciklopedija. Profesorius atsigėrė vyno ir išėjo.
       – Smalsus tas mūsų profesorius E., – pasakė babaušis. – Jo smalsumas žavi mane. Jis toks tyras.
       – Smalsumas ar profesorius? – paklausė fifaitis.
       – Šaltinio vanduo, – atšovė babaušis.
       Babaušis nulipo nuo kopūstų statinės ir priėjo prie fifaičio.
       – Ar tai tu? – paklausė babaušis.
       – Ne, ne aš, – tarė fifaitis. – Man visada sunku identifikuotis, o šiandien ypač. Gal aš visai ne fifaitis. Gal aš koks Tristanas ir Izolda.
       – Tu gali būti arba Tristanas, arba Izolda, – pamokomai prabilo babaušis, – bet niekuo gyvu ne abu drauge.
       – Aš juk sakiau, kad turiu problemų su saviidentifikacija. Tu to nesuprasi, juk tu babaušis.
       – Tada nueik ir pažiūrėk, ką apie tave rašo enciklopedija. Juk profesorius kaip tik nuėjo į kabinetą paskaityti apie fifaičius.
       Babaušis su fifaičiu susikabino rankomis ir nuėjo pas profesorių E.
       – Sėskitės, – tarė profesorius E., įnirtingai sklaidydamas knygą. – Viskio, martinio, brendžio?
       – Prašyčiau raugintų kopūstų, – tarė babaušis.
       – Man visko po truputį, – mandagiai paprašė fifaitis. Profesorius E. atidarė barą ir ištraukė didelį plaką šieno.
       – Deja, – nuliūdo jis, – aš pasikarščiavau. Neturiu viskio.
       – Tada martinio ir brendžio, – nusileido fifaitis.
       – Neturiu ir šių gėrimų. Esu labai neturtingas.
       – Kodėl tad pasisiūlėte mus pavaišinti?
       – Paprasčiausias svetingumas, – tarė profesorius. – Lietuviškas svetingumas.
       – Tamsta lietuvis? – pritariamai paklausė babaušis.
       – Ne, aš profesorius, – atsakė profesorius. – Mokslas neturi tautybės.
       – O svetingumas? – toliau domėjosi babaušis.
       – Svetingumui svarbiausia nuoširdumas, o ne tautybė.
       – Tamsta turėtumei būti labai nuoširdus, – nutarė babaušis. Nuoširdus ir svetingas, kaip tikras lietuvis.
       – Aš profesorius, – pasakė profesorius.
       – Atsiprašau, – atsiprašė babaušis.
       – Nieko, atleidau, – tarė profesorius. – Lietuviai labai atlaidūs. Babaušis, stovėdamas prie durų, šnipštelėjo fifaičiui:
       – Nepameni, ar profesorius nepakvietė mūsų atsisėsti?
       – Nepamenu, – atsakė fifaitis.
       – Tad jeigu dabar atsisėstume, būtume nemandagūs?
       – Nemandagūs, – pritarė fifaitis.
       – Tada atsigulkime, – išsprendė problemą babaušis.
       Jiedu atsigulė. Babaušis atkimšo trilitrį stiklainį brendžio ir gerokai gurkštelėjęs perdavė fifaičiui. Profesorius rausėsi enciklopedijoje.
       – Radau! – sušuko jis. – Bet apie fifaičius čia labai mažai. Profesorius priėjo prie lango, kad ant knygos kristų daugiau šviesos, ir perskaitė:
       „Fifaičiai. Turi problemų su saviidentifikacija. Todėl labai smalsūs. Gyvena rūsiuose ir kt. Iš to, kad jie ir patys abejoja, kas jie tokie ir ar apskritai jie yra, galima spręsti, kad jų nėra. 1867 m. lordas H. Browningas iškėlė hipotezę, kad fifaičiai gali būti siejami su legendomis apie Tristaną ir Izoldą. 1871 m. Kelne išleistame tritomyje fifaičiai priskiriami kaukų-bezdukų genties porūšiui“.
       – Kokiame tritomyje? – šnipštelėjo fifaitis?
       – Išleistame Kelne, – atsakė babaušis. Profesorius skaitė toliau:
       – Taškas.
       Jis užvertė enciklopediją ir susimąstė.
       – Tad ar yra fifaičiai, ar jų nėra? – susirūpinęs paklausė fifaitis.
       – Apie tai ir mąstau, – atsakė profesorius. – Gamta pilna paslapčių.
       – Tamsta mėgsti gamtos paslaptis? – pasidomėjo babaušis.
       – Žinia, mėgstu.
       – Tad aš esu gamtos paslaptis, – paaiškino sau fifaitis. – Bet ar tai gali padėti saviidentifikacijai?
       Staiga ant profesoriaus stalo sučirškė telefonas.
       – Klausau, – tarė profesorius. Minutėlę pasiklausęs, jis perdavė ragelį fifaičiui, tardamas: – Čia ieško tokio fifaičio.
       – Aha, – atsiliepė fifaitis.
       – Čia lordas Browningas iš enciklopedijų redakcijos. Mes rengiame naują tritomio leidimą.
       – Ar to, kuris išėjo Kelne 1871 metais?
       – To paties. Norėčiau paklausti, kaip dauginasi fifaičiai? Pumpurais, o gal kaip asiūkliai?
       – Kaip asiūkliai, – atsakė fifaitis.
       – Ačiū, – tarė lordas Browningas.
       – Atsiprašau, – pertarė fifaitis. – Kaip tarti tamstos pavardę? Browningas ar Brauningas?
       – Braunykas.
       – Ačiū, – tarė fifaitis ir padėjo ragelį.
       – Kodėl tu jį apgavai? – paklausė babaušis. – Juk tu nesidaugini kaip asiūklis.
       – Tačiau asiūklis toks gražus žodis, – svajingai atsakė fifaitis. Į duris pasibeldė.
       – Prašau, – nervingai sušuko profesorius.
       – Ačiū, – atsiliepė už durų ir nušlepsėjo tolyn.
       – Na, mums jau laikas, – pasakė babaušis.
       – Dar pabūkit, – nenuoširdžiai pasiūlė profesorius.
       – Ačiū už vaišes, – padėkojo fifaitis.
       – Viso gero, – tarė profesorius. – Užeikite dar. Jis priėjo prie palangės ir žvelgė, kaip fifaitis su babaušiu išeina pro duris ir palengva tolsta sodo takeliu.
       – Įdomu, ar man nepasivaideno? – pasiteiravo savęs profesorius ir įsiklausė, gal kas atsakys. Bet niekas neatsakė. „Iš tiesų neatsako, ar man vaidenasi?“ - pagalvojo.
       – Ir vis dėlto gamta pilna paslapčių, – ryžtingai tarė jis. Profesorius klausėsi, kaip židinyje spragsi pliauskos. Mintys vijo viena kitą rateliu, net galva ėmė suktis. Kad ją sustabdytų, profesorius įsikando švarko atlapą. Galva sustojo. Profesorius pasižiūrėjo į ją.
       – O gal dar pasivyčiau juos? – ūmai tarė profesorius. Jis pažvelgė pro langą. Tolumoje paskutinį sykį šmėkštelėjo du perregimi kontūrai.
       – Palaukite, – sušuko profesorius, – palaukite! Fifaitis ir babaušis kantriai laukė profesoriaus. Šis uždusęs pribėgo prie jų ir tarė:
       – Eime prie upės, pasėdėsime.
       – Ilgai tamstos laukėme, – su švelniu priekaištu pasakė fifaitis.
       – Geriau vėliau negu niekad, – pamatęs, kad profesorius drovisi, babaušis paėmė jį už parankės ir visi trys, susikabinę rankomis, nuėjo.


       Kaip babaušis babaušiavo ir kas po to atsitiko

       Babaušis, fifaitis ir profesorius sėdėjo ant upės kranto.
       – Žiū! – pratarė babaušis. – Upe kažkas plaukia! Iš tiesų, upe kažkas plaukė. Profesorius, geriau įsižiūrėjęs, pasakė:
       – Man regis, kažkur esu aną matęs.
       – Aną tu matei rūsyje, kabantį palubėje, – priminė babaušis.
       – Kas tad anas yra?
       – Anas yra Tatai. Šit jau ir praplaukė, nebematyti. Profesorius atsiminė ir palingavo galva. „Mat kaip atrodo Tatai“, – pamanė jis. Ir kažką užsirašė į knygutę.
       Visi sėdėjo toliau, žiūrėdami į upę. Fifaitis mąstė apie tai, kas jis toks, profesorius – apie būtį (kaip tik šią akimirką profesorius ją prilygino tekančiam upės vandeniui), o babaušis nesivargindamas tiesiog stebėjo upę.
       – Mąstyk apie ką nors, babauši, – subarė ponia M., prisėsdama prie jų. – Mąslus žmogus atrodo didingai ir kelia malonų šiurpulį.
       – Aš ne žmogus, – atšovė babaušis. – Aš neturiu apie ką mąstyti, o ir nemoku.
       – Tada paremk galvą ranka ir nuduok mąstantį žmogų.
       – Bet aš babaušis. Juk sakiau.
       – O ką veikia babaušiai, jeigu jie nemąsto?
       – Jie babaušiuoja.
       – Tai pababaušiuok.
       Babaušis, lyg to ir telaukęs, akimirksniu pradėjo babaušiuoti. Ponia M. persigando.
       – Užtenka, užtenka! – šaukė ji, mosuodama rankomis. Net fifaitis pasijuto nejaukiai:
       – Gerai pažįstu babaušį, bet nemačiau jo šitaip babaušiuojant... Gana jau, gana!
       Babaušis pyktelėjęs pasitikrino:
       – Tai ar man babaušiuoti, ar nebabaušiuoti?
       Ponia M. ir fifaitis patarė jam daugiau nebabaušiuoti. Babaušis liovėsi, tiesa, nenoromis. Visiems išsyk palengvėjo. Tik profesorius, visą laiką įdėmiai stebėjęs, kaip babaušiuoja babaušis, atrodo, nusivylė ir, sunkiai atsidusęs, atidėjo savo užrašų knygelę. Visi sėdėjo žiūrėdami į upę, tik jau niekas nebemąstė, ponia M. nieko nebekalbino, o babaušis nebebabaušiavo.
       Tuo metu upėje pasirodė nedidelis plaustas, nupintas iš karklo vytelių. Profesorius vėl puolė prie užrašų knygelės. Fifaitis pagalvojo, kad šis plaustas, ko gero, nepanašus į fifaičių plaustą, nes fifaičiai, jeigu apskritai jie būtų, plaustus statytųsi kažin kaip kitaip, o babaušis tik vargais negalais susilaikė mažumėlę nepababaušiavęs. Tik ponia M. neištvėrė ir sušuko plaukiančiajam plaustu:
       – Suk šen, keleivi, ir papasakok nuotykius, kuriuos patyrei šioje upėje!
       – Aš ne žuvis, – atsiliepė keleivis, – kad pasakočiau savo nuotykius šioje upėje.
       – Tad papasakok šiaip ką nors, – sukonkretino ponios M. prašymą profesorius E.
       Plaustas priartėjo prie kranto, ir keleivis tarė:
       – Tiek jau to, papasakosiu, bet turiu mažai laiko, mat manęs laukia rūmuose.
       – Kokiuose rūmuose? – nesveikai susidomėjo fifaitis. – Gal fifaičių karaliaus?
       Į šį nemandagų klausimą keleivis neatsakė.
       – Aš galiu jums papasakoti pamokantį nutikimą, kurį neseniai patyriau Kauno mieste, - tarė keleivis, priartėjęs prie sėdinčiųjų, tačiau taip ir neišlipęs į krantą.
       – Kauno miestas yra gražus, – tarė profesorius. – Mes sutinkame klausytis. – Fifaitis ir babaušis pritariamai linktelėjo.
       – Tačiau Paryžius nepalyginamai gražesnis, – nuliūdo ponia M.
       – Tai ar jūs klausysitės, ar nesiklausysite? – ėmė nervintis keleivis.
       – Pradėkite, pone, – maloniai tarė ponia M.
       – Taigi, – tarė žmogus nuo plausto, – tai bus įspūdingas pasakojimas, kurį norėčiau pavadinti taip:

       Gintaras Beresnevičius. Fifaičių karalius ir jo dvaras. – Metai, 1999 Nr.2.

       Skaityti toliau