tekstai.lt

Gintaras Beresnevičius. Fifaičių karalius ir jo dvaras“ (1999) (2)

gintaras beresnevicius
gintaras beresnevicius
      
Tęsinys. Skaityti pradžią

      
Didžioji laikrodininko kelionė

       Užėjau pas laikrodininką, nešinas senu moterišku „Slava“, kuriam buvo nulūžusi ašelė. Paknaibęs laikrodį, už stalelio sėdintis žmogus, nepakeldamas į mane akių, tarė:
       – Nulūžusi ašelė. Detalių nėra. Ašelių nėra. Reikės keisti balansą. Šešiasdešimt.
       Man pasidarė drovu ir aš tariau:
       – Ašelę turite. Bet nekeisite ir balanso. Aš jus pažįstu. Nuplėšite už balansą, o iš tiesų vietoje ašelės įsprausite degtuką. Taip būna.
       Laikrodininkas nustebęs sužiuro į mane:
       – Ar pats ne laikrodininkas būsi?
       – Ne, – atšoviau. – Aš tiesiog labai protingas.
       Laikrodininkas pasimuistė ir ėmė krebždėti, nagais gremždamas sieną. Galų gale jis tarė:
       – Mėgstu protingus žmones. Užeik, pasikalbėsim.
       Jis įsivedė mane į mažą kambarėlį, nusėtą laikrodžių draiskanomis ir sulaužytais degtukais. Nubraukęs nuo stalo šūsnį laikrodžių, patiesė švarų laikraštį ir pastatė didelį butelį degtinės.
       – Noriu papasakoti tau vieną istoriją, – tarė jis. – Paslaptingą, neįtikėtiną istoriją, kuri man atsitiko kadaise jaunystėje palei Janczės upę.
       – Jūs buvote Kinijoje? – susidomėjęs paklausiau.
       – Ne, – atšovė jis. – Viešpatie apsaugok. Visą gyvenimą pragyvenau Kaune. Taigi klausyk. Kartą, kai buvau jaunas ir taisiau tik žadintuvus, vienas draugas, toks šiaučius, pasiūlė drauge su juo nukakti prie upės. Pasivaikščiosim, sakė, prie vandens prieisim, pastoviniuosime, pasišnekučiuosime, gal ir akmenėlį kokį paspirsime. Ką žmogus žinai, kas tavęs kelionėje laukia.
       Kvailas buvau, jaunas dar – sutikau. Sėdome mudu į tramvajų ir važiuojame. Iš Vilijampolės per tiltą lekiam į Žaliakalnį, Savanorių prospektu, Tvirtovės alėja, po to pro Šeštą fortą, – o pagalvok, tramvajumi! Koks greitis! Vėjas tik švilpia, ūžia, plaukus taršo. Aš jau grįžti noriu, man baugu darosi. Bet žinia, kelionė tolima, neišlipsi bet kur, pasiklysi. Tad važiuojam toliau. Pro Mickevičiaus slėnį, pro stotį, Vytauto prospektu, per Senamiestį – žiū, jau ir Santaka. Išlipom mes, dar tebesvyruojam nuo greito važiavimo. Susikabinome rankomis ir patraukėme Kauno pilies link. Ėjom ir ėjom, ėjom ir ėjom. Ilgai ėjome. Gerai, kad anksti ryte išėjome - kitos dienos popietę pasiekėme Kauno pilį. Ten pasižvalgėme, užkandome, pasėdėjom, kiek nusnūdom. O po to – vėl į kelią, link paties Nemuno. Pakeliui, nepriėjus Jurgio bažnyčios, naktis užklupo. Pasislėpėme žolėje ir pradrebėjome visą naktį. Kitą pavakarę pasiekėme Jurgio bažnyčią ir vėl nutarėme kiek pailsėti. Toliau tik ryte keliavom. Ir – tik dvi dienas kojomis mynę jaunam gi, žinia, jėgų pakanka, - pasiekėme žiląjį Nemuną. Sunku apsakyti, kaip mes džiaugėmės, kaip juokėmės, kaip dainavome. Ir ėmėm vaikščioti – į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal – kiek širdis geidė. Radęs akmenėlį, menu, paspyriau jį, net į šalį pariedėjo. Radome pagalį – didelį, ilgą, keturias valandas palei jį ėjome, o galo vis nesimatė. Pavargome, pailsome, bet kiek patyrėme! O ir baimės prisikentėti teko. Mat vieną dieną žolėse, per du metrus nuo mūsų, katė prašniokštė – būtume kuris krustelėjęs – galas, su tavimi dabar nekalbėčiau. Tikra katė! Mačiau ją taip, kaip tave dabar matau – arčiau nebūna. Štai kiek esu matęs, vaikine.
       Senasis laikrodininkas globėjiškai patapšnojo man per petį.
       – Na taip, nieko neprikiši, – tariau. – Tai bent nuotykis. Bet nuo kada, tamsta, Kaune tramvajai važinėja?
       Senis nustebo.
       – Ar tu nežinai? Gal tu iš provincijos? Taigi mūsų, nykštukų, tramvajus!
       Dabar savo ruožtu nustebau aš.
       – Tai jūs nykštukas?
       – Argi nematyti? – apstulbo laikrodininkas.
       – Atleiskite, bet koks jūsų ūgis?
       – Metras šešiasdešimt.
       – Bet juk tai ne nykštuko ūgis?
       – O aš juk pats didžiausias nykštukas Vidurio Europoje! – išdidžiai paaiškino laikrodininkas.
       – Aaa... – nutęsiau. – Na, dėkui, man metas.
       – Ar laikrodį paliksi? – pasiteiravo laikrodininkas, slėpdamas po stalu pokalbio pradžioje ištrauktą butelį, kurio taip ir neatkimšo.
       – Ne, ačiū, – mandagiai atsakiau aš. – Degtuką pats įkišiu. Viso labo.
       – Viso geriausio, jaunuoli, – tarė laikrodininkas. – Tau dar viskas prieš akis. Kai rašysi memuarus, neužmiršk ir manęs aprašyti! Ne kasdien tokį patyrusį žmogų matai.
       – Būtinai aprašysiu, – pažadėjau ir iškeliavau į kanceliarijos parduotuvę pirkti rašymo priemonių.
       Na ir ėjau, na ir ėjau! Dvi dienas, dvi naktis... Pačia Laisvės alėja, nuo laikrodžių parduotuvės iki pat kanceliarinių prekių...
       Bet apie visa tai papasakosiu kitą kartą.



       Visi išplaukia laivu

       Tai taręs keleivis ilga kartimi atsistūmė nuo kranto ir ėmė tolti. Pašnekovai pamojavo jam, šio bei to palinkėjo ir sėdėjo toliau.
       – Graži sakmė, – nubraukė ašarą ponia M. – Net už širdies griebia.
       – Turiu validolio, ponia, – prisipažino profesorius E.
       – Pats sprink, – nemandagiai atkirto ponia M. ir susijaudino į nosinaitę.
       Fifaitis vėl užsisvajojo:
       – O gal jis tikrai nuplaukė į fifaičių karaliaus rūmus? Ak, jeigu aš žinočiau...
       – Ar fifaičiai turi karalių? – pasiteiravo babaušis.
       – Mes net nežinome, esame ar mūsų nėra, – liūdnai atsakė fifaitis. – Iš kur galėtume žinoti, ar turime karalių, ar ne?
       – Graudus fifaičių gyvenimas, – vėl apsiverkė ponia M.
       – Jei fifaičiai turėtų karalių, aš norėčiau jį ištirti ir aprašyti, – sunerimo profesorius. – Tai būtų graži knyga. Vadintųsi „Fifalčių karalius ir jo dvaras“. Galbūt ją net išverstų į kokią kitą kalbą.
       – Jei tamsta imtumeis tyrinėti fifalčių karalių, – pasipiktino fifaitis, – jis lieptų tamstą uždaryti į belangę.
       – Štai kuo tu baigsi, profesoriau E., – piktdžiugiškai konstatavo ponia M.
       – Visi mes kuo nors baigsime, – nusifilosofavo profesorius.
       – Beje, – sukluso babaušis, – pradeda lyti.
       Išties virš galvų sugriaudėjo ir iš juodo debesio pasipylė lietus.
       – Laimei, kad manęs galbūt nėra, – apsidžiaugė fifaitis. – Kitaip labai sulyčiau.
       Lietus palijo ir baigėsi. Visi, galbūt išskyrus fifaitį, buvo šlapi. Po dangaus skliautu sutvisko vaivorykštė.
       Tada pasirodė JIE.
       JIE ėjo vorele, nusidriekusia nuo vieno horizonto krašto iki kito. Atrodė, kad procesija niekada nesibaigs. Visi JIE buvo panašūs vienas į kitą. Kiekvienas eidamas kūreno po švedišką krosnį.
       – Vasarą po lietaus visada taip, – paaiškino babaušis.
       – Vis dėlto kiekvieną kartą net šiurpas nukrečia, – prisipažino ponia M. – Įdomu tik, kur JIE eina?
       – Galimas dalykas, JIE eina į Sargasų jūrą neršti, – garsiai pamanė profesorius.
       – Tamsta esi vulgarus, profesoriau, – subarė jį ponia M.
       – Neršti nėra vulgaru, – atkirto profesorius. – Neršti yra dora. Tačiau jų ginčą nutraukė fifaitis:
       – O aš manau, kad JIE eina pas fifaičių karalių.
       – Jeigu visi eina pas fifaičių karalių, tikriausiai tai reiškia, kad fifaičių karalius rengia puotą ir kviečiasi svečių? – labai sunerimo ponia M. – Ar gerai elgiamės čia sėdėdami, ar nevertėtų eiti ir mums? Jei mes nepasirodysime, fifaičių karalius gali labai supykti.
       – Tačiau jis mūsų nekvietė, – nepritarė babaušis. – Jis net nepažįsta mūsų.
       – Bet jeigu pažinotų, – tvirtai pareiškė ponia M., – būtinai pasikviestų. Juk mes tokie malonūs.
       – Žinoma, – tarė profesorius E. – Ta proga aš jį ištirčiau.
       – Karalius tave už tai pasodintų į belangę, – kandžiai priminė ponia M.
       – Aš jį ištirčiau mandagiais klausimais ir periferiniu regėjimu, oriai atsakė profesorius E. – O po to išmatuočiau liniuote.
       – Įdomu, – pasakė babaušis, – ar fifaičių karalius turi ąsotį seno gero vyno?
       – Tokių ąsočių fifaičių karalius turi labai daug, – net nesuabejojo fifaitis.
       – Tai ko mes laukiame?! – sušuko visi trys vienu balsu.
       – Matyt, pakeleivingo laivo, – nutarė fifaitis. – Tačiau atsiminkite, kad fifaicių karaliaus gali ir nebūti, kaip ir pačių fifaičių. Jūs galite išplaukti į atvirą jūrą ir ten pasiklysti.
       – Bala nematė, – numojo babaušis, – būsime ne pirmi tokie.
       – O kas, jeigu fifaičių karalius vis dėlto yra? – retoriškai paklausė ponia M.
       – Štai klausimas, – atsakė fifaitis. – Jums tenka rinktis. Žinokite, kad pačių fifaičių galbūt nėra, o ką jau kalbėti apie fifaičių karalių. Galų gale, jei net fifaičiai ir būtų, ar nesitvarkytų jie respublikoniškai?
       – Nemanau, kad jie būtų tokie kvaili, – tarė profesorius. – Fifaičius tikriausiai valdo monarchas.
       Tuo metu iš už upės posūkio išniro laivas. Visi ėmė mojuoti ir garsiai šaukti. Tačiau laivas ir taip suko jų link. Pirmagalyje stovėjo Ferdinandas ir visiems lankstėsi.
       – Laba diena, – gražiai kirčiuodamas pasisveikino Ferdinandas.
       – O aš kaip tik jūsų ieškojau.
       – Mes taip pat ieškome pakeleivingo laivo, – tarė babaušis. Mat plauksime pas fifaičių karalių.
       – Ar į puotą, kurią fifaičių karalius šį vakarą rengia? – pasiteiravo Ferdinandas.
       – Žinia, – atsakė babaušis, drauge su visais lipdamas į laivą. Laivas pajudėjo, ir keleiviai, sustoję prie borto, žiūrėjo į pro šalį slenkančias vaizdingas apylinkes. Ūmai ponia M. sunerimo:
       – Smalsu, kaip vadinasi upė, kuria plaukiame?
       – Niekas to nežino, ponia, jausdamas savo vertę, atsakė Ferdinandas.
       – Čia gali padėti mokslas, – įsiterpė profesorius. – Galėtume pasakyti, kad ši upė būtų kažkas tarp Šyšos ir Amazonės, tarkime, Misisipė.
       – Tačiau kas gali būti bendra tarp Šyšos ir Amazonės?
       – Aš ir nesakau, kad yra kas nors bendra. Todėl ir ieškome kažko tarpinio. Vis dėlto tam tikrų bendrumų galima pastebėti. Žodžio „Šyša“ vardininko linksnio galūnė „a“, o „Amazonė“ taip pat prasideda „a“.
       – Bet didžiąja „A“, – pasakė Ferdinandas.
       – Tačiau Šyša rašoma didžiąja „Š“, – priminė jam profesorius.
       – Abiejų upių vardai prasideda didžiosiomis raidėmis, tad tam tikras bendrumas abejonių nekelia.
       – O kaip tamsta nustatei, kad mes plaukiame Misisipe? pasiteiravo ponia M.
       – Tarp Amazonės ir Šyšos gali būti tik Misisipė, – atsakė profesorius, – tereikia pažvelgti į gaublį. Be to, žodyje „Amazonė“ yra „z“, o žodyje „Šyša“ net dvi „š“.
       – Viena didžioji, – paslaugiai priminė Ferdinandas.
       – Prašau manęs nepertraukinėti, – supyko profesorius.
       – Atsiprašau, – atsiprašė Ferdinandas.
       Profesorius tęsė:
       – O iš „z“ ir dviejų „š“ kryžminant išeina dvi „s“. Kadangi dvi „s“.yra žodyje „Misisipė“, vadinasi, mes plaukiame šia upe. Ką ir reikėjo įrodyti.
       – Atsiprašau, – dar sykį atsiprašė Ferdinandas, – ar galiu padiskutuoti?
       – Padiskutuokite, – leido profesorius.
       – Man rodosi, mes užmiršome, kad žodyje „Misisipė“,yra trys „i“. Iš kur jos atsirado?
       – Labai paprastai, – atsakė profesorius. – Žodyje „Amazonė“ nėra nė vienos „i“. Tačiau žodyje „Šyša“ yra ilgoji „y“, o iš jos galima padaryti tris paprastas „i“. Taigi Misisipė iš tikrųjų yra tarp Šyšos ir Amazonės.
       Visi nusistebėjo nepaprasta profesoriaus išmone.
       – Taip svajojau kada nors gyvenime paplaukioti Misisipe, – prisipažino ponia M.
       – Tamsta apskritai esi labai svajinga, – apibendrino Ferdinandas.
       – Kokios gražios apylinkės, – jaudinosi ponia M. – Koks gražus kaimelis... Ak! - sušuko ji įsiklausiusi. – Kas ten taip gražiai gieda?
       Visi sukluso ir sustingo. Iš tiesų tarsi iš po žemių sklido galingo choro atliekamas murmurando.
       – A, – tarstelėjo Ferdinandas, – tai garsusis senio Džo kaimas.
       – Kuo jis garsus? – susidomėjo profesorius, išsitraukdamas užrašų knygelę.
       – Gal apie jį sudėta kokia graži legenda? – pasmalsavo ponia M.
       – Jūs nežinote? – nustebo Ferdinandas. – Gerai, papasakosiu, ir tai bus



       Pasakojimas apie įstabius įvykius Misisipės pakrantėje


       Kai kažkas pavogė Henrio O'Haros kanoją, senis Džo nesvyruodamas tarė:
       – Žinau, kieno čia darbas.
       Vakare senis Džo ryžtinga mina išėjo iš savo trobos ir pasuko Misisipės link. Jis tempėsi nedidelę žaliai dažytą patrankėlę. O'Hara sekė jį, slėpdamasis už miškais užžėlusių kalvų. Prasidėjus susišaudymui, O'Hara stipriai užsimerkė.
       Taip atsirado O'Haros kanoja. Senis Džo atitempė ne tik ją, bet ir visą plėšikų gaujos parako sandėlį, šešias dideles alaus statines ir keturiasdešimt tris nukautus plėšikus. Visas šias gėrybes jis buvo susikrovęs į kanoją Ir tempė ją net įsiręžęs.
       Visas kaimas susirinkęs stebėjosi grobio gausa bei šūvių taiklumu. Tuoj pat senis Džo buvo išrinktas kaimo komisaru ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi organizuoti iškilmes.
       Iškilmės nusisekė. Kaimas seniai tokių nebuvo matęs. Ant laužo buvo sukrauti visi keturiasdešimt trys negyvi plėšikai, visas jų parakas bei kastetai. Plėšikai priklausė Vienaakio Morgano gaujai ir dažnai siaubdavo kaimą ir jo apylinkes. Jie vogdavo pieną, pomidorus, nakčiai padžiautus skalbinius, vištas, česnakus, trempdavo pasėlius, žirnių plantacijas. Vienaakio Morgano gauja kaimui jau buvo seniai pakyrėjusi. Todėl buvo galima suprasti tą džiaugsmą, kurį patyrė valstiečiai, sužinoję, kad senis Džo nugalėjo plėšikus. Iš džiaugsmo jie net susprogdino kaip tik tuo metu pro šalį važiavusį traukinį.
       – Tai vietoj fejerverko, – sutiko senis Džo.
       Vakarop kaimo vyrai užkūrė laužą. Šamanas, užsimaukšlinęs elnio ragų karūną ir įsisupęs į grizlio kailį, šoko aplink laužą. Buvo gražu, beveik kaip per Jonines. Parsivarę bandas, atbėgo piemenys ir, susėdę aplink laužą, kepėsi bulves. Tą pamatę, žmonės nutarė išsikepti šašlykų. Laužas degė gražiai. Malkų netrūko. Moterys kepė mėsą. Vyrai gėrė alų. Sutemus laužas sumažėjo tiek, kad jau buvo galima per jį šokinėti.
       Paryčiais vieni nuėjo gulti, kiti dar sušoko „Jurgeli, meistreli“.
       – Na, laikas gesinti, – pasakė kažkuris, mostelėjęs laužo pusėn.
       Vyrai sustojo ratuku apie žarijas ir nusišlapino. Vyrų buvo geri du šimtai, tai parūko didelis garas, liepsna sušnypštė ir palengva išblėso. Jau aušo.
       – Gerai pavakarojome, – tarė Henris O'Hara. Jis pritariamai pažvelgė į horizontą. Kaip tik tą akimirką iš šiaurės vakarų nordvest kryptimi nubėgo šešiolika olandiškų šunų. Šunys bėgo išsirikiavę labai gražia vorele. Priekyje turseno išsiskėtusi kalė.
       – Iš snukio matyti – kekšė, – sumurmėjo katinas, kurio uodega ir ausys buvo išlietos iš gryno aukso. Girtas nuo plėšikų alaus katinas tupėjo ant suolelio prieš Jono Ali Babos namelį. Pro pravertą langą sklido baltų gėlių kvapas. Buvo girdėti, kaip Danutė Ali Babaitė sūdo plėšikų galvas.
       Rytas buvo gražus. Kaimo gatve prašuoliavo raitelis ant balto žirgo. Jis sėdėjo balne atbulas ir droviai šypsojosi. Henris O'Hara apspjovė žirgui pasturgalį.
       – Bravo! – tarė raitelis.
       Henris O'Hara nenuoširdžiai linktelėjo.
       Netikėtai iš už didelio eukalipto pasirodė Polio Moria veidas. Jis įdėmiai apsidairė, nepastebėjęs pavojaus mostelėjo kažkam už nugaros ir pasileido bėgti. Paskui jį išniro visas orkestras, ir jie visi kažkur bėgo, paskui pradingo iš akių. O'Hara pastebėjo, kad bėgdami muzikantai negrojo, o buvo jų geri keturi šimtai.
       O'Harai nespėjus nė pasigėrėti reginiu, pasigirdo tolimas gaudimas. Tolumoje iš už posūkio pasirodė Vienaakio Morgano gauja. Priekyje ėjo pats Morganas, už jo traktoriais „Belorus“ važiavo šeši šimtai banditų. Paskui gaują sekė kupranugarių vilkstinė grobiui gabenti, už jos – devyniasdešimt septynios prostitutės, nešinos oranžiniais skėčiais, o visą eiseną užbaigė marodieriai, kurių akys neramiai šmirinėjo po preriją. Viena akis prašniokštė pro pat O'Haros batą. Virš procesijos, padangėje, skrido sanitarinis sraigtasparnis. STOP AIDS – buvo parašyta ant jo šono...
       Tapo visiškai aišku, kad Vienaakis Morganas išsiruošė į keršto žygį. Artėjo karas. O'Hara tekinas pasileido į kaimą. Ne tik senis Džo, bet ir neprotingos moterys bei vaikai suprato, kad čia nebe juokai. Su vienintele patrankėle, ir dar žalia, visos gaujos pajėgoms neatsispirsi. Blogiausia, kad kaime iš kažkur atsirado Polis Moria su savo orkestru: visi jie lakstė kažką baisiai šaukdami prancūziškai ir kėlė paniką. Jų sutramdyti niekam nepavyko. Padėtis tapo kritiška.
       Tada Henris O'Hara, senis Džo ir kaimo šamanas susirinko į svarbiausiąjį vigvamą.
       – Ką darysime, komisare? – kreipėsi į senį Džo O'Hara. Senis Džo kažką įtemptai mąstė. Galų gale jis tarė:
       – Neįsivaizduoju.
       Visi sustingo, nes tuo metu netoli kaimo jau buvo aiškiai girdėti traktorių „Belorus“ gaudimas. Omai iš vietos pašoko O'Hara:
       – Ar nepastebėjai, komisare, kad pastaruoju laiku viskas vyko nepaprastai kvailai?
       Komisaras nustebęs sužiuro į Henrį O'Harą. Tasai tęsė:
       – Paprastai mes gyvename ramiai, bet dorai. O dabar nei iš šio, nei iš to įsivėlėme į karą, šokame aplink laužą, sprogdiname pravažiuojančius traukinius, kas ypač kvaila, nes pro mus neina joks geležinkelis... Galų gale, iš kur pas mus atsirado šamanas? – Henris O'Hara riktelėjęs pašoko iš vietos ir pirštu dūrė į sutrikusį šamaną, apsitaisiusį progai parinktu iškilmingu nagų, ragų bei plunksnų apdaru. Šamanas išplėtęs akis žiūrėjo tai į O'Harą, tai į senį Džo.
       – Mes gi neturėjome šamano, ir kuriems galams jo mums reikėtų? Iš kur jis atsirado? Vakar, kai kepėm plėšikus. Anksčiau jo nebuvo... Iš kur tu atsiradai, baidykle?
       – Nnn... neatsimenu, – ilgai stenėjęs, išspaudė šamanas.
       – Kaip tai suprasti?! – ūmai prabilo komisaras ir puolė šamaną iškėlęs kumščius. Tasai susigūžė ir kažką suinkštė.
       – Stok! – sušuko O'Hara. – Jis dar mums pravers. Tegu muša savo būgną ir tuoj pat iškviečia tą, kuris šią košę užvirė.
       Šamanas noriai griebėsi būgnelio ir ėmė barbenti į ištemptą šuns odą, murmėdamas užkeikimus. Tuo pat metu pro palapinės angą, pro plyšius, pro praurbintas brezente skylutes į vigvamo vidų dirsčiojo frakuoti orkestrantai. Atrodė, lyg angelų akys žvaigždelėmis žiūrėtų į palapinės viduje susėdusius žmones.
       Ūmai palapinėje kažkas sudūzgė, suzvimbė vilkeliu ir, sukdamasis apie savo ašį, keistai dūsavo. Palapinė pamažu prisipildė alaus tvaiko.
       – Tai jis! – sušuko Henris O'Hara ir senis Džo, kai vilkelis, sukdamasis vis lėčiau ir lėčiau, sustojo ir pasirodė kažin ko susidrovėjęs ir besigūžiąs ponaitis, vienoje rankoje laikantis pusiau nugertą alaus butelį, kitoje spaudžiantis prirašytų popierių pluoštą. Visi pašoko ir įsistebeilijo į atvykėlį.
       – Tai tu? – niūriai paklausė komisaras.
       – Atrodo... Atrodo aš... – netvirtai prabilo atvykėlis. Su jo žodžiais alaus tvaikas dar sustiprėjo.
       – Vis rašai? – nuduodamas smalsumą, pasiteiravo senis Džo.
       – Aha, – tarė atsiradėlis, – rašau. O ką?
       – Ar tu supranti, kvaily, kad rašai apie mus, o mes privalome elgtis taip, kaip tavo iškrypusiai vaizduotei šauna į galvą. Juk mus šią akimirką puola Morganas Vienaakis!
       – Na, dar neužpuolė, – vėl netvirtai sumurmėjo atvykėlis. – Bet prisipažinkite, kad buvo smagu, juk visą naktį dainavote, šokote, gėrėte alų, galų gale sprogdinote traukinius... Juk ne kasdien taip...
       – Tu, rašeiva sumautas, – pasipiktinęs šaukė komisaras. – Tu rašai, o mes turime šokti pagal tavo nusususią dūdelę!..
       Tuo metu traktorių gausmas pastebimai sustiprėjo. Rašeiva išblyško.
       – Prasideda... – sumurmėjo komisaras.
       – Klausyk, rašinėtojau, – suriko O'Hara. – Tuoj pat grįžk atgal ir viską sutvarkyk akimirksniu! Jei ne, dar spėsime tave išsikviesti ir kartu su mumis pakliūsi į Vienaakio Morgano nagus!
       Sutratėjo šamano būgnas, ir atvykėlis dingo, kaip ir buvo pasirodęs. Praėjo kelios sekundės. Staiga sudundėjo žemė, susvyravo... ir stojo tyla. Nesigirdėjo nė traktorių gaudimo. Visi, kas buvo palapinėje, puolė laukan.
       Aplink kaimą driekėsi lygūs laukai, niekur nebuvo matyti nė vieno plėšiko. Toliau, pamiškėje, sučiulbo lakštingala. Staiga iš kažkur išniro Jogaila ir, prilaikydamas plevėsuojančius mantijos skvernus, pakreipęs ausį ir įdėmiai klausydamasis, puolė bėgti giedančios lakštingalos link.
       – O Viešpatie! – sušuko komisaras. – Jis ir toliau rašo!
       Sutratėjo šamano būgnas. Visi trys užsidarė palapinėje, ir iš jos pasigirdo ilgo ir nuobodaus instruktažo garsai.
       Kaimas vėl ėmė gyventi paprastą, kasdienį gyvenimą. Apie praėjusius įvykius niekas nieko neatsiminė. Kaip visada, rytais iš dangaus krisdavo minkštai virti kiaušiniai ir kavos puodeliai, švelniai besileidžiantys ant pusryčiautojų stalų. Kaip visada, ant medžių noko kepti paršeliai ir ananasai, daržų lysvėse augo didžiuliai vėsūs vyno buteliai, sodria žaluma blausiai žvilgėdami saulės spinduliuose. Netoli kaimo tekėjo plati alaus upė, kurioje nuo pat ryto linksmai taškydavosi vyrai. Moterys gi niurzgėdavo pieno upės pakraščiuose, mat grietinėlė ne visada susiplakdavo taip, kaip joms tuo metu reikėdavo.
       Po žeme prasmegę plėšikai ėmė gyventi gražiai ir taikiai. Šamanas juos išmokė visokių dainų ir šokių, įvairiausių žaidimų; jie visaip linksmindavosi ir puošdavo vienas kitą gėlėmis. Vakarais kaimo gyventojai rinkdavosi toje vietoje, kur buvo prasmegę plėšikai, ir užsisvajoję klausydavosi, kaip giliai po žemėmis kelių šimtų vyrų choras plėšia choralus. Po kurio laiko prie jo prisidėjo ir skardžiabalsis vaikučių choras. Kaimo gyventojai pamėgo tuos vakarinius koncertus ir jau nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be jų...


       – Keli smulkūs nutikimai, plaukiant upe, –


       tarė Ferdinandas ir nutilo. Visi sužiuro į ponią M., tikėdamiesi, kad ji apsiverks. Tai pamačiusi, ponia M. skubiai apsiverkė.
       – Graži, tačiau ir graudi istorija, – tarė ji ir patikslino: – Visos gražios istorijos yra graudžios. Tai sakydama ponia M. nusišluostė akis.
       – Gražios yra tamstos akys, – neištvėrė profesorius E.
       – Graudžios, todėl ir gražios, – kukliai atsakė ponia M. Jiems taip besikalbant, babaušis su fifaičiu kažkur surado tarptautinių žodžių žodyną ir labai juo susidomėjo.
       – Dabar aš sužinosiu, ką reiškia protaminai, – apsidžiaugė babaušis.
       – O aš – ką reiškia propliopitekas, – tarė fifaitis.
       – Kokie niekai, – sugėdino juos profesorius. – Verčiau jūs pažiūrėkite, ką reiškia žodis obzlmauskas! Kad ir kiek žiūrėsite, tokio žodžio neaptiksite!
       Fifaitis ir babaušis ėmė sklaidyti knygą, tačiau tokio žodžio iš tiesų nerado. Profesorius E. net švytėjo:
       – Ne kiekvienas gali sugalvoti tokį žodį, kurio nėra nė žodynuose, – pasakė jis, tindamas iš kuklumo.
       – Žiūrėk, kaip ištino profesorius, – kumštelėjo fifaitį babaušis.
       – Ar kiekvienas kuklus žmogus ištinsta? – pasiteiravo fifaitis pakuždomis.
       – Jei geria daug alaus, tai kiekvienas, – tarė babaušis. – Taigi, grįžtant prie reikalo, profesorius buvo teisus: žodžio obzlmauskas nėra net tarptautinių žodžių žodyne.
       Profesorius pakreipęs ausį klausėsi fifaičio ir babaušio pokalbio ir vis labiau tino.
       – Na ir išmintingas mūsų profesorius, – pasigėrėjo babaušis. Tuo metu fifaitis įtemptai žvelgė į upę. Staiga jis sušuko:
       – Ė, žiūrėkite! Kas ten upėje?
       Babaušis žvilgtelėjo ir kiek nusivylęs tarė:
       – Ten plaukia Tatai. Aną jau esu matęs.
       – Pažvelk toliau, prie pat kranto, – šaukė fifaitis susijaudinęs. Ne ten, kur Tatai, bet tolėliau!
       – Oooo... – nutęsė babaušis.
       Profesorius nustėro, netikėdamas savo akimis.
       – Kas tai? – paklausė jis, nors ir be klausimo viskas buvo aišku.
       – Obzlmauskas, pats tikriausias obzlmauskas! Iš tiesų, palei krantą plūduriavo pats tikriausias obzlmauskas. Profesorius susigėdęs nudelbė akis.
       – Štai kaip atrodo tas obzlmauskas, – pagarbiai tarė babaušis.
       – Na ir nesąmonės dedasi šioje upėje, – piktinosi profesorius. Čia rasi net tai, ko nėra ir negali būti... Kažkoks obzlmauskas... Nenustebčiau, jei čia pat išvysčiau... kad ir kentaurą!
       Tą pačią akimirką iš pakrantės brūzgynų išlindo kentauras ir ėmė rodyti visokius ženklus.
       Profesorius atkišo jam špygą ir demonstratyviai nusigręžė.
       Kelionė tęsėsi.



       Kelionė baigiasi

       – Įdomu, ar jau greitai pasieksime fifaičių karaliaus dvarą? – pasidomėjo ponia M. – Juk jau kuris laikas plaukiame banguojančia jūra.
       – Gali būti, kad fifaičių karaliaus dvarą pasieksime labai greitai, – pareiškė fifaitis. – Tačiau gali būti, kad fifaičių karaliaus išvis nėra.
       – Bet tada nebūtų nė fifaičių karaliaus dvaro? – suabejojo ponia M.
       – Savaime suprantama.
       Profesorius E. nuliūdo:
       – Tokiu atveju aš negalėsiu parašyti knygos „Fifaičių karalius ir jo dvaras“.
       – Bet tamsta galėsi parašyti knygą „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus“, - pasakė babaušis.
       – Teisybės dėlei tokia knyga turėtų vadintis „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus ir jo neradome“, – dar labiau nuliūdo profesorius. – O tokios knygos niekas neskaitys.
       – Kad tokią knygą kas nors skaitytų, į ją reikia įdėti porą šlykščių anekdotų, – pasiūlė Ferdinandas.
       – Fui, – pasibaisėjo ponia M. ir apalpo profesoriui į glėbį. Profesorius ėmė ją vėduoti užrašų knygele ir tebevėduodamas atsakė Ferdinandui:
       – Bet iš tokio pavadinimo niekas nesupras, kad knygoje galima surasti porą šlykščių anekdotų...
       Tuo metu Ponia M. atmerkė akis ir atsiduso:
       – Ak, kaip aš išalkau!
       – O aš ištroškau, – pasiskundė babaušis.
       – Mes visi greitai mirsime iš bado ir troškulio, – tarė profesorius E. – Laivas plaukia atvira jūra, ir niekur nematyti kranto. Ar negalėtume pasukti atgal?
       – Deja, – atsakė Ferdinandas. – Laivas sukonstruotas taip, kad gali plaukti tik į vieną pusę. Toks jo modelis.
       – Kam reikalingas toks kvailas modelis? – pasipiktino ponia M.
       – Kelionėms aplink pasaulį, ponia, – paaiškino Ferdinandas.
       – Bet mes keliaujame į fifaičių karaliaus dvarą.
       – Kurio galbūt nėra, kaip ir pačių fifaičių. Beje, o kur fifaitis? Visi apsidairė. Fifaičio išties nebuvo.
       – Nieko nuostabaus, – tarė profesorius. – Fifaitis ir pats abejojo, ar jis yra.
       – Kokios kvailystės, – tarė ponia M. – Jei kas abejoja, ar jis yra, vadinasi, yra tas, kuris abejoja, ar jis yra.
       – Tą, kurio nėra, kaip tik ir kamuoja pačios stipriausios abejonės, – pareiškė profesorius.
       – Kodėl?
       – Matėte, kaip kamavosi fifaitis? O pasirodo – jo iš tikrųjų nėra.
       – Vadinasi, nėra ir fifaičių karaliaus, – nuliūdo ponia M. ir apsiverkė.
       – Ir mes pasimirsime iš bado ir troškulio, – priminė babaušis.
       – Pirmiau iš bado, ar pirmiau iš troškulio? – pasmalsavo ponia M.
       – Aš tai iš troškulio, – pasakė babaušis. – Labai noriu ąsočio seno gero vyno. Jų fifaičių karaliaus dvare tiek daug...
       – Ko jūs tokie sunerimę? – paklausė fifaitis. Visi krūptelėjo ir atsigręžė.
       – Ak! – sušuko ponia M. – Tai tu esi?
       – Aš jau sakiau, kad galbūt esu, galbūt ne.
       – Tai tu truputį esi, truputį ne? – paklausė Ferdinandas. – Tai yra vieną akimirką tu esi, o kitą – tavęs nėra?
       – Negalima šiek tiek būti ir šiek tiek nebūti, – tarė fifaitis. – Aš galbūt esu, o galbūt ne. O tai visai kas kita.
       – O kur tu buvai, kai mes čia kalbėjomės?
       – Ak štai kas! Aš tiesiog nulipau į apačią ir daviau nurodymus... Dabar viskas paruošta, ir aš kviečiu jus į puotą! Visi apstulbę sužiuro į fifaitį.
       – Ar laive yra restoranas? – sunerimo Ferdinandas. – Aš ir nežinojau...
       – Ne, laive yra pokylių salė. Prašau! – fifaitis šeimininko mostu pakvietė visus ir pats nuėjo priekyje, rodydamas kelią.
       – Kokia didelė salė! – nustebo ponia M. – Ir kaip ji šiame laive telpa?
       – O kur gėrimai? – paklausė babaušis sėsdamasis.
       – Arba valgiai? – pritarė ponia M.
       Fifaitis suplojo delnais. Prieš babaušį atsirado didelė amfora ir sidabrinė taurė.
       – Nežinau, ar užteks, – susirūpino babaušis.
       – Čia šešiolika litrų, – paguodė fifaitis. – Ar pageidauji dar ko nors?
       – Dar pageidauju džiūvėsėlių, – pareiškė babaušis ir tuoj pat juos gavo.
       – Noriu šampano, – kukliai pasakė ponia M. – Dviejų butelių. Ir dar noriu bifštekso.
       – O man tiesiog daug alaus, – tarė profesorius. – Ir dubenį dešrelių.
       – Aš tai norėčiau labai daug ko, – tarė Ferdinandas. Akimirksniu prieš jį ant stalo atsirado labai daug ko.
       – Mes tavęs net neįžiūrėsime, – pasiskundė ponia M.
       – Aš tuoj viską suvalgysiu bei išgersiu, – pažadėjo Ferdinandas ir išties tuoj viską suvalgė bei išgėrė.
       Fifaitis sėdėjo stalo gale ir patenkintas stebėjo, kaip visi vaišinasi. Pirmasis pakilo profesorius E.
       – Einu į denį parūkyti pypkės, – tarė jis.
       – Eisiu su tamsta, – pritarė jam ponia M. Išgėrus šampano, norisi pasižiūrėti į žvaigždes.
       Jiedu užkopė į viršų ir išėjo į denį. Po jų kojomis driekėsi didžiulis slėnis, nutviekstas deglų ir fejerverkų šviesos. Tūkstančiai žmonių linksminosi, šoko ir dainavo.
       – Kaip gražu, – susižavėjo ponia M.
       – Žiū, – suniurnėjo profesorius, degdamasis pypkę, – ir JIE čia! Iš tiesų, prie nedidelės gotikinės pilaitės būriavosi JIE, linksmindamiesi pagal savo papročius.
       – O ten, tolėliau, Tatai, – parodė ponia M.
       Profesorius įsižiūrėjo ir linktelėjo galva. Abu stovėjo pilies balkone ir gėrėjosi kraštovaizdžiu. Už jų nugarų kažkas kostelėjo. Ponia M. atsigręžė ir maloniai nusišypsojo:
       – Labas vakaras, lorde Browningai.
       – Labas vakaras, – liūdnai atsakė lordas Browningas.
       – Kodėl tamsta taip liūdnai atsakei? – susidomėjo ponia M.
       – Mat ir toliau nežinau, yra fifaičiai, ar jų nėra... O aš juk pats žymiausias flfaičių specialistas...
       – Pasiskaitykite, ką rašo apie fifaičius enciklopedija, – pasiūlė profesorius E. - Arba tritomyje.
       – Nepadės, – dar labiau nuliūdo lordas Browningas. – Jau skaičiau. Be to, aš pats ir parašiau tuos straipsnius...
       – Nepavydėtina tamstos padėtis, – apibūdino padėtį profesorius E.
       – Tačiau kaip tinka fifaičiui karūna ir raudona mantija, – nusistebėjo ponia M.
       – Tai tik atributai, – tarė lordas Browningas. – Jie nekeičia problemos esmės. Vis tiek neaišku, yra fifaičiai, ar jų nėra.
       – Sunku tiems mokslininkams, – užjautė ponia M. – Jie visiškai nieko nežino ir dėl to labai jaudinasi.
       – Tokia jau mūsų dalia, – atsiduso lordas Browningas.
       – Aš galėčiau būti labai gera mokslininkė, – pasakė ponia M. Aš juk taip mėgstu jaudintis...
       Lordas Browningas atsakydamas tik apsiverkė ir kažkur nuėjo. Tuo metu balkone pasirodė Ferdinandas su babaušiu.
       – Ar jau einame? – paklausė Ferdinandas.
       – O gal derėtų atsisveikinti su fifaičiu? – suabejojo ponia M.
       – Tačiau jo galbūt nėra, – priminė profesorius E. – Matyt, nėra ir fifaičių karaliaus, tad be reikalo tiek vargome...
       – Ką gi, – sutiko ponia M. – Eime. Ar tu, babauši, eisi su mumis?
       – O puota? – sutrikęs pasiteiravo babaušis. – Juk ji tuoj prasidės?
       – Man reikia suspėti į laboratoriją, – pasakė profesorius E. – Ten aš turiu ištirti varles ir literatūrą.
       – Tačiau fifaičių karalius... – pradėjo apstulbęs babaušis, bet nebaigė.
       – Nėra fifaičių karaliaus, – pasakė Ferdinandas. – Antraip mokslas seniai jį būtų atradęs ir ištyręs. O mes turime reikalų. Štai aš skubu į garsaus smuikininko koncertą.
       – O aš – svajoti ir verkti, – prisipažino ponia M. Profesorius, Ferdinandas ir ponia M. atsisveikino su babaušiu ir nuėjo. Babaušis žvelgė jiems įkandin, o jo skruostu riedėjo ašara.
       – Neliūdėk, – tarė fifaičių karalius, dėdamas ranką ant babaušio peties. – Jie turi teisę abejoti ir netikėti, jie laisvi.
       Trys siluetai vis tolo ir tolo, tai pasirodydami mėnulio ir fejerverkų šviesoje, tai dingdami tarp didžiulio parko šešėlių.
       – Nejaugi jie nieko nesuprato? – šniurkščiodamas paklausė babaušis. – Nejaugi jie taip ir nesuvokė, kad patys yra fifaičiai?
       – Tokie jau mes esame, – tyliai atsakė fifaičių karalius.

       Gintaras Beresnevičius. Fifaičių karalius ir jo dvaras. – Metai, 1999 Nr.2.