Sovietinė literatūra¹ – nemažas lietuvių literatūros masyvas, o antologija „Vėliavos“² – vienas iš jos granitinių blokų. Mano kartai tai įdomus, egzotiškas literatūros pašalys, kurį bandydamas išsamiau pažinti susiduri su neįtikėtina stiliaus monotonija ir idėjiniu monolitiškumu. Daugybė keistų tekstų ir negirdėtų vardų. Atkunta filologinis instinktas: o ką rašė tie nežinomi autoriai, jau nykstantys dar ne tokio tolimo laiko ūkanose; gal reikėtų pamėginti juos – kaip tuos Maironio senolius – prikelti ir paskaityti naujai, – o gal ten pamiršti lobiai? Deja, sąžiningai ištverti pusšešto šimto „Vėliavų“ puslapių man pasirodė neįmanoma. Ir nereikalinga. Bet pamėginkim peržiūrėti knygą ir įdėmiau perskaityti vieną eilėraštį, kaip kontekstą prisitraukiant dar kelis knygos tekstus. Juk tai visgi mūsų literatūros istorija, realus buvusio gyvenimo tikrovės dokumentas.

       Gilintis į tą monumentą reikėtų nuo pat pradžios – nuo paratekstų. Tai knygos viršeliai ir nugarėlė, į kuriuos įsižiūrėjus iš karto supranti, kad ši heraldika ir vėliavų audiniai – ne šiaip dekoratyvus elementas, o įsakmus ideologiškai angažuotos literatūros ženklas. Tai knyga, iš skaitytojo reikalaujanti ypatingos pagarbos, skatinanti paklusti ir nusilenkti valdžios galybei.

       Viršelyje energingai plazdančios vėliavos užduoda kovos ir veržlumo semantiką, kurią stiprina dominuojanti raudona spalva. Agresyvus raudonumas nustelbia ir į foną deportuoja šviesiai rudą spalvą, kuri, nors ir ne tokia intensyvi, taip pat palaiko kovingumo nuotaiką. Viršelio piešinio stilizuotą javą, kuris vaizduojamas kartu su vėliavomis, keliose vietose perpina raudona juostelė (mini vėliava), perpynimo vietose pakeičianti grūdą – taip grūdas metaforizuojamas gretinant jį ar tiesiog supinant su raudona vėliava.

       Štai keli šios vizualinės metaforos perskaitymo būdai: sovietinė ideologija (t. y. antologijos tekstai) yra kaip derlinga sėkla (šios metaforos rašytinės šaknys – Naujajame Testamente, kur Jėzus paberia palyginimų apie sėjėją); ši ideologija yra gyvenimo duona ir netgi svarbesnė už ją, svarbesnė net už gyvybę. Tokia idėja atspindi ano meto realybę: knygos leidimo metais (1948) Lietuvoje jau buvo ištremta apie 62 tūkst. žmonių, partizaninis karas pereidinėjo į antrąjį etapą, iki Stalino mirties dar buvo toli, todėl žmonių gyvybė tiesiogiai priklausė nuo jų įsitikinimų, nuo santykio su okupacine valdžia.

       Knygos pavadinimas (taip pat ir viršelio grafika) žymi orientaciją į mases: vėliava jungia žmonių grupes, jas suskliaudžia į vienetą, unifikuoja ir mobilizuoja. Ji nurodo ne vidines, asmenines žmogaus vertybes, o jo išorinę reikšmę, socialinę, etninę, ideologinę priklausomybę. Vėliavos nešamos ne tik sau, bet ir kitiems; jos ženklina saviškius, yra tapatybės priemonė ir orientyras, ypač aktualus mūšiuose. Vėliava – neatsiejamas visų politinių ideologijų elementas, galios manifestavimo simbolis.

       Toliau knygoje ir aptinkame Stalino–Lenino profilių dupletą – tai nuo antikos atkeliavęs valdovų vaizdavimo būdas. Tie profiliai – ne šiaip fotografijos, o tiesiog akmeniniai bareljefai, reikšmingai iškilę virš visų antologijos autorių laikiškų bei tikroviškų nuotraukų. Taip išreiškiamas proletariato revoliucijos vadų ilgaamžiškumas bei nemirtingumas; ši nežemiška pora, atitraukta nuo fotografinio konkretumo, gravituoja į absoliučiai simbolinę sferą. Po rašytojų nuotraukomis dedami jų autografai, toje pat pozicijoje po vadų dupletu įraitytos dvi lauro šakelės – pergalės ženklas. Vadų parašų, savaime suprantama, nėra, nenurodyti ir jų vardai, nes jų masėms ir nereikia pristatinėti. Tai ne asmeniški portretai, tai istorijos galių įsikūnijimas, personifikuota pergalės manifestacija. Vadų nereikia pristatyti – jie tiesiog amžinai yra, jie iškyla prieš bet kokį tekstą, prieš bet kokią pavardę; jie pasirodo pirmieji, kaip teksto įteisintojai ir jo reikšmės patvirtintojai. Kaip aukščiausiojo cenzoriaus antspaudas.

       Bareljefas dar didesnės galios įgauna dėl dvinarės struktūros, demonstruojančios revoliucijos idėjų tęstinumą. Nors Stalino profilis dydžiu „pirmauja“ prieš Lenino atvaizdą ir iš dalies jį dengia, abi figūros piešinio kompozicijoje tarsi sukryžiuojamos (vėliau matysime šios semantinės figūros pakartojimą Valerijos Valsiūnienės eilėraštyje) ir iš tikrųjų yra tarsi lygiavertės. Jų išdėstymas nurodo ne reikšmių hierarchiją, bet istoriškumo principą. Panašioje ideologinėje literatūroje šalia rusiškų pseudonimais įvardytų vadų (Leninas–Stalinas) poros dažnai šmėkšo ir kitas reikšmingas dupletas: Marksas–Engelsas.

       Knyga pradedama anonimiška pratarme, todėl ji atlieka panašią funkciją kaip ir viršelio vėliava: kalbama už visus ir kalbama tarsi absoliučiai objektyviai, nes visiškai objektyvus pranešimas ir negali turėti žmogiškosios autorystės, jį iš tribūnų perduoda lūpas krutinantys mediumai. Tokia pratarmė įgyja istoriško teisingumo reikšmę, nes istorija yra objektyvi, ją tereikia pamatyti, konstatuoti ir pranešti visuomenei. Todėl „Vėliavų“ pratarmė skiriama iškart visiems ir niekam konkrečiai.

       Pratarmė, žinoma, verta platesnio aptarimo, bet peršokime į knygos pabaigoj esančias trumpas rašytojų biografijas. Kai kuriose iš jų galima įžvelgti ir proletariato kultui priešiškos stovyklos – aristokratizmo – pėdsakų, apie tokių autorių kilmę daug ir nekalbama. Bet jei rašytojas aiškiai proletarinės kilmės, tai ji ir išryškinama. Tačiau aktualizuojami ne gimininiai autoriaus santykiai, ne kraujo ryšiai, o socialinė aplinka, kurioje jis augo. Taip netiesiogiai išreiškiama nuostata, kad žmogaus sąmonę nulemia aplinka, o ne kokie kiti veiksniai.        Darbininkiškos kilmės yra ir 1907 m. gimusi V. Valsiūnienė. Jos biografijos apraše nurodyta pedagoginė veikla, bet apdairiai „ištrintas“ tremties bei įkalinimo faktas: „<...> Tėvynės karo metu gyveno Tarybų Sąjungos gilumoje ir mokytojavo Krasnojarske bei Deibiosuose (Udmurtijos ATR)“³. Rašytoja buvo ištremta ir įkalinta 1941-aisiais, paleista 1942 m.⁴.

       V. Valsiūnienės programinis eilėraštis „Leninas“⁵ yra tipiškas šios antologijos kūrinys. Pažymėsim, kad programiškumas yra vienas svarbiausių sovietinio eilėraščio bruožų – tai susiję su literatūros propagandine funkcija: kūrinys turi mokyti, nurodyti, paveikti. Tekstas svarbus kaip akcija (metaforiškai pasakytume, kad tekstas ir yra žodinė vėliava), o tai jau tam tikras avangardizmo elementas. Vadinamasis socrealizmas, nors ir netoleravo modernių literatūrinių eksperimentų, šalia klasikinės formos eilių visgi priėmė dalį kairiojo rusiško avangardo poetikos, suformuotos V. Majakovskio. Programiškumas to meto autoriui leido palyginti lengvai parašyti trafaretinį kūrinį apie Leniną, – retai kam, matyt, kildavo tokios kūrybos vidinė būtinybė. Programiškumas išvaduoja nuo įkvėpimo problemos: temos, metaforos, retoriniai klausimai ir atsakymai – viskas jau yra užduota, tereikia imti ir rašyti, nes sovietinėje sistemoje rašytojavimas yra tokia pati darbinė veikla kaip ir karvių melžimas: antai melžėja turi primelžti n litrų pieno ir rašytojas turi parašyti n eilučių („Nes tu matai, kiek darbo čia aplinkui / Artojui, varpas kertančiam dailias, / Akmenskaldžiui, dirbtuvės darbininkui, / Statytojui, ir rašančiam eiles...“⁶). Rašymas jau nėra vidinio žmogaus gyvenimo išdava – jis iškeliamas į pačią socialinio gyvenimo tankmę. Atidesnis ir kantresnis skaitytojas, sugebėjęs perskaityti visą „Vėliavų“ poeziją, galėtų susidaryti nedidelį sovietinės poezijos topų sąrašiuką: fašistai, partija, tėvynė ir t. t. – visa sovietinė poezija yra tokių topų kombinacijos ir nesudėtingos jų variacijos.

       Kaip atrodo V. Valsiūnienės „Leninas“? Iš tikrųjų tai tradicinio, iš liaudies dainos išaugusio eilėraščio ir propagandos mišinys. Aiškiausiai lyrinės tonacijos girdėti pirmoje strofoje: teksto pradžioje persveria tradicijos diktuojama eilėraščio samprata. Nors toliau lyrinės tonacijos nunyksta, bet tradicinio eilėraščio struktūra išlieka visame tekste. Tačiau eilėraščiui uždedamas išoriškas idėjinis kodas, kuris yra svetimas lyrikos prigimčiai, todėl ir negali užvaldyti viso eilėraščio. Tad skaitydami galime restauruoti patį tradicinės lyrikos perkodavimo procesą – tereikia įsižiūrėti, kas vyksta toje erdvėje tarp propagandinių kūrinio šūkių ir lyrinės dainos reliktų. Pakeitus žvilgsnio perspektyvą, tą patį klausimą galima formuluoti ir taip: kas vyksta erdvėje tarp urbanistinio ir kaimiškojo pasaulėvaizdžio.

       Štai pirmoji V. Valsiūnienės eilėraščio strofa:

 

              Einu ir žvalgausi

              Plačia krantine,

              O šerkšnas nuo medžių

              Vis krenta,

              Ir upė skaidri

              Pasitinka mane,

              Ir Kremliuje aidi

              Kurantai.

 

       Fiksuojama asmeninė patirtis – krentantis šerkšnas, tačiau šis vaizdinys neatrodo programiškai reikalingas, be to, jis kiek komplikuoja kūrinio laiko vientisumą. Galima teigti, kad kaip tik čia yra tikroji eilėraščio pradžia ir, matyt, jo pabaiga. Metų laikas čia neturi jokios aiškios simbolinės reikšmės – krentančio šerkšno vaizdinys svarbus tik dėl savo gražumo, subjektui jis tampa estetiniu vidinio gyvenimo faktu be jokio visuomeniškumo – tiesiog jam apolitiškai gražu (vėliau gamta bus politizuojama). Gamtos inspiruotas individualus įspūdis leidžia pradėti eilėraštį, leidžia jam prasidėti – ši sankcija yra giluminė ir retai kada sąmoninga. Autorės naudai galima pasakyti, kad ideologiją, priešingai nei kitų autorių tekstuose⁷, čia bandoma natūralizuoti, sulydant ją su asmeninėmis patirtimis bei emocijomis⁸. Tad krentančio šerkšno vaizdinio disonavimą su vėlyvesniais eilėraščio gamtiškaisiais vaizdiniais galima matyti ir kaip autentiškumo–neautentiškumo disonansą. Taigi stebėdami gamtiškųjų įvaizdžių kismą ir jų pateikimo būdą, galime įžvelgti anksčiau minėtą natūraliųjų motyvų perkūrimą į ideologiškuosius.

       O ką gi veikia eilėraščio subjektas? Jis eina krantine ir žvalgosi – tarytum būtų nerūpestingas turistas. Tačiau, identifikavę ir konkretizavę vyksmo vietą, galime atspėti to subjekto ketinimus bei kelionės tikslus. Vyksmo vieta yra labai stereotipinė ir atpažįstama – Maskvos upės krantinė atvirukiškiausioje savo vietoje – Kremliaus pasieny. O eilėraščio pavadinimas nurodo, kad einama aplankyti Vladimiro Iljičiaus Lenino.

       Kremlius yra sovietų imperijos (o jos gyvenantiems – ir pasaulio) centras, kur Leninas sugyvena su Stalinu ne tik ideologiškai, bet ir erdviškai. Kremliaus kompleksas ir jame glūdinčios galios nusakomos per stereotipinę metonimiją – skambančius kurantus. Kremlius iš esmės yra aukščiausios galios, taigi – Stalino metonimija. Kremliaus kurantai pasirodo ir kituose „Vėliavų“ eilėraščiuose – siūlau trumpą ekskursą pasižvalgymui, kaip tie patys kurantai skamba solidžių sovietinių rašytojų E. Mieželaičio ir A. Venclovos tekstuose. Pradėkime nuo E. Mieželaičio „Laiko“:

 

              Kasdien girdi tu Kremliaus bokštų dainą –

              Kurantai muša dvylika lėtai...

              Tai reiškia, dar diena į praeitį nueina,

              Užleidus vietą būsimai, kitai...

              Ir pamąstai: ar jau ilsėtis laikas?

              Ar šiandien viską spėjai padaryt?

              Ar padarei, kas padaryti reikia?

              Kada darban turėsi keltis ryt?

              Mąstai: juk tas, kurs Kremliuje gyvena,

              Kurio krūtinė meilės mums pilna,

              Jau rytdienos mums brėžia aiškų planą –

              Kovų ir darbo penkmečio plane.

              Išmoksti brangint valandą kiekvieną,

              Nes ko nespėsi – bus vėlu jau ryt.

 

       Stalinas čia net neminimas, tarsi būtų dievybė, kurios vardas yra tabuizuotas. Vadas čia pasirodo kaip laiko valdovas, kaip Chronas, ir tuo pat metu kaip moira – likimo ir laiko valdovas, kaip realybės palaikytojas ir jos egzistavimo garantas – jis nustato ateitį. Tokia savotiška fatalizmo forma, kur fatumas yra ūsuotis su miline. Čia nėra asmeninio noro, įgeidžio ar kaprizo – tik būtinybė. Tokia būtinybės etika: elgtis, kaip diktuoja išorinė būtinybė, be jokios laisvos valios spręsti ir rinktis. O būtinybę diktuoja Draugas.

       Kremliaus kurantai yra girdimi kasdien ir visur; šis garsas aidi ne tik Maskvoj (nors net ten gyvenant, vargu ar tai būtų įmanoma), bet tarytum visame pasaulyje. Su kurantų skambėjimu interiorizuojamas visas Kremlius su abiem vadais, – čia matome krikščionybės misterijos perkodavimą: į žmogaus pasaulį jo sąžinės vieton įkeliamos maskvietiškos bonios, ir vidinį gyvenimą ima reguliuoti vidinis kremlius su savais kurantais, kurie yra visiškai priklausomi nuo originalo – nuo Maskvos Kremliaus.

       Šiame E. Mieželaičio eilėraštyje laikas pasirodo kaip naikinanti jėga, o vienintelė galimybė žmogui įveikti laikiškumą yra, savaime aišku, darbas, darbas, darbas, kurį jam paskiria pats likimas:

 

              Nes tu žinai, netruks praeit ir metai, –

              Jie amžiuos švystels lyg viena diena...

              Bet čia, kur darbo sukosi verpetai,

              Užaugs matyti penkmečio plane

              Didingi rūmai! Valandą kiekvieną

              Tu juos taip pat padėjai padaryt...

              Todėl atlik, ką privalai šiandieną,

              Ir užsibrėžk daugiau atlikt dar ryt!

 

       Toks darbo verpetas – kaip įtrūkis, ertmė laiko upėje, kaip vienintelė tikriausia pomirtinė egzistencija. „Matyti penkmečio plane“ – užauga ne gyvenamieji namai, kolūkiai ar gamyklos, o didingi rūmai su šauktuku. Tai galima suvokti kaip išsipildžiusios svajonės simbolį, siekiantį archetipinę gelmę. Juk didingi rūmai statomi ne sau – proletarai ten negyvena, – tai dievo valdovo namai. Taigi teisingas ir doras gyvenimas yra atnašavimas dievams, ir viena atnašavimo formų – dievnamių statymas. Vienas iš tokių dievų ir yra Draugas – „tas, kurs Kremliuje gyvena“ – kaip dievas šventykloje, nors faktiškai toks Draugo gyvenamosios vietos apribojimas, jo įvietinimas nėra tikslus. Darbas yra tikriausia vertybė – pats žmogus yra darbas, tiksliau – darbo metonimija, todėl pagal darbus jis gali būti ir išskaidytas⁹.

       Panašus mitinis statinys iškyla ir A. Venclovos sonete „Kremlius“¹⁰. Bonios čia taip pat skaičiuoja mistinę dvyliktą valandą:

 

              Kurantai Kremliaus bokštuose skaičiavo

              Vidurnaktį, o miestas neramus

              Dundėjo vis, ir dar prie stalo savo

              Sėdėjo didis vadas ir žmogus.

 

              Prieš jo akis – melsvų kanalų strėlės,

              Per tundrų plotus driekėsi keliai...

              Cisternos, fabrikai iš rūko kėlės,

              Laivai marias vagojo atkakliai,

 

              Lėktuvai drąsūs melsvą dangų raižė...

              Aušroj jau blanko Tolimi Rytai,

              O vadas vis skaičiavo, rašė, braižė –

 

              Ir iš akmens, iš marmuro, granito

              Kolonos, bokštai brėžėsi ir švito,

              Ir kilo šimtų miestų pamatai.

 

 

       Pirmųjų trijų eilučių rimais kuriamas semantinis laukas veda prie jau aptartos Stalino-Chrono figūros. Beje, A. Venclovos eilėraštyje vado pavardė taip pat neminima, tačiau čia jis apdovanojamas prasmingu epitetu „žmogus“, nors visąlaik ryškinamos jo antžmogiškosios savybės: vadas yra nemiegantis ir visa regintis (tarytum Argas) bei nuolat dirbantis. Tačiau tai ne fizinis darbas – vadas tarsi Demiurgas skaičiuoja, rašo, braižo, jis dirba aukščiausiame – proto lygmenyje, dirba su abstrakčiomis idėjomis; jis ne tik numato ateitį, jis ją ir kuria, ir – kaip Dievas – ją kuria savo valia: savo žodžiu, brėžiniu, įsakymu ir pan. Matome perrašomą Pradžios knygos siužetą: mitinis kūrimo veiksmas pradedamas nuo tamsos, nuo pat laiko pradžios (vidurnaktis), paskui vado valia atsiranda, švinta naujas pasaulis. Kūrėjui reikia tik norėti ir tarti žodį, toliau viskas vystosi savaime: brėžiasi, keliasi, švinta. Paskutinėje strofoje galima pamatyti išplėtotą ir E. Mieželaičio tekste jau matytą didingų rūmų simbolį. Tarsi Saliamono šventyklos – amžinos gnostinės žmonijos svajonės – vizija, kuriai pagaliau lemta išsipildyti, nes į žmogaus pasaulį atėjo vadas.