KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Ne, Monsieur. Ne tokia.
CYRANO (tariamai nustebęs). Ne?
KAŽKAS KITAS. Visai ne.
CYRANO (šypteli). Netgi visai?
Prie scenos prieina mergina ir vaikinas. Merginos rankoje – knyga
MERGINA (kilsteli knygą). Ne taip parašyta.
CYRANO. Parašyta?
VAIKINAS. Visai kitaip.
CYRANO (ironiškai). A, parašyta. (Nusijuokia) Nejaugi?
MERGINA. Roksana ne tik tavo eilėmis žavėjos, bet ir tave, Monsieur…
VAIKINAS. …ne Kristijoną…
MERGINA. …mylėjo.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Net ir su tavo nosim.
CYRANO. Cha!
Mergina ir vaikinas ateina ant scenos. Mergina atsiverčia knygą…
MERGINA. Štai. …ir skaito
MERGINA/ROKSANA.
„Aš myliu tave!“
VAIKINAS/CYRANO (taip pat skaito).
„Ne, ne!
Aš ne ta pasakų Pabaisa,
Kurią Gražuolė nusižiūrėjus
Pavertė į Princą. Ak, ne. Deja.“
MERGINA/ROKSANA („raudodama“). „O! mano meile!.. (Puola vaikinui/Cyrano į glėbį) O! Cyrano!…“
CYRANO. Pasaka.
MERGINA („atsipeikėjusi“, užvertus knygą). Anaiptol. Tai Roksanos…
VAIKINAS. …ir tavo žodžiai.
MERGINA. Taip pasakyta…
VAIKINAS. …ir parašyta.
CYRANO. Girdėjau. Skaičiau.
Griebia iš merginos knygą ir puola ją vartyti
CYRANO. „Cyrano de Bergerac: comédie…“ – Komedija? Nekrėskite juokų. – „…héroïque“. Netgi herojiška? Nesąmonė. Kas geriau žino, kaip iš tiesų buvo ir kaip nebuvo? Kažkoks plunksnagraužis – (pasižiūri į knygą) – a, taip, Edmond Rostand, – ar aš, Cyrano de Bergerac?
Ateina į priekį
CYRANO. O! Kad mano istorija tikrai būtų buvusi tokia, – (iškėlęs knygą), – kaip šitas šššššedevras meluoja.
Sviedžia knygą į publiką
CYRANO. Gana. Pasakiau, ką reikėjo ir norėjau pasakyti. (Išsitraukia špagą, saliutuoja ir vėl įkiša į makštis) Sudie.
Išeina. Mergina ir vaikinas susižvalgo – nežino, nei ką sakyt, nei ką daryt. Tačiau tuoj pat grįžta Cyrano
CYRANO. Šiek tiek įsibėgėjau. Nors ta knyga ir ne tiesa, ji ir ne melas.
MERGINA. Ne?
VAIKINAS. Tai kaip galų gale?
CYRANO. Čia jokių galų nėra. Ir nereikia.
Trumpa tyla. Mergina prieina prie Cyrano
MERGINA. Monsieur, ar niekad tau į galvą neatėjo, kad Roksana gal iš tiesų tave, o ne Kristijoną mylėjo?
CYRANO. Į galvą daug kas ateina. Ir išeina.
VAIKINAS. Net jeigu būtum ir visai be nosies.
Cyrano apsičiupinėja nosį
CYRANO. Be nosies? Visai be nosies?
Tyla
CYRANO (numoja ranka). Dabar ir man vis tiek. (Publikai) Šiaip ar taip, tos knygos neišmeskit. Dėl visa ko. O dabar – paskutinis, galutinis sudie.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Betgi ką tik sakei, kad jokių galų nėra.
KAŽKAS KITAS. Ir nereikia.
CYRANO. Šiuo atveju ne tik reikia, bet ir būtina, nes taip ir liksim čia tąsytis per omnia saecula saeculorum. Adieu.
MERGINA (nedrąsiai).O gal au revoir?
Cyrano pažvelgia į merginą ir šypteli
CYRANO. Alas, Mademoiselle. Deja.
MERGINA. Ką gi, tebūnie alas…
VAIKINAS. …ir telieka deja.
Abu nueina nuo scenos. Beišeinąs ir Cyrano
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Palauk.
Ant scenos atbėga kita mergina ir paduoda Cyrano krepšį
CYRANO. Kas čia?
Mergina tyli. Cyrano kyšteli nosį į krepšį
CYRANO. Nosis?
Mergina linkteli galvą
CYRANO. Kieno?
Mergina išima iš krepšio nosį ir parodo Cyrano
CYRANO. Mon Dieu! (Griebia iš merginos nosį) Mano nosis! (Apžiūri ir apčiupinėja) Tikrai: ne tik neįprasta, bet ir nepaprasta! (Iškėlęs nosį į padangę) Nosis – c’est moi! Taip, mano!
Užsideda nosį ant nosies – iškilmingai – viso pasaulio akivaizdoj
CYRANO. Cyrano. Cyrano de Bergerac. Poetas. Riteris.
MERGINOS IR VAIKINAI. Ir jo nosis.
Griausmingi aplodismentai. Cyrano nusilenkia ir atsisuka į merginą
CYRANO. Merci, Mademoiselle. Dėkoju nuolankiausiai.
Nori pabučiuoti jai ranką, tačiau sutrukdo nosis
CYRANO. Sacrebleu! (Merginai) Pardon.
Nusiima nosį ir gracingai pabučiuoja merginai ranką. Mergina paraudusi aikteli ir nusvyruoja nuo scenos tartum apsvaigusi. Cyrano vėl užsideda nosį ir išeina
2006