tekstai.lt

Kazys Binkis. Eilėraščiai, neįėję į rinkinius (1919-1930)


Kazys-Binkis-foto
Kazys-Binkis-foto



***
Eidama pasiimk su savim vainikus,
Kuriais sienas buveinės buvai išdabinus.
Pasiimk, ir be jų man pasaulis puikus,
Ir be jų man pasaulis – pražydęs gėlynas.

Dieną pievos, laukai, garbanoti kalnai,
Vakarais padangėse saulėleidžių varsos,
Naktį žvaigždės ir nemigos keisti sapnai,
Ir visuomet dainų nenutilstantis garsas.

Toks pasaulis puikus, toks žiaurus, įvairus:
Jame pinas vainikan ir gėlės, ir kraujas.
Tik pažvelk, tik pajusk jo būtybės pradus!
Jis kas valandą kitas, kas valandą naujas.

Taigi imk su savim tuos žolių vainikus.
Jie nuvys ir gulės kaip lavonai grabuose.
Ir be jų man pasaulis platus ir puikus.
Ir be jų gražiuosius jo himnus dainuosiu.

1919



Tragedijos antraktas

Mano tragedijos užkampių
Nebepajėgtų ištirt nei Šekspyras, nei Ibsenas.
Ciocės!
Nusišluostykit priekaiščiais šypsenas
Ir pagalvokit, kaip sunkiai aš užtempiau
Jums ant šakotų širdžių
Savo poezijos pirštines.
Ar negalėtumėt, ciocės, už tai
Ką nors man pripiršti?
Nes
Antrąjį aktą aš noriu pradėti savo tragedijos,
Aš norėčiau surasti ką nors, kas tylėtų,
Nes liežuviai jau baigia man sielą laižyti...
Jūs pripirškit man, ciocės, mergelę mažytę,
Tylią mergelę ir lėtą...
Aš švelnią mergelę norėčiau surasti ir gryną,
Tokią, kuri mokėtų gražiai apsieiti su šluota...
Aš norėčiau surasti, kuri man iššluotų
Iš širdies paskutinį šiukšlyną...
Jūs žinote, ciocės, visų širdžių raktą, –
Atrakinkite man tokią širdį,
Kuri mano dvasios kaukimo negirdi,
Kuriai pakaktų mano šypsenų kaukės.
Ir tada aš, iš džiaugsmo sukaukęs,
Jums paskelbsiu trumputį tragedijos savo antraktą.

1921



Penki pavasariai


M a i r o n i š k a s

Pavasario saulė nušvito meiliai
Ir šildo lietuvišką žemę,
Kur mūsų prabočiai gyveno dailiai,
Kur ainiai stiprybę sau semia.

Pakilo į dangų aukštai vyturiai
Ir meldžias verksmingai už dūšias,
Už tuos, kurie krito karingai narsiai
Darbuose, kovose ar mūšiuos.

Lakštutės sesutės dainuoja dainas
Ir linksmina liūdną artoją,
Ir šiltas lietelis purena dirvas,
Kad būtų jam minkšta po kojų.


K e t u r v ė j i š k a s

Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn
Su visais pavasariškais savo atributais.
Nubudę varlės balose pasakė žemei amen,
Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus.
        Tad žmogau:
        Savo liesą sielą vilk iš skrando
        Ir – marš iš gryčios!
        Žiūrėk padangėje būriais skrendą
        Debesų telyčios.
Šią naktį Grigo Ratai ašį nusilaužė.
Mėnuliui kiaušą pražiebė vandens nešėjas nėšiais,
Nes revoliucija dangun iš žemės audringai ataūžė.
Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais.


S i m b o l i š k a i   m i s t i š k a s

Baltos Gulbės atplasnojo
Paslaptingomis dausomis...
Atplasnojo ir sustojo...
Mano sielą išvagojo
Balto ilgesio vagomis...

Erškėčių brendu aš taką...
Mano dūšios gilumose
Amžinybės balsas šneka...
O širdyje geismas plakas...
Mylimoji, aš meldžiuosi.

Mylimoji, aš meldžiuosi.
Prieš tave aš gulu kryžium,
Kaip tas lieptas airynuose...
Aš tau kryžių dovanosiu,
Kurį nešt pasiryžom...

Kasdienine viešnia mano,
Kur ateini sutemoje, –
Tu išvesk iš okeano,
Kur sulinkus dūšia stena...
Mylimoji, ar nemoji?


K a i m i š k a s

Kai pavasaris išaušo,
Jonas nušliaužė pas Maušą,
O iš Maušos jis nudrožė
Į Užubalį pas Rožę.
Tamsi naktis, uodai kanda,
Jonas Rožės neberanda.
Blogas kelias, minkšta vieta,
Kai parvirstu, daros kieta.
Kojos linksta, galva sukas,
Pempė rėkia kaip padūkus.
Per kiemelį šliaužia tykiai,
Prie svirnelio priėjęs mykia.
„Ei, Rožyte, miela, brangi,
Žiūr, čia Jonas po palange,,,“ –
„Ei Joneli, eik pro šalį,
Man bernelių lig davaliai.“
Taip per naktį jis ant vėjo
Bekalbėdams išstovėjo.
Žiūri Jonas – diena aušta,
Metas vėl jam šliaužt pas Maušką,
O paskui į kitą vietą,
Pas Daratą ar Elžbietą.
Taip mūs Jonas vandravojo,
Nes pavasaris galvoje.


S t u d e n t i š k a s

„Broliai ir seserys, -
Sako profesorius, -
Greit bus pavasaris,
Greit bus linksmiau...“
        O auditorija, -
        Vadink kaip nori ją, -
        Kvepia cikorija
        Ir dar blogiau...
Tokiuose metuose
Trankytis ratuose
Kauno plentais
Ji neįpratusi.
        O, bene mobile!
        Suvalgyk obuolį,
        Kol automobilis
        Mums čia ateis.
O per tas studijas
Akys nuliūdę jos...
Ji baisiai nūdijas
Tokiais daiktais.
        Tik po koridorių
        Brukas į vidurį,
        kelia ermyderį
        Ji su visais.
Buvo nuliūdusi, -
Dabar sujudusi.
Kiekvienas grūdasi
Prie jos arčiau.
        O, bene mobile,
        Pabaikim obuolį!
        Į automobilį
        Sėskim greičiau.
Kai būsim Šančiuose,
Tu meilės pančiuose
Mane supančiosi
Iki galvos.
        O Panemunėje
        Teįsikūnija
        Tarp mūsų unija
        Ant visados.

1928



Pavasario kliedėjimai


N e g r ų   k o v a   p a t a m s y

Nors stipriausis čia būk, nenuveiksi,
Tik be reikalo žarnas išvemsi.
Pažiūrėk įstabiai puikų paveikslą:
„Negrų kova patamsy“.
Užsidegti cigarą į saulę
Ne kiekvienas durnius gali.
Lengviau pagaliu praskelt makaulę
Arba apsivesti kumelę.
Ir bendrai: klausyt nemalonu,
Tik prakaitą delnu nutrini,
Kai šimtas gaidžių unisonu
Gieda ant laktos jutrinę.


1   g e g u ž i o

Darbininke! Per mažai deklamuoji.
Tavo tylėjimas
Ima gąsdint buržujų.
Žiūrėk: šimtas šunų loja
Apie kalėjimus,
Apie cisternas nuodingų dujų.
Tu krapštai sau pakaušį:
Trauk juos perkūnas,
Te velniai juos visus sudegina.
Juk būtų jausmai visai jau ataušę,
Tik direktoriaus sūnus
Tau vienintelę dukrą išžagino.


P a s k u t i n i s   p a t e p i m a s

Apsipuošę jie ypač františkai,
Kalba herezijas.
O kai dėl poezijos,
Tesupranta tik neo-archi-romantiškai.

Kad lašai iš dangaus visuomet apyšilčiai,
Ir klapatija dievą,
Kad kasnakt jiems po Ievą
Ir kad šviežios duonos su sviestu abišalę.

Sutikus kasdienį frantą tokį,
Lozungus galvotrūkčiais srebiantį,
Taip ir noris vargšą nustebinti,
Taip ir knieta klausimą duot į antakį.


K r u p n i k a s   i š   l y r i k o s

Receptas
Paėmus litrą lyrikos,
Atskiesti minčių prakilniųjų gramą
Ir senmergės dūšioj virinti,
Ir paprašyt, kad palaimintų mama.

Persunkti per Jakštą ar Vaižgantą,
Ir, kad nesurūgtų į girą,
Skubiai jaunimą vaišinti,
Smarkumui įdėjus pusę pipiro.

Išeina skanus nekenksmingas skystimas,
Papuošimas lietuviško stalo.
Poetiškai bręstąs jaunimas
Jį mėgsta be galo.

1930