Niekas nesupras
O dangau iš nebylių sienų;
Už rūsčių durų -
O mano jaunyste, užrakinta nepasikartojimo raktu.
Šitokia bedugnė skiria mane - nuo mano jaunystės,
mano svajonės - nuo realybės.
Gili filosofija - gyvenimas, ir nesupras jos joks
žmogus, jokia civilizacija neįsibraus
į nuskriausto žmogaus samprotavimą,
į tamsios saulės aklumą,
į nepagrįstą džiaugsmą, į išlepintą puikybę,
į nepelnytą panieką,
į beprasmį liūdesį.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Atleiskit
Tu, kuris ateini nelaukdamas, laike,
aš jau pavargau būdamas savim.
Šimtus metų ieškojau savęs kitokio.
Ir debesys kartais netrokšta lietaus, o jūros ne kartą
nori išdžiūti.
Ir grūdas išdygsta lyg duonos kvepėjimas,
neprieinamas niekam.
Aš jau pavargau būti savim.
Šimtus metų ieškojau savęs kitokio.
Dabar jau nurimsiu, tylėsiu, kad dunda pro stotį
traukiniai. Kažkas išvažiavo - nelaukdamas, - kažko
jau niekas nelaukia sugrįžtant. Tik žvakės palangėje
tylėdamos žiba. Užgęsta, lyg vėlūs vakarai. Aš žinau,
kalti tie tušti traukiniai.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Kol prasideda kažkas
Iš pradžių buvo žodis, kol sąmyšis atėjo su meile - O
medžiai buvo visi broliais, kol į žemę atėjo žmogus –
Iš karto buvau aš, kol atėjo Istorija.
Su visu žiaurumu. Ir dabar jau nemoku atskirti
meilės nuo neapykantos.
Ir būdamas su visais amžiais,
būsiu aš vienas
Žemėje.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Laisvė
Tikėjimas baigiasi ten, kur prasideda gyvenimas, kur
prasideda gyvenimas - baigiasi realybė
- kur prasideda realybė - baigiasi idealai.
Kur prasideda idealai - prasideda laisvė.
Kur prasideda laisvė - prasideda apribojimai -
prasideda galvojimas.
Kur prasideda galvojimas - baigiasi laisvė.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Meilės spalvų šešėliai
Kokia yra meilės spalva?
Raudona, žalia, balta, šilkinė...
Poetinė, ar reali gyvenimiška spalva?
Juoda - užkaltų langų, geležinių grotų spalva, aklų
sienų, užtrenktų durų, išverktų akių spalva.
O kokios spalvos būna akys, kai širdis užsidega
glamonėm ir aistra?
Ir kas tada, jeigu kažkas visai neatskiria spalvų... Ką
tada jam pasakoja nežinomybė?
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Meilės grandinė
Kai mes išsiskyrėm,
Aš susirgau.
Mirtis Žiūrėjo mano akimis,
Kalbėjo mano lūpomis,
Ir jos ranka tapo mano ranka,
Ir alsavimas - mano alsavimu.
Kai mes išsiskyrėm,
Aš susirgau.
Staiga nuvyto žolė
Ir susirgo širdim visos gėlės,
Širdžiai neprieinamos,
Tuščiam liguistam name,
Su aklai užkaltu dangum.
Kai mes išsiskyrėm,
Aš susirgau.
Ir vaikščiojau
Nesuvokdamas laiko
Tuščiai žiūrėdamas į visa, kas pilna.
Kai mes išsiskyrėm,
Aš susirgau -
Nežinomybe...
Paguldė mane rūstūs žvilgsniai
Į išblankusių šešėlių lovą.
Kol gulėjau, nuo mano akių
Šalinosi tikrovė -
Ir prislėgė mane sunkus prisiminimų patalas.
Šiandien - vartau pasąmonės knygą.
Skaitau neparašytus laiškus,
Bet vengiu jų žodžių.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Pabiro malūnai ir girnos, ir varnos...
Ir liko - nesumaltas žiemos gerklėj grūdo laikas.
Kas beparves aklą pjovėją į sėjos lauką - tikrovę.
Kas žolę įtikins keltis ir po žole ramybę atneš
mirusiems - ir po žole amžinybę atneš amžinai
gyviems.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
Senukas
Kieme sėdėjo senukas, atsišliejęs į šimtmetį, mišparus
ir gyvenimą. Lūpos čiulpė šiaudinę pypkę, o rankos
mosikavo užmirštą gyvenimą:
- Niekados aš gyvas nenoriu numirti gyvenimui, šitiek
metų sulaukus.
Kas be manęs kiemely sėdės ir glostys vilnijančią žolę,
kas prikimš pypkę tabokos ir pridegs vasarą.
Kas kiemelį paguos...
Kieme, kur sėdėjo senukas... Ar prisimena žolė
įamžintus jo pėdsakus?
Ar prisimena pypkė taboką ir jos dūmą, spaudžiantį
ašaras, kai varguos krūtinė buvo pilna mišparų ir
šimtmečio.
Kieme, kur sėdėjo senukas, nebėr jau kiemo nei senio,
rūkančio kvapnią taboką.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Lyginausi su tavo šešėliu, saulei tekant ir leidžiantis.
Ir nustebdavau, ir rėkdavau.
Koks didelis ir mažas pasaulis ir tavo šypsnys buvo
tada - tai tavo akim verkdavau.
Bet išėjau iš tų namų bedalio likimo.
Ir kiekvienas akmuo krito smūgiu į sprandą.
Ir kievienas smūgis tylėjo kaktoj, kaip akmuo šalia
kelio. Ir kiekvienas kelias kryžkelėj man strigo gerklėj.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Praeinam pro gyvenimą
lyg pro beviltišką sapną
su aklai atvertom akim
su visais vienatvės atspalviais
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Čia turiu gelžbetonines ašaras trapiems
beviltiškai.
Čia turiu gabalėlį žodžio paliktiems
beviltiškai.
Čia turiu laiko pavėsį užšalusiems
beviltiškai.
Čia turiu saulę, kvepiančią rugiais nuvytusiems
beviltiškai.
Čia turiu kryžkeles širdžių beviltiškas
beviltiškai.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Čia - nuo to laiko, kai mano kambaryje apsigyveno
vienatvė, pradėjau jo neapkęsti.
Čia - sapnavau svetimus sapnus, priblokštus
eilėraščius, laukiau ateities prisikėlimo.
Čia - buvo laimės maždaug tiek, kiek telpa laimės į
vieną kubinį gyvenimą.
Čia - išbluko pirmi džiaugsmai, išskrido paskutiniai
čiurlioniški paukščiai.
Čia - buvau tiek laiko, tiek daug, kad būčiau, tiek
mažai, kad praeičiau.
Čia - nuo to laiko, kai mano kambaryje apsigyveno
vienatvė, neieškokit manęs.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Dar pabundam negyvais kamuoliais mėtomi ir
pamesti, atvirom burnom, išalkę, dar nejaučiame
laiko.
Dar pabundam negyvi juodais griaučiais.
Dar pabundam trisdešimt metų po karo.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Kambary, pakvipusiam vašku
Susėdom mes abu -
aš ir žvakė.
Kiek laiko laukėm savęs,
lyg stebuklo,
tiek laiko tekėjo ir leidosi žodžiai.
Lydinys ašarų ir vaško
krito ant krūtinės, ant rankų, ant širdies,
ant seniai jau sunešioto laiko.
Sigitas Birgelis. Tarp durų ir dulkių: eilėraščiai. –
***
Jei turėčiau daugiau brolių,
jei turėčiau daugiau seserų,
man ne taip labai reiktų gyventi
bet - turiu tik vieną brolį - gyvenimą,
vieną seserį - mirtį,
šypseną nuvytusio dobilo,
dievobaimingus rugius,
praverktus dvidešimt šešis pavasarius.