birgelis_75_eilerasciai        Jei pasakytume, kad asketiška, tam tikra prasme net sausoka poetinė kalba Sigito Birgelio eilėraštį natūraliai įterpia į madingiausią šiandienės postmodernistinės, „kosmopolizuotos” poezijos srautą (pasaulio pilietis kalba pasaulio piliečiui,  nesvarbu, kokioje valstybėje, kokios dvasinės patirties žemyne jis gyventų), iš esmės nepasakytume nieko, nes paneigtume svarbiausiąjį poeto gyvenimo ir kūrybos motyvą. Pabrėžtinai intelektualizuotas S. Birgelio eilėraščių poetinis diskursas toks yra ne vien dėl programinių estetinių siekių. Didžia dalimi jis nulemtas ir žmogiškosios bei kūrybinės S. Birgelio padėties: būdamas vienintelis profesionalus šiandienės lietuvių poezijos atstovas ir „ambasadorius” Lenkijoje, jis kuria vis dėlto kitakalbių literatų apsuptyje, ir tai savaime lemia, kad mintis, racionaliai motyvuotas paradoksas ar aforizmas nusvertų visa, ką paprastai koduoja pati kalbos atmintis, intonacija, natūralus žmogaus kalbėjimo ir alsavimo ritmas. Šia prasme apie S. Birgelio poetiką nemažai pasakytų kad ir egzodo poeto A. Nykos-Niliūno kūrybos saviraidos ir poetinių formų kaitos analizė. Todėl tikros atrodo tokios S. Birgelio eilutės: “rytoj būsiu Lietuva/ Lietuva, kuri skauda/ Lietuva, kurią/ angeliškai myliu”. Tai jau ne vien S. Birgelio, tai visos jo kartos (juolab jaunesniųjų) padėtis.


        Nesumeluotas ir nenuilstamas S. Birgelio galvojimas apie pačią kūrybą, poeziją: „jau viskas pasakyta/ išleista tiek knygų”, bet eilėraščiai “nenori mirti savo mirtimi”. Šiam poetui tai egzistencinis  galvojimas. Ir priminimas visiems, kad vakarykščio intensyvumo poetine kalba jau niekas ir niekada nebekursime.


        S. Birgelio „75 eilėraščiai” gal pirmiausia ir reikalingi estetinei, poetinei mūsų savivokai ir savijautai išgyventi. Apie „archaiškesnius” poezijos išgyvenimo, recepcijos aspektus jis ir pats kalba atsainiau, iš tam tikros intelektualinės distancijos. Tačiau tai tik dar kartą patvirtina: protingo žmogaus mintijimas eilėraščiu ieško ir intelektualiai reflektuojančio skaitytojo.

 

        Valdemaras Kukulas

 

 

***

 

eilėraščiai, kurie tylite

lyg sužadėtiniai

išsiskyrę po mėnesio

jau viskas pasakyta

išleista tiek knygų

 

eilėraščiai, kurie nenorite

mirti savo mirtimi

mirusieji

spaudžia rankas

per paskutinę vakarienę

 

eilėraščiai, kurie skubate

vaikams parnešti duonos

atsiriekti riekės

iš tikėjimo ir išganymo

brūkšnio

 

eilėraščiai nekantriai vėluojantys

nereikalingi

nieko neišganantys

 

eilėraščiai, kurie esate...

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

aprenk pievomis, laukais

apjuosk ežerais, upėmis

apsėk rugiais, ateik duona

eilėrašti, kuris neateini

 

eiliuodamas

į delną pasiėmiau pasaulį

netilpo tik tėvo laukai

ir kalvota, kuprota tėvynė

 

išmindžioti kloniai

išbarstyti laukai

pievos – karklynai

keli paklydusieji žiogai

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

o kai atėjo penktoji diena

pasodinau ją prie stalo

vaišinau Bočių duona

dešra, agurku

 

diena tarė:

aš vegetarė, neištekėjus

ne iš čia

truputį nėščia

 

– pagimdyk man dvynukus

du gražius eilėraštukus

apie saulę, mėnulį, žvaigždes

ir dvi smagias daineles

 

smagu buvo žiūrėti

nors jau leidosi rytas

gimė dvynukai

dienos pagimdyti

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

sutiksiu naktį

pasaulio pasienyje

kitame gyvenime, kitoje naktyje

išvemsiu amžinybę

 

paimkit mano laimėjimus

kurių neturiu

ir atneškit klaidas

kurių būta

 

naktį –

gulėsiu kitame gyvenime

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

nerašyk manęs, eilėrašti

širdies kopija, linijų kopija

šventraščių kopija

kopija vaikų, užaugusių, mirusių

 

tegul po mano mirties

mano sielą prikelia dulkės

tegul mano kūnas atitenka

žemei, žolei, žvaigždėms

 

tik ar yra – – –

        ten kažkur – –

                  iš anapus –

                         telefono numeris

 

skambink man bet kuriuo laiku

mirsiu penktadienį, sekmadienį laidos

antrą valandą po pietų

kai pasibaigs viso pasaulio suma

 

bet nekeik amžinybės

jos pakraščiuose valkiojasi žaltys

ir Ieva, kuri niekada nebuvo

išvaryta iš rojaus

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

suprask žvakę, ji žvakidėje gęsta

paguldyta ant savo mirties

jos gyslose kūnas ir kraujas

varvina vašką

 

už naiviai pasikorusią

neišneštą į bažnyčią

pakastą kapinių patvory

kas smerktina – neatleidžiama

 

ji man šviesos atrėžė gerumą

gabalą įdėjo į mirštančio lūpas

užvožė amžinybės dangčiu

ir išėjo gyventi kitiems

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

merginos, kurios mane stebite

nežiūrėkite pro akinių stiklus

 

atverkite save į langus ir daiktus

kurie prašosi nupirkti vitrinose

 

kur grįžtu pavargęs gyvenimu

apkrautas veiksmažodžiais ir alumi

 

dar noriu išleisti pinigus, dukteris, knygą

ateina daug, lieka vienas

 

kuo nusikalto eilėraščiai

kad miršta žmogus

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

tikėjime maloningas

kuris

perkeli kalnus

tiems

kurie be kaltės

be tikėjimo

 

dienos eina –

gražiomis moterų kojomis

linguoja krūtimis

kviečia į apačią

kur vyrai nuo rudens

geria alų

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

soduose tyla

užkimšta burna

pašarvoti pinigai

 

ar kai numirsiu

nustos važiuoti autobusai

vienai penkiašimtajai sekundės

 

ar fotoaparato diafragma

užfiksuos mane

antram gyvenimui

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

žeme, imu Tave su dirvonais

dar noriu pasodinti

keturis eilėraščius

pirmus, paskutinius

 

kiek nereikalingų daiktų

telpa į bedugnę

kiek žodžių tuščių

į begalybę

 

kai išauš rytas

būsiu girtas eilėraščiais

bajoras –

savo paties samdinys

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

lieknos kojos, balti liemenukai

alkomatai, panašūs į Siamo dukras

iš puotos į puotą

 

skubu tave liesti

lyg būtum

karšta akmenų krūsnis

 

atleisk, juk paleistuvei atleidžiama

tikėjimas grįš

kaip klaidos nuoroda

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

trapus ir vienišas kareivis

prie savo obelisko

 

prozektoriume stebi save

pjaustomą kūną

 

kiek čia duobių išgyventa

kiek kartų ant akmenų mirta

 

kiek nereikalingų kojų, ėjimų

rankų, širdžių, organų

 

nereikalingų žmonėms

nereikalingų tėvynei

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

įsimink mane žydintį pievomis

kaip fotoaparato laike

vienai sekundei

atsivers pasaulis

 

pamečiau save

nespėjau išsiryškinti

jau ateina kupranugariai

išnešti gyvenimo

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

infarktas

vėjas

laiškas

iš gyvenimo į gyvenimą

 

užteks mirties

dar yra stebuklas

atidėtas stebuklas

užmirštas stebuklas

 

nepriklausysiu Tau

šiame pasaulyje

kuris veda mane

papjauti kaip veršį

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

žodžiai drasko pasaulį

sninga į plaučius ir plaukus

neša iš vietos į vietą

žodį, kurio nėra

 

dar yra pjedestalas

pastatytas ant pjedestalo

pastatytas, kad kvailas

būtų

 

rožėmis klotas kelias

kad pabaigoj

išsigąstų

savo antkapio

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

užklupti motinos įsčiose

ryto tamsoje

pradėti

vakaro

dienos

nukrėsti

svetimų

savų

geidulių

šlykščių

negyvenimų

ritmų

melodijų

atsisakymų

gyventi

dainuoti

pasakoti

apie

nieką

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

jau vakaras leidžiasi

jau jaunystės saulėlydis

jau tiltai tos, kurią myliu

nutiesti tarp žmonių

 

užgesinti langai

pasikėsinimai į mirtį

išžaginti apsinuoginimai

nuogam gyvenimui

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

iš nerašytos tylos

mirusiųjų

gyvųjų

neparėjusių namo

neparnešusių

pinigų

iš gyvenimo

nepardavusiųjų

savęs

amžinybėje

nepaklaususių

kodėl

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

kamščiatrauki, kuris esi

ištrauk mane iš savęs

kaip ištrauki kamštį

ir atidarai gyvenimą mirčiai

 

nežudyk kryžiumi

aš dar rengiu vadovėlius

kad vaikams nereikėtų

mokytis

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

seksualinis auklėjimas

negimusiems

labiau reikalingas

nei gyviems gyvenimas

 

taip mokosi tie

kurie mokosi

ir taip gimsta žmogus

atkartojantis mirtį

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

prie ežero mano diena

nusileido į vasaros akimirksnį

atbridusios bangos

užmetė meškerę

 

sugavau lydeką

tokią grakščią, tokią jauną

sportiniais pusbačiais

trumpu raudonu sijonu

 

ašakose spengė tyla

išdarinėjau, išmečiau plaučius

kurie trukdė alsuoti

ir tave virškinti

 

akimirksniui stabtelėjo širdis

nėra tikėjimo nėra netikėjimo

tu žuvis, slidi, nepasiekiama

neliečiama, nevalgoma

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

kur mane nešate, dienos, kur?

sidabro takais, nerimo juostomis

už negyvų vorų, voratinklių

už spindulių, už vaivorykščių

 

susirgau –

vakar iš pilvo išlindo bučinys

bandau ištuštinti visatą

sumenkinti atmintį

 

lygiai taip pat skauda

antausiai ir glamonės

fatališkai žiūriu į ateitį

matau praeitį ir mįslę

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

grįžtu paryčiais iš laukų

vėjas drasko lapus

nuo mano dienų kalendoriaus

pakiša po Eglinės piliakalniu

 

dar geranoriškai lieku tarp gyvų

gedulingų eisenų, mirusių

gyvenimas bliauna

kaip neperrišta karvė

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

neišpažintos klaidos grįžta atgal

kaip naktį pavogtas siurblys

kraujas sumaišytas žiedadulkėje

pažadintas bitės sapno

 

ir vaikščioja beveik nuliūdęs

kad tokie įkyrūs sapnai

kiemsargiai, kad loja šunys

paryčiais einantiems gulti

 

Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

žemė uždengė mėnulio skydą

naktis visatoje prigurino šviesos

ant nesibaigiančios pabaigos

žmonės sau užtemdė saulę

 

kišenėje debesų tyla, o gal dolerių

Dievo dovana ir palaima

lūkesčių pilna vaiko galva

prisikėlimais be paliovos mirštančių

 

ir išbyra strazdanos, nepažįstami

iš tūkstančio ir vienos vaikystės

per daug sektų, atsegtų liemenukų

tikėjimų, kurių nereikia ir niekad per daug


Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.

 

 

 

***

kai ryto rasa

iščiulpia saulę

iš horizonto

iš miego išbėga

nuoga

santuokinė diena

 

prisidenk

kryžiaus skersiniu

 

klepsidroje

tingiai byra

smėlis

ir laikas


Sigitas Birgelis. 75 eilėraščiai. – Punskas: Aušra, 1999.