Rudeninis
tik girgždančios valtys žalsvi ratilai
liepa rugpjūtis
paskui laikas sustoja
paskui minkštalūpė drėgmė pilna akmenų
trūnyjančių šakelių juodžemio
paskui tik keletas
dienų su nuskaidrėjimu – anties
lipančios į krantą
senutės nešančios malkas
lesinamų paukščių
rytmečio – pasaulis
užkamšomų langų uždaromų durų
pasaulis įspraustas į fotografijas
rūbus šukuosenas
dienų juosta tuščiam kine
tuščiam sapne
pokalbiai
giliai po vandeniu
burbuliuojantys monologai
dialogai gestikuliacijos –
norėčiau išgirsti
matyt išdėliot po pasaulį
visą savo atmintį
norėčiau gyventi savo gyvenimą
iš atminties ir savęs...
galbūt amžinas ruduo įsimetęs
į mano sąmonę amžinas nykimas
kurį vis mėginu pristabdyti
pritildyti galbūt šita artėjanti tuštuma
mano kūne mano potyriuos mieganti
aš taip tyliai
taip nematomai gyvenu
vis stengdamasis jos neišbudinti
aš taip rudeniškai
mokausi gyvent be gyvenimo
gyventi ne iš savęs
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
šitas mėnuo su lapais plikais
mėnuo mane atidengiantis
purvinos nykstančios žolės
žiburiai pro sutemusį lauką
mėnuo skęstantis sutemoj
kurioj kūnas ištirpsta
kurioj gesdamos spindi
sielos spingsulės
aklasis aš pagaliau išdrįsta išeiti
visą laiką taip plėšęsis iš vidaus
dabar štai stovi košiamas vėjo
padrikas ir neužbaigtas
visas perpūstas kliedintis laisvas
žinau kad manęs nebebus
kad neatkartosiu savęs –
tik mėnuo tylos
tik nepasotinami gurkšniai
nuogumo
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
peizažas nubėgantis į atmintį
kovo upeliūkščiai drumzlinam vaikystės lauke
sulūžus vytelė motinos akys
tokios pat lygios siela kuri
niekad nesiraukšlėja nepražyla pasaulis
kuris nepradingsta nesiliaujantys metų laikai
visą gyvenimą tirpstantis sniegas
kristus išmokęs vandenį paversti
vynu o sniegą vandeniu virš lauko
šokdinti mūsų akis akmenis mus
garmančius į raukšlėtus smegenų vingius
atolydžio pakraščius mus
plyštančius pajuodavusiuos
kovo krūmynuos stringančius
gaivališkuos peizažuos stebukluos
atvertimuos
daužau per bėgantį vandenį vytele
kol toji sulūžta kol kovas tyžta ir lydosi
iš artimųjų veidų kol drumzlina
tėkmė įsuka mus visus ir viešpats
sniego vandens ir eismo reguliuotojas
su nulūžusią vytele viešpats vėjuotais mostais
tolstančiam vaikystės lauke nesiliaujančiuos
prisiminimuos
išlydžiu ji
gestikuliuojantį
sniegą vandenį kovą
motinos balsą
išlydžiu trumparegišku savo žvilgsniu
su nespėjusiais ledokšniais balutėmis
žegnodamas nutrūkusiu batų raišteliu
pasenusiu poteriu
amžiną amžiną kovą kiaurai
išgaruojantį pro smegenis gyslas
kol vaizdas visiškai sukiuš
pavandenys ir išsilaisvins
ir visas mano pasaulis
išsklis iš gniaužtų kumščių būklių užrašų –
peizažas nubėgantis į atmintį
į niekur aš
laukų vidury pasiklydęs niekur
nepasiklydęs nenuėjęs įkaltas į seną
gamtovaizdį nereikalingas
užmėtomas senu laiku gestikuliuojantis
atsimušinėjantis aš
su savo regalijom smulkmenom
pasauliu
kurio jau nebesugebu surinkt
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
niūrus tavo veidas apkrenta šiaudais
iš žmogaus lieka tik galva
esu atpirktas todėl
guldykit akimis į viršų
lūpomis į viršų
paukščių tako geldelėj
žvaigždynų kūtėj juk visą
gyvenimą broviausi kur tuščiau
todėl guldykit
akimis į tuštumą
– – – – – – – – – – – – –
siela strapsi nušalus koją
ir byra čeža ir byra
ant atkirsto veido šiaudai
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
akis; diena gęsta; rytas
esu pasirengęs rentgeno nuotraukai pjūviui
esu pasirengęs amžinam prašviesėjimui žmogui
pro burną nutiestas grindinys
dienos yra perkrauti vežimai
dulkantys paltai po kuriais
žmonės sutirpsta – – tu grok man grok
pavasarį per pakasynas tu grok man grok
važiuojančiam
aplankyti mirusių tu grok man grok
prie bažnyčios tvoros, prie bepročių
prieglaudos lendančiam
į žemę kopiančiam ant katilinių kaminų
tu grok man grok apsirijusiam
dygliuotomis žvaigždėmis
lipančiam
į amžinybę – – iš nuojautų
plėšau save gabalais ieškodamas
kuo išliksiu (bent vieno šiaudo) svilindamas
dar gyvą kūną – – tik nematoma
žudanti rentgeno nuojauta: tu
grok man grok: aš
neturiu kitos išeities
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
nes viskas liks vos pradėta
rūdijantys išklibę buldozeriai
taps žemuogėm ir senos
kreivakojės auklės jas surinks
mažoms kreivakojėms mergytėms
karšinčiai valgys persenusį sviestą
klebonas ir medkirčiai užmigs
po sunkios darbo dienos:
bus uždarytos visos artimiausios bažnyčios
mes skrisim ant boružės kupros:
tik pasaulio nebus – kam ieškotis
naujų kambarių artimųjų pažįstamų?
mirksnių kuokos stipresnės
už mano dantis atminties
žemuogės – norėsiu valgyti jas
likęs vienas: nes artimieji nutols
nes knygos išbluks nes be manęs
bus nuspręsta
būti man ar išnykti
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
upė yra krantas šūkčiojantys vaikai
ant meškerykočių nubrizgęs maistas sujaukti daiktai
pro nevalytus langus
akmenis kojas – kaip didelis didelis lieptas
įmerktos šviesos ir vėjuota diena vakaras plūduras
paukščiai ir gyvuliai genami nakčiai, sapnai
su nežinomais personažais upė su nežinomaisiais
ilgas ilgas kelias ties mūsų plaukais
ties sukrypusiom trobom medžiais skardinėm vėtrungėm
gal koks pasenęs malūnsparnis yra žmogaus vaizduotė
ir visus mano motinos ir tėvo ir nežinomus
gyvenimus sušerkit žuvims ir tada
visi visi nubrizgę dienų meškerykočiai liesas
nykstantis krantas – –
sušerkit žuvims
mano namus mano gyvenimą ką rasit
pliūpsnis atminties ir šlapias klejojimas yra gyvenimas
pliūpsnis mirties su nežinomaisiais su pažįstamais
veidais išnešiotais drabužiais – gyventi
ir nieko ir vėjas ir rankom nusistvert už galvos
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
smėlis gaublėtas kaip šonkauliai
jaunoji nyranti į vestuvių prietemą –
kriauklynuos geldelynuos devintoj
legendoj
taip nulinguos gyvenimas
smaigstydamasis ant kapinių kryžių
apdygęs aštria žole – visai ne čia
visai ne čia kur rengiesi gyventi
kur vis lauki – jau viskas viskas seniai
praėjo. Todėl dar gyvendamas
įsilieki į mirtį
badykis badykis pasauliu akis
kad mirtis
atgulus visą amžinybe gydytų
tuščias akiduobes
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
viskas buvo taip paprasta
pažymėta žodžiais neišsakytais
lūkuriavimu
iki vėlumos
lūkuriavimu
pereinančiu į miegą
atidėliojimais
gyvenimas buvo
tebėra
toks paprastas
iš nutylėjimų
tramdomų nuojautų
gyvenimas iš tramdomųjų marškinių
jis yra greitesnis už mane
stipresnis sveikesnis
gyvenimas paskui kurį nespėju
atsilikdamas su kvailoka šypsena
su nuoskauda
paliktųjų
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Autoportreto fragmentas
tik akys
kažkokios nustebusios nesuprantančios
atmerktos iki begalybės
skausmingi moliūgai
koziris paskutinis
kovoj neišbrendamoj
– – – – – – – – – – – – –
kaip tu galėsi užmerkt
kaip sunaikinsi mano
naiviąsias mano akis pavargėles
dieve mokantis išgyvent iki pabaigos
dieve žiūrintis kiaurai
nemirksintis
dieve tiesiai prieš mano akis
dieve ligi spiegimo
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
tapsi man atrama kad būtų liūdniau numirt
kad viešpačiui būtų skaudžiau dėl mūsų gyvenimų
ir gerai ir gerai kad šitaip bejėgiškai žiūri
ir gerai kad pasensim kad pamišusio
gyvuliuko akimis vis dažniau dairausi į dangų
kur vietą sau rasim? neturiu jokios
lazdos nuo miško žvėrių jokios slaptos piliulės
kad neišsiskirtume
viešpatie tau turėtų būti be galo graudu
ir tai vienintelė mūsų teisė vienintelis ginklas
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
***
kodėl taip giedra dar būna taip giedra
juk ne apie tai kalbėjau su tavimi viešpatie
kodėl taip giedra mano vaikams kodėl reikės
jiems likti vieniems nesibaigiančioj giedrumoj?
kam tos gatvės pilnos namų ir ūkiančių
automobilių praeivių kam tos atkarpos
išsibarsčiusio laiko tarp išlydėjimų balsas
per telefono ragelį:
kaip gyveni? žinau kai mirsim
negalėsiu tau skambint bet ir dabar
negaliu būt šalia – – tavęs pasiilgau labiau
labiau nei man reikia gyvent
norėčiau kad mirtumėm visi drauge arba
kad gyventumėm kad paskolintum mums
kokius atpažinimo ženklus; kaip kalbėsimės
kaip mes juoksimės anapus palik akis ir nosis
rankas ir viską palik
prie ko esu įpratęs ką pamilęs esu dieve dieve
ar laimė būna vėliau jeigu ją atima šiapus?
laimė būna kai ima kartotis tai prie ko esi įpratęs
kai nesikeičia balsas ir veidas
ji būna tik atmintyje tik senose fotografijose
blunkančiuos drabužiuos viešpatie leisk
su nubrizgusią laime gyvent su atšvaitais
patyčiomis dangaus užspaustam
mano žalias netašytas likimas su tavo bevardžiais
vakarais nesiliaujančiom naktim mano žalias
likimas su vis gausėjančiais veidais
žmonių be kurių neįmanoma yra man tavo
amžinybė; kaip atsivesiu juos
kaip atsivesim vienas kitą nepratę
nesileidžiantys gyvent atskirai baubiantys šimtastygėmis
avelėmis šimtastygėmis bėdomis
gyvenimas praeina tarsi nugrimzdus į kokią daubą
geismas išsprogstantis karštą viduvasarį lėtas
mano kvėpavimas skverbimasis arčiau žmonių arčiau
anapusybės – tarsi koks mirties prožektorius; geismas
baimė į kurią pasineriame turėdami tave turėdami
savo laikinumą visuose išskaičiavimuose išjautimuose
omenyje kauluose už akių obuolių už kleketuojančių
likimų – šimtastygių šimtarankių perkreiptų
šaukiuosi tavęs pro pajuodusį užsikimšusį kaminą
skubančius automobilius gal ateisi liūties iškilotais
šaligatviais nusileisi ant krano apleistose statybose
neužbaigiamose; taip pasiutusiai reikėjo gyvent kad skylės
prasimušė skrandžiuose plaučiuose skylės
atmintyse skylės pro kurias ištekėdavo
visa ką įgydavome ir ta baimė
varžiusi kiekvieną judesį neleidusi veikti lipanti
pro pirštus tinstančius akių obuolius viskas yra
per daug laikina kad galėčiau ką nors padaryti
rėkiu baimę artėjantį išsiskyrimą artėjantį
neišsipildymą rėkiu tai kas atimta iš manęs
šaukiuosi tavęs užvožtas pasaulio nieko nematydamas
ar kada surinksi išsibarsčiusias mano dienas
išrikiuosi eilėmis? gal kokiais pjūklais
nupjaukit man galvą kad neatsiminčiau gal
kirviais išmuškit dantis kad nesikabinčiau kad viešpaties
nešiurpinčiau praeitim kad visas
esu praeitis kad mano gyvenimas yra iš manęs
neišraunamas neištrinami artimųjų veidai kad esam
nedalomi į gyvenimus ir mirtis į dabar ir vėliau kad
perkreiptomis burnomis jau įkopėm į savo amžinybę
susikibę rankomis ir akim giminystės ryšiais kad laikinumas
iš mūsų tyčiojosi kad mums knežino kaulus ir niekuo
nesiskyrėm nuo bliaunančių iš baimės tūpčiojančių avių –
tu taip sakei tu taip sakei aš tik kartoju
tik primenu tvirtinu tavo žodžių tikslumą neišvengiamybę
tvirtinu amžinas nuolaužas skeveldras vis didėjantį
skaičių laidotuvių ir gimimų ir jeigu
bent vienas prieis lig tavęs tada
tada mes visi ateisim arba pradėsim iš naujo
iš sutrupėjusių plytų juk mes neišmokom kitokios
laimės ar amžinybės juk mus ginė vieną nuo kito
juk mes mirdavom ir palikdavom savo vaikus
juk mes mirdavom ir negalėjome gintis
juk mes mirdavom ir negalėjom numirt vietoj tų
kuriuos mylim juk mes mirdavom su plikinančiais
pažadais su įsiūčiu vos pradėję mes mirdavom
o paskui ėjom ėjom vieni pas kitus
lūžinėjančiais kaulais nubusdami iš bemiegės
krečiami stingdančio prakaito ir verksmų mes ėjom
vieni pas kitus po mirties ir gimimo po susipažinimo
pirmųjų bučinių po paskutinės vakarienės pirmojo
neišsipildymo po tūkstančio išsiskyrimų po tūkstančio
pokalbių neišsiųstų laiškų užrašų ant paminklų
ir kryžių mes ėjome kad viskas pasibaigtų ėjome
iš pasiilgimo iš paskutiniųjų ėjome parsišaukt
apsijuokt ėjome kad mūsų neišklausytų kad viskas
būtų vėliau būtų po to – – –
– – – – – kol pripratom gyventi sudužę
tarsi sielos benamių avių kol pasaulis su tinstančiais
prietarais mus pasiglemžė – aš kopiu pas tave
jei ten rasiu arba atsivesiu savus
Bleizgys, Gintaras. Su grojančiom kraujo gėlėm: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.