bloze2


I

Barbutė miega patvory iškėlus kuprą
šaltas rudens vėjas ateina, peršoka tvorą ir sustoja gale kapo
štai tau ir kryžius, už vienos rankos bekabantis Išganytojas
mūsų nelaimių kupra – nesitikėk nieko
nieko tarp mirties ir tarp gyvenimo
nieko sau, pasakytum, vis dėlto vėjas
pasėmęs kastuvą atkasa jos pelenų grožį
dvasios turtą, kapeikinį apdarą
laibakojai gandrai atsvyruoja fortepijono dangčiu
lėta kapinių muzika – iš beržo tošies ir iš pavasario alkio
miegok ir sapnuok, kad aš
surišu tau gėles, tavo kojas, kad neprisikeltum
iš kasdienybės, balasto, kapų šiukšlyno, skriaudų
pilies bokšto langų, pakeliamųjų tiltų
atvirukų, rūbų spintų, pernokusių uogų
šalto rudens vėjo, Kristaus ir gandrų išdurtom akim

1980.IX.3.
 

II

abu vaikštinėjom po turgų tuščiom kišenėm
akimis rydami saulėj prisirpusius sodų vaisius
ir moterų prieglobstyje paskerstas daržoves
mūsų likimas toks kaip tų uogų
uogų švenčių dienom, kada bityne
rūksta dūlis, kvepia dūmai ir pikis
ir švenčių muzika iš senoviškos plokštelės
ir kartus apynių alus, parneštas iš lauko
taiklus šūvis į širdį paveikslo kamputyje
iš kur išplėšta skiautelė vėjuje
plevėsuoja virš mirusiųjų akių

alkanomis akimis skaitome veiduose savo kainas
trūkčioja lentpjūvėje pjūklas, įtempti dantys
žvilga be darbo, krūptelėk, išsigąsk
tai mano tėvas stovi vienmarškinis vidury turgavietės
ir vėjas plevena jo kojas ilgas ir linkstančias
ir vėjas plevena mus ilgus ir linkstančius
ir vėjas plevena mūsų vardus ilgus ir trūkinėjančius
skaitant pritrūksta seilių, sausa burnoj
ir bitininkas pristatinėjęs prekystaly pašiūrėje
gelstančio laukų medaus ąsočius
siūlo mums paragauti mirusiųjų ambrozijos

mes nepirksime, neturime pinigų
mes badaujame penkta diena Marso kalendoriuje
bet vis tiek jis siūlo paragauti paveikslo kampučio
tai mano tėvas ištiesia man palaižyti skruzdėlynų nokinto medaus
į medinį šaukštą išdrožtą iš savo linkstančių kojų kaulų
ir patepa mūsų akis plunksnele, kad ramiai užmigtume
vidury turgavietės, kad mus užgesintų sniegas
didelius skausmo vaikus, ieškančius to ko neturim
to ko neradom savy tarpusavy sutrūkinėję
ir suskilę prakaito lašuos varvantys
ant šalto laiko, gelsvo stiklo, medaus lašelio ant liežuvio

1980.IX.8.
 

III

sunkvežimiu išnirome iš nakties
sunkumas nukrito po kojų ant įsišaknijusio ausin asfalto
dabar rytas čiupinėjo mus šlapiais pirštais
liesdamas jautrias krūtinės vietas kaip Wattaux paveikslus
iš jų rėmų užklupo mus jūros muziejus
su pasinėrusiu žalčiu many
šnabždančiu suvalgyti visas tas žuvis akvariumuose
mums neturintiems su savim nė cento
nė pfenigo, nė pašto ženklo, nė seno balno
ant kurio tymo pasirašyta žuvų kaulais
virstančių metų, karų su švedais, Šiaurės ir Pietų
karo, tarp Petro I ir Petro II, kur
mirę žuvys virsta kriauklėmis ir kur jų balsai
negirdimi švilpia vėjuje lyg vėlės
pridėjus ausį prie ausies, kriauklę prie rakovinos
širdį prie balno ir antpečius prie Vazos

restorane, besisupančiame, sename burlaivyje
mes negėrėme per naktį, tarp daugybės laivų
jūrų uoste nesimeldėm graikų ir romėnų dievams, nešaudėme
                                                                           iš patrankų
kanalų, fosų retransliacijoje, mes išlikome
ligos pakirsti, alkani, pavargę, suplyšę, ak kokie juodi
mūsų batai, siaubas, tik tiek
tegaliu pasakyti klupdamas kojomis
ant stogo augdamas, siaubas, toje žvejų sodybėlėje
paveikslų galerijoje, kurios nespėjome baigti
du mūsų šešėliai liko neįstiklinti
juodi kaip marių lynai, prieštvaniniai šešėlių skeletai
stovi mums skersai gerklės, bučiuojantis
tau vis labiau ir labiau skaudant dešinę akį
per kurią aš turiu išvysti pasaulį

1980.IX.8.
 

IV

vėjas glosto nuo jūros
kylančius debesis, glosto
tai, kas nėra vėjas, kas
nėra aš, nėra tu, nėra
mūsų, tarp mūsų
kalbant kitų balsams ir tylint
liepos žiedų meduje, bičių duonelėje
keptoje seno uosto tamsių plytų mūrų kepykloje
pasąmonėje restauruojamoje iš nieko
to, kas yra medis
kas yra molis, kas yra žiedai
vaškas, laiškas iš niekur, žaibas
iš įpratimo, rankšluostis iš
stalčiaus, eilės iš galvos ir durklas
iš krūtinės

1980.IX.8.
 

V

liūdni Lenkijos įvykiai
vyksta mumyse užsibaigdami
pirštų galais ir nagais nukarpomais
nuo gaublio, kurio sudėtyje
nėra druskų, silikatų, švino ir nerimo
mumyse vyksta tai, kas išnyksta
iš viso to, kas yra, kas
žydi lauko gėlėj, absoliučiai ramiai
spindi ankstyvo vakaro žvaigždėj, susimąstęs
sėdi ant lango, nežinomas
laukia ir nesulaukia
mūsų jau nebegrįžtančių žemyn, namo
kur mūsų kapai atviri, prikelti kitam gyvenimui
vardan to, ko nebuvo
nebus ir nėra, vardan to, kas
lieka kitapus eilučių, kitapus lauko gėlės, kitapus
Lenkijos įvykių

1980.IX.8.
 

VI

suvalgiau šaukštelį vaško ir ieškau kažko plastiško
ko trūksta man: plačių vaizdų, panoraminių
parko medžių, Wattaux paveiksluose
išpuoselėtų pramogų, tame rozariume
mirė iš šalčio jo siela, lietingą ir šaltą vasarą
nerasdama kvapo
pasiilgau panoraminių paveikslų, plačių
pastoralių, ramių sodžių aukštais stogais, moterų
grįžtančių iš tremties ilgom skarom
kramtančių mano sielą ir atrajojančių
vakaro prieblandą, mano alkį, mano grįžtančią viltį
norą gyventi, šiurpiai jaučiamą skausmą ir išvemiamą
pasibjaurėjimą savim

1980.IX.8.
 

VII

diletantiškai miegi, pasidalinusi
laivo kajutę į du priešingus polius
kurie supasi po galvą iš jų viename
Suvalkijoj prigėrusios bulvės ir bebrai
bėgantys per lietų ta kryptim
kurion rodo pasienio žemėlapis, kitame
kampe stovi spąstai išalkusiom
pelėm, prigėrusiom šlapią vasarą su neužderėjusiais
laukais, šlapiom bulvėm, šlapiom kasom, pelėm
sliekais ir kurmiais, paukščiais ir selekcininkų bandymais
išvesti mus iš veislės
atsparios sau patiems ir vėjams ir ašaroms
kurios užtvindė kuprines
vasarotojų, mūsų pačių
uogos, lūpos, dantys, sapnai
dviem poliais, galvą šiaurėn padėjus
žliaugia vanduo

1980.IX.8.
 

VIII


Kolė nedrįso paklausti, ar aš norėčiau džinsų
tas ukrainiečių jūreivis, plaukiojantis viduržiemio jūromis
Kolei verčiau eiles atgal į prozos kalbą
ir jis šypsojosi Trojos griuvėsiams, tam vienišam milžinkapiui,
                                  matomam iš jūros, praplaukiant laivu, tuojau
                                                                                  už Dardanelų
aš vaikščiojau skuduriniais džinsais, jis man norėjo atiduoti savus
tačiau bijojo liesti tos temos
bijojo Rembrandto, van Gogh'o, Goya'os ir Polifemo
bijojo empiriško daiktų paviršiaus skurdo pasakoje
paskui paklausė, išplaukdamas iš atminties
ar nenorėčiau per jį išsiųsti (laiško ar šiaip ko)
kiek bus po du nuotraukoje, kur Dantės kapas
turistai finikiečiai, romėnų kareiviai
amerikietiškom uniformom, trikampiais žandikauliais
ką nors išsiųsti
iš atminties išplaukdamas pakartojo
jaunos vietnamietės meilę uoste, uždraustos
gėdingos, jaunos karo prostitutės
meilę skitų klajokliui, sudužusioje vazoje
kuriančiam burtų miestus, japonės
laišką, hieroglifus Ezros Paundo rankraštyje
ir mano baimę, kad visame tame
yra kažkas nenatūralaus, kaip baimę
sapne jaučiant kad jau nubundi
slenkstyje tarp dviejų tikrovių: tavęs
ir manęs

1980.IX.8.
 

IX

ir vėl artėja žiema, padvelkia
šaltas šiaurys pro marškinius
pučia iš gerklės mėlyną žiemių orą: prie tilto
antys garksi, neklausk kodėl aš čia
kodėl neskrendu Pietų Australijon, kur arti
ašigalis, kodėl
Pietų Lietuvoj žiemą neužtenka sniego padėklams
rugiams, stebulėms, varnalėšoms. Ir tik šiemet
tokia baisi šlapia vasara, negi liksim be medaus
be nuotaikos, be duonos
negi žiemą gulėsiu aukštielninkas prakaituodamas
kosėdamas ligi penkių ir po penkių ligi šešių
ir po šešių ligi aštuonių, negi
mano vidaus paukščiai, mano bitės, mano motinėlė
mirs badu, iššals, ištuštės lig pavasario
psichinė mano šeima, irzli ir pikta ir pavargus
ypač kai lietus, kai dargana, kai pelės
įsimeta, kol ją išbalzamuoji, kai korių peteliškės
įsimeta, naikindamos
šonkaulius ir juos jungiantį vašką, kai naktį plėšikai, kaip
                                         karo metu svetimi pavargę kareiviai
nusineš avilį ir išplėš kapuose ligi paskutinio korio
mano žiedų ląstelėse, poetinio audinio pynėse
tiek daug spragų, jog gėda prieš juos
slapta suvalgančius kapinėse mano kūną
mano korius, nūnai ištuštėjusius
kupinus siaubo. Cha-cha! Tik juokai
kokia graži jūra aplink, stoviu ant tilto
pasilenkęs po tiltu jungiančiu mane su savim
trumpalaikės meilės valandomis

1980.IX.11
 

X

Bėgiojom po turgų, šlitinėjom po miestą
vemdamas viską mačiau, nes stovėjau
čia pat už alyvų krūmo arba už kampo
buvo be galo bloga, sunku iš naujo
išmokti valgyti. Alkanas rašiau
laiškus įvairiems
pasaulio bitininkams, šaukdamasis pagalbos
krapščiau paskutinius skatikus iš vekselių
iš neparašytų ir išeikvotų
taupomųjų knygelių trečios laidos klasėje
kuri į pietų pusę mano vaikystės mokykloje kur sugrįžome
                                                                         mes iš kapų
purvini ir pavargę, tačiau liekni, nes tikėjom gyvenimu
o dabar vėjui barbenant ir skutantis ir sukantis
tuščioje vaikiškoje karuselėje seno grafo išnuodytam parke
plūduriuojant pripūstoms antims ligi kelių
stovint bažnyčios bokštui
aš suklumpu ir dedu galvą ant altoriaus
ant savo maldos su ašaromis, surauktų maldos antakių
aptemusio žvilgsnio: o gamta!
aš tavo: duok man dar kelis metus blaivaus proto, paskui pasiimk
visą mane, su popieriais ir be popierių
noriu sudegti: tai dėl to bėginėjam po turgų
skambinam telefonais į visus kampus, siunčiame laiškus
pavėjui, iki kelių įbridę
į jūrą stovime tarpduryje
iš kur jau buvome išmesti į šaltą kapinių krantą

1980.X.11.
 

XI

galėčiau
nurenginėti numirėlius, skrosti jų
vidaus pasaulį, pilną papūgų ir hiacintų, kalbėtis
su jais apie jų kančias prieš mirtį ir po
mirties grįžti gyvųjų tarpan, tarp eilučių
tarp pjuvenų, tarp sienos ir laikrodžio, po sienų
apmušalais mūsų laukia
neregima karalystė, galėčiau
plauti jų veidus, kvapniaisiais aliejais
įtrinti kojas, kad pailsėtų
išvaikščiotais takais grįždami ieškoti
sodybose, dvaruose, priemiesčiuose, prie geležinkelio
palikto veršio, vakarėjant, artėjant į mus šešėliams
kurie dosnūs, rudeniniai, kaip dideli
sodai kolūkio laukuos, galėčiau
siūti žaizdas, balzamuoti, lyginti
mirusiųjų rūbus prieš pokylį kapinių svetainėje
iš kur jau išskrido mano kregždės, galėčiau
sėdėti jų tarpe atsišliejęs į skaudžią sieną
į skaudžią sielą įsigilinęs galėčiau
išvirsti dūmais iš kamino, pasislinkti
guldant skrodimui, galėčiau
jų neapleisti nelaimėje, būti su jais kartu ir kentėti
šaltį, vienatvę, puvėsį, trūnijimą
kirmėles ir sliekus, nes tai visų likimas arba kremacija
dūmais iš nieko, iš savo burnos, savo popiergalių
viską galėčiau dėl jūsų ir su jumis, tačiau
dabar vėlu, aš grįžau atgal, išspjoviau
mirtį šikšnosparnio pavidalu, ji neša
tau mano laišką, aš dėl tavęs
visko atsisakiau. Nesistumdykim: mirusieji tarp gyvųjų
tylūs ir ištvermingi, liks nepastebėti
amžinybėje, atmetę mirtį, po katastrofos

1980.IX.12.
 

XII

dunksi ir dunksi, tai tik manevrai, ne taip
susisegiau savo brezentinį švarką, dunksi ir dunksi
į praskrendantį lėktuvą, kuris tempia
kitą paskui save ir į tą
šaudoma iš tylaus, sterilaus ir tuščio
Paul'io Delvaux miesto, kuriame
tik kelios (pasikartojimas) nuogos moterys
beviltiškai stovi, saulė mane nušviečia
matantį visa tai, nes aš rašau
ant popieriaus gulėdamas, o po manim
žemė, o virš manęs dangus, kuriame
nė debesėlio užuojautos, tai paskutinė diena
tau išvykstant iš viduramžių, tarp nežinomų
prancūzų tapytojų darbų, tarp gotikos ir
renesanso, nieko nelieka, tik vienaragis
mažytis šuniukas po damos kojomis, o danguj
tuo tarpu dunksi ir dungsi
Delvaux palauks, jo darbai neišparduoti
stovi man prieš akis, keisdami
mąstymo kryptį, man belieka
klauptis kopūstų vagoj ir melstis
vėjui, lietui, žaibui, kuris dunksi, rašyti
kasdien atvirukus ir siųsti tolumon, kur mano mecenatas
A.S. jau pamiršo mane ir jau neberuošia
kibirėlio medaus kiauriems mano plaučiams pavaišinti
niekas nežino, kad aš grįžau
vėsų vidurnaktį, išvėmiau
juodą gyvatę, rupūžę, žaltį, baimę, siaubą
ir įsitikinimą, kad tai pabaiga
be pabaigos, kuri dunksi ir dunksi many
negyvam Paul'io Delvaux mieste

1980.IX.12.
 

XIII

kelionė aplink stalą, kol nuvirtome pastalėn
atsimenu, aš tada žiauriai gerdavau
ir nevalgydavau, dabar jau valgau
(tačiau vemiu) ir nebegeriu, aš sotus
to miesto išmetamų žarnynų ciano kalio
to nuo kurio viduriavo ir mirė Benvenuto Čelinis
aš apsivaliau, atgailaudamas
sėdėdamas Buddhos poza, meditavau
visų žiedų išgertą pievų rasą, visus paukščius
užmuštą ir sutrėkštą širšę, kuriai užsakiau
kaip Ivaškievičius savo dvylikametei dukrelei
užsakė parvežti jai iš pajūrio kurorto
kriauklelių rėmelius nuotraukai
pasistatyti ant stalo, apie kurį aš
svajojau, neturėdamas lovos, neturėdamas
kėdės ir švarko ant jos pakabinti sėdint
prie išplėšto knygos puslapio, kurio aš nedrįsau
niekam rodyti, nes Buddha
neleido man: parvežk man kriauklelių
rėmeliams, miegančiai mano galvai
sapnuojant mane ir tave dar mokykliniuos
rašinėliuose, dvylikos metų mergaite
iš Ivaškievičiaus laiško namo
jau po tavo ir mano mirties

1980.IX.12
 

XIV

išsiuntei mūsų rūbus
paštu į kitą pasaulį, kuris
čia pat baigiasi ir prasideda
su mumis, nes nėra praeities
kaip ir rytdienos sėdint savo tarpe
ir ieškant sėkmės apibrėžimo

mes ten apsirengsime ir sėdėsime
ant kapinių tvoros, žiūrėdami į lauką
iš kurio grįžta miestelėnų karvės, o ir mes iš gimnazijos
grįžtam su žaketukais
žiūrime sėdėdami po žydinčiom alyvom
ant kapinių tvoros, kur ošia
mirusiųjų liepos mums virš galvos ir kur jų paukščiai
ir jų balsai čiauška vėl apie mus
išsiųsk ir mano baimę, aš ją praradau
ir pieštuką, aš bailiai piešiu
bites renkančias medų, drugelius
gainiojamus paukščio, arklius
stovinčius pievoje ir išnyrančius
iš atminties, kol nušoksime ir nueisime
per mažą miestuką Šeduvą, po kurio grindiniais
taip gražiai trinksėjo mirusiųjų ratai ir kurių gėlės
žydėjo po langais mūsų visų vaikystėje

1980.IX.12.
 

XV

secesijos grožio ieškodamas, tiesiau rankas į miegantį miestą
neurasteniškai atviras ir peršviečiamas
rugienų lietaus ir perpučiamas
jūros vėjų tartum vasarnamis
ant mano kranto: aš tuščias
nukabinėti paveikslai many ir sukrauti į dėžes
išskridimui (šiemet vėluoja išskristi paukščiai, bus ilgas ir
                                                                            šiltas ruduo)
krūmai šlapi sverdi many, aplodismentai
viena ranka be antros: kaip žvilgsniu sulaikyti
jūroje tolstantį laivą. Stoviu
prie gražiai restauruoto šimtmečio pradžios namo
secesija, taip, secesija, sako Barbutė
ir svaigsta, nes jai tai didžiausias grožis
kaip išjudinti savy išmestą laivą, seklumos sunkios
galva dar sunkesnė, kaip visad
pasijutau niekam netinkamas, visko bijantis
tai tik reminiscencija, sakau A.B., kuris lydi mane
su Mariuku, kurio per didelis batukas
vienas krinta nuo kojos ir jis ją pameta
lipdamas laiptais į pėsčiųjų tiltą, tada linksmai išgėręs kažkoks
                                                                       išstybęs žmogus
linksmai juokiasi, matydamas šią Pelenuko
išdaigą, laimingo kelio jums! – šūkteli, šūkteli ir šypsosi
ir mandagiai išsilenkia, secesija, secesija, sakau
secesija, subtilus ir rafinuotas
įnoringų linijų menas, secesija, many
secesija tavy, A.B., Mariukas, tu ir aš
mažu keltu keliamės į užmarštį, kur mus sups
laikas, sugrįžtantis, dovanos
neatpažįstamos ir į brezentą suvyniota
krūpčiojanti širdis

ir tada virš visos netvarkos, atsitiktinumų
iškyla tavo secesija, veržimasis
nuo atšipusios tikrovės, į švarų
meno pasaulį, kuriame kaip tuščioj rudens kavinukėj ant kranto
mes sėdim nieko neimdami
o paskui aš stoviu lauke ir laukiu jūsų
visų, pro šalį slenka ražienos, traukiniai, mašinos
žmonės stovėdami
nyksta, mes grįžtame
į tuščią vasarnamį, iš kur mums nebūnant
išnešė vasarą kapų link, išnešė atgiedoję
be mūsų, žiūrėti
vienas kitam į akis, Mariuk, tai tavo batukas
padėk jį ant vasaros kapo, tegul lietus
jį prilyja, mes ten pamerksime savo žvilgsnius
prisiminimui, vasaros garbei, kuri
buvo tokia nedosni ir kurios šermenyse
mes nedalyvavome, secesija, secesija, užmik
neurasteniškai jautrus bus miegas
per vasarą, per rudenį, per atlapus
prikalta prie virbų tvoros secesija

1980.IX.13.
 

XVI

šiandien trylikta, tuo ir baigsime
rytoj tu išskrendi su paukščiais
į lenkiškų knygų mugę, kur galbūt
mūsų laukia neišdalytos pusdykiai reprodukcijos, atskiri žodžiai
išlikę puslapiuose be pagražinimų
krūpčiojantis tinkas ir varvantis prakaitas
ir varinė kanonada dar iš gausybės karų
pro kurių griuvėsius prasikala mintys, lyg iš
miegančiųjų galvų, tų kurie neišliko
piešiniuose, tas bombos užmuštas jaunas poetas
per lauką bėgęs kartu su dėde, paskui
jų pomirtinį dialogą (prieš galutinę mirtį)
kartoja jauni studentai sustoję prie lango
išvyk, aš liksiu vienas, tuščiom ir išverstom kišenėm
išverstais viduriais ir galva, išverstom mintimis
tuščiam kurorte vienas staugsiu prie jūros
grįžtant vėjui iš vakar į šiandie, iš nežinios
į nežinią, vienas klūposiu
ant lovos susikaupęs, užsikabinęs kambarį
sau ant kupros, kuriame
laimingas mano voras laiko mane ant siūlo
viršum Visatos, vienas
kauksiu per miegą, nubusiu
pašoksiu prie lango ir uždarysiu
visa, kas ne taip, visa, kas išbiro
pro rankų pirštus ir toliau
alksiu ir alksiu, kaip tie račiai
pakorę ant ąžuolo širdis
sudie! sudie! ak sudie!

1980.IX.13.
 

XVII

audra šėlo ir šėlo (pusę penkių grįžau iš kažkur, buvo be
                                                                         penkių šešios
kai pastebėjau veidrodyje save, o taip, prisimenu
tada mes rūkėm cigaretes su hašišu, dar ankstyvos jaunystės
                                                                         metais, norėjosi
degint save, atidžiai įsižiūrėti kaip dega

kelias apie pusę šešių, tu sakai, kad tada
aš savo paties name įėjau į savo veidrodį
šėlo audra, mes rūkėm cigaretes su hašišu
ir gėrėm savo kartėlį (valandą vėliau

kažkas paskambino iš prekinių traukinių stoties ir aš
                                             prisiminiau savo vaikišką vežimėlį
kurį tėvas atidavė į bagažinę, kai mane vežėsi pirmąsyk į
                                                                         Kėdainius
į didelį nematytą seną miestą pilną radvilų ir škotų
laikrodininkų ir kino teatrų ir mažų sodelių prie vasarnamio
                                             tipo namelių, kuriuos supo rudeniniai
                                                                         slyvmedžiai ir obelaitės

aš (jau pats atidaviau dviratį į bagažinę) vos dvylikos metų
įsimylėjau į lietuvių kalbos mokytoją, blondinę ilgais gražiais
                                                               plaukais, burmistro dukterį
ir man buvo gera, kad niekas nežino, kaip stipriai aš myliu
kaip matau tik ją visur, vietoj knygų ir vietoj sapnų

audra šėlsta ir šėlsta (pusė devynių) jau aš vienas tuščiam
                                                                         vasarnamy
kur dar vakar klegėjom prie vengrų vyno ir lietuvių olandiško sūrio barstydami iš akies pokalbius apie Žiūrus ir Zervynas,
                                                                         Neravus ir Ratnyčią
ir tu pasakojai viską, tarsi pats būtum užmušęs tą mokytoją,
                                             o juk užmušė peiliu ne mokytoją ir ne tu

o tik pamišęs alkoholikas (16° C) pritrūkęs pinigų gerti toliau
kankino karvę, reikalaudamas pinigų (- kur pinigai,
        šaukė jis, kur pinigai? kur taupomoji knygelė? po mėšlu?)
nužudė peiliu ta vargšą prokvaišį senį, kuris jau kovo mėnesį
                                    varydavo tariamą karvę į ganyklą, plakdamas
                                                        priešais save tuščią oro tarpą
nužudė kol milicija be pistoleto bėgo abiejais krantais, o jis
                                    viduriu upės, šaukdamas, stok! mano karvė

karvė dabar atsirado, surišo jo rankas jo paties diržu, nes
                                                                          neturėjo antrankių
(lygiai tą pačią valandą įsodinau tave į autobusą ir tu
                                                       išvažiavai, palikusi mane vieną
galvoti apie mokytoją, kuri jau paseno Kanadoje, ganyti tuščią
                            karvę, kankinti save plėšiant iš savęs nesamus
                                                        pinigus, grįžti, ramiai nusirengti,
                                                                     įeiti atgal pro veidrodį
hormoninis mūsų hašišas, vėl staugs, kaip artimoj vaikystėj
                                                                           valtys prie prūdo

ir tuščias vasarnamis kuriame aš gimiau ir čiulpiau vežimėly
                                                                                    hašišą

1980.IX.14.
 

XVIII

manęs ieškojo kažkoks senas pražilęs žmogus, apsigerbęs
                                                                          XVIII a. rūbais
ilga barzda (žila), ilgais tiesiais plaukais (baltais baltais kaip
                                                               akyse kad būna juoda)
nesupratau, ko jis norėjo (pakabinau palaikį paltą)
aš fotografas, jis sakė, norėčiau padaryti jūsų, kaip rūmų
                                                    kapelmeisterio, keletą nuotraukų

jūros fone, arba prisiminimų fone, jis kalbėjo: aš kalėjau su jūsų
tėvu (jis tebegyvas mano nuotraukose) turtų buhalterijos apskaitai
po karo pasilikau kurį laiką Vorkutoje, ten vedžiau foto-
                                                                         mėgėjų būrelį
paskui vėl išsiskyriau, dažnai girdžiu įspėjamuosius
                                                               (ir jūs girdite) balsus

jie daug man papasakoja apie save, aš to nepasakyčiau, reikia
pasikalbėti, visa tai iškyla
nuo to laiko kai prieš 550 metų Lietuva ėmusi mažėti
ir trauktis nuo jūrų lig jūrų

supratau, kad jis pamišęs, padėjo man pakvietimą
ateit apžiūrėt indų dievo Indros fotoparodą
pakvietime buvo jo paties nuotrauka, tokio gilaus veido, tokių
                                  liūdnų akių, tokias tik ramūs pamišėliai turi
paslėpę savy ar po savim, po savo pėdom, kepure arba pirštinėm

prisipažinau jam, kad buvau savo laiku pamišęs, jis labai
                                                                           apgailestavo
kad neužrašiau visko, ką galvojau ir ką mačiau tos dvasinės
                                                                           laisvės laikais
kad nedariau haliucinacijų nuotraukų
jisai turi jų visą kolekciją

jeigu norėsite, aš jums parodysiu, rūmų mūrininke, jis pasakė
secesijos meno vingiuose mes rytoj susitikime
lygiai dvyliktą valanda po mirties
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės šešėlių karalystėje,
                                                                          pasikalbėsime

1980.IX.16.

Skaityti toliau