bociarovas       Esu Naglis Šulija ir noriu prisipažinti, kad visuomet jaučiu, jog kas nors atsitiks.
       Būna, nieko neįvyksta, bet aš vis tiek jaučiu. Ir galiausiai nėra taip buvę, kad ko nors neatsitiktų. Remdamasis savo nujautimais ėmiau raginti žmones manęs klausti, ar ir jiems kas atsitiks.
       Atėjo žmonės pasitarti su manimi.
       Ir nebuvo žmogaus, kuriam išpranašaučiau, kad štai, įsivaizduok, tau nieko nebus. Visiems iki vieno sakiau, kad atsitiks, ir mano žodžiai pasitvirtindavo šimtu procentų. Dėkingi man žmonės. Dovanas tik neša. Man patinka dovanos. Labiau mėgstu pinigais, nes kai neša, tarkime, rūbus, neretai jie neatitinka mano kūno išmieros, todėl turiu ieškoti giminių, kuriems tinka. O ir maisto produktus ne visus aš valgau. O kai pinigais, tai man labai labai net patinka.
       Pavyzdžiui, vieną rytą nubudęs iškart supratau, kad šiandien kas nors būtinai nutiks. Pasakiau sau: „Nurimk. Viskas tavo rankose“. Ir prasidėjo: darbe nusiminę bendradarbiai klausė, kada bus algos, o aš nežinojau, ką jiems atsakyti, todėl vis linksėjau galvą ir sakiau: „Kai užsidirbsit“, vėliau gavau laišką iš antstolių, jie man siūlė sumokėti pinigus už nusikaltimą, kurio gyvenime nebuvau padaręs, paskui nuėjau į bufetą, kuriame sumokėjau didelius pinigus ir valgiau neskaniausias salotas gyvenime su šaltu Kijevo kotletu, paskiau paskambino pora mielų bendrovių, kurios teiravosi, kada grąžinsiu skolą (o aš nežinau – kada), tada važiavau į kavinę alaus, iš kurios mane išvarė, nes aš su šuniu, o krautuvėje išleidau vieną šimtą litų, nusipirkęs keturis alaus ir dar kažką. O namuose mane sumušė žmona, neaiškiai apibūdindama situaciją kaip įprastą. Tai argi čia mano rankose?
       Nors aš įrodžiau savo teisumą, šiuo metu esu linkęs pranašauti tik orą: šneki žmogus nesąmones, niekas nebara, o ir jausti nereikia – nuo nuotaikos priklauso. Tarkime, vakar būdamas puikiai nusiteikęs visiems žadėjau šaltį. Labai malonu. Pažadi šaltį, ir žmonės bijo – ima nusiminę langus kamšyti ir į lauką neina.
       O, pasirodo, lauke šilta. Džiaugiuosi sau vienas.
       Pasitaiko dienų, kad ir nieko nenutinka. Šias aš vadinu „dienomis, kai nieko nenutinka“. Tai yra jau rytą žinau, kad bus įvykių, bet įvykių nebūna. Čia todėl, kad įvykiai būna kažkur kitur. Šitai galima ir per žinias išgirsti: tarkime, vasario 13-ąją man nieko nenutiko, tačiau Šalčininkų rajone savo name sudegė senelis. Ir, esu tikras, man nuojautos tai kuždėjo nuo seno. Tik šiandien gaila, kad neperspėjau jo. Bet kur tu perspėsi visus Šalčininkų rajono senelius, kad saugotųsi ugnies, kai rūpinimasis žmonėmis šitaip slegia. Ne perspėsi, o greičiau susipainiosi.
       Nors man, prisipažinsiu, susipainioti nebūdinga.
       Aš linkęs sakyti tiesiai ir aiškiai. Ir teisingai.

       ***
       Visi nesustodami man kartoja, esą aš girdžiu tai, ką noriu girdėti. Arba kad aš skaitau tai, ką noriu skaityti. Arba kad aš matau tai, ką noriu matyti. Aš irgi taip manau. Aš net manau, ką noriu. Čia dėl patyrimo. Kadaise girdėdavau, tiesa, ir tai, ko aš nenorėdavau girdėti. Turiu pasakyti, kad visai nemalonu ir netgi bjauru girdėti tai, ko nesinori girdėti. Štai šitą patyręs aš nustojau girdėti tai, ko man nesinori girdėti.
       O skaityti tai, ko nenori skaityti, yra baisiai nuobodu. Dėl to niekados neskaitau, ko man nesinori skaityti.
       Matyti, ko nenori, manau, nemato niekas. Yra net toks pasakymas: „Negaliu žiūrėti“. Taip. Būna, kad negali žiūrėti ir kad nenori. Nebent jėga kas nors verstų mane matyti tai, ko aš nenoriu matyti, ma jį šunes, tada gal ir pasižiūrėčiau. Gal ir persigalvočiau – imtų man patikti, ir nuo to laiko visada matyčiau. Negali žinoti.
       Galvoti taip pat esu linkęs tik tai, ką noriu galvoti. Būtų labai bloga galvoti kitaip. Pavyzdžiui, jei kas verstų mane galvoti taip, kaip aš nenoriu galvoti, aš vis tiek taip negalvočiau. Na, jei labai kas baisaus toj situacijoj būtų, sakykim, mane gąsdintų ar baugintų, aš galėčiau pasakyti, kad, na, gerai gerai, pagalvosiu, kaip sakote, bet iš tikro vis viena galvočiau, kaip aš noriu. Tušti žodžiai tai būtų, kaip sakoma. Paprastai galvojantys tai, ko nenorėtų galvoti, prigalvoja didelių nesąmonių. O yra ir tokių, kurie savo noru prigalvoja įvairių absurdų. Su tokiais aš neprasidedu. Mums ne pakeliui, kaip sakoma.
       Nesuprantu, kodėl šie mano poelgiai šitaip traukia aplinkinių dėmesį. Galbūt jie labai kenčia, nes girdi, skaito, mato ir galvoja viską, ko nenori. O gal visai ir nekenčia, gal jiems visai patinka, nes gal jie išvis nieko nenori. O kai nieko nenori, tai nieko ir negausi, kaip sakoma. Ir kai nieko nenori, tai lenda tas viskas niekas, ir vienodai šviečia. O kam vienodai šviečia, tam iki lempos, kaip sakoma. O kai tau, žmogau, iki lempos, argi įmanoma matyti tai, ką nori matyti, galvoti, skaityti arba girdėti, ką nori girdėti? O jei vis dėlto anie kenčia ir per jėgą viską mato, jų dangus tada laukia. O jei jie mato, girdi, skaito ir galvoja, ko nenori, todėl, kad jiems vis vien, tai anas matymas, girdėjimas, skaitymas ir galvojimas niekaip negali vadintis matymu, girdėjimu, skaitymu ir galvojimu nenorint. Nes kai vienodai šviečia, tai, vadinas, nei nori, nei nenori. Tai koks jiems tada skirtumas, ką aš matau, girdžiu, skaitau ir galvoju? O galbūt jie visgi kenčia ir nori, kad ir aš taip kentėčiau. Pasitaiko, kad nelaimingi žmonės siaubingai nori ir visus aplinkui nelaimingus padaryti. Labai keistai nori. Vis dėlto aš manau, kad anie kritikuoja mano matymą, skaitymą, girdėjimą ir galvojimą apie tai, apie ką tik aš noriu, todėl, kad patys elgiasi priešingai. O elgias šitaip, nes nemoka kitaip, o kai darai, ko nenori daryti, kaip minėjau, vienų nesąmonių pridarai, štai kur man tenka gyventi!

       ***
       Jei niežti delną, lauk svečių, – sako senolių išmintis. O jei niežti nosį, netrukus čiaudėsi, – aš taip manau. Jei višta užpakaliu trinas į smėlį, lauk lietaus, – senoliai taip mano. Aš irgi taip manau. Sykį pamačiau vištą, užpakaliu smėlį trinančią, ir iškart supratau, kad tuojau lis. Man jau prieš tai senoliai buvo tai sakę. Kad prapliupo! Kaip iš kibiro ėmė lyti. Sušlapom abu su višta, o prasigiedrijus višta išlipo iš savo gūžtos ir paliko ten kiaušinį. Pakėlęs tą kiaušinį, išsyk supratau, kad čia bus kažkas. Žiūrėk – aukso adata bekyšanti iš kiaušinio! Tai nudžiugau. Perlaužiau adatą kaip toj pasakoj ir pirštą įsidūriau, paskui visą dieną keikiausi.
       O jei į smėlį užpakalį trins katė, bet ne višta, lietaus lauk nelaukęs – katei vadinamas morčius, kitaip sakant, katino jinai nori. Niekada nelyja, kai katėms morčius. Pamenu, buvo mūsų kaime visoms katėms morčius. Saulė kepina lyg dykumoj, galva net sukas, o lietaus kaip nėr, taip nėr. Liūdna mums visiems: ežerai su tvenkiniais išdžiūvę – tai vasara! Tai vasarėlė! Žemė suskilus į tris dalis, o vietoje žolės karvės smėlį atrajoja. O norėdamas vandens iš šulinio pasemti, lyg vėją laukuos gaudai – inkščia svirtis, rodos, į kitą galą Žemės kibirą tuoj nuvyniosi, privargsti žmogus dykai. O katės tuo metu krušos kaip bitės prie korio. Kitąsyk, jau pasimokęs ir norėdamas apsisaugoti nuo panašių stichinių nelaimių, neleidžiu katėms šitaip elgtis – vos užkniaukus visuomet griežtai subaru anuos gyvulius, taip juk negalima! Kaimietis be lietaus kaip lempa be šviesos, aš taip manau.
       Gali, žmogau, kitą sykį pamatyti kregždę, skriejančią pažemiui. Šitas irgi lietaus pranašiškas ženklas, ne kieno nors kito. Mano supratimu, jos vabalus ten renka. Kartą viena kregždė skrido sau pažemiui, – o jos kai skrenda, tai labai labai greitai, – ir vietoje vabalo nevabalą pasičiupo. Tai juoko buvo, dar ilgai pilvas paskui skaudėjo, o ir kregždei apsikvailinus nei šis, nei tas: paleido tą nevabalą, pakosčiojo ir išskrido į kitą kaimą gyventi. Apskritai visos kregždės, pagyvenusios mūsų kaime, paskraido pažemiui, mums, artojėliams, lietų pranašaudamos, ir skrenda kitur: savam krašte pranašas nebūsi, – juokiamės mes. Ir ana višta, kadaise savo užpakaliu man lietų išpranašavusi, jau kadais į gretimą rajoną išsikėlė. Kalba, kad visai neblogai jai tenai sekasi – auksines adatas tiktai peri ir vargo nemato.
       Yra žmonių, manančių, kad kregždės yra gyvos dangaus žirklės. Kregždės nėra gyvos dangaus žirklės, čia paukščiai tokie, jų tik uodegos tokios: iš dviejų dalių, nusmailintais galais ir išžergtos. Panorėjęs gali pamatyti kregždę ir suglausta uodega – tada mintis tokia neprotinga apie žirkles net nekiltų. Atkirpkit ir man gabalėlį dangaus, kaip sakoma. Dangus nesikarpo, jis juk iš oro! Tokia mano nuomonė apie dangaus karpymą. O mano bičiulis Rimvydas Žižys teigia, kad dangaus išvis nėra, – mūsų matoma žydrynė tėra viršutiniuose atmosferos sluoksniuose lūžtantys saulės spinduliai. Įspūdinga. Aš, tarp mūsų kalbant, visgi manau dangų esant, tačiau Rimvydas užsispyręs teigia priešingai. Tad jei, sakykime, dangaus nėra, tai kur eina visi geri žmonės numirę? Į atmosferos viršutinius sluoksnius? Ne, į viršutinius atmosferos sluoksnius jie neina. Geri žmonės numirę eina į dangų. Kurgi jiems dėtis, kai dangaus nėra? Juk sakome: „Kaip danguje, taip ir žemėje“, bet jeigu dangaus nėra, vadinas, jame nieko ir nevyksta, tai tada ir žemėje nieko nevyksta. Nes maldoje aiškiai pasakyta: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Ir nė užuominos apie atmosferą. O jei žemėj nieko nevyksta, tai kas tada čia? Aš nežinau, prisipažinsiu. Ir liūdna dėl to man labai. Nors Rimvydas Žižys galiausiai ir paaiškino, kad dangus maldoje tėra perkeltine prasme. Vis dėlto aš manau, kad dangus yra. Kitaip nebūtų kur paukščiams skraidyti. O Rimvydo paprašykime daugiau taip nesakyti.

       ***
       Man gyvenime baisiai patinka turėti kaimynus. Net neįsitikinęs sutikęs kaimyną skubu sakyti „labą dieną“, ką jau kalbėti, jei reikia pasisveikinti su tikru kaimynu. Skubu šypsotis ir linksėti galvą, netgi nugarą kiek sulenkiu sutikęs tikrą kaimyną. Be to, jei kaimynas atkreipia dėmesį į labai malonų mano elgesį, aš būtinai pasiteirauju, kodėl jis dar nepardavė savo automobilio arba dėl ko jam taip gera gyventi sode. Kaimynas paprastai atsako, kad automobilio nepardavęs, nes gera juo važiuoti, ir, matyt, dar pusę šimtmečio važiuos taip, o sode gera, nes ten grynas oras, neūžia mašinos, yra daržas ir dar dėl kažko, bet dabar taip staigiai negaliu prisiminti, dėl ko būtent. Štai kitam kaimynui aš vienodai mielai šypsaus ir sveikinuos, tačiau nedrįstu jo kalbinti, nes jis yra labai labai piktas – visuomet į mano pasveikinimą žvelgia rūsčiai. Aš jį labai gerbiu. Pikti žmonės yra teisingi, aš taip manau. Nes nėra čia ko džiūgauti. Vis dėlto aš jam šypsausi. Tiesa, pastaruoju metu mano šypsena jau ir pačiam ima nusibosti, bet kitaip negaliu – jei sutikęs piktąjį kaimyną piktai su juo pasisveikinčiau, jis gal pamanytų, kad pykstu ko ant jo, ir būtų kaimynui mano liūdna: suktų sau ilgais žiemos vakarais galvą, ką man negero padaręs, gal supykdęs ar ne taip mano pusėn pažiūrėjęs. Ne. Negaliu tokio skaudumo žmogui suteikti.
       Tikrai! Mano sutiktam kaimynui sode gyventi patinka, nes gali pasikalbėti per tvorą apie daržą su kitais kaimynais. Negaliu pasakyti, ar šitai jis man papasakojo dėl to, kad jam ne taip labai patinka kalbėtis su manimi ne per tvorą. Juk ir aš turiu savo nuomonę apie daržą. Galbūt ne visai teisingą, tačiau turiu. Juk jei mano nuomonė neteisinga, galima paprieštarauti, – tai įdomus pokalbis būtų! Pavyzdžiui, imčiau ir išvemčiau klausimą, ar jo daržas asfaltuotas, ar, sakysim, gerai jis ten pavaro savo bobą. Jis galėtų suraukti antakius ir pasakyti, kad daržų niekas neasfaltuoja, o gėles bei daržoves sodina, o apie savo bobos varymą, pavyzdžiui, su manimi jis nelabai nori kalbėti. Arba nutylėti dėl asfalto, o imti porinti, kad taip, bobą jis tvarko darže, ir niekur kitur, dar bulvių iškasa ir jai ant galvos uždeda. Su kaimynais saugu, turiu pasakyti. Ne dėl to, kad, atėjus užpuolikams, jie gintų, bet dėl to, kad jie yra. Vienas mano bičiulis pasakojo, kad jo kaimynai visados išlenda pro duris pasižiūrėti, kaip jis girtas namo šliaužia, o štai, atėjus vagims į jo namus, nematė niekas. Vis tiek malonu, kai pagalvoji. Kaimynai, ir niekas kitas, simbolizuoja namų židinį ir jų šilumą, nes, pavyzdžiui, plėšiant mano bičiulio butą, jie sau kuo jaukiausiai sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, o, tarkime, išgirdę laiptinėje kažką bildant, neramiai susigūžė ir džiaugės, kad ne iš jų vagia, kad gera ir šilta. Pavogė tą sykį bičiulio krikšto sūnaus dviratį, ir dar daug ką pavogė.
       Ir neidamas iš namų apie kaimynus galvoju. Tarkime, nuėjęs į tualetą, girdžiu, kaip kažkas viršuj nuleidžia vandenį. Labai džiugu man, kad mano kaimynai tokie kaip aš. Į tualetą eina. Ir vandenį nuleidžia. Paprastai vakarais apie devintą valandą mūsų tualetuos susirenka ne vienas: besėdėdamas gali išgirsti nuleidžiamą vandenį ne vieną sykį. Nors, tiesa, gali taip būti, kad antrajame aukšte gyvenančių kaimynų bute gyvena kiek daugiau žmonių ir visi jie eina tualetan devintą vakare kaip ir aš. Tikiu, kad tai netiesa, kad mes ten einam tuo pat metu visuos aukštuos. Jaučiuosi vienas su jais. Įsivaizduokite: mes gal pusmetrio tikslumu vienas virš kito, ir visi sėdim, ir visi susikaupę darom tą patį. Mūsų daug. Tada suprantu, kad šiame nesaugiame pasaulyje nieko daugiau ir nereikia. Mes netgi savotiškai varžomės: pavyzdžiui, išgirdęs tualeto durų bildesį aukščiau esančiame aukšte, skubu pirmas nuleisti vandenį, kad ir kaimynas galėtų nudžiugti, galų gale nevienišas pasijusti, o gal pagalvoti, kad kitąsyk jo eilė paskubėti ir mane nuraminti. Kitąsyk toje pačioje patalpoje girdžiu, kaip baras mano kaimynai. Negaliu pasakyti, kodėl taip girdžiu būtent ten, tačiau vėlgi baisiai malonu man, kad baras mano kaimynai: šeimos ugnis rusena, taip, ne kitaip. O ir pats namuos besibardamas stengiuosi pradaryti savo tualeto duris, kad ir mane išgirstų, gal dėl to ramiau pasijaustų, galiausiai pasikalbėti su kitais kaimynais kad turėtų apie ką.
       Yra dar viena nežmoniškai rimta problema tualetuos. Atvirai pasakius – klozeto dangtis. Pirma, jį reikia atėjus pakelti, o leidus sau šito nedaryti, reikia neaptaškyti to dangčio. Dar sykį būsiu atviras: su šia problema nesusitvarkau visą gyvenimą. Tai yra dangtį aš keliu tiktai labai ypatingais atvejais, o antrosios problemos dalies išvengti irgi baisiai sunku. Turiu pasakyti, kad tikrai stengiuosi. Ne sykį šios problemos sprendimą esu sau paskelbęs savaitės uždaviniu. Nepadėjo. Aš nežinau, kaip spręsti šią problemą. Tiesa, taiklumas mano yra gerokai išlavėjęs, tačiau neretai žmogų gyvenime ištinka nevalingi judesiai, štai čia aš jaučiuosi bejėgis. Verčiau apie kaimynus dar ką papasakosiu.
       Sykį toks asilas kieme įvažiavo į mano automobilį, ir aš suskubau su juo pasiaiškinti, dėl ko jis taip padarė ir kaip jis ketina kompensuoti man nuostolius. Visiems kaimynams pasidarė be galo smagu ir smalsu, išlindo pro langus ir žiūri. Ir visus vaikus dar kviečias pažiūrėti. O piktasis mano kaimynas net į kiemą šlepetėm avėdamas išlėkė, kad iš arčiau geriau pamatytų ir išgirstų, o paskui kitiems tikriausiai papasakoti galėtų. Toks, sakyčiau, herojus pasijutau tąsyk: įsikišau rankas į kišenes ir vaikštinėju sau po kiemą susimąstęs, kas tris žingsnius apsigręždamas. O asilas man pasakoja, kad visai čia ir nedideli tie mano nuostoliai, dėl to visai čia ir nedaug man pinigų reiks sumokėti. O kaimynai su vaikais žiūri visi ir džiaugiasi labai. O kaimynas piktasis taip pat žiūri, tik ne pro langą, o šalia manęs atsistojęs. Aš jam sakau:
       – O jūs mano vietoj kaip pasielgtumėt?
       – Taip pat, kaip ir jūs, – visai nepiktai man atsako mano kaimynas, galutinai įtikindamas mane, kad aš teisus ir herojus aš kad.
       Asilui aš paliepiau sumokėti šimtą litų, ir, net mums išsiskirsčius po namus, likę kaimynai toliau sau žvalgėsi pro langus, laukdami mūsų grįžtant. O mes negrįžom, nes alaus labai daug nusipirkome už šimtą litų ir uliavojom, o kaimynai pasiliko.
       Pats žavumas: ką bedarytum ir kur beeitum, kaimynai visuomet pasilieka. Ir laukia. Ir žiūri. Kiti žmonės, pasitaiko, nepasilieka, o kaimynai pasilieka. Viešpats Dievas yra kaimynai. Sėdi sau, žiūri pro langą ir laukia.

       ***
       Išaugo mūsų krūmai. Ir kaimynų krūmai išaugo. Kaimynai krūmus nusikarpė, o mes nenusikarpėme krūmų. Apkalbinėja dabar mus kaimynai, esą jie nusikarpė krūmus, o mes dar ne. Jų, matote, lygūs krūmai, o mūsų ne. Jų krūmai vienodai dabar gauna saulės šilumos, o mūsų ne. Mūsų, kaip sakoma, krūmų viena šakelė saulės gauna daugiau už kitą, dėl to ji užauga didesnė, o rezultatas – balaganas grynas: kaimynai bumba nesustodami, esą mes labai netvarkingi. Ir viskas todėl, kad žirklių mes neturim krūmams karpyt.

       ***
       Viename kaime nutiko štai koks dalykas: tokia mergaitė, vardu Nina, pavarde Abaravičius, gyvenanti prie ežero, susidraugavo su jaunuoliu, vardu Jomantas, pavarde K., žveju iš žvejų giminės. Jie susidraugavo kiek artimiau, nei mes suprantame draugystės santykius. Kaip sakoma, juodu susaistė kilnus jausmas, potraukis ir artumas, kaip sakoma, meilė. Apie tai mes galime spręsti iš jųdviejų pasibučiavimų, kuriuos galėjome matyti vakarais pakrantėj, kur kas karštesnių, nei draugams leidžiama bučiuotis. Šiandien įsimylėjėliais ar meilužiais tokius žmones štai vadina, tada jie buvo, kaip sakoma, kavalierius ir pana.
       Dienomis Jomantas ežere žuvaudavo (jo giminės verslas toks, paskui dar ilgai žmonės kalbėjo, kad žuvis buvusi tikra K. giminės duona), o Nina ant kranto jo laukdavo, kitaip sakant, veltėdžiaudavo, kol jos namiškiai laukuos darbus dirbdavo. Labai Jomantui malonu, kad Nina jo laukdavo, dėl tos priežasties jisai skubėdavo pas savo paną. O pana jo laukdavo. O Jomantas labai skubėdavo. Būdavo, nuvogs, kaip sakoma, laisvą minutę nuo žvejybos, tuoj, žiūrėk, pas Niną ir skuba. O kai parskuba, tai iškart ir bučiuojasi. Labai Ninai su Jomantu bučiuotis patikę, rodos, drauge jiedu daugiau nieko neveikdavę, tik bučiuodavęsi. Net kalbos po kaimą ėmusios sklisti, kad kažkas atseit Jomanto atsargiai pasiteiravęs, ar jis ir Nina dar ką nors, be bučinių, daro, tai Jomantas nusikvatojęs ir atsakęs, kad ne. O jei atsitikdavę, kad Jomantas darbe užtrukdavo ir iš žvejybos ilgai neparplaukdavo, tuomet Nina tuoj skubėdavo su kuo nors kitu pasibučiuoti, nes nieko žavesnio Nina už bučinius pasaulyje rasti negalėjusi. Bet paprastai niekas nenorėjo bučiuotis su Nina, nes, sykį vienam vyrukui nusileidus, Jomantas grįžęs taip kepenis sumušęs, kad dar šiandien sugyti negalinčios. Dabar Nina laukdama Jomanto stovi ant kranto ir plonu balsu rėkia, kad anas greičiau grįžtų. O Jomantas iš vandenų jai šaukia, kad dar palauktų.
       Buvo tame kaime tokia pagyvenusi ponia, Andrijana vadinama, kuriai irgi Jomantas labai patiko. Jomantas Jomantu (Andrijana Andrijana, o Nina Nina), bet užvis labiau Andrijanai bučiniai magėjo. Sykį ji bandė su Nina pasibučiuoti, kaip sakoma, labiau nei draugiškai, bet tik dantimis abidvi kvaišos susitrenkusios, ir nieko anoms tąsyk daugiau nepavykę. Tada Andrijana suprato, kad jos žirgelis, kaip sakoma, Jomantas čia būsiąs. O Jomantas bučiuotis su Andrijana visai nenorėjęs. Nenoriu aš bučiuotis su Andrijana, – sakydavęs. Krimtosi krimtosi Andrijana, kol viena burna iš jos pasilikusi. Galiausiai ponia Andrijana sumanė griebtis apgaulės: nueis ji ant kranto pas Niną, kur nors ją nuvilios, pati pašauks Jomantą, o tas, pamanęs, kad Nina šaukia, tuoj grįš ir bučiuosis. Kaip tarusi, taip padariusi: nuėjusi ant kranto pas Niną, kažkur nuviliojusi, stovi ir rėkia:
       – Jomantaaaai!!!
       Jomantas vandenyse girdi, kad jį šaukia, bet supranta ne Ninos balsą girdįs.
       – Ne Nina čia mane šaukia, neplauksiu bučiuotis. Matyt, Andrijana kaip nors apgauti mane ketinanti!
       Kaip sakoma, neišdegė Andrijanos klasta. Kitą sykį ji sumanė balsą pasiploninti, vėl Niną kur nors nuvilioti ir Jomantą pašaukti, kad anas Nina ją palaikytų ir bučiuotų. Kaip tarė, taip padarė: pasiplonino balsą, vėl Niną kažkur nuviliojo, stovi ant kranto ir plonu balsu rėkia:
       – Jomantaaaai!!!
       Jomantas vandenyse girdi, kad Nina jį šaukia, net pridusęs krantan skuba. Krantan parskuba ir bučiuoja ponią Andrijaną. Tai dyvai! O Andrijana džiaugiasi, kad Jomantas ją bučiuoja, o Jomantas net šnopuoja, ir jo ausys raudonos, ir jis pats, sakytum, kaip lėkštė. O Nina kažkur valkiojasi. O jau poniai Andrijanai džiaugsmo!.. Anūkams turbūt pasakos, kaip Jomantas ją bučiavęs. Anūkai, suprantama, netikėsiantys, liaukis tu, sakysiantys, o Andrijana prisiminsianti ir Jomantą geruoju minėsianti.
       Kaip sakoma, melo kojos trumpos (bet vaisiai saldūs). Kaip tyčia tądien per kaimą čigonas ėjęs ir melodiją švilpiniavęs. Staiga kad sušuks:
       – Vagie, kepurė dega!!!
       Labai dėl kažko ponia Andrijana išsigandusi ir ėmusi tariamai degančią kepurę gesinti. Tada visi viską ir supratę. Nebetiki niekas ponios Andrijanos žodžiu. Pilvą skauda, – skundžiasi ponia Andrijana, o niekas netiki. Ar krautuvėj duonos su dešra prašant, ar bažnyčioj – netiki ponia Andrijana niekas, ir kvit. Kaip sakoma, leisk kiaulę į bažnyčią, tai ant altoriaus užlips. Ir iš tikro: kartą kaimiečiai sutarė leisti poniai Andrijanai užeiti bažnyčion – o gal neužlips? Užlipo. Ir žvakes išspardė. Nebeleidžia poniai Andrijanai eiti į bažnyčią niekas, ir nebetiki ja niekas.
       Užrūstino ana apgaulė Jomantą su Nina, sumanė jie atkeršyti poniai Andrijanai. Kerštas buvęs toks: apipylė (buvau parašęs „apipilė“ – labai juokiausi, kai pamačiau) jie kažkieno arklį derva ir liepė poniai Andrijanai paglostyti jį. Andrijana paglostė ir prilipo jos ranka prie to arklio.
       – Kas dabar bus? – klausia ponia Andrijana. – Ranka mano prie arklio prilipo.
       – Tu, – sako jai Jomantas su Nina, – kita ranka paglostyk arklį, ir pirmoji ranka kaip matai atlips.
       Paglostė ponia Andrijana arklį kita ranka – žiūrėk, ir ta prilipo!
       – Ir kita prilipo, – sako ponia Andrijana, – čia, matyt, koks nesusipratimas būsiantis!
       – Nesusipratimas, ne kas kita! – juokiasi Jomantas su Nina. – Spirk arkliui koja, tada abi rankos atlips. Spirk, spirk, pamatysi! – kvatoja net pilvus susiėmę.
       Ponia Andrijana spiria arkliui, ir jos koja prilimpa prie to arklio. Liūdna labai poniai Andrijanai, ne jos ši diena, nesiseka labai.
       – Mano koja prilipo prie arklio, – sako ponia Andrijana.
       – Spirk kita, – šaukia Jomantas su Nina, – tada viskas atlips!
       Ponia Andrijana spiria antra koja, ir toji prie arklio prilimpa.
       – Klaidinate jūs mane tikriausiai. Matote, ir ši koja prilipo! – visai neramu poniai Andrijanai.
       – O tu, sterva, visu kūnu prisiglausk, tuomet kojos su rankomis kaip matai atlips!
       Prisiglaudžia visu kūnu ponia Andrijana, ir visas jos kūnas prilimpa prie arklio. O Jomantas su Nina spaudžia ir galvą ponios Andrijanos prie arklio ir liepia laižyti dervą.
       – Laižyk!!! – šaukia. – Laižyk šitą smalą, valgyk!!! Pasprink!
       Sudavė Jomantas kumščiu žirgui per užpakalį ir pats prilipo! O arklys pasibaidęs nujojo.
       Dar šiandien tame kaime galime matyti ant kranto stoviniuojančią Niną, mylimo laukiančią, ir naktimis kaip viesulą lekiantį obuolmušį, su prilipusia labai labai liūdna ponia Andrijana beigi prilipusiu Jomantu, kuriam nei liūdna, nei linksma – kaip sakoma, be nuotaikos Jomantas jodinėja. Nelabai turbūt supratęs, kaip jis čia prilipo, stebisi dabar labai.

       Literatūra ir menas, 2006-05-05 nr. 3094