Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose (Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskr.), mirė 1965 m. Vilniuje. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, bet už Gegužės Pirmosios šventimą 1924 m. pašalintas. 1924-1926 m. studijavo istoriją, literatūrą ir filosofiją Kauno, 1926-1930 m. – Vienos universitetuose. Dalyvavo aušrininkų socialistinio jaunimo organizacijos, profesinių sąjungų, vėliau – eserų veikloje, už tai 1926 m. pašalintas iš Lietuvos universiteto. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose, už opoziciją valdžiai, buvo priverstas emigruoti į užsienį. 1926 m. išvyko į Austriją, įstojo į Vienos universitetą. Studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 1927 m. vasarą atostogų Lietuvoje metu, suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Kurį laiką gyveno Rygoje, dalyvavo LSDP veikloje, bet po emigrantų suvažiavimo buvo ištremtas iš Latvijos ir nuo 1928 m. vėl tęsė studijas Vienoje. 1930 m. Berlyne leido laikraštį „Kova“. 1931 m. grįžęs į Lietuvą redagavo almanachą „Darbas“. 1933 m. suimtas, 1934 m. kariuomenės teismo nuteistas už ankstesnę politinę veiklą 4 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, 1935 m. amnestuotas. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, 1940 m. redagavo „Dienovidį“.

1941 m. pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijoje Literatūros muziejaus vedėju. Vokiečių okupacijos metu dirbo Lietuvių literatūros institute. 1946 m. kovo 17 d. suimtas O. Lukauskaitės – Poškienės bute ir nuteistas 5 m. už tai, kad žinojo apie O. Lukauskaitės – Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė. 1949 m. amnestuotas, turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas. Grįžęs iš Sibiro į Vilnių atsidėjo vertimams ir kūrybai. 1965 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

Eilėraščius pradėjo spausdinti 1920 m. Parengė almanachus „Audra“ (1928 m.), „Darbas“ (1932 m.). Išleido poezijos rinkinius „A-lo!“ (1925 m.), „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927 m.), „Kryžių Lietuva“ (1927 m., 1940m.), „Duona kasdieninė“ (1934 m.), prozos knygas „Drumstas arimų vėjas“ (1928 m.), „Namas Nr. 13“ (1928 m.), „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ (1940 m.), „Sunkūs paminklai“ (1960 m.), dokumentinį pasakojimą „Kelionės į Šiaurę“ (1–2, 1938–1939 m.), folkloro stilizacijos knygas „Dangus griūva“ (1955 m., 1965 m.), „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m.).

Jaunystės laikotarpiu sukūrė nerimo, maišto ir vyriško rūsčio kupiną pasaulį su laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika, iškėlė lietuvišką berną – išpopuliarėjusį revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo „nepoetiško“, kategoriško žodžio galią. Kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, padėjo joje įsigalėti ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką protesto, įtūžio stilistika, diegė avangardistinę aktyvizmo programą. Darė stiprų poveikį savo kartos ir jaunesniems rašytojams. Vėlesnėje kūryboje įkarštį griauti esamą pasaulį keitė dėmesiu universalesniems būties klausimams, o išrėktą žodį – daugiaprasmiu, filosofiškesniu vaizdu. Prasiveržė intymi ir skaudi meilė gimtajam kraštui. Tikrų dvasios vertybių ir tautos būties pagrindų ieškojimas atvedė prie tautosakos versmės, liet. kultūros tradicijų. Išplėtojo išjaustą tautos kūrybinių galių personifikaciją. Surasta ir adekvati meninė raiška – poetinė proza, jungianti pasaką su realybe, epiškumą su lyrizmu, kupina savitos ritminės melodijos. Ypatingu metaforiškumu ir sugestija pasižymi poetiškas romanas sakmė „Baltaragio malūnas“, inscenizuotas teatre, jo pagrindu sukurtas baleto spektaklis ir kino filmas miuziklas Velnio nuotaka. Į kūrinį jautriai reaguota išeivijoje, išverstas į latvių, estų, rusų, islandų, čekų, vokiečių, lenkų kalbas.

Geriausiuose K. Borutos kūriniuose daug lyrinio romantinio polėkio. Autoriui labiausiai rūpi žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumas, monodrama, o kartu asmenybės grožio, jos vitališkumo poetizavimas. Spalvingi, aktyvios dvasios personažai yra savotiški kūrėjo autoportretai, meniškai apibendrinti, perteikiantys ribinius individo ir tautos būties momentus, lūžio epochos žmogaus savimonę. Skaudūs išgyvenimai kūrėjo integruojami į amžiną, kintantį ir vis atsinaujinantį žmonijos ir pasaulio raidos procesą, įprasminami kaip tauraus žmoniškumo stebuklas. Rašytojo asmenybę, jo kovingą jaunystę atspindi autobiografinė knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.).

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu (fragmentai)

Kūrėsi Lietuva. Tegu ne tokia, kokios Anė su draugais norėjo, bet vis dėlto nepriklausoma, o dėl gražaus joje gyvenimo visada galima bus kovoti.

Naujai besikuriančioje Joniškėlio ligoninėje reikia gailestingosios sesers. Kaip tik proga Anei patenkinti savo seną troškimą – tarnauti nelaimingiems, slaugyti ligonius. Tai atsisveikina su kaimu ir namiškiais ir išvyksta į ligoninę.

Prasideda naujas gyvenimas. Irgi pilnas pavojų. Ligoninė dar neįrengta, siaučia po karo epidemijos, bet naujoji sesuo visa širdimi atlieka savo pareigas, rūpestingai slaugo ligonius, kantriai perneša visus sunkumus ir nepraleidžia progos mokytis, kuo daugiau žinių įsigyti, kad galėtų būti naudingesnė ir patenkintų savo nuolatinį mokslo troškulį. Dirbti ir mokytis buvo jai ne naujiena, o čia gavo progos semtis mokslo iš pačios aplinkumos.

Netrukus naujokę seserį pasiunčia į Kauną, į gailestingųjų seserų kursus, kuriuos ji sėkmingai baigia, bet į Joniškėlį negrįžta. Persikelia į Kauno miesto ligoninę ir įstoja į suaugusiųjų gimnaziją toliau mokytis. Be to, susitinka vieną kitą senųjų draugų, su kuriais kėlė revoliuciją ir rengėsi naujais pagrindais atkurti Lietuvą.* Dabar jie buvo pralaimėję, išblaškyti. Kai kurie uždaryti kalėjimuose, kai kurie pasidavę gyvenimo srovei. Valdžią ir Lietuvoje užgrobė tie, kurie buvo jos ištroškę ir naudojo ją savo naudai, o ne tautos labui. Kas jiems priešinosi, stengėsi į šalį nustumti arba įkišti į kalėjimą. Kilo vis didesnis nepasitenkinimas valdžios užgrobikais. Atgijo partijos ir kova dėl valdžios. Tai buvo svetima ir bjauru Anei. Nei ji, nei jos draugai niekada dėl valdžios nekovojo, bet visada prieš valdžią – kokia ji bebūtų – nes valdžia buvo ir bus žmogaus pavergimo ir paniekinimo įrankis.

Tai ir su Lietuvos valdžia negalėjo sutikti, kuri stengėsi įvesti Lietuvoje seną valstybinės priespaudos tvarką, pridengiančią visokią neteisybę ir trukdančią krašto pažangą. O Anė su draugais norėjo, kad Lietuvoje būtų teisingiausia tvarka ir visiems būtų gera ir laisva gyventi.

Pradėjo burtis senieji draugai ir iš naujo galvoti apie revoliuciją, bet šį kartą jau Lietuvoje. Tarp tų pasiryžėlių viena pirmųjų buvo Anė, tokia pat atsidavusi jaunystėje surastai tiesai, tik dabar gyvenimo patyrusi, užsigrūdinusi. Bet tarp draugų, pralaimėjusių ir išsklaidytų, nebuvo sutarimo. Amžini ginčai, o reikalai nė iš vietos. Anei visa tai skaudžiai tenka pergyventi, bet ji nepraranda vilties. Laiko neleidžia veltui, visada užimta darbu.

Ligoninėje darbo per akis. Bet visur ir visada Anei darbas sekasi, nes ji jo nevengia. Atsirado naujas sumanymas. Tarp gydytojų ne vienas, kuris savo pastangomis pasiekė mokslo. Tarp jų ir viena draugė iš Petrapilio. Ryžtasi ir Anė pasidaryti gydytoja. Bet reikia pirma baigti gimnaziją. Tai mokosi ir dirba, visa kita į šalį atmetusi.

Kitos seserys pasirenka paprastesnį kelią, jos stengiasi pasidaryti gydytojienėmis, o ne gydytojomis. Bet Anei visa tai svetima ir net bjauru. Ji net suprasti negali, kaip galima pasidaryti kito gyvenimo priedėliu. Ji savarankiška ir nori būti visai nepriklausoma. Todėl jos visiškai netraukia pasidaryti kieno nors žmona. Net meilės jausmai, tokie įprasti jos amžiuje, jai visai svetimi. Viską nustelbia draugystės ir pareigos jausmas. Todėl ji vėl įsitraukia į senųjų draugų atgijusį sąjūdį, nors jai daug kas ten nepatinka ir ji jau spėjo surasti kitų savo gyvenimo tikslų. Bet pakilusios politikos aistros vėl įtraukia Anę į savo sūkurį. Tenka išsižadėti svajonės būti gydytoja ir visą laisvą laiką atiduoti iš naujo besirikiuojančiam revoliuciniam judėjimui. Taip pamaži iš pasiryžėlės Anės pasidaro rimta, atsidavusi bendram reikalui draugė Ona su balta bliuzele, kaklaryšiu ir plačia skrybėle.

* Čia ir toliau kalbama apie Lietuvos socialistų revoliucionierių sąjungą. Jos veikla susijusi su kaimo jaunimo „Draugo“ organizacija: leido laikraščius „Draugas jauniems“ 1927–1929m. Karaliaučiuje – leidinį „Revoliucionierius“. Sąjungos ideologas – Vladas Karosa.

Rudenį 1924 m. užplūsta Kauną jaunimo antplūdis iš visos Lietuvos į naujai įsteigtą universitetą. Tarp jų nemaža nenuoramų, spėjusių nusivilti Lietuvos valstybingumu, naujų tiesų ieškotojų, gyvenimo reformuotojų, revoliucionierių, fantastų ir poetų. Su jais kartu ir aš atvykau į Kauną, spėjęs pagarsėti jau Marijampolėje kaip nenuorama ir poetas. Todėl iš karto patekau į patį sambrūzdžio sūkurį.

Prasidėjo visokios sueigos, susibūrimai, susirinkimai. Vyresnioji karta stengėsi patraukti į savo pusę jaunesniąją kartą. Bet ir mes buvome pakaustyti. Ne su bet kuo leisdavomės į kalbas. Mums atrodė, kad mes patys daug geriau išmanom ir žinom, negu kiti, nors ir vyresni už mus.

Taip pas mane atsirado nelaukta viešnia – draugė Ona, kuriai buvo pavesta „palaikyti kontaktą“ su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, turinčiu kasdien dešimt naujų projektų, kurių nė vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusių, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio ir nenueitų savais keliais.

Bet išėjo kiek kitaip. Draugė Ona greit pametė „kontaktą“ su vyresniąja karta ir visa įsitraukė į mūsų, jaunųjų, gyvenimą, pavirsdama vėl Ane. Drauge su mumis nuolatos posėdžiavo, amžinai sprendėm tuos pačius ir vis naujus klausimus, organizavom jaunimo sąjungą, –čia laimėdami, čia pralaimėdami, sukdamiesi užburtame rate posėdžių, susirinkimų, mitingų, laikraščių bei atsišaukimų rašymu ir leidimu, kova ir rungtynėmis su kitomis partijomis ir grupėmis.

Taip praėjo ruduo, ir žiemą jau mes pasijutome tikra organizacija su kuopelių tinklu visoje Lietuvoje. Atsirado begalės visokių organizacinių reikalų, o čia dar mes įsitraukėme į organizavimą liaudies universiteto kursų po visą Kauną. Visi buvome užimti dešimtimis įvairių darbų, tai per dienas ir pralakstydavome su visa savo veikla. Vakarais dažnai susimesdavome pas draugę Oną į jos vienuolišką kambarėlį už rentgeno kabineto pavakaroti, – gerti arbatos ir tęsti neužbaigiamų ginčų bei projektuoti neįgyvendinamų projektų. Tuose nuolatiniuose pobūviuose ir aš buvau dažnas svečias. Draugė Ona priprato visais mumis rūpintis kaip vyresnioji sesuo. Susigyvenome mes kaip viena šeima. Ir net juokėmės – kokia mes čia sąjunga, kada visi aplink įsimylėję. Tai buvo iš tikrųjų svaiginanti jaunystė su jos gražiausiu polėkiu – draugyste, o mes vaizdavomės esą dievai žino kokiais revoliucionieriais, pasiryžusiais pertvarkyti visą pasaulį.

Pavasarį mes gyvenome studentiška komuna Žaliakalnio pašlaitėje, už Meno mokyklos, Trumpojoje gatvėj. Pro langus buvo matyti Nemuno ir Neries santaka. Be to gražaus vaizdo, nieko gero nebuvo mūsų komunoje. Jei ne Onos nuolatinis rūpestis, vargu ar ilgai mes ten būtume išgyvenę. Beveik kasdien, pavakariais po darbo ji užeidavo pas mus pasižiūrėti ir aptvarkyti. O tvarkyti visada būdavo ką laisvų individualistų komunoje. Ir mes pripratome prie Onos kaip prie savo komunos nario. Ir mes iš karto smagiau pasijusdavome, kai išgirsdavome per kiemą atskubant jos tvirtus žingsnius ir linksmą balsą. Su jos atvykimu lyg šviesiau pasidarydavo, ir neramu, jei kartais ji neateidavo. Tarsi pavasarį atnešdavo ji į mūsų niūrias palėpes. Bet ir jos žingsniuose, ir balse, ir juoke, ir žvilgsnyje susimaišė prisirišimas, draugystė ir meilė. Kartais ir neaiškus nerimas šmėkšteldavo, kurį tuojau nustelbdavo iš pat širdies gelmių kilusi džiaugsmo banga. Tokia stipri ir gaivališka, kad visą pasaulį apkabintum ir susuktum iš laimės:

Bet drąsuolė Ona pati pirmoji nusigando savo širdies balso. Pati sau bijojo prisipažinti, kad ją traukia tas jaunas nenuorama poetas, kuris amžinai blaškosi, be to, dar pagirioja savo nelaiminga meile. Tarsi savo nerimu jis būtų ir ją, tokią ramią ir tvirtą, nepagydomai užkrėtęs ir ji nežinotų ką daryti.

Bet kai jis, išspausdinęs laikrašty prieš žvalgybos kankinimus suimtųjų, buvo pats suimtas ir uždarytas į kalėjimą, – Ona pajuto, kad jis pats brangiausias žmogus jai pasaulyje.

Tai buvo mano pirmasis areštas*, kuris truko keletą dienų ir, kai išėjau iš niūraus ir dvokiančio Kauno kalėjimo, mane sutiko Ona, šviesesnė už žydintį pavasarį. Tiek daug meilės ir džiaugsmo buvo jos žvilgsnyje ir kiekviename judesyje, kad ji nepajėgė ir nenorėjo to paslėpti.

* K. Boruta 1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės pirmosios šūkius.

Bet vis dėlto mes neilgai trukus išsiskyrėme. Kaltas buvo mano blaškymasis. Ona skaudžiai nusivylė – ne manim, ne savim ir ne siaučiančia audra, bet meilės amžinybe ir pastovumu.

Prieš tai buvo riaušės universitete dėl mūsų sukelto protesto prieš mirties bausmę*. Už tai mus nubaudė po mėnesį kalėjimo ir pašalino iš universiteto. Aš visa tai labai nervingai pergyvenau. Išėjęs iš kalėjimo, rengiausi važiuoti į užsienį, bet ilgai negavau leidimo.

Basčiausi po Kauną be vietos ir pastogės. Nuovargis ir nervinis įtempimas vis didėjo. Ona rūpinosi manimi kaip tik įmanydama, bet mažai ką galėjo padėti. Brendo manyje didelis vidinis konfliktas, kurį tik aš pats vienas galėjau išspręsti. Nusibodo man draugai su visa ta veikla, lyg kokiu beprasmišku žaidimu, ir su Ona pasidariau atšiauresnis. Norėjau kuo greičiausiai pabėgti nuo savęs ir nuo esamo gyvenimo, kuo toliausiai išvažiuoti. Kur – nesvarbu, svarbu, kad tik būtų toli. O čia kaip tyčia policija trukdė ir gaišino su leidimu.

Pradėjau blaškytis ir nerimauti, niekur sau vietos nerasdamas. Ona kankinosi, manydama, kad čia ji kalta. Ir po vieno nesusipratimo ji ramiai ir rimtai tarė:

– Reikia mudviem skirtis. Draugystė iš arti, meilė iš toli yra graži, o mudviem kažkas susipainiojo, ir negalime išsinarplioti.

Tai buvo ir man aišku. Tik atsiskyręs pajutau kažką be galo brangų praradęs, ir dar neramiau pasidarė. O nervinė įtampa vis didėjo, kol staigus sukrėtimas įvyko.

Vieną vakarą pas draugus gėriau arbatą. Buvo nemaža svečių, visi buvo linksmi, tik aš kažkodėl labai nesmagiai jaučiausi ir tylėjau. Iš pradžių niekas net nepastebėjo, kai aš prie stalo netekau sąmonės ar užmigau. Nustebę pažadina ir patikrina temperatūrą – 40° C su viršum.

Paguldė išvažiavusio draugo kambary. Visą naktį kliedėjau. Draugės rengėsi paryčiu pašaukti Oną. Bet aš dar prieš rytą kliedėdamas be sąmonės pakilau iš lovos, ištrankiau visą kambarį, prikūliau gerą draugą (sakė, kad per pagalvę, bet kažin kaip ten buvo) ir vienmarškinis, basas išsiveržiau į gatvę ir nuėjau į policiją reikalauti leidimo išvažiuoti į užsienį.

– Į kokį užsienį? – nustebo budintis policininkas. – Juk Tamsta visas kruvinas.

Aš pažiūrėjau į save – iš tikrųjų kruvinas. Kas gi čia atsitiko? – pagalvojau. – Plėšikai užpuolė, – pats sau ir policininkui atsakiau.

Visa nuovada išbėgo gaudyti plėšikų, bet pakeliui sutiko mano bičiulius, baisiai persigandusius ir nešančius man drabužius. Lauke buvo 20° su viršum šalčio.

Iššaukė greitąją pagalbą ir nuvežė į ligoninę. Ten sutikau Oną. Atėjo į priimamąjį mirtinai išblyškusi.

Daktaras ir Ona pamanė, kad su manim tikrai kažkas bloga ir ta pačia greitąja pagalba nugabeno į psichiatrinę.

Ten aš greitai atgavau sąmonę, bet iš ligoninės keletą dienų neišleido, laukė, kad aš turiu mažiausia apsirgti plaučių uždegimu, bet nesusirgau nė sloga.

Ona lankė mane ligoninėje. Buvo rūpestinga ir jautri. Nė vienu žodžiu neužsiminė apie mudviejų tariamą išsiskyrimą, bet abudu jautėme kažkokį atsiradusį tarp mūsų tarpą – plyšį.

Išėjęs iš ligoninės, tuojau išvažiavau į Vieną**. Draugai, susirinkę stoty palydėti, žiūrėdami į mane juokavo:

Ona rūpestingai parengė mane į kelionę. Išvažiuojant padovanojo savo plačiabrylę skrybėlę: „Kad galvos neprarastum“, – pajuokavo.

Buvau baisiai pavargęs ir išsiblaškęs. Ir pirmi įspūdžiai užsienyje lyg pro miglas. Bet aš ne užsienio, o savęs ieškoti išvažiavau. Paskui pabudo ilgesys, ir rašėme ilgiausius laiškus. Per tuos laiškus su Ona išsiaiškinome ir susitaikėme. Tie laiškai, deja, per vėlesnį mūsų bastymąsi kažkur žuvo. Bet iš tolo vienumoje subrendo mūsų draugystė ir meilė, kurią paskui gyvenimas ne kartą žiauriai bandė, bet neįstengė sulaužyti.

* K. Boruta su kitais studentais aušrininkais dėl protesto prieš mirties bausmę suimtas 192S m. lapkričio pradžioje, lapkričio 12 d. pašalintas iš universiteto iki 1926 m. rugsėjo 1 d.

** 1926 m, vasario 6 d. K, Boruta išvyko i Vieną. Tų pačių metų rudens semestre įstojo į Vienos universiteto filosofijos fakultetą, kuriame su pertraukomis iki 1930 metų išklausė 8 semestrų kursą.

Rudenį išleido mane Ona, kaip savo vyrą, atgal į Viena tęsti studijų. Išleistuvės buvo jos kambarėlyje ligoninėje. Susirinko artimieji draugai, bičiuliai. Gėrėm arbatą ir net vyną (tada mes visi buvom griežti blaivininkai), triukšmavom ir dainavom ligi pusiaunakčių. Niekam nesakėm, bet visi žinojo, kad tai ne tik išleistuvės, bet ir mudviejų su Ona vestuvės.

To meto mūsų supratimu vestuvės ir išleistuvės visiškai derinosi. Mes visai nemanėme, kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai mums atrodė miesčioniška ir neįdomu. Ona pasiliko toliau gyventi ir dirbti ligoninėje, o aš išvažiavau į Vieną studijuoti. Šį kartą buvau ramesnis ir tikresnis. Visa ta veikla buvo galutinai įgrisusi, ir džiaugiausi, galėdamas ja atsikratyti. Rengiausi rimčiau atsidėti studijoms ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Jaunystės svaiguliu, nors ir su gražiais polėkiais, ilgai nepagyvensi. O be to, dar aš jaučiausi vyras, su kurio gyvenimu surištas mylimos moters likimas.

Bet nespėjau įsitraukti nei į studijas, nei apsitvarkyti, kai staigi žinia – Lietuvoje perversmas. Tai buvo 1926 m. gruodžio 17 d. Mane visą sukrėtė. Labiausiai kankino – nežinia. Aš čia vienas, saugus, o kas su draugais? – Kas su Ona? Ryžausi tuojau pat grįžti atgal į Lietuvą ir kovoti, jei reiks, net ir su ginklu. Laukiu žinių. Pagaliau gaunu iš Onos laišką. Neramų, nervingą, beviltišką. Viskas baigta. Draugai – vieni areštuoti, kiti – išsklaidyti. Kas pasislėpęs, kas į užsienį pabėgęs. Nėra kas daryti, reikia laukti. Tik baisiai nyku ir neramu.

Paskui per Oną gaunu geriausio savo draugo V. Karosos* atsisveikinimo raštelį. Jis labai trumpas ir santūrus. Laukia sušaudymo. Suėmė jį ligoninėje, reumatizmo paraližuotą. Pergabeno į kalėjimą. Apstatė šnipais – sekliais. Atėję karininkai pareiškė: „Nieko, mes Tamstą greitai sušaudysime“.

Tai mane tiesiog pritrenkė. Viską metęs į šalį, pradėjau veikti. Kasdien rašiau desėtkus pareiškimų, laiškų į visas šalis, keldamas protestą prieš terorą. Susirišau su tarptautinėmis revoliucinėmis grupėmis ir visas pasinėriau į veiklą. Mažas studentiškas kambarėlis pavirto tikru biuru. Kasdien gaudavau ir išsiųsdavau korespondencijos pundus. Net per paskaitas rašydavau politinius pareiškimus. Po viso to pasipylė iš įvairių kraštų šimtai protestų į Lietuvą. Pirmasis įkarštis praėjo, teroras atlyžo. V. Karosą pasivaržė pribaigti, paleido iš kalėjimo ir ištrėmė.

Visas mano informacijos šaltinis apie Lietuvą buvo Onos laiškai. Tarp eilučių, „paukščių kalba“ išskaitydavau, kas darosi Lietuvoje ir ką aš turiu daryti. Bet to buvo maža mano išsiplėtusiai akcijai. Nutariau parsitraukti pas save visą „informacijų šaltinį“, – kviečiau Oną atvykti į Vieną. Norėjau geriau susiorientuoti, kas darosi krašte, be to, buvau neramus dėl jos likimo. Anksčiau ar vėliau galėjo susekti mūsų susirašinėjimą, ir Onai grėsė didelis pavojus. Reikėjo padaryti pertrauką. Kas toliau bus – negalvojau, o be to, ir nesvarbu atrodė. Svarbu – atitraukti pavojų nuo Onos galvos ir pasimatyti. Aš pats nesirengiau grįžti į Lietuvą, be to, ir negalėjau. Liko tik Onai atvažiuoti. Ji rašė, kad sutinkanti, bet vis delsė. O aš pradėjau nerimauti.

*Vladas Karosą (1896. IX.2O Remeikiuose, Alytaus apskr. – 1933. V. 5 Kaune) – visuomenės veikėjas. 1918–19 m. Dzūkijoje organizavo eserų darbo įmonių tarybas, prisidėjo prie Kauno įgulos kareivių sukilimo, dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungų, studentų socialistų draugijos veikloje, buvo vienas iš moksleivių aušrininkų, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų partijos ideologų. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Kovos kelyje“ ir kitur. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo V. Karosą buvo suimtas. K. Boruta prieš perversmą ir draugų areštų skelbia protestus Vakarų Europos spaudoje.

Atvažiavome į Kauną saulėtą pavakarę. Apsistojome Laisvės alėjoje, palėpėje, pas pažįstamą siuvėją – babūnę – kaip vadinom mirusio draugo motiną, persiėmusią sūnaus idėjomis. Buvo pats vidurvasaris. Tvankumas neapsakomas. Draugų nė vieno. Stengiamės surasti ir aptvarkyti pavestus reikalus. Bet tai ne taip lengva. Vietoje daug kas kitaip atrodo negu iš užsienio. Kyla ginčai. Draugai nenori sutikti su užsienio sprendimais. Tada mudu su Ona ryžtamės savo padaryti.

Pirmiausia nugabename slaptą spaustuvę pas darbininkus. Vilijampolėje ant kalno užkasame lig laiko smėlyje. Apsižiūrime vietoje ir persikeliame ant aukšto į šieną. Tai tikra palaima buvo po šiaudiniu stogu po Kauno palėpės tvankumo. Pailsime po kelionės ir pirmų nepasisekimų. Bet nenusimename. Tikimės savo padaryti.

Po kurto laiko aš išvažiuoju į tėviškę. Važiuoti su Ona nesiryžtu, ir Ona nenori. Kažin kaip tėvai priims. Kol kas atidedame išsiaiškinimą su tėvais, kaip nesvarbų dalyką. Ona pasilieka viena Kaune. Žadu netrukus sugrįžti. Bet savaitę kitą užtrunku. Kaimas kuo ramiausiai gyvena. Niekam nerūpi jokia valdžia ir joki perversmai. Iš karto pamatau, kad kaimas mums ne sąjungininkas. Užtat miestai ir miesteliai knibždėte knibžda perversmininkais. Kas 1 ir 15 kiekvieno mėnesio vis skelbiami perversmai. O iš tikrųjų plepalai ir muilo burbulai.

Po kurio laiko, apsidairęs, grįžtu į Kauną. Kur Ona – nežinau, bet tikiuosi surasti. Sutinku vieną draugę A, ji manęs ir paklausia:

Mane visą nukrečia šiurpas. Neklausiu, kas ir kaip, – tik sužinojęs, kur ji, tekinas nubėgu, užmiršęs visus perversmus ir suokalbius.

Neramiai skambinu prie durų. Niekas neatsiliepia. Dar skambinu. Po kurio laiko išgirstu Onos balsą:

Atidaro duris. Vienmarškinė, tik pakilusi iš lovos. Vos laikosi ant kojų. Stvėręs į glėbį, nunešu į lovą. Prieš porą savaičių palikau sveiką ir stiprią, o atradau mirtinai išblyškusią.

Likusi viena Kaune, apsistojusi išvažiavusių vasaroti draugų bute ir apsirgusi. Buvusi vienui viena. Kartą atsikėlusi atsigerti ir nugriuvusi be sąmonės. Kiek ilgai išgulėjusi – nežinanti. Karščiavusi, kliedėjusi. Taip ją atrado po kurio laiko viena draugė. Tada ir suteikė pirmą pagalbą. Tokios buvo jaunavedžių kelionės pasekmės.

Mane šaltas prakaitas išpylė beklausant. Tikrai blogas iš manęs vyras. Sąžinės graužiamas kažin ką būčiau primanęs padaryti. Bet nieko kito neliko daryti, tiktai slaugyti ir laukti, kol pasveiks. Ona greitai atsigavo ir po savaitės buvo kaip nesirgusi.

Bet tas atsitikimas mane privertė kiek susirūpinti ir mūsų gyvenimu. Kol kas bus, išvažiavau į Telšius mokytojauti. Kiek pinigų užsidirbti ir kitiem žygiam pasiruošti. Ona tuo tarpu liko Kaune ir ieškojo darbo. Bet išėjo visai kitaip, negu mes tikėjomės.

Vėl drauge apsigyvename Vienos studentiškam kambarėly. Bet dabar jau žinojome – ne laikinai, ne atostogų, bet tol,kol pajėgsime išsiveržti į gyvenimą.

Aš pradėjau stropiau lankyti universitetą. Ona įstojo į anglų kalbos kursus ir dar kažką veikė profsąjungose. Norėjom susirišti su gyvenimu, kad nesijaustame emigrantais. Todėl dažnai vakarais lankydavome susirinkimus, nors jie ir buvo mums nuobodūs.

Buvo kaip tik labai šalta žiema. Visa Viena šalo. Ir mudu gyvenome nekūrenamam kambary. Iš ryto sunku būdavo keltis. Tai lovoje drauge ilgai skaitydavom, kol Ona, nugalėjusi šalčio baimę, šokdavo vienmarškinė į apšerkšnojusį kambarį, skubiai apsitvarkydavo ir čia pat ant spiritinės lempelės užkaisdavo arbatą. Kiek apšilę, išeidavome kiekvienas savais keliais – aš į universitetą, ji į kursus ar dar kur nors. Kartais eidavome drauge į universiteto biblioteką, jai labai patikdavo ir kartais svajodavo, kaip gera būtų, jeigu ji galėtų čia dirbti. Ta svajonė vėliau išsipildė Kauno universiteto bibliotekoje.

Vakarais vėl grįždavome į šaltą kambarį, drauge ant spiritinės lempelės virdavome pietus bei vakarienę. Paskui skubiai lįsdavome po duknomis ir vėl skaitydavome. Tą žiemą mes daug perskaitėme vokiečių literatūros.

Nejučiomis atėjo pavasaris. Vėl klaidžiojome po nuostabius Vienos parkus, nuklysdavome į Praterį su atgijusiomis visomis jo pramogomis. Pasiekdavome Wienerwaldą ir aplinkinius kalnus. Abu pagavo pavasario ilgesys ir nerimas. O čia atėjo iš Lietuvos liūdnos žinios. Po nepavykusio atentato vienas draugas buvo sušaudytas, kiti sukišti į kalėjimus. Pasijutome lyg nusikaltėliai, kad atitolome nuo draugų būrio ir nieko negalim jiems padėti. Sąžinė graužė, kad reikia kažką daryti, bet čia pat jautėme savo bejėgiškumą. Neramiai sekėme kiekvieną gandą iš Lietuvos, pasiryžę kiekvienu momentu grįžti ir pulti be atodairos į patį kovos sūkurį. Bet tos kovos kaip tik ir nebuvo. Teko žiūrėti iš tolo ir kankintis.

Prieš vasarą atvyko daug svečių iš Lietuvos. Buvo atvažiavęs B. Sruoga su studentų ekskursija, davęs valdžiai žodį, kad su manim nesusitiks, užtat iš anksto pranešė, kad aš juos sutikčiau. Taip ir įvyko. Bet su Sruoga, nors ir nemažai praklaidžiojom po Vieną dviese, taip ir neprakalbome apie Lietuvą. Lengviau suradau kalbą su jo studentais (A. Venclova ir B. Raila). Su jais nutarėme pradėti literatūros akciją ir suburti visas progresyvias jėgas. Tai vėliau įvyko „Trečio fronto“ pradžioje.

Buvo atvykusi ir S. Nėris. Ona su ja arčiau susigyveno. Bet man iš pradžių nepatiko ta besimaivanti, nedrąsi ir sentimentali panytė. Paskui aš įžiūrėjau joje ir kitų bruožų.

Svečiai išvyko į kalnus, o mudu palikome dviese su Lietuvos ilgesiu. Daug ką būtume davę, kad būtume galėję grįžti tada į Lietuvą. Bet šį kartą nedrįsome lįsti vilkui į nasrus. Tai ir rašiau iš ilgesio eilėraščius apie Suvalkijos obelį.

Sugrįžome į Kauną kaip iš kito pasaulio. Smagūs, linksmi, išsimaudę, pailsėję. Nežinodami pasisėmėme keliems metams jėgos pernešti žiaurias klaikumas.

Sugrįžę apsistojome vienoje palėpėje, bet greitai pajutome, kad mums trūksta oro. Persikėlėme į mažą butelį Šviesos g. su beržais palangėje. Gyvenome tik dviese su Ona. Bet visą laiką netrūkdavo pas mus svečių. Ir draugų, ir praeivių.

Susigyveno naujas rašytojų būrelis, steigėme leidyklą, leidome laikraštį ir rengiamės išplėsti didelį kultūros veiklos barą. Bet kerštinga praeitis nesnaudė ir tykojo mūsų.

To mes ir laukėme. Prieš porą dienų buvome gavę pranešimą iš Karaliaučiaus, kad ten paėmę valdžią hitlerininkai suėmė draugus ir korespondenciją. Nemanėme, kad policija taip greitai susiuostytų. Dar tas laiškas su pranešimu gulėjo ant stalo. Praeidamas nejučiomis nubloškiau į šalį.

Išvertė mano biblioteką, rankraščius, išgriozdė visą butą, bet nieko nerado. Po poros valandų išsinešdino net neatsiprašę. Likome mudu su Ona suverstam bute ir žiūrime viens į kitą.

Paryčiui sužinome, kad ir pas kitus draugus būta kratų ir kad kai kurie draugai areštuoti. Suprantame, kad kažkas tikrai negero atsitikę. Provokacija ar eilinis siautėjimas? Nesitikėjom, kad iš užsienio gresia toks pavojus. Manėme, pašėls ir nurims. Bet apsirikome.

Po savaitės pavakare atvažiuoja automobilis ir sustoja prie mūsų durų. Manau, kad šiaip kas iš pažįstamų ar draugų. Einu atidaryti durų. Bet čia buvo tie patys naktiniai.

Įeiname į butą. Pasitinka Ona. Žiūri į mane, į juos, be žodžių viską supranta ir išbąla.

Pašniukštinėja kiek po butą, pasidairo, neva Onos atsiprašinėdami, bet tyčiodamiesi, ir kviečia mane drauge su jais važiuoti. Aš pasižiūriu pro langą. Beržai vos vos pradeda sprogti, tai buvo kovo 28 diena*.

– Nenusimink, – sakau. – Ne tokių dalykų pergyvenome, pergyvensime ir šituos mažmožius. Būk sveika! – atsisveikinu ir išeinu.

Nežinojom, kad prasideda pačios sunkiausios mūsų gyvenimo dienos, kurios užtrunka ištisais metais.

* 1933m. kovo 28d. suimtas K. Boruta, birželio pradžioje – Ona Kazanskaitė–Borutienė.

Po mažo apklausinio saugume, iš kurio nieko negalima suprasti, nugabena mane į KSDK* ir uždaro tvankioje kameroje. Praeina mėnesis, kitas, nei tardymo, nei sprendimo. Nerimauju ir rašau protestus, bet irgi jokio atsakymo.

Iš Onos gaunu kas trečia diena mažus siuntinėlius, iš kurių suprantu, kad ji dar laisva. Spėju, kad čia gali būti sunkus ir rimtas dalykas, bet negaliu susisiekti nei su draugais, nei su Ona. Tie siuntinėliai vienintelis ryšys su laisve, bet iš jų – nesusitarus – nieko nesužinosi.

Pagaliau, po poros mėnesių, ateina saugumo valdininkai ir atsineša visokios medžiagos iš mūsų užsienio gyvenimo visą pundą.

– Matai, Tamsta, – rodo man – kiek medžiagos prieš Tamstą turim, o Tamsta keli triukšmą, kad be pagrindo suėmę.

Bet ta paslaptis buvo man aiški, o vėliau ir visai paaiškėjo. Per konsulą už 10000 litų pirko saugumas iš Karaliaučiaus policijos mūsų seną 1926–1930 metų susirašinėjimą**, kuris per vieno draugo kruopštumą buvo renkamas ir per jo vėplumą nesaugiai laikomas, kol pagaliau pateko ten, kur nereikia.

Tai buvo netikėtas ir baisus smūgis. Visa mūsų jaunystės veikla atsidūrė priešų rankose ir dabar su viskuo baigta. Jokios pastangos neatitaisys tokio smūgio. Todėl visai nekreipiu dėmesio į tardymą, o gyvenu tuo sunkiu įspūdžiu. Bet tai buvo dar ne viskas.

Po poros dienų sužinau iš laikraščių, kad po kratų ir suėmimų mirė mūsų ligonis V. Karosą, kurio pastangomis buvo sukurta sąjunga. Nutrūko ir siuntinėliai. Suprantu, kad ir su Ona kažkas atsitiko. Iš raštininkų sužinau, kad ir ją atvarė į kalėjimą. Nenoriu tikėti. Bet kartą pats pamatau, kaip ją varo per kalėjimo kiemą, o paskui susitinku tardytojo kameroje. Baisiai sunykusi ir išvargusi. Nors stipri buvo, sunkūs pergyvenimai greitai ją pribaigdavo. Iš jos sužinau keletą smulkmenų, be to, pasisako, kad esanti nėščia ir laukianti. Mane net siaubas sukausto. Negana to, kad niekais nuėjo visa jaunystė, teks dar už praeitį su visa šeima kalėjime įsikurti. Tamsu akyse pasidaro. Bet susigriebiu.

– Kas bus, tas bus, – sakau – gimdyk! Pražuvo senas gyvenimas, mus išgelbėti gali tik naujas gyvenimas.

Žinau, kad mano Ona ištesės, – dabar jau ne tik draugas, bet žmona, – bet, Dieve mano, kokie laukia jos išgyvenimai? Ar užteks jai jėgų?

Darau visas pastangas, kad išleistų Oną už užstatą. Nesutinka. Susikivirčiju su tardytoju. Po ilgų ginčų ir spaudimo iš laisvės pagaliau sutinka išleisti Oną, bet už tokį užstatą (50.000 Lt), kad atrodo visiškai nerealu. Bet atvažiuoja tėvas, užstato savo ūkį ir išima marčią, kurios anksčiau nepažinojo ir nenorėjo pažinti, iš kalėjimo.

Pro kalėjimo langą pamatau Oną išeinančią iš kalėjimo ir pirmą kartą atsidustu iš palengvėjimo. Ji atsigrįžta ir dairosi į kalėjimo langus. Mosuoju jai ranka, bet ji vargu ar mato. Tačiau tai nesvarbu. Svarbu, kad jai nereikia dusti kalėjimo tvankume. Buvo pats vidurvasaris, ir mes kamerose beveik duste dusome. Dabar man net tvankumas sumažėjo, tarytum aš būčiau už du kvėpavęs. Susiimu į rankas ir imuosi darbo. Ruošiu medžiagą tarptautiniam žodynui.

Pasimatyti teko gal tik po mėnesio pro kalėjimo langą. Prieš kalėjimą, kitoje Mickevičiaus gatvės pusėje, pamačiau moterį, važinėjančią ten ir atgal su vaikų vežimėliu.

Pamatė ir ji mane iš gatvės. Sustojo. Išėmė iš vežimėlio suvystytą kūdikį ir pakėlė ant rankų.

Akyse man apraibo. Išbalau visas ir sugniaužiau rankomis apledėjusias geležis.

– Atsitrauk nuo lango! –girdžiu sargybinio nuo bokštelio balsą, palydimą šautuvo grasinimu.

Bet aš ir nemanau pasitraukti. Ona vis dar stovi gatvėje su kūdikiu ant rankų, kaip naujų laikų Sopulingoji Madona.

Iš kalėjimo išeina prižiūrėtojas ir kažką jai sako. Ji paguldo kūdikį į vežimėlį, pamojuoja ranka kalėjimo link ir nuvažiuoja.

Prakeikiau tada visas valdžias pasaulyje su visais jų kalėjimais, teismais ir įstatymais. Visos jos ne žmogaus, bet beširdžio galvijo – budelio padaras.

Ona stengėsi gauti pasimatymą, bet prokuroras, bukaprotis buldogas, neleido. Tada ji atvažiavo prie kalėjimo su vežimėliu.

Byla komplikavosi. Parvežė tą draugą iš Vokietijos, iš kurio paėmė visą tą archyvą. Prasidėjo papildomas tardymas. Be to, administracija kažkieno įsakymu pradeda mus irgi „ruošti“. Ima kabinėtis, hitlerišku pavyzdžiu gimnastikuoti, sukiša į karcerį, požeminį narvą be oro, bet pilną blakių, kurias tyčia čia veisdavo. Prasideda kalėjime maža kova, kuri užima visą laiką ir įtempia nervus.

Ona su dukrele gyvena kažkur Žaliam Kalne šaltoje palėpėje kaip grabas. Naktį vynioja dukrelę visais skarmalais, kad nesušaltų. Dieną, palikusi mergaitės priežiūroje, bėga į darbą, iš darbo – prie kalėjimo. Ir jos visas gyvenimas sukasi apie kalėjimą. Kiekviena smulkmena, baisiai padidinta, patekus iš kalėjimo į laisvę jaudina ir erzina. Du kartus per savaitę lūkuriuoja su siuntinėliais prie kalėjimo vartų. Šąla, vargsta, nervinasi. Tiktai moterys ir gali būti tokios kilniadvasės ir ištvermingos. Ir Ona niekada neužmiršta savo siuntinuko. Stebiuosi, kada ir suspėja. Kalėjime kartais daug lengviau negu laisvėje. Todėl ir rašiau eilėraštyje: „Gyvenimas sunkesnis neg kalėjimas…“

Laukiu, kada visa tai baigsis. Bijausi – pritruksiu kantrybės. Greičiau bent teismas. Bet ir teismas nieko gero nežada. Nebent galima tiktai laukti, kad visa šeima bus uždaryta kalėjime.