Ši įžanga į Aldouso Huxley‘io antiutopiją „Puikus naujas pasaulis“*, pirmą kartą publikuojama lietuvių kalba, pasirodė 15 metų vėliau nei pats romanas. Ji įdomi ir kaip autoriaus atsiliepimas apie savo kūrinį praėjus nemažai laiko, ir kaip naujų filosofinių ir literatūrinių ieškojimų, nulėmusių tolesnę A. Huxley’io kūrybos evoliuciją, paliudijimas. Pokario metais kiek netikėtai rašytojas pasuko lyg ir atgaliniu keliu: nuo satyrinio antiutopinio romano į grynos utopijos atmainą – paskutinį savo kūrinį „Sala“ (1962), nors pats šį žanrą buvo išjuokęs „Puikiame naujame pasaulyje“*. Prisiminkime pastarojo genezę. A. Huxley’s yra pripažinęs (1962 m. skaitytoje lekcijoje), jog šis brandžiausias jo kūrinys atsirado kaip H. G. Wellso utopijos „Žmonės kaip dievai“ parodija: „Žmonės kaip dievai“ sukėlė manyje kone patologinę ciniško antiidealizmo reakciją – tokią stiprią, jog dar nebaigęs skaityti knygos nutariau parašyti pašiepiamą šios pačios optimistiškiausios Wellso utopijos parodiją.“ Ir iš tiesų pirmieji du „Puikaus naujo pasaulio“ skyriai ir istorijos pamoka trečiajame iš pagrindų griauna H. G. Wellso utopiją. Apie ką gi ši utopija? Keletas žemiečių atsitiktinai persikelia į ateities pasaulį, atsiradusį po kelių tūkstančių metų. Vienas jų, Barnsteplas, sužavėtas naujosios visuomenės, vadina ją „Utopija, mano svajonių pasauliu“. Per daugelį pokalbių žemiečiai sužino, kaip atsirado Utopija: po beveik penkių šimtmečių kovų laimėjo mokslas ir švietimas. H. G. Wellso utopistai skraido lėktuvais, bendrauja telepatija ir jau išsprendė gyventojų pertekliaus problemą; jie vaikšto nuogi ir mėgaujasi visiška seksualine laisve techniškai tobuloje, morališkai ir fiziškai sveikoje visuomenėje: eugenika laiduoja, jog „joje visai nedaug bukapročių ir išvis nėra protiškai atsilikusių žmonių“. Barnsteplo nuostabai, jo gentainiai neįstengia suvokti Utopijos pranašumo. Kai jie sumano kelti maištą, jis perspėja utopistus. Tačiau šiai visuomenei nereikia priešininkų. Barnsteplą pirmąjį išsiunčia atgal į jo laiką, ir ši nelaimė jį „karčiai nuvilia“, tačiau „fiziškai ir psichologiškai atgaivina“. „Atostogos“ H. G. Wellso ateityje leidžia jam optimistiškai žvelgti į žmonijos ateitį.
A. Huxley‘io knygoje Džono Laukinio kelionė į Puikų naują pasaulį – visiška Barnsteplo kelionės į neva tobulą visuomenę priešingybė. Vaizduodamas Laukinio nusivylimą ir mirtį, rašytojas pajuokia nuoširdžias Barnsteplo pagyras ir jo sutvirtėjusį tikėjimą šviesia ateitimi. Vietoj pusdievių ir panašių į Apoloną vyrų 632 Fordo eros metų ateitis apsupa Laukinį bukais identiškais dvyniais. Įsivėlęs į konfliktą su jais, Džonas mėgina ne išsaugoti A. Huxley‘io siūlomą ateities versiją, bet sunaikinti ją. Dar labiau antiutopinės A. Huxley‘io romano tendencijos atsiskleidžia diskusijoje tarp primenančio D. H. Lawrence‘o „natūralius“ herojus Laukinio ir H. G. Wellso idėjų reiškėjo Pasaulio valdytojo Mustafos Mondo. Ši diskusija tampa romano kulminacija ir kartu padėtimi be išeities – susidūrimu tarp dviejų netobulų filosofijų, neįstengiančiųnei įveikti viena kitos, nei sutaikyti savo prieštaravimų. Abi filosofijos kelia pasibjaurėjimą – ir primityvus pirmykščio gyvenimo mėgėjų pasaulis, ir Fordo bei H. G. Wellso sukurptas ateities pasaulis. Tai konfliktas tarp dviejų nepagrįstų perspektyvų, kurių nepajėgia išspręsti nė skaitytojas: D. H. Lawrence‘o primityvizmas prieš fordizmą, gyvenimas laukinių draustinyje prieš gyvenimą gigantiškame fabrike. Nesileidžiant čia į smulkesnę šios antiutopijos analizę, reikia pažymėti, kad satyrinis ekstrapoliuotos į ateitį (nors iš tiesų – mūsų dienų) visuomenės paveikslas, literatūrinis autoriaus meistriškumas patvirtina A. Huxley’io reputaciją kaip vieno iš intelektualaus, arba filosofinio, romano kūrėjų, o „Puikus naujas pasaulis“ ne veltui laikomas rašytojo kūrybos viršūne.
Vis dėlto, kaip galima spręsti iš anksčiau spausdinamos šios knygos įžangos, A. Huxley’s užmiršta kandžiai ironišką požiūrį į H. G. Wellsą ir nusprendžia sukurti savąją utopiją. Iš šios įžangos aišku, jog pačia didžiausia savo antiutopijos yda A. Huxley’s laiko tai, kad „Laukiniui siūlomos tik dvi alternatyvos – pamišėliškas gyvenimas utopinėje visuomenėje arba pirmykščio žmogaus gyvenimas indėnų kaime... Tuo metu, kai rašiau šią knygą, mintis, jog žmonės laisva valia gali pasirinkti vieną iš dviejų pamišimo formų, man pasirodė smagi ir visai reali... Šiandien nebejaučiu jokio noro įrodinėti, jog sveikas protas neįmanomas“. Sveiko proto galimybę A. Huxley’s pamėgino ištirti utopijoje – paskutiniame savo romane „Sala“.
Kaipgi rašytojui pasisekė įgyvendinti nusibrėžtą publikuojamoje įžangoje tikslą? Bendruomenėje, gyvenančioje nedidelėje saloje, ekonomika decentralizuota, mokslas ir technika naudojami taip, tarsi jie būtų sukurti žmogui, o ne atvirkščiai. Nėra nei centrinės valdžios, nei kariuomenės. A. Huxley‘io sukurtoje saloje nerasime fanatiškų fundamentalistinių religijų nė visagalių vadovų, čia niekam neleidžiama uždirbti penkiskart daugiau už kitą, o branduolinę šeimą (susidedančią tik iš tėvų ir vaikų) pakeitė išplėstinė šeima ir išlaisvintas seksualumas. Beje, išplėstinę šeimą A. Huxley’s supranta išties plačiai: vaikai čia gali pereidinėti iš vienos šeimos į kitą, jeigu pabosta savi tėvai, ir vėl sugrįžti, kai jų pasiilgsta, ir iš to niekas nedaro tragedijos, vaikai visur pasitinkami su meile ir tolerancija. Gana originalios A. Huxley’io mintys apie „sveiko proto“ visuomenės kūrimą. Visuomenė gali tapti sveika, jeigu bus sveiki sudarantys ją individai. Tačiau grėsmę sveikai visuomenei kelia ne tik „didieji vadai“ – diktatoriai kaip Hitleris ir Stalinas. Juk yra dar „milijonai nedidelio masto tironų ir kankintojų, galybė niekam nežinomų Hitlerių, kaimo Napoleonų, šeimos Kalvinų ir Torkvemadų. Nekalbant jau apie visus šiurkštuolius ir mušeikas, už grotų pakliūvančius dėl savo kvailumo. Taigi kaip pažaboti didžiulę šių žmonių generuojamą galią ir nukreipti ją naudinga kryptimi?“ Tyrinėdamas šią žmonių grupę, A. Huxley’s išskiria du valdžios trokštančiųjų tipus: pirmasis – per ilgai nesuaugantys, laiku nesubręstantys piteriai penai (populiarus anglų vaikų literatūros personažas) – tokiu A. Huxley’s laiko Hitlerį. Tokie „Salos“ visuomenėje identifikuojami dar ankstyvoje vaikystėje ir atitinkamai gydomi. Mat tokiems nepadeda nei pamokslavimai, nei kalėjimas. Tai tiesiog fiziologinis ir psichologinis iškrypimas, ir jis gydomas „trimis rožinėmis tabletėmis prieš valgį“. Šitaip „potencialūs nusikaltėliai, potencialūs tironai ir sadistai, potencialūs mizantropas ir revoliucionieriai paverčiami naudingais piliečiais, kuriuos galima valdyti be bausmių ir be kardo“. Kur kas sunkiau susitvarkyti su antruoju valdžios žmonių tipu – „raumeningaisiais“. Tai, pasak A. Huxley‘io, Stalino tipas. Jie energingi, šaltai apskaičiuojantys, negailestingi. Tačiau „Saloje“ jie nevirsta stalinais, nes „čionykštė socialinė ir politinė santvarka praktiškai neleidžia jiems kiek labiau įsigalėti... „Raumeningieji“ mokomi užuojautos ir jautrumo, mokomi džiaugtis paprastais kasdienės būties dalykais. Jų perteklinė energija taip pat gydoma fiziniu darbu ir netgi... laipiojimu po kalnus.
Šie ir kiti „Saloje“ pateikiami „šviesios ateities“ kūrimo receptai aiškiai rodo A. Huxley‘io utopijos nerealumą, iliuziškumą. Daugelis šio romano aspektų kelia skaitytojui tokį pat stiprų norą rašyti pašiepiamą šio kūrinio parodiją, kokį pajuto A. Huxley’s skaitydamas H. G. Wellso utopiją. Iš tiesų tvirtinimas, jog potencialius nusikaltėlius, tironus ir sadistus galima trimis rožinėmis tabletėmis paversti naudingais piliečiais, sukelia tokią pat „ciniško antiidealizmo“ reakciją. Akivaizdus ir meninis A. Huxley’io kūrybos nuosmukis. Siužetas čia tėra tik begalinių teorinių samprotavimų bei svarstymų (dažnai neapsakomai nuobodžių) karkasas. Šiuo atžvilgiu A. Huxley‘io „Sala“ nedaug kuo skiriasi nuo jo išjuoktos H. G. Wellso utopijos.
Vis dėlto nesinorėtų sutikti su tais A. Huxley‘io kritikais, kurie ieško rašytojo nesėkmės priežasčių jo laikų gyvenime, tuometinėje visuomeninėje santvarkoje. Teigiamos utopijos nesėkmę ir satyrinės antiutopijos sėkmę, taip ryškiai paliudytas A. Huxley‘io kūryboje, tikriausiai nulėmė bendresnės ir meno, ir žmogaus prigimties problemos. Kodėl neigiamų herojų, piktadarių paveikslai beveik visada raiškesni, iškilesni, įspūdingesni negu teigiamų herojų, kurie neretai atrodo anemiški, blyškūs ir ne itin patrauklūs? Kodėl daugybė žmonių trokšta smurto ir žiaurybių vaizdų, užtvindžiusių televizorių ekranus, arba susidomėję laukia akimirkos, kai ką nors pakars ar kam nors nupjaus galvą? Atrodo, jog kur kas įtikimesnį atsakymą į šiuos klausimus davė kitas talentingas XX a. anglų rašytojas Williamas Goldingas, teigęs, jog žmogus sėja blogį dėl savo paties prigimties, o ne dėl kokio išorinio poveikio, jog civilizacija negadina žmonių, atvirkščiai, ji vienintelė sulaiko žmoniją nuo barbarybės ir degradavimo. Vadinasi, visuomenės būklė daugiausia priklauso nuo etinės individo prigimties, bet ne nuo visuomeninės ar politinės santvarkos. Ar ne čia slypi literatūrinės ir filosofinės A. Huxley‘io ir kitų garsių utopijų nesėkmės priežastis?
_______________
* Šį A. Huxley’io romaną 2005 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.