Trečias skyrius

 

       – Na ir puiku, kad visiems taip smagu, – staiga tarė gilus balsas.

       Vilas Farnabis atsisuko ir išvydo jam besišypsantį mažutį, liesą, europietiškais apdarais žmogelį su juodu portfeliu. Turėtų būti bebaigiąs šeštą dešimtį, pamanė Vilas. Po plačia šiaudine kepure stirksojo tankūs žili plaukai, ir kokia keista, kaip snapas, jo nosis! Ir akys – nesuderinamai mėlynos tamsiame veide!

       – Seneli! – išgirdo jis sušunkant Meri Sarodžini.

       Nepažįstamasis pasisuko nuo Vilo į vaiko pusę.

       – Ir kas jus taip prajuokino?

       – Na, – pradėjo Meri Sarodžini ir stabtelėjo surikiuoti minčių. – Matai, jis plaukė laivu, o vakar buvo audra, ir jo laivas sudužo kažkur ten, apačioje. Taigi jam teko kopti uola. Ten buvo gyvačių, ir jis nukrito žemyn. Bet, laimei, ten augo medis, tai jis tik išsigando. Dėl to labai drebėjo, ir aš daviau jam bananų ir liepiau prisiminti tai šimtus kartų. Ir staiga jis suprato, kad nėra dėl ko jaudintis. Turiu galvoje, kad viskas jau praėjo, ir baigta. Ir kai jis pradėjo juoktis, aš taip pat juokiausi. Tada ėmė kvatoti ir mainas.

       – Labai gerai, – pritariamai tarė senelis. – O dabar, – jis vėl atsisuko į Vilą Farnabį, – po pirmosios psichologinės pagalbos pažiūrėkime, kuo galėsim padėti vargšui Broliukui Asilui. Beje, aš daktaras Robertas Makfailas. Kas tu?

       – Jo vardas Vilas, – pasakė Meri Sarodžini, dar nespėjus jaunajam vyrui atsakyti. – Pavardė Far-kažkoks.

       – Farnabis, jei tiksliai. Viljamas Askvitas Farnabis. Mano tėvas, kaip galite spėti, buvo karštas liberalas. Net būdamas įkaušęs. Ypač jei būdavo įkaušęs.

       Ir jis šiurkščiai, pašaipiai nusikvatojo – juoku, keistai nepanašiu į tą džiūgavimą, kai kvatojo iš visų plaučių suvokęs, kad išties nėra dėl ko trysčioti.

       – Ar tu nemėgai savo tėvo? – paklausė susirūpinusi Meri Sarodžini.

       – Ne tiek, kiek būčiau galėjęs, – atsakė Vilas.

       – Jis nori pasakyti, – tarė daktaras Makfailas mergaitei, – kad jis nekentė savo tėvo. Daugelis jų nekenčia, – pridūrė.

       Pritūpęs atsegė savo juodąjį krepšį.

       – Kaip matau, vienas iš mūsų buvusių imperialistų, – tarstelėjo per petį jaunajam vyrui.

       – Gimęs Blumsberyje, – patvirtino Vilas.

       – Iš aukštuomenės, – diagnozavo daktaras, – bet ne kariškių ar grafų padermės.

       – Teisybė. Mano tėvas buvo advokatas ir politikos apžvalgininkas. Tai yra tuo metu, kai nebūdavo per daug užsiėmęs alkoholizmu. Motina, kad ir kaip neįtikėtina, – arkidiakono duktė. Arkidiakono, – pakartojo jis ir vėl nusijuokė, kaip jau buvo juokęsis iš ypatingo tėvo brendžio pomėgio.

       Daktaras Makfailas tik nužvelgė jį ir toliau krapštėsi savo krepšyje.

       – Kai taip juokiesi, – pasakė objektyviu mokslininko tonu, – tavo veidas pasidaro keistai bjaurus.

       Apstulbęs Vilas savo glumulį bandė dangstyti juokais.

       – Jis visad bjaurus.

       – Priešingai, turi bodleriško grožio. Tik kad tamsta leidi garsus kaip hiena. Kodėl skleidi tokius garsus?

       – Aš žurnalistas, – paaiškino Vilas. – Specialusis korespondentas, kuriam moka, kad trankytųsi po pasaulį ir rašytų apie nūdienius baisumus. Kokį dar garsą, jūsų nuomone, galėčiau leisti? Kukū? Tratata? Marks marks? – Jis vėl nusijuokė. – Aš žmogus, kuriam nėra atsakymo „taip“.

       – Puiku, – tarė Makfailas. – Puikumėlis. Bet dabar – prie reikalo. Išsitraukęs iš krepšio žirkles, ėmėsi kirpti sudraskytą, kruviną Vilo kelnių klešnę, dengiančią sužeistą kelį.

       Vilas Farnabis pažvelgė į Makfailą svarstydamas, kiek šiame fantastiškame kalnėne dar yra škoto, o kiek – palo. Dėl mėlynų akių ir atsikišusios nosies abejonių nekilo. Bet ruda oda, smulkios rankos, grakštūs judesiai – visa tai tikrai buvo iš gyvenusiųjų gerokai į pietus nuo Tvido upės.

       – Ar jūs čia gimęs? – paklausė jis.

       Daktaras patvirtindamas linktelėjo.

       – Šivapurame karalienės Viktorijos laidotuvių dieną.

       Jis dar kartą čekštelėjo žirklėmis, ir nukritusi kelnių klešnė atidengė kelį.

       – Bjauroka, – toks buvo daktaro Makfailo nuosprendis. – Bet nemanau, kad kas nors itin rimta.

       Jis grįžtelėjo į anūkę.

       – Būk gera, nubėk į punktą ir paprašyk, kad ateitų Vidžaja su dar kuo nors iš vyrų. Pasakyk, kad ligoninėje pasiimtų neštuvus.

       Meri Sarodžini linktelėjo, netarus nė žodžio pakilo ir nuskriejo per laukymę.

       Vilas žiūrėjo į jos tolstančią figūrėlę, į siūbuojantį sijoną, švelnią torso odą, šviečiančią saulėje rausvu auksu.

       – Turite puikią anūkę, – tarė jis daktarui Makfailui.

       – Meri Sarodžini tėvas, – kiek patylėjęs prabilo daktaras, – buvo mano vyriausias sūnus. Alpinistas. Jis žuvo prieš kelis mėnesius – nelaimingas atsitikimas kalnuose.

       Vilas sumurmėjo užjaučiąs, ir vėl pakibo tyla.

       Daktaras Makfailas atkimšo butelį medicininio spirito ir tamponu nusivalė rankas.

       – Dabar šiek tiek skaudės, – perspėjo jis. – Patarčiau klausytis šio paukščio. – Jis mostelėjo į sausuolio pusę, kur, Meri Sarodžini nubėgus, vėl sugrįžo mainas. – Klausyk jo įdėmiai ir stenkis suvokti. Taip mažiau jausi, kai šiek tiek skaudės.

       Vilas Farnabis įsiklausė. Mainas buvo sugrįžęs prie savo senosios temos.

       – Dėmesio! – ragino artikuliuojantis obojus. – Dėmesio.

       – Dėmesio – kam? – paklausė jis, vildamasis išgauti aiškesnį atsakymą, nei pateikė Meri Sarodžini.

       – Dėmesiui, – atsakė daktaras Makfailas.

       – Dėmesio dėmesiui?

       – Žinoma.

       – Dėmesio! – ironiška intonacija skandavo mainas.

       – Ar čia daug tokių kalbančių paukščių?

       – Saloje turėtų skraidžioti apie tūkstantį. Senasis Radža taip sumanė. Jis vylėsi, kad žmonėms tai būtų naudinga. Gal ir taip, bet vargšų mainų atžvilgiu neteisinga. Laimei, paukščiai nesupranta šitų agituojančių kalbų. Net šventojo Pranciškaus. Tik pamanykite, – dėstė jis toliau, – pamokslauti tobuliems strazdams, dagiliams ir krosnilandoms. Tai bent pasipūtimas! Kodėl negalėjo patylėti ir paklausyti, ko paukščiai jį pamokys? O dabar, – jis pridūrė kitokiu tonu, – jau klausykis mūsų draugužio, tupinčio medyje. Aš išvalysiu žaizdą.

       – Dėmesio!

       – Na va.

       Jaunasis vyras krūptelėjo ir prikando lūpą.

       – Dėmesio. Dėmesio. Dėmesio.

       – Kaip tau ir pavyko užsikarti ta uola? – stebėjosi daktaras Makfailas, siekdamas tvarsčio. – Negaliu įsivaizduoti.

       Vilas pajėgė nusijuokti.

       – Prisimenat „Rukein“4 pradžią? – paklausė jis. – „Likimas lėmė, kad Apvaizda buvo mano pusėje.“

       Iš tolimo laukymės pakraščio atsklido balsai. Vilas pasuko galvą ir išvydo iš medžių tankmės išnyrančią Meri Sarodžini, jos raudonas sijonas siūbavo jai strakaliojant. Už jos žengė plikas iki juosmens didžiulis it bronzinė statula vyras, ant peties užsimetęs lengvų neštuvų bambukines lazdeles ir susuktą brezentą, o įkandin milžino ėjo lieknas tamsiaodis vaikinas baltais šortais.

       – Tai – Vidžaja Bhatačarija, – kai priėjo bronzinė statula, pristatė daktaras Makfailas. – Vidžaja, mano asistentas.

       – Ligoninėje?

       – Tik nelaimingų atsitikimų atvejais, – papurtė galvą daktaras Makfailas. – Aš nebedirbu gydytoju. Mudu su Vidžaja triūsiame Žemės ūkio eksperimentinėje stotyje. O Muruganas Meilendra, – jis mostelėjo tamsiaodžio jaunuolio pusėn, – su mumis laikinai, jis studijuoja dirvos mokslą ir augalų veisimą.

       Vidžaja žengė žingsnį į šalį ir, uždėjęs didžiulę ranką ant savo draugo peties, stumtelėjo jį į priekį. Pažvelgęs į tą dailų, surūgusį veidą, Vilas staiga nustebęs pažino elegantiškai apsirengusį jaunuolį, kurį buvo sutikęs prieš penkias dienas Rendang Lobe, kai baltu pulkininko Dypos mersedesu lakstė po visą salą. Jis išsišiepė, žiojosi kalbėti, paskui susizgribo. Veik nepastebimai, bet neabejodamas vaikinas papurtė galvą. Jo akyse Vilas perskaitė baimingą maldavimą. Vaikino lūpos judėjo be garso. „Prašau, – regis, sakė jis, – prašau...“ Vilas tuoj nutaisė kitokį veidą.

       – Sveiki gyvi, pone Meilendra, – tarė jis atsainiai oficialiai.

       Muruganui tarsi akmuo nuo širdies nuslinko.

       – Sveiki gyvi, – linktelėdamas pasakė jis.

       Vilas apsižvalgė tyrinėdamas, ar kiti ką nors pastebėjo. Meri Sarodžini ir Vidžaja ruošė neštuvus, o daktaras pakavo savo juodąjį krepšį. Mažytę komediją jie suvaidino be žiūrovų. Akivaizdu, kad jaunasis Muruganas turi priežasčių, dėl kurių nenori, jog jo viešnagė Rendang Lobe iškiltų į viešumą. Vyrams už vyriškus žaidimėlius atleidžiama. Kartais ir už moteriškus. Pulkininkas Dypa savo globotiniui buvo meilesnis nei tėvas, o Muruganas garbstė jį karščiau nei sūnus tėvą. Ar tai tik herojaus garbinimas, mokinuko susižavėjimas vyru mūru, kuris įvykdė perversmą, atsikratė opozicijos ir tapo diktatoriumi? Gal juos sieja kitokie jausmai? Gal Muruganas šio juodaūsio Hadriano Antinojas5? Na, jei jį taip traukia pusamžiai kariškiai – gangsteriai, – jo valia. Jei gangsteriui prie širdies dailūs berniukai, – jo. Galbūt kaip tik dėl to, mintijo toliau Vilas, pulkininkas Dypa nepristatė vyruko oficialiai. „Tai Muru, – tarstelėjo atlydėjęs jaunuolį į prezidento kabinetą. – Mano jaunasis bičiulis Muru.“ Ir pakilęs apglėbė jaunuolį per pečius, pavedėjęs prie sofos, atsisėdo šalia. „Ar galėsiu vairuoti mersedesą?“ – paklausė Muruganas. Diktatorius atlaidžiai išsišiepė ir linktelėjo sulaižytais plaukais juodą galvą. Tai buvo dar viena priežastis, skatinanti manyti, jog judviejų keistas ryšys yra daugiau nei vien bičiulystė. Prie pulkininko sportinio automobilio vairo Muruganas virto tikru maniaku. Tik aklai susižavėjęs meilužis galėjo kliautis tokiu vairuotoju, negana to, patikėti jam svečią. Lygioje vietoje tarp Rendang Lobo ir naftos telkinių spidometras porąkart rodė šimtą dešimt, tačiau daug baisesni dalykai laukė kalnų kelyje nuo naftos telkinių į vario kasyklas. Po ratais žiojosi bedugnės, posūkiuose cypė padangos, iš bambukų giraičių priešais mašiną išnirdavo azijiniai buivolai, dešimttoniai sunkvežimiai griaudėjo ne ta kelio puse. „Ir jūs nėmaž nesinervinat?“ – paklausė įsidrąsinęs Vilas. Tačiau gangsterio būta ne tik įsimylėjusio, bet ir labai dievoto: „Jei žmogus žino, kad vykdo Alacho valią, – o aš tai jau žinau, pone Farnabi, – nėra jokios priežasties nervintis. Tokiomis aplinkybėmis nervingumas prilygtų šventvagystei.“ Ir kai Muruganas metėsi į šoną išsilenkdamas dar vieno buivolo, pulkininkas, spragtelėjęs savo auksinę cigarinę, pasiūlė Vilui „Balkan sobranje“.

       – Paruošta, – šūktelėjo Vidžaja.

       Vilas pasuko galvą ir pamatė ant žemės gulinčius neštuvus.

       – Puiku, – pasakė daktaras Makfailas. – Užkelkime jį. Atsargiai, atsargiai...

       Netrukus mažytė procesija jau traukė siauru takeliu tarp medžių. Meri Sarodžini žengė priekyje, jos senelis – gale, tarp jų neštuvus nešė Muruganas ir Vidžaja.

       Iš savo keliaujančios lovos Vilas Farnabis žvelgė pro žalią tamsą tarytum iš verdančios gyvenimu jūros dugno. Aukštai viršum galvos, jau arti paviršiaus, buvo girdėti lapijų šnaresiai, beždžionių cypavimai. O štai per orchidėjų debesį šokinėja tuzinas ragasnapių – tarsi pakrikusios vaizduotės kūriniai.

       – Ar patogiai įsitaisėte? – paklausė Vidžaja, rūpestingai pasilenkęs prie Vilo, kad matytų jo veidą.

       Vilas jam nusišypsojo:

       – Patogiai ir prabangiai.

       – Čia netoli, – padrąsino Vidžaja. – Po kelių minučių būsim vietoje.

       – O kur yra „čia“?

       – Eksperimentinėje stotyje. Tai kaip Rotamstedas6. Ar teko būti Rotamstede Anglijoje?

       Žinoma, Vilas buvo apie jį girdėjęs, bet niekada ten nesilankė.

       – Stotis veikia jau daugiau nei šimtą metų, – toliau pasakojo Vidžaja.

       – Šimtą aštuoniolika, – pasakė Makfailas. – Lozas ir Gilbertas pradėjo dirbti su trąšomis 1843 metais. Vienas jų mokinių buvo atvykęs čia šešto dešimtmečio pradžioje padėti mano seneliui įkurti stotį. Rotamstedą tropikuose – toks buvo sumanymas. Tropikuose – tropikams.

       Žalią niūrulį persmelkė šviesos blyksnis, ir netrukus neštuvai išniro iš miško į patį tropinės saulės spindesį. Vilas pakėlė galvą ir apsidairė. Jie buvo netoli didžiulio amfiteatro aikštelės.Už penkių šimtų pėdų – apačioje – kiek akis užmato plytėjo lyguma, išmarginta taisyklingais laukų lopinėliais, šen bei ten buvo matyti pulkeliais augantys medžiai, krūvon susispietę namai. O iš kitos pusės tūkstančius pėdų aukštyn, iki pat kalnų pusapskritimio, kilo ir kilo šlaitai. Terasa kopė paskui terasą, žalią ar auksinę, nuo pat lygumos iki dantytos viršūnių sienos, ryžių laukai, pakartodami vietovės kontūrą, kilo ir leidosi su kiekvienu šlaito iškilimu ar įdubimu – tarsi pagal kažkieno rūpestingą ir menišką planą. Gamta čia nebuvo vien natūrali, šis peizažas buvo sukurtas redukuojant jo geometrinį pirmapradiškumą, perteiktas – dailininkui tai būtų virtuoziškumo stebuklas – vingiuojančiomis linijomis, grynos, sodrios spalvos potėpiais.

       – Ką tu darei Rendange? – nutraukė ilgą tylą daktaras Robertas.

       – Rinkau medžiagą straipsniui apie naująjį režimą.

       – Niekad nepamanyčiau, kad pulkininkas – tokia įdomi naujiena.

       – Klystate. Jis karinis diktatorius. Tai reiškia, kad pakvipo mirtimi. O net ir tolimas mirties kvapas – jau naujiena, – Vilas nusijuokė. – Todėl man ir liepė užsukti pakeliui iš Kinijos.

       Buvo ir kita priežastis, bet jos jis nusprendė nesakyti. Laikraščiai – tik viena lordo Aldehido interesų sričių. Kitas jo veidas – „Pietryčių Azijos naftos kompanija“, „Imperijos ir užsienio varis, Ltd.“ Oficialiai Vilas atvyko į Rendang Lobą uostinėti mirties jo militarizuotoje aplinkoje, bet turėjo ir kitą užsakymą – iššniukštinėti, ką diktatorius mano apie užsienio kapitalą, kokias mokesčių nuolaidas pasiruošęs taikyti, kokias pateiktų garantijas, jog nevykdys nacionalizacijos. Ir kiek grynojo pelno būtų eksportuojama? Kiek turėtų būti samdoma vietinių technikų ir administracijos darbuotojų? Visa baterija klausimų. Bet pulkininkas Dypa pasirodė itin kalbus ir draugingas.Todėl Vilas ir leidosi į aną kraują stingdantį pasivažinėjimą su Muruganu į vario kasyklas. „Primityvu, mielasis Farnabi, primityvu. Kaip pats matote, skubiai reikia modernios įrangos.“ Kitas susitikimas buvo sutartas – Vilas dabar prisiminė – kaip tik šį rytą. Prieš akis iškilo pulkininkas, sėdintis prie stalo. Policijos vyriausiojo komisaro pranešimas. „Ponas Farnabis paskutinį kartą pastebėtas vienas mažu laiveliu išplaukiantis į Palos sąsiaurį. Po poros valandų kilo smarki audra... laikomas žuvusiu...“ O jis sau gyvas sukinėjasi saloje, kur pakliūti neįmanoma.

       „Jie tau niekuomet neduos vizos, – kalbėjo Džo Aldehidas paskutinio susitikimo metu. – Nebent kaip nors užsimaskavęs įsmuktum iš jūros. Apsisiausk bu³rnusu ar kuo kitu, kaip Arabijos Lorensas.“

       – „Pabandysiu“, – maldydamas juoką pažadėjo Vilas.

       „Bet jei kada nors pavyktų įsigauti į Palą, drožk tiesiai į rūmus. Rani – jų motina karalienė – mano sena bičiulė. Pirmą kartą susitikome prieš šešerius metus Lugane. Ji buvojo pas senuką Fogelį, dirbantį investiciniame banke. Jo draugužė domisi spiritizmu, ir jie surengė man seansą. Mediumas-ruporė – tikras tiesioginis balsas, tik, deja, kalbėjo vokiškai. Na, kai uždegė šviesas, aš su ja įsišnekėjau.

       – Su rupore?

       – Ne ne. Su Rani. Ji – nuostabi moteris. Juk žinai, Dvasios Kryžiaus Žygis.

       – Ar tai ji sugalvojo?

       – Taip, taip. Ir aš jį vertinu geriau negu Moralinį Ginklavimąsi. Kryžiaus žygiu labiau tikima Azijoje. Tą vakarą ilgai apie tai šnekėjomės. Kalba pakrypo apie naftą. Paloje gausu naftos. „Pietryčių Azijos nafta“ jau daug metų mėgina ten įlįsti. Kitos kompanijos – irgi. Nieko nepadarysi. Niekam jokių nuolaidų dėl naftos. Tai jų nesikeičianti politika. Bet Rani jai nepritaria. Ji norėtų, kad nafta kur nors pasaulyje tarnautų geriems tikslams. Pavyzdžiui, finansuotų Dvasios Kryžiaus Žygį. Tai ir sakau, jei tik pakliūsi į Palą, tiesiu taikymu šauk į rūmus. Pasišnekėk su ja. Sužinok iš vidaus apie tuos, kas priima sprendimus. Sužinok, ar esama dėl naftos kitaip nusiteikusios mažumos, ir paklausk, kaip mes galėtume padėti jiems įgyvendinti gerus darbus.

       Jis baigė šneką pažadėdamas, jei Vilo pastangos duotų vaisių, dosnų atlygį. Tokį, kad Vilas galėtų nusipirkti net metus laisvės. „Daugiau jokių straipsnių. Nieko, tik Aukštoji kūryba, Kūryba, KŪRYBA“, – ir Džo Aldehidas nusikvatojo tokiu skatologiniu juoku, lyg šio žodžio pradžioje vietoje „k“ būtų „r“. Šiurpus padaras. Bet Vilas vis tiek rašė šio padaro piktybiniams laikraščiams, o už kyšį buvo pasirengęs kibti į jo juodus darbelius. Ir štai – sunku ir patikėti, jis – Palos žemėje. Likimas lėmė, kad Apvaizda būtų jo pusėje, bet juk padėti nelaimėje ir yra Apvaizdos amplua.

       Į dabartinę realybę Vilą grąžino skardus Meri Sarodžini balsas, kai ši šūktelėjo:

       – Štai ir atėjome!

       Vilas kilstelėjo galvą. Jų mažytė procesija išsuko iš kelio ir žengė pro nišą baltu stiuku puoštoje sienoje. Kairėje ant kylančių terasų rikiavosi eilės žemų pastatų, prisiglaudusių maldyklinių fikusų šešėlyje. Aukštų palmių alėja tiesiai leidosi lotosų tvenkinio link, kitame krante stūksojo didžiulė Budos statula. Pasukę kairėn, jie, apgaubti įvairiausių kvapų, palipo tarp žydinčių medžių iki pirmosios terasos. Už tvoros nė nekrustelėdamas, jei ne neskubriai malantys žandikauliai, stovėjo sniego baltumo zebu, dieviškas savo romiu ir beprasmiu grožiu. Įsimylėjęs Europos pagrobėjas7 liko atokiau, o čia ant žolės papleikė plunksnas Junonos povų porelė8. Meri Sarodžini atsklendė nedidelio sodelio vartus.

       – Mano namelis, – tarė daktaras Makfailas ir atsisuko į Muruganą. – Leiskite, padėsiu išsukti laiptais.

 

 

 

       Versta iš:

       Huxley A. ISLAND. HarperCollins Publishers, Harper Perennial Modern Classics, 2002

 

 

       ________________

 

       1 Anglų poeto, eseisto ir kultūrologo Matthewo Arnoldo (1822-1888) eilėraštis „Draugui“ – apie Homerą. (Čia ir toliau – Vert. past.)

       2 Sena anglų daina – skaičiuotė.

       3 Užuojauta, malonė, švelnumas. Visoms budizmo mokykloms svarbi atjautos kenčiantiems nuostata (skr.).

       4 1872 m. išleistas satyrinis Samuelio Butlerio Viktorijos laikų visuomenę parodijuojantis romanas. Jo pavadinimas angliškai „Erehwon“ – tai atbulai užrašytas žodis nowhere.

       5 Jaunas gražuolis, imperatoriaus Hadriano (II a. po Kr.) numylėtinis, lydėjęs jį kelionėse.

       6 Didžiausia Jungtinėje Karalystėje ir veikiausiai seniausia pasaulyje žemės ūkio tyrimų stotis.

       7 Dzeusas, įsimylėjęs Europą (Europę), pagrobė ją pasivertęs jaučiu.

       8 Karvė ir povas – šventi Herai (romėnų literatūroje tapatinami su Junona), aukojami gyvuliai. Abi deivės garbintos kaip santuokos, gimdyvių globėjos.