Vienas žymiausių XX a. poetų išgarsėjo ne tik į jokią kalbą neišverčiamais garsaraščiais, kuriuos geriau išgirsti, o ne perskaityti, ne tik vaizdaraščiais, kuriuos geriau suprasti akimis, o ne ausimis. Daugelis Ernsto Jandlio eilėraščių parašyti pačia paprasčiausia šnekamąja kalba, be įmantrių simbolių ir daugiaaukščių metaforų. Įvairialypės kūrybos esmę išreiškia jo paties žodžiai: „Visi poetai jau seniai kalba apie tą patį, tačiau tą patį pasakyti galima vis kitaip, vis nauja bei kitokia forma.“
VERTĖJAS
pratarmė
1
medis kupinas meno,
kaip ir viskas, kas tvyro
ore. iš tolybių
gamta nudriekia šešėlį.
rankoje linksmai blėsta
juoda gylybė. dar neišbarstytas
trumpam trumpam ateina
minėtasis laikas.
sniegas ir šerkšnas
jam gana artimi.
įsiklausyk! jį atskleidžia
vyšnios ramybė.
2
užskėstas
šioje akmenų krūvoj
jis žvelgia
švytėdamas
šiaurėn.
ant smakro ir galvos
dangaus šviesuliai
skrieja gelme
iš užkniedytų akių.
kažkas yra
vabalas.
ugnies kamuolys.
trisdešimt tūkstančių
pagimdė
smiltelę.
3
mitresnis, mažesnis: taip
surėdyta ir
dulkėta.
plačios
petingos gatvės
toliau skrajoja aplink
keteras ir laivelius.
iki pat šaknų sudeginti,
nelankstūs lyg liežuvis,
kranksi
skaičiai.
už žaibų pasislėpusi
čionai šliaužia svetimybė.
vilna
primatuota šviežioms
padermėms.
farmakologinis
užjausti
tai atkąsti duonos kartu su tuo,
kuriam alkis išpučia pilvą
tarytum balioną.
valgyti duoną su ašarom
gardu ir maistinga,
nuramina nervus,
pasotina.
(kilnus būk žmogus, paslaugus ir geras.)
tas, kuris neužjaučia,
nėra žmogus.
tas, kuris neverkia,
nėra žmogus.
tas, kuris neturi duonos ir negali atkąsti,
lakios padebesiais.
vaikai ištrauks pirštus iš burnos
ir rodys į viršų, kol balionas
nuskris prieš vėją ir išnyks už išblukusios
vaistinės sienos.
galų gale kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.
(juk viskas gudriai suriktuota.)
paslaugus tampa išpūsto pilvo balionas.
kilniems duonos valgytojams jis ištraukia
kamštį iš buteliuko
su gerais akių lašais:
užuojauta (commiseratio):
3 kartus per d. po 2
išoriškai!
vyrai verkia
nebrendylos neverkia!
tik vyrai apsiverkia,
kai viską aplinkui apžvelgia
ir dar vis mylinčios
jų moterys, kad juos padrąsintų
pareiškia: tai tavo kūrinys!
vyrai apsiverkia
nenusivyliau, tik pagerėjo
velniai žino ką
turėjau pajusti
tuščiu skrandžiu
nuo pirmosios ostijos
kurią pirmai komunijai
atnešė motina
pažadėjusi
kad tikrai pajusiu
kaip į mane įeina jėzus
vėliau paklausė
ar jį pajutau
velniai žino ką
tada jai atsakiau
prieš didelę tylą
ji tvyro lyg rūkas
visur aplinkui
ji skverbias lyg rūkas
į mano vidų
ji kyla lyg rūkas
iš mano lūpų
užrašo melą
kad mirti sveika
triukšmas triukšmas triukšmas
triukšmas triukšmas triukšmas
visur aplinkui
triukšmas triukšmas triukšmas
į mano vidų
triukšmas triukšmas triukšmas
iš mano lūpų
triukšmas triukšmas triukšmas
prieš didelę tylą
krėslas su užrašu
hariui & andželikai
ant mano krėslo
užrašyta JANDLIS
jei kartais nežinau
esu jis ar ne jis
tereikia atsisėsti
ir laukti kol kas nors
prieis ir man pakuždės
to neaprėpsi
to neaprėpsi
to nepakeisi
to neįkainosi
upėtakio plaukų smeigtuko
mėlynų dedeklės pirštinių
raudonos pelės kepurės
septynios trumpos istorijos
gyveno kartą žmogus vardu TOMAS. jam linko
keliai. „ak, kaip tau linksta keliai“, ištarė žmona.
„kurgi ne, atsakė šis, lis kiaurą dieną.“
gyveno kartą žmogus vardu JOKŪBAS. „atleisk,
ištarė jis žmonai, tačiau tu purvina.“ „bet kur?“
paklausė jo žmona.
„neskubėk. neskubėk. neskubėk“, paprašė
žmona vyro vardu CEBORIJUS. „spėju, paaiškino
CEBORIJUS žmonai, kad tu manęs jau nebemyli.“
gyveno kartą žmogus vardu NEPOMUKAS. jo žmona
paklausė: „kiek valandų? kiek valandų?“ „daug, atsakė
NEPOMUKAS, sykių tau kartojau, kad nekištum savo trigrašio.“
gyveno kartą žmogus vardu TADAS. jo žmona
paklausė: „kokios spalvos?“ „pilk, kukliai
ištarė TADAS, man dar alaus.“
„kodėl gi? kodėl gi? kodėl gi? kodėl gi?“ paklausė
žmona turtuolio DŽONATANO. „todėl, atsakė
turtuolis, nesuk tu sau galvos, moterie.“
gyveno kartą žmogus vardu PETRAS. „kiek valandų?
kiek valandų? kiek valandų?“ paklausė jo žmona.
„aš tuoj, liūdnai atsakė PETRAS, jau numirsiu.“