Viršelį ir iliustracijas piešė autorius

TRUMPA PASAULIO ISTORIJA

(pripažinta netinkama pradžios mokykloms)

           Pasauly yra du poliai:
Pietų
ir
Šiaurės,
be to, vienas ekvatorius;
gyventojai — broliai:
vieni artistai, kiti statistai,
ir vienas neetatinis dekoratorius.
Dekoratoriui priklauso
         vasara,
                   ruduo,
                            žiema,
                                     pavasaris;

statistai artistų klauso
ir būna:
           karai,
                   atentatai,
                                kovos,
                                          revoliucijos,
                                                           imperatoriai,
                                                                             diktatoriai.

Buvo keletas ypatingai garsių artistų,
Pvz.: Cheopsas, Aleksandras Makedonietis, Atilla, Cezaris, Napoleonas...
Buvo taip pat neblogų statistų,
jų vardas — legionas.
Per didžiuosius spektaklius,
kuriuos rengdavo skubotai
be suflioriaus ir šviesos efektų,
artistai kartais vaidindavo su gerokais defektais.
Nenuostabu, tada nebuvo meno kritikos,
nebuvo scenos meno draugijų,
nei filharmonijų,
ir spektakliai ėjo nereguliariai...
Bet kartą suvaidinus
3-jų veiksmų dramą:
„Revoliucija“,
visi statistai,
pradedant šiokiom tokiom damom,
įsigeidė būti artistais...
Iš to kai kam kilo reklama,
be jos šiandieną nieko nežinosi,
taip pat ir be metalo,
kuris vadinasi „Auksas“,
tai yra tokia geltona blizganti masė,
kurią visi artistai ir statistai
kasė
ir iš rankų vieni kitiems tąsė.
Buvo net susikūrusi atskira klasė —
„Aukso stabų“,
bet dėl publikos pastabų
iš vietų
oficiališkai užsidarė.
Kadangi buvo statistų,
kurie be spektaklių,
šiaip kokius darbus darė, —
vieni arė,
kiti juos barė,
tai kilo vadinamosios tautos,
Pvz.: lietuviai,
                     rusai,
                              madjarai,
                                            bavarai.
           XX amžiuje,
po misterijos, kuri vadinosi
„Pasaulio atjauninimas“,
ir buvo vaidinama debiutui
vieno serbo studento,
tokioms, aukščiau minėtoms tautoms,
buvo pradėta mokėti
dividendai
už anas repeticijas,
kada vieni arė,
kiti juos barė.
Bet dividendas buvo mažas,
ir todėl tų tautų prezidentai
pareikalavo padidinti procentus...
ir štai vienas daktaras,
o gal docentas,
įlipo į artistės namo balkoną
ir paskelbė:
— Ponai statistai,
Jūs dabar nebe artistai, o
proletarai!...
Ai, kas tada pasidarė:
repeticijos ir spektakliai
ėjo veik kasdieną
su anšlagu,
visur užsidegė raudonos iliuminacijos,
didžiulis teatras
G. P. U.
su džentelmeniška gracija
įrengė ton-filmą
ir atidarė baleto mokyklą,
ta proga kažkas pasakė didelę oraciją,
kurią baigė žodžiais:
„...vergijai galas!
Tegyvuoja, patys žinote, kuris,
Internacionalas“!!!
Klausytojai padarė oratoriui ovaciją.
Pasauliui iš pradžių tai buvo sensacija,
bet greit kritika įrodė,
kad tos iliuminacijos
nieko bendro su menu neturi,
o tėra tik nešvarios
revoliucijos gaisrininkų
machinacijos.

                 (Pakartojimas)
Vadinas:
tarp statistų ir artistų atsirado
proletarai,
o tarp jų visų —
nešvarios machinacijos.
Tuo ir pasiekė pasaulio istorija
XX amžiuje
kultūrinio brendimo kulminacijos...
Deo gratias!

Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.





AUTO POEMA

Kiekvieną dieną,
maždaug šeštą ryto,
aš matau vieną vaizdą —
jums, tur būt, taip pat matytą:

iš garažo,
atatupstas,
truputį klupdams
išrieda autobusas.
Godžiai kvėpuoja ryto skaistų orą
milžinas „Triangelis“
(autobuso toks vardas),
užgimęs, rodos, jis New Jorke,
perplaukęs pernai vandenyną,
o nūn čionai Kaune
jis savo plieno nervus,
širdį,
muskulus,
žodžiu, jaunatvę
mėgina.

Garaže daug mašinų,
tarp jų yra ir ji:
grakšti, jauna, mažutė,
šviesiai gelvai dažyta;
ir nors jos juodos šinos,
kaip ir kitų mašinų,
bet ji visai kas kita...
Jis — trys šimtai dešimtas (K 310),
ji — tiktai šešta (K 6);
Jis — didelis ir rimtas,
vežioja žmonių šimtą,
o ji — tiktai šešta
ir, rodos, iš kaprizo
garažan atvežta.

Jį valdo kitas jis —
malonus, jaunas, rimtas;
jo numeris taip pat
K 310 (trys šimtai dešimtas),
o ją,
ją — šeštąją,
valdo ji.
Ji numerio neruri,
bet jos žvilgsnys, kaip prožektorius,
jos balsas, kaip motoro ūžesys,
jautri, kaip detektorius,
žodžiu — De Soto Six.
Ir štai kai kartą
ji, šeštoji,
iš garažo ritos,
autobusas, gramozdiškai jai kelią užstojęs,
tarė: labas rytas!

Ir jo žvilgsnys pagavo josios žvilgsnį,
jų širdys sudrebėjo,
tos širdys, kurios iš plieno,
ir tos, kuriose kraujas;
ir nors tai buvo dieną,
bet nors jai ir jam
staiga kažkas skaisčiai sušvito,
lyg, rodos, būt nukritęs
iš tolimų dausų
ugnies meteoritas.
—   —   —   —   —   —   —   —   —
Tai, kol kas viskas.
Dabar truputį geografijos
ir biografijos:
Jis vežiojo publiką
reisu „Rotušė — Panemunė“,
ir nė vienas —
nė vienas visoj Lietuvos respublikoj
nesužinojo,
kad jo širdy šiandieną
pražydo skaisčiosios ramunės...
Tiktai ramunės, ne daugiau —
(jis buvo neturtingas
ir oranžerijos neturėjo),
kitų širdyse žydi rožės,
o jam pakako josios grožio,
matyto skaistų rytą...

O ji?
O ji gracinga, nuostabiai rami,
aplankė daug kontorų,
visur linksma, žavi,
grožėjosi ji oru,
pavasario garsų užburtu,
ir tik akimirką pajuto
rytą, žvilgsnį ir kažką
sieloje sukurtą...
—   —   —   —   —   —   —
           Prabėgo radio banga
savaitė, mėnuo, metai...
Ir štai, kai vakar prie garažo
jis mainė autobusui ratą,
atėjo ji ir kitas jis —
(garažo savaininkas,
vadinamas jo ponas).
Keistai šypsodamas tas kitas
sėdosi prie vairo —
tas kitas pakartoju,
ir... išvažiavo be jo svajonių gairių
mašina K 6-oji.

Žiūrėjo jis, kol ji išnyko,
šypsotis pamėgino,
nusijuokė:
„Kas aš, kas jis“?..
Ilgai stovėjo vietoj
ir vis dar netikėjo,
kad ji, kuriai jis laimės pilį,
kukliai svajodamas iš vargo kūrė,
kad ji, kurios žvilgsnys
taip nuostabiai jo sielą būrė,
kad ji jau jo nemyli...
Ranka pamojo:
— Tesižino!..
Motoras krūpčiodamas ūžia;
signalą spaudžia — tyli,
staigiai pasuko vairą...
Kažkas skaudžiai krūtinėn dūrė...
— Ei, trys šimtai dešimtas,
užmiršai kepurę!


Tą dieną jam nevyko:
triskart gedo motoras,
ir publika supykus
jam šaukė choru:
„Taisyk“!
Ir niekas nesužinojo,
nė vienas visoj respublikoj,
kad jo širdy,
tenai, kur pašaliniams
eiti griežtai draudžiama,
nuostolių rubrikoj,
krauju ar raudonu rašalu,
kaip kam patinka, gerbiamieji,
kažkas įrašė:
(kas, net jis nesužinojo)
žodelį: „dovanoju“.
           Nakties tamsoj vis svaigstančia galva
klajojo jis kvėpuodams miško orą,
o rytą,
rytą 310 auto motoras
liko šaltas,
šaltas kaip publika,
ir niekas
niekas visoj respublikoj
nesužinojo,
kodėl alyva ir benzinu
kvepianti krūtinė
plyšo...
plyšo, kaip stiklinė.
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —
           Kai vakare pastatė ji mašiną į garažą,
pagalvojo:
kur jis, 310-as?
Jis buvo, rods, gražus
deja, truputį gal per daug ramus
ir rimtas.
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —

Motorą remontavo penkias dienas —
šiaip taip užtaisė skylę,
paskum visą išvalė,
alyvos įpylė.
— Kaip keista — tarė jai jis,
tas kitas,
sugrįžęs kartą iš operos, —
iš visų garažo tarnautojų,
tas šoferis
buvo sąžiningiausias,
ir vis dėlto suskaldė man mašiną
pačią brangiausią...
Hm, atrodo, kad tyčia
motore padarė skylę.
Juokinga, tiesa?
Na, ko tu tyli?

O ji, primerkusi blakstienas
tarė jam:
— Paliki mane vieną...
—   —   —   —   —   —   —   —
Jis, kuris valdė 310-tą,
grįžo miestan tik po metų,
taip pat kuklus ir rimtas,
ir niekas, niekas visoj Lietuvos respublikoj
nesužinojo,
kad šio ramaus artojo krūtinėj
pražydusios ramunės jau senai nuvyto,
nes kol reise „Rotušė — Panemunė“
gatvės netaisytos,
maža laiko svajot ir širdį žiedais kaišyti...
 

Kartą aš (jo nuolatinis pasažiras)
paklausiau:
— Žaizdos nebėr?
— Kur?
— Nagi širdies motore
— O, niekis!
Širdies mašina eina be remonto
kartais šimtą metų...
— Taip, taip, — pertraukiau, —
bet kartais meilės fronte,
signalo nepamatę,
mes skubame atakon
ir kovą jau à conto,
kaip autobuso ratą,
į pajamas įrašom.
O jis nusišypsojęs parodė parašą:
— Prašom...
„Prašom su šoferiu nesikalbėti“.
Tai buvo mandagu, bet netikėta.
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —
Prie vairo pamačiau geltoną chrizantemą,
bet tai jau, gerbiamieji, kita tema.


Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.


 

EKSPRESAS

Žmogui gimė ideja,
gležnutė, kaip vasaros vėjas,
dar virpanti...
Kažkas pabeldė į duris
kartą,
kitą,
tris.
— Na, kas naujo,
vis dirbate?
Mintis padarė žmogų
galingą.
Mintis sukrėtė visus, kas buvo
abejingi...
 

Prieš šimtą metų
žmogaus ideja davė plienui
toną.
Prieš šimtą metų
raumeningos vyrų rankos
tarp Liverpulio ir Mančesterio
nutiesė stebuklą.
Taip, gerbiamieji,
o kiek yra žmonių
milijonų,
kurie nežino,
kad 1830 metais
pirmasis įvykdęs drąsiąją svajonę,
pirmasis padaręs kraštą,
suvartojantį daug lietuviško bekono,
turtingą ir laimingą,
suteikęs pasauliui naują
kultūros pabūklą,
kuris apkaustė geležiniais nervais irstančius žemės šonus, —
buvo Jurgis Stefensonas.
 

Švelnutis marių vėjas
dažnai audra praeina;
nuo meilės šypsenos
netoli lig grimasos,
ir jau šiandie, po šimto metų,
žemė gieda plieno dainą,
o gelžkeliais važiuoja žmonių masės.
Ir dunda nuolatos be poilsio be galo
žemė visa,
ir 24 valandas per parą
neužsidaro
galingo internacionalo
kasa.
Nuo Tokio per Maskvą ir Berlyną,
Sugriebę Romą, Peštą ir Ankorą,
visur be jokio sentimentalaus pritarimo
skamba geležinkelių
choras.

Ir žmonės, kurių sąžinė šiaip visiškai gryna,
žino, kad ir už vandenyno
tas pats daros,
nes toks jau mūsų amžiaus tempas:
Radio!
          Elektra!
                     Garas!!!
Kai vienas perka akcijas ir darosi galingas,
kai kits per auksą daros ponas...

Pilieti, dėmesio!
Jei dar nesi perdaug
valstybės iždui tu skolingas —
lankyk kino,
teatrą,
ringą
ir... pirk pasenusį
žiam amžiui
patefoną...
 


Tu jo garsuos paskendęs jausi šypsnį
anų pašėlusiai romantiškų laikų,
kada nebuvo nei asfalto,
nei cepelinų,
nei radio, nei auto,
nei televizijos, nei futbolo,
nei kino, nei rūbų reformuotų,
kada gyvenimas, kaip upėj luotas,
ramiai pleveno
senovės papročiais
ugdytas, sunormuotas.
                                 O dabar?
Nuo kaimo iki kaimo,
nuo miesto iki miesčiūkščio,
nuo Poliaus iki Poliaus,
iš Indijos per SSSR ir mus
matuoja vargšės žemės tolius
ekspresas —
                     jaunas,
                              virpantis,
                                          gajus.

Penki vagonai taip maloniai supas,
o jų puošnumas, rodos, kad salonai!
„Nekelkit triukšmo! Ša!
Tyliau...
Sučiaupkit lūpas:
— čia miega ponai“.
 

Garvežys, jaunas žirgas —
garvežiui pati jaunystė,
neveltui jį pažabojęs
valdo, kad kur nenuklystų,
buvęs Lietuvos artojas,
o dabar jau
mašinistas!
 

Mašinistas taip pat jaunas,
širdyje skaisti jaunystė:
kilnūs žodžiai, gražios mintys.
Jo ekspresas tolį piauna,
dūmai išsigandę tysta,
krosnis žėri, kaip auksinė:
— Ei jūs, broliai!
Ko žibintus užgesinę tamsoj tūnot?
Ar negirdit?
Ar nematot?
Štai kultūros progresas —
ekspresas!
Skelbkim kovą ištižimui,
degeneratam!
Po šimts perkūnų!
Skaitykit naują gyvenimo pulsą
visi,
     visi,
          visi.
Jis rodo 120 minutėje!
Jei nesuprasit laiko dvasios
— prapulsit!
Visi mes kažkuo esam anksčiau buvę,
aš pats buvau artojas.
Dabar ekspresą valdau! —
Istorija nesikartoja...
Pirmyn!
Už naują gyvenimą
galvą guldau!
Aš ilgiuos laimės
taip pat, kaip jūs!
Mano širdis lietuviška...
Ech, broliai, t. y.
atsiprašau, ponai biznieriai,
supraskit mano darbą šunišką!
Kai eksprese mašinistas,
garvežy, neišdykauk:
liepia — švilpki,
liepia — stoki,
trauk ir lauk!

Garvežy, tu vos buvai padirbtas,
atsieni tą fabriką raudoną,
tolimoj Italijoj...
Ar tu tada galvojai,
kad teks vežioti milionus
beveik pusėj žemės sijono,
pusėj talijos?

Ar galvojai, kad dundėsi Lietuvoje,
kur pievų kvapas taip primena medų,
kur jaunimo daina tokia nuoširdi,
tirpdo sielvarto ledą,
kur kaimo šunyčiai
pasišokėdami
tave,
ekspresą,
veja ir
skalija?

Tu buvai vos tik nudažytas,
ir tavo kūnas nuostabiai spindėjo.
Ach, kaip brangus tau buvo darbo rytas,
kai tu judėt pradėjai!...

O nūn kas naktį ir kas dieną
nuo Sibiro lig tolimo Madrido —
tu skrieji ūždamas per kalnus, per rugienas,
nuo vakaro lig ryto.

Ir esi sveikas,
puikiai nusiteikęs,
ir tavo nervai laiko
pasiutiškai daug laiko —
Tikrai neveltui tave gamino
Europos specai
po sunkiu presu
— ekspresui.

Aš tavo vietoj neišlaikyčiau metų,
ir nors mano širdis jaunoji, —
taip pat šioks toks ekspresas, —
bet stinga jai
to tavo patvarumo,
to svarumo —
tavo plieno.
Ir štai kodėl
ramyės ilgesy
klajoju aš tavy
nors su žmonėm,
bet vienas...
 


O tu, mašiniste,
atsimeni tą laiką,
kai buvai dar artojas?
Ar ne tiesa, kaip maloniai kvepėjo rugių laukias
tada, kai kaip vaikas tave glamonėjo
toji,
kuri savo meilę
nūn kitam kartoja?..
Taip, taip,
nenusimink,
išlygink kaktos ruožus,
žiūrėk į kelią,
tiesų plieno kelią...
Ne tau, matyti,
buvo skirtas tas
takelis,
kurs vedė jos darželin.
Atsimeni, tai buvo tada,
kai tu ekspresu dar nevažinėjai,
tada, kai šeštadieniais
ar šiaip šventę
pas ją
jaunimo tarpe laimę gužinėjai.
O paskum,
paskum pamiškėj su ja
klajojai
ir svajojai...
                   (kaip gi be to?!)

Tai buvo nesenai,
netoli,
Kretingoje...

O dabar?
Prisipažink, juk per retai
tu ją matai...
Nenuostabu,
kad ją aplanko kitas
ir šventą ir šiokią dieną
Tiksliai,
kaip tvarkaraštis tavo ekspreso.
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —

— Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, —
gieda keistą dainą ratai.
Mašinistui nyku, pikta.
Kažkas slegia jam krūtinę...
Dairos:
— Tegu bus kas buvę:
šitas reisas paskutinis!
Taip?
? !
 

Tyli kelias geležinis,
jam vistiek...
Nėr jam nei motinos,
                               nei mylimosios,
                                                     nei tėvynės...
Wagon-lit maloniai supa,
ir ekspresas — kaip drakonas;
skamba jo penki vagonai,
muša taktą geležinį...
Rodos, būta tik Berlyne,
štai jau Kaunas, Palemonas...
„Mašinistas, tur būt, girtas“ —
kalba ponai.

Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, —
gieda tvirto plieno ratai...
Mašinistas tikrai girtas,
juk tvarkarašty paskirta
Kretingoj jam būt aštuntą,
bet ekspresas siuste siunta,
dunda žemė, skamba ratai,
Pulmano vagonai supas.
Wagon-lit gerokai krato...
— Ar pasiuto mašinistas,
didelės stoties nemato!
— Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta —
gieda klaikią giesmę ratai...
— Stoki, stotis!
Nesustojo.
— Stok, kita jau!
Švilpia vėju.
— Mašiniste, kas tau daros?
— Ei!
— Neduok garvežiui tiek garo!
— Suvaldyk save ir jį!
— Ko drebi?
— Juk gražuolė Kretingoje
vis dar laukia, vis svajoja,
ko pasiutęs taip skubi?
Na, tai kas, kad anksti rytą
iš jos kiemo jojo kitas,
kakoks naujas, nematytas;
buvo tai užklydęs svečias,
svečias,
svečias — pakeleivis...
Mašiniste, nebūk kvailas!
Uždaryk ekspreso pečių —
anglių gaila!
Atsimink, kiek daug keleivių
tu veži...
Beje, ji meili, graži...
Ką? Kas — svečias?
Cha, atspėk!?...
Na, ramiau!
Nekauk, nerėk!
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —
Tra-ta-ta-ta-ta-ta-ta
Akys — ratai, mintys — ratai...
Švilpia kartą,
antrą,
trečią:
— Aš parodysiu tau svečią!
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —
Ratai plečias...
Tolumoje
stotis, kur nereik sustoti...
Ratai stoja.
Ir staiga kaip lengvas pūkas
traukinys nuo kelio lekia,
garvežį jau dengia rūkas:
— Gelbėkit!
— Ach, akį, akį...
— Dieve!
— Mirštu!
— Ratas slegia!
— Velnias!
— Degam!
— Kas čia daros?!!
! ! !


Iš vagonų kyla liepsnos
braška medžiai, kriokia garas...
Kažkas meldžias,
                          keikias,
                                     baras...
 

Tur būt, tiesą sakė ponai,
mašinistas buvo girtas — abejonėm pasigėrė;
ir ekspresą kaip karolius,
pakartoju, kaip karolius
Lietuvos laukuos pabėrė...
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —

Jau tu tyli, mašiniste, širdyje liepsna užgesus;
garvežy tavo jaunystės nebėr dvasios?..
Atsikeltum, pamatytum, kaip ekspresas sutrupėjo,
gal suprastum, nors vėlokai,
kad be reikalo skubėjai...
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —   —
—   —   —   —   —   —   —
Ir vistiek, kasnakt, kas dieną
stamantriai, jaunai, gražiai
švilpia, lendami rugienas,
ugniaakiai garvežiai...

Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.