Penktadieniais jis neidavo į universitetą ir iki dešimtos ryto viskas vykdavo kaip nebyliame filme – vaikai tapendavo ant pirštų galų, vonioje ir virtuvėje buvo šnibždama ir atsargiai maišoma arbata. Vyresnėlį ji išleisdavo į mokyklą prieš aštuonias, o po pusvalandžio šnabždesių ateidavo ir mažųjų eilė – kartais jis pabusdavo nuo užtrenkiamų laukujų durų ar cypavimo po langais, kai jie lipdavo į automobilį.
       Iš dangaus kelias savaites krito pilka šlapdriba. Ji atsinešdavo gildantį lauko kvapą į miegamąjį ir nenusivilkusi kailinių priguldavo šalia. Jis neišsiduodavo pabudęs, gulėdavo įbedęs nosį į pagalvę ir laukdavo, kol ji liausis. Ji atsidusdavo. Atsisėsdavo ant lovos krašto – lova įdubdavo nuo tos nebylios įsisenėjusios melancholijos. Jis pajusdavo antklodės raukšlėmis pakrikai lakstantį jos žvilgsnį. Taip ir nepratarusi nė žodžio, ji išsinešdavo lauko kvapą į prieškambarį ir padžiaudavo kailinius ir batus virš radiatoriaus.
       Daiktai sprūdo iš rankų kaip padrikos, sąmonės tamson tremiamos mintys, kurias užrakini kaip stalčių su neperskaitytais laiškais. Iš pradžių tualetinio popieriaus rulonas pariedėjo po vonia, paskui ant kilimo pasklido išplyšę užrašų knygelės lapai. Pusryčiaujant nuo sienos atšoko ir užkrito už šaldytuvo jos sena pastelė – berželis, ežeras, gulbė. Penktadienis, sausio dvidešimt trečioji. Ji išvežios vaikus ir grįš padžiauti kailinių. Vakare jie išsiruoš pasveikinti vardadienio proga jos vienišos motinos. Aišku, ji užmirš nupirkti gėlių ir saldainių ir paskutinę akimirką teks sukti į šalia anytos namų esantį prekybos centrą. Vaikai užsigeis kramtomosios gumos, dėl to jie vėluos. Anyta jų lauks atidariusi dėžę tokių pat saldainių iš šalia esančio prekybos centro. Ji negers šampano, todėl žmona išgers dvi taures. Grįžus ji ilgam užsidarys vonioje, ir jam teks suguldyti vaikus. Paskui ji iki paryčių kiurksos virtuvėje po sienine lempa ir žiūrės į tamsią kečupo dėmę ant parketo. Jis gulės lovoje ir žiūrės į medvaržčio paliktą žymę sienoje. Užsnūs, bet netrukus krūptels nuo judesio – virtuvėje ji pajudino ranką. Jis įsisups į jos chalatą ir, raukydamasis nuo lempelės šviesos, atstums pirm savęs virtuvėn susitraukusį savo šešėlį.
       – Kas tau yra? – paklaus jis.
       – Nieko.
       – Viskas gerai?
       – Eik, gulkis. Aš tuoj.
       – Nesėdėk ilgai, – ir jis grįš į nespėjusią atšalti lovą, ir užmigs negiliu išsisukėlio miegu.
       – Paskubėk, reiks užsukti gėlių, – pabarbeno ji į vonios duris. – Gal matei Elzytės pirštinę?
       Jis nuleido vandenį ir neskubėdamas kilstelėjo kabliuką.
       – Sulakstysiu dabar. Kažkieno pirštinės kabėjo, rodos, virtuvėje virš viryklės.
       – Tėti, su ančiukais? – cyptelėjo plonas balselis.
       – Kam tau vaikščioti, pakeliui užsuksim, – pasakė ji.
       – Sulakstysiu. Kol apsirengsit.
       Jis užsimetė paltą, pasitikrino, ar vidinėje palto kišenėje tebėra piniginė ir mobilusis telefonas.
       – Nežinau... – atsiduso ji. – Laiką gaištam.
       – Aš greit.
       – Tėti, tavo pirštinės!..
       Iš trečio aukšto jis nusileido į ryškiai mėlyną prieblandą. Ant veido kaip šlapias tvarstis dribo sniegas, žadėjo greitai, bet jam atrodė, kad niekur neskuba. Anapus gatvės kaip sintetinis tortas su stiklo glaistu švietė prekybos centras. Jis susigriebė einąs jo link, kirto gatvę draudžiamoje vietoje – pyptelėjo artėjantis automobilis, bet staiga pasuko šaligatviu tolyn. Jam atrodė, kad neskuba, į šalis tiško purvinas sniegas, ir jis neskubėjo, tik žengė vis sparčiau. Viduje buvo ankšta ir tylu, viskas suspausta, kieta kaip ledas. Tenai niekas neskubėjo, tik žingsniai. Nešė kažkur žemyn, pro juostančių namų girliandas, o tankumas minkštėjo ir tirpo, ir šilta drėgmė sutepė šonkaulius ir sugniaužė gerklę nederamu džiugesiu.
       Atsipeikėjo centre. Į akis tebemušė šlapdriba, batuose žliugsėjo, bet praeivių veiduose kaip gyvybingas virusas spragsėjo penktadienio vakaro žvalumas. Dabar jau skubėjo. Skubėjo, tarsi tik tas skubėjimas jam ir būtų likęs.
       Jis įžengė į sausą, tirštai prismilkytą cerkvės prieblandą. Vaikystėje tėvas buvo čia atsivedęs ir uždengė delnu burną, kai jis išsižiojo paklausti, ar tos ant auksinių stovų spragsinčios žvakės skirtos jam užpūsti. Bet cerkvėje niekas nesišnekėjo ir nekreipė į žvakes dėmesio. Čia gėdijosi garso ir laikė savo kūnus atsargiai kaip celofaninius maišelius, kuriais nevalia čežėti. Tik moterys, tramdančios plaukus po kietai surištomis skarelėmis, lyg šikšnosparniai šiureno virš grindų. Jos neturėjo kojų, tik ilgus, pilnus tuštumos sijonus. Jos be garso atsidurdavo ant kėdžių, ir jis vis pražiopsodavo akimirksnį, kai užkelia padurkus ant kėdės, atsitokėdavo, kai jau užlipusios degdavo spalvotas aliejines lempeles virš Dievo Motinų kaktų. To pražiopsoto akimirksnio jam visada trūko.
       Jis įsmuko tarp klauptų ir įsitaisė ant krašto pasiruošęs prireikus sprukti. Moteris šikšnosparnis paliko ant grindų spindinčią šliūžę. Kiek tolėliau su šepečiu praslydo kita, ir dar kita, jis patraukė kojas.
       – Ničevo, milenkij, ničevo, sidite.
       Jų šnarėjimas gintarinėje cerkvės prieblandoje, sielų ūkčiojimai, šventųjų atsidūsėjimai – kiekvienas ištrūkęs garsas tuoj pat sugrąžinamas tylai, kaip skęstančiojo yris virš aklinai užsiveriančios gelmės. Jis kvėpavo ir yrėsi, iš paskutiniųjų kėlė galvą virš žvakių. Kertėje krustelėjo šešėlis, ir pagyvenusi vienuolė atgręžė į jį veidą, vienintelę šviesią dėmę iš tų ūksmingų gintarinių gelmių. Ji sušnabždėjo:
       – Skoro služba.
       Jis nesuprato jos žodžių prasmės, bet linktelėjo.
       – Vy ne ruskij, golubčik?
       – Net.
       – A, nu ladno. Vy prosto tak, dušoj otdychajete, pravda?
       Vėl linktelėjo.
       – Tak otdychajte, otdychajte, milenkij, – ir vienuolė nusisuko spragsinčion ikonostaso gelmėn.
       Krūtinėje atsirišo mazgas – trūktelėjo ir atsileido. Jis pasijuto įvardytas, dar vienas veidas ką tik tapęs tarp altorių toj siūbuojančioj prieblandoj, kurioje kiekvienas šnabždesys atrodė didesnis už jį. Mažas ir realus, kaip per mikroskopą matyta ląstelė. Visa kita paplūdo per suminkštėjusias ribas į orą, ir tai daugiau jam nebepriklausė. Dabar tik kvėpavo. Šviežio oro srovė pripildydavo plaučius, apmirdavo ir rezonuodama iššniokšdavo atgal. Tuose gūsiuose kaip trūkinėjantis trukdis braižėsi silpnas skausmas – tai seni, suskirdę lyg nuo kraujo sukietėjusios vatos kamšalai su kiekvienu iškvėpimu plūdo lauk.
       Jis išnėrė atgal į sutemose besimainantį miestą.
       Lengva tarp šviečiančių vitrinų. Žmonės judėjo, mašinos judėjo, langai judėjo – kai kurios parduotuvės dar dirbo, kai kuriose jau galėjai pajusti savaitgalio vangumą. Kaip užburtas sustingo prie žydrai apšviesto lango. Už stiklo futliaruose gulėjo fleitos, fagotai, smuikas, giliau, prieblandoje, atremta į pianiną stovėjo ketvirtinė violončelė. Jis įėjo į vidų. Dvi virš prekystalio palinkusios merginos baltais marškinėliais net nekilstelėjo galvų
       Jis palaukė.
       – Prašau. Ko nors norėsite? – pakėlė akis tamsiaplaukė su spindinčiu sklastymu ant šono.
       – Kiek kainuoja ta violončelė?
       – Tūkstantis keturi šimtai.
       – Su futliaru?
       – Taip, su futliaru. Su futliaru? – grįžtelėjo į kolegę tamsiaplaukė.
       – Su.
       Tamsiaplaukė, išmokusi delikatumu pridengti nuovargį ir nekantrumą, klausiamai žiūrėjo į jį.
       – Atsiskaitysiu kortele?
       – Atleiskit, pas mus kol kas tik grynais.
       – Gerai, sulakstysiu iki bankomato.
       – Na... – ji lyg pavargo, bet vėl suėmė save į rankas. – Šiaip tai mes jau užsidarome...
       – Dvi minutės. Jis čia pat.
       Mergina gūžtelėjo pečiais ir nulydėjo jį pavargusiu žvilgsniu.
       Gatvėje prie jo prikibo elgeta.
       – Pooonas, pirkit ikoooną, tik penki litai, pooonas, šiandien nieko nevalgiau, – pragydo rauplėto veido idiotas. Apsivilkęs senu šlapimu tvoskiančiais kailiniais jis kaip skydą laikė pigią ikoną.
       – Vogta?
       – Ką jūs, mano diedukas dailininkas, jis jas paišo, jei reikia, dar nupaišys... pooone, šiandien nieko nevalgiau.
       – Pasakyk, kad pavogei, tai nupirksiu.
       Prašytojo akyse žybtelėjo klastingos ugnelės.
       – Pavogiau, pone, pavogiau...
       Jis ištiesė dešimties litų banknotą.
       – Penki litai už ikoną, penki – už teisybę.
       – Ačiū, pone, melsiuosi už jus...
       – Eik, eik, – jis įsigrūdo ikoną į palto kišenę, palaukė, kol elgeta nuklibinkščiuos, tada atsigręžė į bankomato ekraną, įkišo kortelę, nuspaudė balanso mygtuką. Keturženklis skaičius. Vadinasi, šiandien vis dėlto pervedė atlyginimą. Išsiėmė visus, įsidėjo kortelę, atskaičiavo sumą violončelei, šimtinę įspraudė į pagrindinį piniginės skyrių, likusius tvarkingai sulankstė ir atidėjo į atsarginę, užtrauktuku užtraukiamą kišenėlę. Čia pat, po stogu, sužvarbusios moteriškės pardavinėjo gėles. Akimoju išsirinko dvi puokšteles iš rožių ir sausiukų, paliko grąžą ant prekystalio ir bėgte pasileido per šlapią sniegą.
       Merginos aiškiai irzo. Jis padėjo ant prekystalio gėles ir tik tada pagalvojo, kad puokštelės visai vienodos, moterims tai ne visada patinka. Prie kasos aparato kaip karstelis mažai mergaitei gulėjo violončelės futliaras. Jis prisiminė, kaip rytą pakėlė nuo kilimo Elzės megztuką ir paskui ore kurį laiką tvyrojo karstelėjęs žemuoginio muilo kvapas.
       – Jums, merginos, – pinigai ir gėlės, man – ši maža dėžutė. Mergaitę, jus, aišku, įdėjote?
       – Oi, tai šitos gėlės mums?.. – aiktelėjo ta antroji.
       – Kokią mergaitę? – nežymiai susiraukė tamsiaplaukė.
       – Juokauju. Mergaitę violončelę.
       – Žinoma, – tamsiaplaukė atvožė futliarą ir stumtelėjo per prekystalį jam. Nuščiuvusi, kvepianti ji spindėjo aksominiame griovelyje kaip tamsus perlas.
       – Uždarykit, – paprašė jis.
       – Nešitės su savimi?
       – O ką?..
       – Galime pristatyt į namus. Per tokį orą...
       – Nereikia. Ji mano, ir dabar aš galiu ją skriausti, – jis vėl pabandė juokauti, ir ji vėl nesuprato.
       – Ačiū už gėles. Nereikėjo, – žvaliau padėkojo tamsiaplaukė.
       – Tikrai labai ačiū, – pridūrė jos kolegė.
       – Nieko tokio. Aš tik taip... ir gero jums vakaro, – tarstelėjo jis.
       Jis nešė instrumentą per šlapdribą ir oda jautė, kaip sniego gabalai talžo naujutėlaitį futliarą. Reikėjo rasti prieglobstį, ramų užutekį po stogu, bent kelioms sausoms nieko negalvojimo valandoms. Stoties rajone žibintai praretėjo ir apsiblausė. Jis pravėrė duris, virš kurių švietė apdulkėjusios neoninės raidės, viduje buvo baras ir salė su ryškiai žaliais mediniais stalais. Ant baro lentynų mirksėjo užsilikusi kalėdinė girlianda, prie kasos aparato, ant vyriško megztinio pasirišusi prijuostę, nuobodžiavo stambi nevalyva moteriškė.
       – Didelį alaus, – paprašė jis.
       Ji vangiai pripildė bokalą, kaukštelėjo ant trupiniais nubarstyto prekystalio ir susižėrė monetas. Lankytojų buvo nedaug – keli jau apšilę taksistai ir smulkūs stoties rajono prekeiviai. Jis įsitaisė prie aprasojusio lango, violončelę paguldė po palange, užmetė ant jos šaliką. Išsitraukė mobilųjį telefoną – penkiolika septintos. Ekrane rodė penkis praleistus kvietimus. Išjungė telefoną ir įsikišo į vidinę palto kišenę.
       Trys bokalai. Vyrų daugėjo, iš pradžių įtariai šnairavę, jie liovėsi juo domėtis. Barmene pragiedrėjo, net pasiūlė pasaugoti violončelę už baro. Jis maloniai atsisakė, ji išsišiepė atsiliepdama į jo paleistą juokelį. Purtydamos nuo kailinių sniegą, pro duris įgūžėjo dvi moterys. Jos nužvelgė salę, ir raudonplaukės akys užkliuvo už jo, bet tuoj pat nugesino žvilgsnį ir nusigręžė į draugę. Jos buvo čia savos – vyrai prie artimiausio stalo tuoj pagyvėjo ir pakvietė prisėsti.
       Jis užsisakė degtinės.
       Prastai vėdinama, šykščiai apšviesta amžinybė. Jis šnekasi vis su naujais veidais, nubraukęs šnekėjimą ir jo prasmę kažkur į šalį, tarsi sąmonė jame nedalyvautų – tik burna. Oda nejaučia nei stalo, nei stiklo. Beskonis skystis teka apmirusiu gomuriu. Vienintelis sąmonę išbudrinantis taškas – po palange. Ilgai kaip sulėtintoje juostoje traukia piniginę iš kišenės – ji kažkodėl ne prie krūtinės, ir jis kaip per vatą užčiuopia naujutėlaitį futliarą – pasirodo, paltą nusivilko ir pasidėjo ant violončelės, – paskui atsega piniginę ir bando iš jos ištraukti banknotą. Jam į smilkinį kvėpuoja raudonplaukė, ji taip arti, ir jis junta ją kažkokiu guminiu pojūčiu. Ji, nešina pinigais, atsispiria nuo jo kaip nuo batuto ir plaukia prie baro. Atrodo, senokai prie jo sėdi, nes žino, kur įdėti piniginę, žino kur guli violončelė, padeda jam įkišti ranką į palto rankovę, ima šaliką ir futliarą – už juodutėlės blizgančios rankenos. Jis bando sakyti, kad tai turi padaryti pats, jie ilgai ir kankinamai lenkiasi taikydami į juodą taksi angą, kažkur toli jis girdi raudonplaukės žvengimą, paskui lyg iš kito vamzdžio galo ataidi jos sakinys, vis tas pats, bet jo prasmė vis pralekia pro sąmonę. Jie lipa ryškiai apšviestais laiptais, dvokia kačių šlapimu ir pragariškai šalta, slidu, sako raudonplaukė, davaj, aš pirma, ir per kelnių velvetą jo šlaunį sugildo atšalusi futliaro briauna.
       Paskui jis sėdi ant kažkokios sofos ir žiūri į gėlėtus tapetus ir pianiną, prie pianino mėtosi ryškus žaislinis kaulas katei ir vaiko šlepetės su ančiukais.
       – Neverk, – sako raudonplaukė. – Na ko tu verki? Einu, padarysiu kavos.
       – Kur mano violončelė? – girdi jis savo balsą.
       – Čia ta tavo violončelė, čia.
       – Kur?
       – Koridoriuje. Nebijok, neprapuls ta tavo violončelė.
       Jis keliasi.
       – Sėdėk tu, atnešiu. Mu-zi-kan-tas...
       Jis gauna futliarą, ilgai krapštosi, kol atidaro, vienas erzinamai ryškiai apšviestame kambaryje su gėlėtais tapetais, už pusiau užtrauktų naktinių užuolaidų tvylo plokščia tamsa. Raudonplaukė atneša puodelį su kava, pastato ant kėdės prie sofos. Užtraukia naktines užuolaidas ir atsisuka į jį.
       – Gerk kavą, atsičiuchinsi.
       Jis paguldo violončelę ant sofos, neišlaiko puodelio, atlaidžiai šypsodamasi ji pritupia ir girdo jį, iš arti jos rudos akys su pripudruotomis raukšlelėmis ir sulipusiomis nuo tušo blakstienomis atrodo jaukios ir savos. Jis patraukia puodelį ir sako: ,,Myliu“. Ji juokiasi. ,,Tu nuostabi moteris. Tu nuostabiai graži.“ Ji nebesijuokia, tik žiūri iš arti, lyg lauktų, ką jis dar gali. „Aš tau pagriešiu.“
       Ji bando pakelti jį.
       – Man reikia ištiesti sofą.
       Jam sunku stovėti, kol ji keliais įgudusiais judesiais išskleidžia sofą, paversdama ją guoliu dviem, ir patiesia patalynę, tokią pat gėlėtą ir aštriai kvepiančią kitais namais kaip ir tapetai. Jos sėdmenys, kai lenkiasi patalynės, prasiskiria po sijonu kaip plyštantis persikas.
       Jis nuogas, ir tas guminis pojūtis pamažu pasitraukia, pro jį prasisunkia kažkas panašaus į odos šilumą, tik ta šiluma ne jo. Raudonplaukė didelė kaip barokinė bažnyčia, melsva jos oda nepakenčiamai dvokia alyvomis, nuo to kvapo šalta ir pykina. Gimdžiusios moters kūnas, alyvinės spenių dėmės, raukšlė virš bambos, kai ji atsiklaupia, ir antklodė nuslysta nuo pečių, ir galąsdama lūpas žiūri iš viršaus į jo neklusnų kūną. Jis nejaučia jos burnos, tik guma vidinėje odos pusėje įdumba. Alyvinės krūtys pliaukši į jo šlaunį, baltas sėdmenų pusmėnulis išsiriečia ir aprasoja, ir išsklidusioje migloje lyg ir tirštėja geidulio kontūras, – praskleisti tą aprasojusį persiką ir įsmeigti jo vidun tvinkčiojantį kauliuką, tik tai tvyro ne jame, o kažkur šalia, ir jokios valios pastangos negeba patalpinti to besivaidenančio geismo į kūno vidų, sutapti su juo.
       – Atleisk, šiandien nieko neišeina, – sako jis.
       Raudonplaukė užsirūko, atsineša iš virtuvės peleninę. Jis kyšteli jai tarp šlaunų delną, bet ji nustumia ranką.
       – Nereikia. Miegok.
       Ir jis nuslysta į seniai jo tykančią tamsą. Įkrenta per akimirksnį, lyg nuspaudus mygtuką.

       Dienos šviesa. Aštrus svetimas kvapas. Skausmo pjūvis smilkinyje, kai pasuko galvą ir bandė ją kilstelėti apžvelgdamas vietovę. A, gėlėti tapetai, pianinas, sekcija, kaip paminklas dūluojanti pilkoje žiemos šviesoje. Kažkodėl atitrauktos oranžinės naktinės užuolaidos, už jų – gretimo namo langai, šalia – atšalusi sumaigyta pagalvė. Virtuvėje kažkas intensyviai gyveno, šiureno šlepetėmis po parketą, ieškojo radijo stoties, kosčiojo ir tarškino indais. Jis vėl nuleido galvą ant pagalvės, atsigulė ant nugaros ir pamėgino tiesiog gulėti. Pojūtis, kad viskas, kas esi, telpa šio paprasto kambario ribose, buvo neblogas. Bent jau neslėgė. Iš sekcijos į jį žvelgė kokių dvylikos metų mergaitė su buldogiuku ant rankų. Spalvota, „muiline“ daryta nuotrauka. Padvelkė atšalusia avižinių dribsnių košele, bet koridoriuje staiga sušlepsėjo, ir jo atminties kvapą nustelbė pigus alyvų aromatas.
       – Labas rytas. Kava į lovą.
       Vis dėlto jis apsirengė, suvilgė vonioje veidą ir plaukus. Išsiskalavo burną, stengdamasis nesidairyti į nusilupusius sienų dažus ir dėmes, kurių vietoje kažkada buvo plytelės. Atėjo į virtuvę. Langas su arkos pavidalo nėriniais ir akinantis stalas, ant kurio garavo du kavos puodeliai ir buvo padėta lėkštė sumuštinių. Ji atsigręžė nuo kriauklės ir pastatė ant stalo ką tik išplautą peleninę – ant riešo nusmuko plona auksinė grandinėlė, veidas jau buvo papudruotas, vokai padengti tamsiai mėlynais šešėliais, ant lūpų – alyvinis perlamutras. Dienos šviesoje ji atrodė pavargusi, nelygi, pridažytų akių ir lūpų dėmės, apsuptos plaukų ugnies, dalijo veidą į dvi netaisyklingas dalis.
       – Kaip sveikatėlė? – stovėdama prisidegė ,,LM super light“ ir atsisėdo priešais jį už stalo.
       – Šiaip sau. Nepratęs daug gerti.
       – Matosi, – nupurtė pelenus, parėmė skruostą. – Tu – muzikantas?
       – Ne... Nežinau.
       – Nežinai? Nu tu duodi.
       Patylėjo.
       – Lankiau muzikos mokyklą. Bet tėvas norėjo, kad būčiau advokatas.
       – Tai ką – advokatas?
       – Matematikas.
       – Neblogai.
       – Turbūt dvidešimt metų nelaikiau rankose instrumento.
       – Rūkysi? – raudonplaukė stumtelėjo jo link cigarečių pakelį.
       – Dėkui, mečiau.
       – Aš tai nuodijuos, ir galo nematyt.
       Ji nukratė pelenus ir gurkštelėjo kavos.
       – Gerk kavos. Cukraus įdėjau šaukštelį, jei trūks, va, įsidėk.
       – Jūs turit dukrą?
       – Taip, – ji išpūtė durnus pro nosį ir nukratė pelenus aiškiai parodydama, kad apie tai nekalbės.
       – Visos moterys turi vaikų. Ar šiame pasaulyje dar liko nors viena...
       – Kas nepatinka? Tam mes ir moterys. Tau ką – mano vaikas maišo?
       – Ne ne, gink Dieve. Nesupraskit klaidingai.
       Ji stumtelėjo jo link lėkštę su sumuštiniais. Jis paėmė su rūkytu kumpiu ir pomidoro griežinėliu ir prisivertė atsikąsti. Kramtant šleikštulys dingo. Kramtė ir sąmoningai vedžiojo žvilgsnį nuo daikto prie daikto, kad tik nereiktų pažvelgti raudonplaukei į veidą. Ant palangės prie keraminio namelio-žvakidės gulėjo degtukai ir perlenkta „Alio reklama“.
       – Kažką perkat? – linktelėjo jis į laikraštį.
       – Ai, ieškojau nenaujos skalbimo mašinos. Bet nežinau... Gal pažįsti, kas parduoda?
       – Ne. Tikrai nepažįstu. Galiu pažiūrėti?
       – Žiūrėk, – atsakė ji ir pakilo kažko pamaišyti ant viryklės šnypščiančiam puode.
       Jis paėmė laikraštį tik iš neturėjimo kur dėti akis. Slankiojo skelbimų tekstais nepagaudamas jokios prasmės ir norėjo, kad ji kuo ilgiau neatsigręžtų nuo viryklės. Staiga užkliuvo už frazės ir sugrąžino žemyn pasileidusį žvilgsnį: „Netoli centro išnuomojamas erdvus kambarys su baldais...“ Prie skelbimo buvo duotas tik stacionaraus telefono numeris. Jis palaikė laikraštį priešais save, tada perlenkė ir pasidėjo ant kelių.
       – Kas tau darosi? – paklausė raudonplaukė. – Žmona išvarė?
       – Ne... Viskas gerai.
       – Pažįstu aš tokius, kuriems viskas gerai, – ji atsisėdo prie jo, prisiglaudė šlaunimi, jos frotinis chalatas kvepėjo kate. – Valgyk dar, ko nevalgai.
       Jis suprato, kad nebus taip paprasta, kad ji vis dar kažko nori, pakėlė nuo kelių laikraštį ir padėjo ant stalo.
       – Noriu jums kai ką padovanoti, – pasakė jis.
       – Tikrai? – pagyvėjo raudonplaukė. – Už ką?
       – Tuoj.
       Jis atsikėlė ir nešinas laikraščiu nuskubėjo į koridorių. Ten ant vinies, šalia rudų kailinių, kabėjo jo paltas. Užtruko mėgindamas ištraukti kišenėje įstrigusią ikoną, raudonplaukė atpėdino iš paskos. Atsirėmė į sieną ir sunėrusi ant krūtinės rankas stebėjo, kaip jis krapštosi.
       – Duok, nunešiu tą laikraštį. Kam jis tau, – pasakė atlaidžiai.
       Bet tą akimirksnį ikona pasidavė, ir jis, kvailai išsišiepęs, ištiesė ją raudonplaukei.
       – Kas čia?
       – Imkit, nuo manęs, atminimui. Dievo motina. Kažkuo panaši į jus.
       – Kaip gražu, – be didelio entuziazmo ištarė raudonplaukė. – Tu pravoslavas?
       – Ne. Mano senelis jomis užsiima.
       – Bet aš katalikė... Kur aš ją kabinsiu?
       – Gal ką nors sugalvosit?..
       – Baik man sakyti „jūs“, – ji apsigręžė ir nešina ikona grįžo į virtuvę. Jis nusikabino paltą, susirado akimis ant batų spintelės gulinčią violončelę ir tą pat akimirksnį žvilgsnis užkliuvo už telefono aparato.
       – Galiu iš tavęs paskambinti?
       – Skambink.
       Jis surinko numerį. Ji atsiliepė po dviejų signalų.
       – Klausau?..
       Jis tylėjo.
       – Valentinai?.. – jokių traškesių, jos balsas gilus ir grynas, lyg žiūrėtų į vaikų kambarį per nušveistą stiklą. – Valentinai, čia tu?..
       Padėjo ragelį. Raudonplaukė krustelėjo virtuvėje, garsas jį suerzino. Susirado skelbimą ir surinko kitą numerį. Keli signalai, ir kitame laido gale pasigirdo prikimęs, inteligentiškas „klausau“. Jis susigriebė greičiausiai tą moterį pažadinęs.
       – Labas rytas. Čia dėl kambario.
       – Taip, prašom...
       – Jis dar laisvas?
       – Taip.
       Jis užsikirto.
       – Atvažiuosit pažiūrėti? – ramiai paklausė moteris.
       – Ne.
       – Atsiusite ką nors? O kas apskritai norėtų jame gyventi? – ji buvo nepaprastai kantri.
       – Nežinau...
       – Tai jums reikia ar nereikia?
       Jis padėjo ragelį. Numetė ant spintelės laikraštį, užsimetė paltą, įsispyrė į batus, sugriebė violončelę už juodos blizgančios ran...
       – Išeini? – išdygo raudonplaukė virtuvės duryse. Lygiai taip pat kaip prieš kelias minutes atsirėmė į sieną ir sunėrė ant krūtinės rankas. – Kavos nebaigsi?
       – Atleisk... Turiu eiti. Buvo labai malonu.
       – Tai gerai, kad buvo. Užeisi dar?
       – Kodėl ne?
       Ji dingo kambaryje, pasikuitė ir grįžo su iš mokyklinio sąsiuvinio išplėšta suliniuoto popieriaus skiautele.
       – Čia mano telefonas, – mikliai užkišo delną už jo palto, įbruko skiautelę į vidinę kišenę. Jos veidas kvepėjo vyšnios kauliuku. – Nepamesk.
       – Ne.
       Akimirksnį ji nenuleido nuo jo akių.
       – Pabučiuosi?
       Jis pasilenkė ir sučiauptomis lūpomis pakštelėjo riebų alyvinį brėžį ant raudonplaukės veido.
       – Koks kuklus!..
       Priešais akis atsivėrė juodu dermatinu apmuštos durys, į šnerves tvokstelėjo šaltis ir su kačių šlapimu sumišęs gaminamo maisto kvapas. Pilka žiemos šviesa krenta pro stoglangį į laiptinę. Jis leidžiasi žemyn ir su kiekvienu žingsniu lengvėja.
       Paskui sėdi aikštėje ant suolo ir atviromis akimis klausosi, kaip iš dangaus šnibždėdamas leidžiasi sniegas. Pagaliau pašalo, šviežias sniegas veržia gatves kaip tramdomieji marškiniai. Krisdamos snaigės susitinka ir išsiskiria, trintis šlifuoja jų raštuotą šerdį, o pasiekusios žemę lengvai atiduoda savastį sniegui. Jis laiko ant kelių violončelę ir stebi, kaip ant jos lakuoto pušinio korpuso tupia pavienės snaigės.
       – Tai štai kaip, – sako jis, – štai kaip, – lyg pirmą kartą matytų viską iš arti.
       Jis priglaudžia ją prie šlaunies. Kieta briauna įsirėžia į raumenį – buvo užmiršęs tą kietumą, be to, turi susikūprinti, nes ji per maža ir dėl to viskas dar smulkiau ir jautriau neatšaukiama – lyg brauktum dulkes nuo sudūlėjusios fotografijos, drebėdamas, kad ji nesubyrėtų. Ji stipriai, jaudinamai kvepia, tarsi ruoštųsi virsti kažkuo nauju. Kvapo raktas atrakina dulkėmis ir obuoliais dvelkiantį koridorių, kurio prieblandoje lyg riešutas kevale noksta kitas kūnas, pažįstamas, nors neįskaitomas, nes atmintis išdrįsta tik atvesti jį į tą koridorių. Bet kūnas prieblandoje jo laukia, jis vos virpa, ir tas ultragarsinis jaudulio klyksmas sutirština jo kontūrus tiek, kad dabar jį jau galima įžiūrėti.
       Jis priglaudžia stryką prie nuščiuvusių stygų ir sudreba visu kūnu.

       2004 m. gruodis–gegužė

       Žurnalas „Metai“, Nr. 11, 2004 m. lapkritis