Dviejų veiksmų pjesė (ištrauka)

 

       3 scena

       

       Feliksas ir Liučė grįžo namo. Sėdi tamsoje ir kaip užkerėti spokso į televizorių. Akivaizdu, kad jiems nerūpi, kokie paveikslėliai juda ekrane. Ant grindų guli šlapi maišai su pirkiniais. Liūties permerkti jų plaukai ir drabužiai. O jie apsimeta, kad žiūri filmą. Liučė - prie stalo, ant kėdės. Feliksas - fotelyje.

 

       FELIKSAS. Šūdinas filmas.

       LIUČĖ. Netikroviškas.

       FELIKSAS. Amerikiečiai tokius mėgsta. Popkorno šalies idealistai.

       LIUČĖ. Mes idealizuojame kitaip.

       FELIKSAS. Kas spalvoms pasidarė? Vaizdas kažkoks mėlynas.

       LIUČĖ. Kaip po ledu. Užšaldytas amerikietiškas idealas.

       FELIKSAS. Šūdinas filmas per šūdiną televizorių.

       LIUČĖ. Ir kada jis suges?..

       FELIKSAS. (Trenkia kumščiu į spintelę prie lovos. Liučė krūpteli.) Eik kepti žuvies!

       LIUČĖ. Neeisiu.

       FELIKSAS. Sakei - miršti, kaip nori žuvies?

       LIUČĖ. Nebenoriu.

       FELIKSAS. Eik ko nors kepti! Dėl Dievo meilės! Nesėdėk čia.

       LIUČĖ. (Pravirksta.) Papasakosiu pasaką...

       FELIKSAS. Aš žiūriu filmą.

       LIUČĖ. Jis šūdinas. Paklausyk pasakos.

       FELIKSAS. Tu eini ko nors kepti.

       LIUČĖ. Virš miesto pakibo šiltas liūties debesis. Liūtis, liūtis! Skėčiai jūsų neišgelbės. Skubėkite namo ir žiūrėkite per stiklą. Kad nesušlapintų, nenuneštų... Kad į ausis nepripūstų... stichijos. Kad rytą - į darbą, kaip žmonės, su sausais marškiniais, neišvėdinta galva. O kam ją vėdinti? Griežtai uždrausta. Ten daug reikalingos informacijos, sutarčių bei sukakčių... O kas čia? Miesto centre, telefono budelėje, stora mergaitė, užmiršusi viską pasaulyje, kerta vyšnias... Jai taip skanu, kad praryja kauliukus... Tiesiog užmiršta išspjauti... Virš lūpos - raudonas sulčių lašelis. Už stiklo šniokščia vanduo, telefono būdelė - kaip mėgintuvėlis. Šiltas. Sausas. Pritvinkęs vyšnių kvapo, storos mergaitės prakaito kvapo... Nes tvanku, saldu... Nes taip atsitinka tik kartą gyvenime...

       FELIKSAS. Ta mergaitė... Tu?

       LIUČĖ. Na, ne tokia ir stora. Putni. Kaip pyragėlis su vyšnia. Graži graži... Tokios jos būna tik kartą gyvenime - baigsis vyšnios, ir viskas... Dar vyšnių... Ji godžiai prarys paskutinę, su kauliuku, ir pabus. Apsidairys - oho, kaip pila! O ji -visai viena stikliniame mėgintuvėlyje, kuriame ją uždarė vyšnių geismas... O mėgintuvėlis - dideliame, tuščiame mieste... O miestą vanoja liūtis, kokios dar nebuvo... Ji atsimins, kad namie laukia motina, tėvas ir brolis. Pikti ir sunerimę, kad ji prapuolė per tokią liūtį, o jie ruošėsi į svečius...

       FELIKSAS. Ji išsigąs?

       LIUČĖ. Ne...Nežinau. Dabar jau nieko nežinau. Kas ji? Iš kur tos vyšnios? Pirko? Kažkas pavaišino?

       FELIKSAS. Nesikarščiuok. Tai tik vyšnios.

       LIUČĖ. Gal jos neplautos? Žinoma, - plautų niekas neduoda. Pilnos pesticidų! Kokios rankos jas lietė! Murzinos gruzino rankos turgavietėje!

       FELIKSAS. Matai? Liūtis praeina. Gatvėje pasirodo pirmi praeiviai.

       LIUČĖ. Feliksai... Aš įsimylėjau.

       FELIKSAS. Todėl išvažiuoji? ..

       LIUČĖ. Ne.

       FELIKSAS. Kas jis?

       LIUČĖ. Nepažįsti.

       FELIKSAS. Tu pervargai. Išjungsiu televizorių.

       LIUČĖ. Ir aš jo nepažįstu. Vyšnios. Norėčiau tik valgyti vyšnias ir apie nieką negalvoti.

       FELIKSAS. Sulakstysiu į parduotuvę.

       LIUČĖ. Ne. Juk naktis. Lyja.

       FELIKSAS. Norėjai vyšnių...

       LIUČĖ. Aš taip sakiau?.. Nesąmonė. Nemėgstu vyšnių. Noriu nieko negalvoti, tai dėl to... Jis dirba ledo arenoje. Nuomoja pačiūžas. Mes šnekamės tik apie ledą, ir mūsų oda susiliečia tik tuomet, kai moku už valandos malonumą pašmėžuoti jam prieš akis. Grįžtu namo ir kartoju - nieko iš jo nenoriu. Aš net nemėgstu čiuožti... Nekenčiu čiuožti, nejaučiu jokio džiaugsmo, nuo ledo taip šalta... Grįžtu namo sustirus, darinėju žuvį, ir kartoju sau - nieko iš jo nenorėsiu. Nieko negaliu norėti. Ko iš jo noriu? Nieko. Tik kad žiūrėtų, kaip čiuožiu. Ir šypsotusi lūpų kampučiais... Man patinka galvoti, kad jis laukia. Neturiu jėgų abejonėms... Tik tikėjimui. Dažnai prie jo sėdi žmona - jaunutė tokia, suvargusi. Atstumia vežimėlį su lėliuku. Sėdi, žiūri, kaip braižome ant ledo žodžius... Žiūri, bet neskaito... O kam jiems skaityti? Ir taip viską turi. Jo moteris... Tokia jauna, o akys - kaip vyšnios. Sunkios sunkios... Jam reikia tokios, kaip ji. Aš neturiu teisės norėti.

       FELIKSAS. Dar spėčiau į parduotuvę...

       LIUČĖ. Tu neklausai. Niekad manęs neklausai, idiote. Tau turi skaudėti. Kodėl tau neskauda?

       FELIKSAS. Aš ne idiotas.

       LIUČĖ. Tu nemyli manęs, jeigu tau neskauda.

       FELIKSAS. Nevadink manęs idiotu, gerai? Nupirksiu vyšnių. Jeigu padės tau negalvoti.

       LIUČĖ. Pasakyk, kad skauda, kai vadinu idiotu.

       FELIKSAS. Neskauda. Tik noriu, kad negalvotum.

       LIUČĖ. Bet tuomet negalvosiu ir apie tave. To nori? Pavargai nuo manęs, taip? Sakai, eini vyšnių. O iš tiesų tik nori pabūti vienas. Pasprukti iš mėgintuvėlio.

       FELIKSAS. Čia vietos užtenka tik tau.

       LIUČĖ. Kodėl mes neturim vaikų?

       FELIKSAS. Sakei, dar ne laikas.

       LIUČĖ. Penkis metus tai kartoju. Neatrodo įtartina?

       FELIKSAS. Atrodo.

       LIUČĖ. Tai kodėl neturim vaikų?

       FELIKSAS. Gal bijom.

       LIUČĖ. Ko? Ko, baily, bijai?

       FELIKSAS. Aš ne bailys.

       LIUČĖ. Tu bailys ir idiotas. Penkis metus nesugebi padaryti vaiko.

       FELIKSAS. Paprašyk to su pačiūžom...

       LIUČĖ. Ką, pavydas sukilo?.. Tik šitokiais būdais galiu reanimuoti tamstą?

       FELIKSAS. Aš nepavydžiu.

       LIUČĖ. Tu ne bailys. Ne idiotas. Nepavydi. Nekrapštai nosies. Neperdi. Visada užsimauni prezervatyvą. Kai labai prireikia, užsidarai vonioje ir mandagiai nuleidi į kumštį. Kad nevargintum žmonos per dažnais lytiniais aktais. Tu nepyksti ir nesikandžioji. Tu - idealus vyras. Tai kodėl mes neturim vaikų?!

 

       Feliksas pratrūksta isteriškai verkti.

 

       FELIKSAS. Užsikimšk tu...

       LIUČĖ. Nes kas? ..

       FELIKSAS. Nes neatsakau už savo veiksmus...

       LIUČĖ. O, primušk mane, primušk! Gal pagaliau patirsiu orgazmą!

 

       Jis jai smogia. Liučė sustingsta. Paskui ramiai pakyla ir užsidaro vonioje. Viduje - tylu. Neleidžia vandens.

 

       FELIKSAS. Tu kliedi. Kaip gali sakyti, kad myli vyrą, kurio nepažįsti?

       LIUČĖ. (Atidaro vonios duris ir šneka iš tarpdurio) Mano protas irgi užduoda šį klausimą.

       FELIKSAS. Ir?..

       LIUČĖ. Geras klausimas.

       FELIKSAS. Logiškas klausimas.

       LIUČĖ. Kai jį užduoda protas. Bet myliu širdimi.

       FELIKSAS. Kliedi. Vaikeli, tu kliedi.

       LIUČĖ. Feliksai, aš suprantu, kad tau...

       FELIKSAS. Kiek laiko?..

       LIUČĖ. Kiek laiko? ..

       FELIKSAS. Na, "ledas, pačiūžos, neturiu teisės"... Kada tai prasidėjo?

       LIUČĖ. Prieš metus... Bet ne tai svarbiausia.

       FELIKSAS. Oho, kaip įsivažiavo! Tu gi sergi. Tau reikia profesionalios pagalbos.

       LIUČĖ. Kokios kokios?..

       FELIKSAS. Pas psichiatrą! Pačiūžas - į dantis, ir pirmyn! Rytoj pat!

       Liučė vėl užsidaro vonioje.

       FELIKSAS. Tu... Tu gi viską turi.

       LIUČĖ (Iš vonios). Tas viskas - tai tu? (Atidaro duris.) Rimtai galvoji, kad esi viskas?..

       FELIKSAS. Aš rimtai galvoju, kad du žmonės, apsiėmę globoti vienas kitą, turi vienas kitą globoti. O visa kita ateina savaime.

       LIUČĖ. To visko, Feliksai, man per akis. Neapžioju. Springstu.

       FELIKSAS. Nesuprantu.

       LIUČĖ. Tau negalima suprasti. Neturėtum kur pasislėpti.

       FELIKSAS. Liuče. Paklausyk manęs, vaikeli. Nujaučiau, kad mums gali taip nutikti... Kad esi toks žmogus. Kuris renkasi neišsipildymą. Jeigu galima ko nors neturėti ir kankintis - valio. Turėti tau... per sunku. O kankintis, prisigalvoti - visada prašom. Visada pakelsim. Tu tokia, Liuče. Laukiau, kada tau prasidės... Todėl šiandien nustebau tik truputį. Bet ar pati suvoki, kad kliedi?.. Dieve mano, Liuče?..

       LIUČĖ. Kliedžiu. Gerai. Gal tikrai?.. Bet tu mane paleisk! Paleisk su visais mano kliedesiais. Jie man gyvybiškai būtini.

       FELIKSAS. Kur išvažiuoji?

       LIUČĖ. Į užsienį. Radau darbą. Dokumentai jau sutvarkyti.

       FELIKSAS. Kada?

       LIUČĖ. Pirmadienį.

       FELIKSAS. Taip niekas nedaro!..

       LIUČĖ. Aha..

       FELIKSAS. Kodėl pasakei tik dabar? Gal ruošeisi apskritai nesakyti?.. Pabėgti? Taip?..

       LIUČE. Feliksai, aš stengiuosi...

       FELIKSAS. Bet juk grįši.

       LIUČĖ. Grįšiu į Lietuvą. Ne pas tave.

 

       Pauzė.

 

       FELIKSAS. Kodėl visi mane palieka?

       LIUČĖ. Nes tu nepakeliamai lengvas. Nepakeliamai patogus. Šalia tavęs nelieka ką veikti. Aš nemoku taip gyventi.

       FELIKSAS. Kliedesys.

       LIUČĖ. Žinojau, kad nesuprasi.

       FELIKSAS. Tau nuobodu su manimi?

       LIUČĖ (Švelniai, tarsi atsiprašydama.) Nepaprastai...

       FELIKSAS (Pravirksta.) Man... irgi...

 

       Laura Sintija Černiauskaitė. Liučė čiuožia: proza, pjesės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.