tekstai.lt

Onė Baliukonė. Eilėraščiai iš rinkinio „NEREGIO SODAI“ (2001)

Baliukone_2004
Baliukone_2004




***
Kiek mylimųjų stabtelėjo, bet praėjo...
Kiek nusišovė, pasikorė, susidegino... Tik tu –
Vienintelis atleidęs tarp kerštingų ir piktų –
Užstotum nuo ledinio geležinio vėjo?

Sužvarbusi vėl puolu į pasaulio tirštį,
Į geidulingą gūdastį dievų, žmonių ir gyvulių...
Bite virš avilio į kaktą šypsančiam geliu –
Juokais vien, žaisdama...
                                 Tačiau kodėl tu miršti?

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Kol prekijai giriasi žeme,
Prisiglemžę jos juodai dvėsuoja,
Imkimės už rankų – ir eime...
Kiek sutilps į negodžiausio saują –

Tiek ir dovanosim broliui tam,
Saulės aukso blyksnį pasilaikę
Paskutiniam apdarui baltam...
Liaukis kaukt, šunie priklydęs laike!

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Lyg po ledu pridususios bebalsės žuvys
Savin išnyrame: skambu, skaidru, erdvu!
Paliks gyvenimo – sekundės nuotraukoje du
Ištikęs vienas kirtis arba šūvis –

Ar sakinys be paskutinio žodžio: mirsiu!
Vardų slaptųjų niekas čia nesužinos:
Dangaus akivaizdoje – visad vyro ir žmonos,
O žemėj – susitikusių tik mirksniui...

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Bučiniu nuplėšk nuo lūpų laiką:
Metų – amžių – daugelį... O kol
Gyvuliai dvikojai kraują laka,
Kūną ryja – negailėk aklos...

Bet aky trečiojoj tuokias ibiai,
Skleidžiasi vardai... Juos užrašau
Amžinatvės atminty beribėj:
Ten mane slaptai Dione šauk...

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Aštrus daiktų plėšrumas jau prislopo,
Palikęs vien blyškius įbrėžimus...
Rytoj pakirdę – melskimės už mus,
Kraujuojančius virš paskutinio lopo,

Be gailesčio – ar išgyvens, ar dvės –
Nuo sielų plėšiamo... Dangus pasviro!
Nebus tenai nei moteries, nei vyro,
Tik trokštantys kits kitame – erdvės...

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Iš priešmirtinio riksmo atkurk vidinę tylą,
Išdrįsk pabusti sapnui, kuriam seniai rengies...
Praeina, dingsta visa – vien esmės neišdyla
Čiurlionio žalčio skrydy ir nuopuoly angies.

Tau buvo skirta laiko ir karaliauti mugėj,
Ir elgetaut šventoriuj... Tačiau dabar ir čia:
Visų paveikslų spalvos – už vieną brolio smūgį,
Už vieną spjūvį sesės – visų giesmių erčia...

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Pamišęs angele
Pamiršęs kam tarnauji
Paniekinęs dangaus ištikimybę
Ir kerštą pragaro dėl androginiškos dėl nepasotinamos
Nei degraduojančiuose mylimųjų kūnuose
Nei persmelktose egoizmo visa ryjančių liepsnų
Poetų sielose vaisingose aistros
Nuo šiol
Visi drabužiai tavo
Bus ne moters arba vyro
Ar pasimetusio po mūsų šviesulu blyškiu klajūno
O vien kostiumai amžino bet vienadienio advokatų ir teisėjų
                                                                         maskarado
Jausmingo popierinių kaukių baliaus
Garsaus įmigusiųjų pokylio
Bundi
Tačiau sudie tik mirksniui
Tik šiam nebeužrašomam gyvenimui
Kur aidi gelbstinčių sparnuotų seserų ir brolių
Ir šiurpiąją savižudystės ugnį kurstančių
Chimerijos bei efemerijos tauriųjų riterių ir išdidžiųjų
                                                           genijų balsai
Krauju pulsuoja trys astralinio dviveidžio amžiaus aureolės
Trys juodosios į Niekur sugrįžimo skylės
O sveikas protas vaikiškai bedieviškai drąsus
Vis gviešiasi statyti beprotybės dramą
Pirmiau pavertęs ją lėkšta laikraštine komedija
Ir mes joje vaipydamies vaidiname
Tu išeini
Ar susitiksim dar
Numetę sudėvėtus meilės elgetų ir prievartautojų apsiaustus
Ant nuskaistėjusio ant nugalėto kūno
Ir iš visų durnynų išvarytos dvasios kryžiaus
Atpirktoj aukštoj tėvynėj
Kuri net ją pamiršusį pamišusį angelą vartuose
Saviep ir į baltų lelijų TAI
Susigrąžina

Taip Gražina

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.



R.G.

Mylimas brolis vampyras
Visų ilgiausiais sparnais
Atskrenda šiąnakt
Prieš trisdešimt
Tris šimtus
Ar trejetą tūkstančių metų
Per tamsų užmiršto susižavėjimo dangų
Pasisotinti karštu sesės krauju
Ir drauge padaryt mane nemirtinga
Kad pagaliau įstengčiau sukurt
Vienintelį niekieno neužsakytą šedevrą
Ugnies poemą liepsnojančią arką
O paskui
Kartu baigtume
Šį liūdnoką žaidimą
Apsikabinę ir užsikloję
Apanglėjusiais jo sparnais

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Apdriskusi susiglamžiusi
Seniai neskalbta ir nelyginta
Žvaigždžių žarijom žioruojančiu
Skaistyklos lygintuvu
Nebepanaši
Į savo dangišką provaizdį
Rojaus sodų belytę plaštakę
Su ploniausių žiedlapių suknele
Viešpaties sužadėtinę

Veidmainė
Pamaldžiai žvelgdama aukštyn
Ji puola į pačią
Svaigiausios lyties aguonos vaginos gelmę
Į patį nuodingos kūno nuokanos dugną
Prie drumzlino užsimiršimų medaus
Trokšdama susipurvint įklimpt įsmigt
Dar bent vienam eilėraščiui

Neatgailaujanti onė

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Nerestauruotini
Dėmėti suglamžyti sutrinti
Kraujo ir ašarų netyrų gimdos vandenų nuotekų grafika
                                                      chaotiškai iliustruoti
Nei dievų nei demonų archyvams nereikalingi
Tavo likimo juodraščiai
Žinomų ir nežinomų pakeleivių papildyti prabėgom
Riebiais keiksmažodžiais
Ir liesais asketiškais komplimentais
Sudegink juos
Šioje visuotinio reliatyvumo kryžkelėje
O pelenus padovanok žemės elgetoms vėjams

Ar ne puiku
Netampyt pagaliau su savimi savęs
Vakarykštės pernykštės beviltiškai sudėvėtos
Mokytis iš naujo skaityti žvaigždes runas Čiurlioniškuosius
                                                                         hieroglifus
Rašyti šį meilės laišką pirmą kartą išsyk
Į atpirktą sielų švarraštį į Dabar
Baltu ant balto

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Turto vertintojai
Agentai ir vadybininkai
Sandėrių su lengva mirtimi sudarinėtojai
Nuolat be perstojo čia ir dabar
Dabar ir čia
Amžinybė mūsų nedomina
Dievo telefonas išjungtas
Jis pats nušalintas
Nuo šios pelningos komercijos
Gariūnuose tarp chimerijos ir efemerijos
Beviltiškai stengęsis
Išlaikyti ką nors neparduota
Neiškeista į duoną ir seksą
Nepaversta šventąja užsienio valiuta
Pirdžius pensininkas
Gal nė neišmanąs kompiuterinių žaidimų
Juoba prekybos internete
Paskutinio civilizacijos klyksmo
Jau siekiančio tolimiausius žvaigždynus
Kosminio globalizavimo

Bet nepaklausi vargšė siela
Dar niekur ir niekieno neįvertinta
Nederėta nečiupinėta
Mūsų ir kitų galaktikų turguose
Elgetos pervesta
Per mirusiųjų bedugnę upę
Kurios aname visur ir visad esančiame krante
Daiktai iš gryniausio aukso

Atleisk mums akliemus

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.



***
Tamsos ir absurdo kūdikis parazitas
Maitinasi nepagydomom tavo baimėm
Aptik jį paglostyk prisijaukink
Įtikink jog leistųsi penimas
Ne pūvančia ir kirmijančia neapykantos
Visam šviesiam pasauliui mėsa
O meilės pievų kvepiančiomis gyduolėmis
Vaistingais tikėjimo sodų vaisiais
Liepsnojančio prisikėlimo erškėčio
Rasotais žiedlapiais
Ir pagaliau taptų sąjungininku

O tu daugiau nebijotum to ko nėra baigties

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Moterie vilkšunio akimis
Nebeturi ko sergėt
Tavo giesmė vis kimesnė
Skurdesnė laukiniškesnė
Vis panašesnė į kauksmą
Prieš pilną mėnulį
Prieš tuščią gyvenimą
Po vilkų ir valkatų saule
Su daugybe palaidotųjų
Ir pati esi palaida
Nepririšta prie nieko
Net prie vilčių sąvartyne
Negiliai užkapstytos širdies

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Dėmėtoji
Pažymėtoji
Pašauktoji ir atstumtoji
Kiek įdomiausių kaukių ir vaidmenų
Tauriausioje iš tragedijų
Ekstazė transas orgazmas
Stovint nuogai ant mėlyno sniego
Himalajų arba absoliučios vienatvės

Krauju paplūdus pigi subretės širdie
Vis dar trokšti vaidinti
Kvailiausioje iš komedijų
Nors meilės be atsako
Bent masinėse jos scenose
Kad ir nuplotų nušvilptų užmėtytų
Ne rožėmis
O rupūžėmis

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Aštrūs obsidiano ašmenys
Meistriškai tobulai nušlifuotas
Mano aukojimo peilis
Glūdintis giliausiose pasąmonės gelmėse
Dar priešistoriniuos kloduos
Ir laukiantis tikrojo atradėjo
Įžvalgiausio archeologo

Pažadink jį
Koks pažįstamas veidas
Karališkojo belaisvio
Aistringiausio anos nakties mylimojo
Kurį andai amžiams nuraminai
Ant savo aukšto altoriaus
Kad prilygintum jį dievams
Užkeikta vis grįžti ir grįžti
Vis ieškoti ir neberasti
Vienu nesuvirpėjusios rankos judesiu išplėštos
Taip ir nelaimėtos širdies
Ta pati žynė ta pati nežinėlė
O sapnų belaisviai vis keičiasi

Padėk nors tu man persipjaut gerklę

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Nuskink raudoną rojaus obuoliuką
Kol esame šiame taške visatos
Kurį vadina moters vyro kūnais
Jie greit išsisklaidys ar susilies
Šioje planetoj ir po šiais žvaigždynais
Kur net vaikai svajoja apie seksą
Prisodrindami jį keiksmažodžių ir nešvankybių
Beždžioniškai kartodami tėvus
Dabar ir čia

Virš įgimto pasaulio vulgarumo
Viršum parduodančiųjų perkančiųjų kakofonijos
Ją vėl aplenkia pašaukties tyla
Pralaužę prigimtį nelyg duris užkaltas
Ir susitikę amžiams ant besparnių
Ant šešiasparnių jau ne paukščių tako
Mes kuriam nepavaldžią laikui sferą
Aplink vienintelį pasiimtą iš ten
Be geismo kirmio Rojaus obuoliuką

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Anapus sutrešusių kaulų
Ir sudūlėjusių mumijų
Įsirašyti vėl įsiskverbt
Krauju tulžimi ir limfa
Sodriausiu raudoniu ir saulėčiausia ochra
Žaliausia takažole ar ugniažole
Violetine paraistės viksva
Ar pilkuoju palaukės pelynu
Į tavo paliegusią sielą
Pagyk
Susirk ir numirk
Kad jau kitame gyvenime
Susitikęs išsyk atpažintum
Kaip animus savo ištikimiausią animą
Ženklą rašmenį reikšmenį
Anapus sutrešusio laiko
Ir sudūlėjusios nebūties

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
Metas įeiti
Ir metas išeiti iš nieko
Sopančiom kojom pribaigus paskutinius takus
Akmenis žvyrą ir dulkes
Perkėlus į padangę
Jums neįskaitomais rašmenimis
Ir šitaip vėl atsikračius
Didžiosios jų graužaties
Atpalaidavus ištinusias
Sunkias kaip kaladė rankas
Nuo tampymo tuštumos
Metas ilsėtis

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.



***
Tarp kitko
Tik tarp kitko
Dabar ir čia
Bet jau visur ir visad
Nors ir kietai supančiota
Klastingo ir lipnaus erdvėlaikio
Nelyg voratinklio staiga apsilpus bitė
Sapnuoju tolimųjų skrydžių laivą
Pakrautą iš vidaus tematomų saulėlydžių
Gryniausio purpuro žiedadulkėm
Bei visa gydančių aušrų medum
Ir žemėje neišraudotų
Ašarų kristalėliais
Skaidria substancija
Tyliu žinojimu
Jog mirštam tik
Tarp kitko

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
jau seniai kažkodėl tau baugu skyrybos ženklų
nenumaldomai trokšti sutuokt susieti sujungti
pasimetusius veidrodžiuose tarp savo vyzdžių aklų
pralaimėjusius ringuose gal kruviniausią rungtį

meilę vėl atlapoki širdies buveinių vartus
suledėjusiems tūkstantmečio agonijos vėjuos
šauk toliausiai nuklydusią myrio sesę ar tu
grįši gatvių chimerą padebesiais nusivijus

nieko nieko net sniego nepavelkama kupra
ir baisus šleikštulys po juodųjų šešėlių vaišių
bet nežvelki taip žmogiškai taip įtariai suprask
taškui brūkšniui kableliui nė mirksnio daugiau negaišiu

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.


***
vien pirkėjų pirkėjai Marija vien kūnas į kūną
arba kaukė ant kaukės ar mudvi įstengsim ištverti
dvasios mistinį tolį bet fizinę trintį bet artį
malonumo ir šleikštulio visa kas ryja supūna

negirdėti keiksmų nematyti bedugnės bet žioji
praraja purpurinė juodoji skylė paauksuota
amžiaus išnara vaiposi laikas pelene gražioji
į dangaus atidarymą į virtualių rojų sodą

tik jau skirias pelai nuo grūdų mūsų alkis jų sotis
ir gariūnams geismų užsivėrus atsiveria esmės
išsidurti akis nusipjauti liežuvį šypsotis
iki duonos naujos kokį tūkstantmetį dar iškęsim

Baliukonė, Onė. Neregio sodai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.