tekstai.lt

Onė Baliukonė. Eilėraščiai iš rinkinio „ELGETAUJANTI SAULĖ“ (1998)

Baliukone_One
Baliukone_One



***
Laikinumas laukiniškumas...
Kad pakaušiu Saulę paliestum –
Mezgas įsčių tamsoj aiškumas,
Vidury liepsnojančių miestų

Suledėjusi skamba siela –
Įstabus vaikystės varveklis –
Ir tave sulieja susieja
Su dangum – it šunį ir aklį...

Nieks nežino, kuris jų veda,
O kuris tik seka... šešėli,
Atiduok neiškreiptą veidą...
Su akivarų dvasiom šėlę,

Pelkių pilkus gaivalus ganę –
Mes dabar sapnuose jų kalim...
– Paleistuve, laume, ragane,
Jau tiesiu paskutinį kelią

Paskutinį kartą pareiti
Į Namus, į Pilį, į Bokštą...
– Dar praskleisiu girioj papartį:
Paslapties eilėraštis trokšta.

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



O ne!

šit iš gelminių slėpiningų gręžinių
Vanduo ir kraujas... Gerkit iki soties!
Taip, nemokėta niekad gniaužtis ir tausotis –
Daugiau nei pasiskolinau sugrąžinu.

Taip, egzistencijos dirvonuose kietuos
Ir piktžolių vešėta, ir taurių lelijų...
Aitriausią tulžį su medum išlijus –
Mana aistra gyventi jau apsės kitus.

Vaiskiais opalais proto tamsiame fone
Poeto beprotystės mėnuo švyti...
Jau galit kaip raupsuotą iš visur išvyti –
Palikite tik vardo celę ankštąją...

O ne!

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




Klausinėjanti vėjo, I

                                    Solveigai

Parašyta: gyvenimas mėšlas... Tai viskas?
šio rudens totalios pilkumos gelmėse
Nevilties juodas perlas it pilnatis tviska –
Kaukia šuo, nepašertas instinktų mėsa...

Atliekų kupiniausi konteineriai dvokia
Tarsi prikimštos ryklės aklų milžinų –
Bet ir jie prisiartinus vypso suvokę,
Kiek nedaug apie svetimą buitį žinau...

Dar mažiau apie savo... Tad laiminu narvą
Su vibruojančiom nuo atvirų paslapčių,
Besikeikiančiom grotom: prisišaukei, sterva!..
Neramiausios nakties ramią žvakę pučiu:

Girtas brolis artyn ir artyn, kad parblokštų...
Tobulos vienaties atmosferoj retoj –
Jau regiu savo sielą, viršūnėse bokštų
Klausinėjančią lapkričio vėjo: ar tuoj?

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



Negimk!

Pasaulis taip ir nepaskolino tau vardo?
Jo prieškambary pratūnojai ligi pat aušros –
Matei, kaip vyrai moterys aistringai ardo
Likimo laikrodžius...
Jų kūdikių krauju rytoj klepsidros ašaros.

Tarp dulkių aukso dulkės neradai: nėra jos!
Ties praraja it prostitutės įsčios atgrasia
Vardų garsiausių tyko Laiko gerklės rajos...
Negimk daugiau!
Už tai atidegta giliausiuose pragaruose.

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



Į Vietą

Ruduo jau, kale bename...
šį lapkritį arba gruodį
Toliau nuo akių – ir amen!
Už akmenis atsigroti

Nors kaukole sąvartyne...
Suklus vien sapnų šlavėjai,
Tik siela sužvarbus artyn eis:
Užpūskit ją, broliai vėjai, –

Juodosios liepsnos leliją...
Visų iš visur išvytai –
Per dangų šliaužti į Vietą,
Kur visad su saule lyja?

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
Išsilenkęs laiko vilkšunių rujojančių –giliai
Slaptoje geri švelniausių nesusitikimų vyną...
Angelo ir kekšės vaikui alkanam
                    kadaise numesta menka gėle
Atmokėjai su kaupu ir man... Nešuos ją vieną –

Pasidėsiu nors ant tuščio kapo... Taip lengvai
Aukso pėdsaką švininiame kely sumėčius –
Stabteliu – ir žyra šukėmis akli langai –
Tavo? – ir krintu su venom atvirom...
Paskambink po dviejų savaičių arba šviesmečių.

Ar tuomet, kai sesių suaukotais skudurais
Vėl suvystytą – tačiau nuogesnę ir už dangų patį –
Žemė glaus... Kol susirūpinęs minioj dairais
                    vis dar ne manęs, o jos –
Priskrendu ir pabučiavus nuvalau dulkėtą petį.

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
Nuo tylos – per piktžodžiavimą – į maldą?
Puolęs angelas išbarsto žydrą skaldą
Ant juodai baltų takų ir vieškelių...
Akmeniu buities iš kūno išskeliu

Pilką kibirkštį, kadais aistra vadintą:
Kiek paliks nesužaista, nesuvaidinta
Scenoje lemties... Ant jos gyvų degėsių
Gal neskaudžiai, neilgai gedėsiu

Artimo, tik nepasiekiamo kaip tyrai
Paleistuvei?.. Mirtinai sustyra
Siela, gėdą vien sparnais pridengus...
Pirmąjį – ir paskutinį? – kartą
Žaibas perskrodžia švininę stogo skardą,

Virstančią lengvu benamių auksu,
Perregimu tobulai... Sulauksiu
Svečio iš Plejadų?.. Auštant dvasiai,
Net kalė širdis iš meilės dvesia,

Spėjus pagimdyti ne gyvenime...
Egzistencija save išspjaudo išvemia
Ir harmonijos erdvėj skaidrioj išdyla:
Nuo maldos – per įsiklausymą – į Tylą.

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
Purpurinė tirštėjančio kraujo našta,
Sproginėjančių venų arterijų tinklas –
Ir nuogų smegenų nuolat eižėjąs tinkas,
Pro kurį: paniekta, palikta, pamiršta...

Jie pasigrobė tavo sekundžių lobius,
Tavo metų aruodus išžarstė išvėtė...
Nors vaivorykščių veliumu vėlei gobiuos –
Pirštais rodo: benamė, bedalė, bevietė!

Vis gražiau debesų žaižaruoja laužai,
Virš kurių – mano krytis ir mudviejų skrydis...
Tarsi šuo tau nudegusias kojas laižau –
Nes ir tu jau: bešarvis, beginklis, beskydis.

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
Dabar jau tikrai –
Tik išspjauti arba išvemti
Savo neviltį
Iš paties gyvenimo dugno
Ir greičiau prisikelt
Kaip išdegusiai žolei pavasarį –
Be seno puikybės nuodo,
Be tulžingos buities kartėlio –
Kad tiktum
Nors pirmąjį kartą
Po be galo sunkios žiemos
Į lauką išleistai karvei,
Liesam broliui kuinui
Ar sesei avelei – – –

Dabar jau tikrai?

1996 m. gruodis

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
turi atidžių atidžiausiai žvelgti žemyn
meilės eilėraščiams vėl stinga realijų ir detalių
gyvų nesumeluotų nesufalsifikuotų
skreplių ekskrementų nuorūkų išėdų išnarų
mėnesinių krauju persigėrusių paketų vatos gabalų
užkrėstų apskretusių švirkštų ir panaudotų prezervatyvų
svarios atributikos bekūnei besvorei sielai
niekaip nenusileidžiančiai iš aukštų sterilių žvaigždžių
bet viešpatie kaip aš trokštu pulti ir susitepti
tapti visų dorųjų pirštais badoma pasileidėle
pigiausia stočių ir tarpuvarčių prostitute
paskutine šioj gatvėj šiam didmiesty šioj tobuloj visatoj
kad pagaliau pastebėtum nors pusnuogę išsidraikiusią apsidaužiusią
besivoliojančią po tavo sparnuotom kojom
ir kažką nesuprantamai vapančią
sena suvytusia burna su iškirmijusiais dantimis
tai jau mielasis ne paukščių ne angelų kalba
kurios kadaise buvau pradėjusi mokytis
nenusisuk nenueik padovanok dar vieną spyrį ar smūgį
suteik energijos šiam leisgyviam kūnui
nes nuopuoliui šiandien reikia kur kas daugiau jėgų ir drąsos
nei atgailai prisikėlimui ar nuskaidrėjimui
o aš dar nenoriu būti tokia nemoteriškai vaiski
kad žengtum kiaurai mane ir nepastebėtum

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
išprotėjimo džiaugsmas čia pat spalvota tamsa
kraujo audros juodos raudonos violetinės purpurinės
kaukia kvatoja kūno ir sielos tuoktuvių muzika
ir tave atsiskyrėlę bloškia žemėn nuo debesų
svetimų skarmalų prisirankiojusi bet nuoga tarp nuogų
girta tarp girtų apsidergusių apsivėmusių
iš beveik nepakeliamo egzistencijos šleikštulio
iš gyvuliškos aistros kitam ir neapykantos sau
vėl sumezgus instinktų pančius ir suvėrus geidulių grandines
pirmoji paskutinė laukinė bet prijaukinta
su niekuo nesusitaikiusi o viską nuolankiai priimanti
viešpatie gelbėk maldauji negelbėk manęs daugiau
kokia skaidri neregystė kai viską matai iš esmės
koks aidesingas kurtumas kai girdi vien vidinį balsą
animos tylų giedojimą vėl atgimdytam animui
tuo pat metu glūdėdama giliausioje gelmėje
ir stovėdama aukščiausioj viršūnėj su rytdienos vaisium įsčiose
jau žinai kas jame skirta laikui kas amžinybei
išminties liūdesys čia pat vaiskioji šviesa

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
išlaisvink širdį iš anksto šonkaulių narvo
leisk jai patirti didžiausią žemėj avariją
sprogstant slaptam černobyliui po kairiąja krūtim
degant skurdžiausiam dangui ir prabangiausiam pragarui
kuriuose andai praskrisdamas jau buvai apsistojęs
ir aš pastojau daugybe iliuzijų ir chimerų
fantomų monstrų mutantų androginų ir angelų
jie tik nežmoniško geidulio žmogiškieji pavidalai
vis dar negaliu persileisti todėl rašau
statau šias oro pilis šiuos dulkių pelenų didmiesčius
kad po visų negyvenimų turėtume kur gyventi
kai paskutinis jau šešiasparnis kūdikis
miegojęs marių žvaigždėj ir staiga patekėjęs įsčiose
suplėšys ir jas ir spinduliuojančią širdį
gal apsišvietusią o gal apsišvitinusią tavim
bet jau patyrusią didžiausią žemėje katastrofą

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
šis kauksmas inkštimas nepakeliamas daugiau
nusimetu marškinius tramdomuosius moters odą vardą likimą
išleiskit mane pagaliau o kur nežinau pati
bet niekas negirdi net visad budintys artimieji
apsikabinę su savo brangiais televizoriais
kasantys miražinius šulinius toli astralijos dykumoj
atpildas niekad nepavėluoja ir neaplenkia
peržengus juodą lyties bedugne artėja šviesos greičiu
infarktai insultai ėjimai iš proto bėgimai iš svetimų namų
ir grįžimai atgal su pabrukta uodega
atleiskit priimkit dar vienai nakčiai ar mirčiai
sielos vidurvasario pūga liepsnojantys dvasios ledynai
kad užsigrūdinčiau prieš absoliutų nuogumą
iš užsimiršimo įsčių atgimstančios atminties
lėkštą buities paviršių išgaubsiančios misterijų sferos
nebeturi ko duoti šiam gailiai tylinčiam padarui
visai nusususiam pamušta koja išvarvėjusiom akimis
bet nesitraukiančiam nuo slaptų hermetiškų durų
triskart užantspauduotų sirijaus bičių vašku ne čia
                                                       ne dabar ne tuoj
spirk į dėmėtą snukį ir pavyki anapus saulės

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
ties pat vandens ir ugnies riba
jaučiu kažkas atsitiks ir imu iš gelmių švytėti
vėl aidi žemėje seniai beviltiškai užmirštos
slaptosios žuvų ir paukščių kalbos melodija
prasideda aukso amžiaus nauja ir skaisti diena
dabar kai visa įmanoma leisk pakartoti vėl
tai ką sakiau be žodžių dar mūsų pradžių pradžioj
žinau kad girdi matau kaip staiga suvirpi
griebęsis už krūtinės nustebęs kad ji tuščia
lyg pakylėtas čiurlioniškos devintosios bangos
nuo nešvarumais krauju ir sėkla aptekusio laivo denio
nebijok ties pat beprotystės ir išminties riba
tarp senų pailsusių saulių ir jaunų žaismingų mėnulių
numetus ankštą dėmėtą raukšlėtą ne savo veidą
ir tapus drovia vaikiškai besišypsančia delfine
išnešu plyšusią tavo širdį į kitą žmogiškųjų prasilenkimų
ir dieviškųjų susitikimų žvaigždėtą krantą
jau už mirties ir būties ribos

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
esu tik pilka kitiems neįžvelgiama perluotė
tavo sapnų ir budėjimų didžiojo vandenyno dugne
įstrigusi tarp tobulo grožio ir atstumiančios bjaurasties
metai po metų gyvenimas po gyvenimo
velku antžmogiško ilgesio perlamutru
skaudžiai žeidžiantį juodąjį perlą
vaiskėjantį mūsų kūrinį
o atneriančio su saule krūtinėj vis nesulaukiu
nieko daugiau neprašau tik patvirtink savo ištikimybę
pagirdyk mane svaigiausiu kraujo lašu
iš suskeldėjusių nuo neįmanomos įtampos lūpų
ir iškelk ir atverk ar pagaliau sutraiškyk

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
sako benamių ir be tėvynės žuvų
gyvenimas tragiškas jų visad tyko pavojai
o didžiausias išnerti paviršiun į glėbį tau
stovinčiajam ant kranto ir žvelgiančiam į akis
o gal vien į savo lengvai raibuliuojantį atspindį
nes vėl abejingai leidi praplaukti pro šalį
su brandžiais giliausio žinojimo ikrais
saule užantspauduotų ledinių įsčių ertmėj
o jei galėtume be atodairos pulti kartu
į šį paskutinį dugną kur staiga prasiveria dangūs
kur visų vaiskiausioje šviesiausioje tamsoje
rastume nusižudžiusius bičiulius ir negimusius kūdikius
sako žuvys neatmena nepažįsta savo vaikų
tačiau mylėti nereiškia savintis ar pririšti
ir arba aplenki majos spalvotus tinklus
arba kietai įsipainioji užmiegi iliuzinėje tėvynėje
bet šį pavasarį dar neleiski pranerti pro
mūsų jaukius namus ilgą laimingą gyvenimą
staigią ir lengvą mirtį vienu kirčiu

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
lunatikė slenka gatve kliūdama net už savo
regėjimo atsimušdama net į tą kurio čia daugiau nėra
ir aiktelėdama iš nepakeliamo kažko
ko jau neįvardytumėt nei meile nei neapykanta
lyg tuo pat metu kūnui virstant juostančia žarija
o sielai žydriausiu viršūnių krištolu
kurio taip gviešiasi visi pasaulio prekijai
tik tu vienintelis ne
tad pagailėk atsitolink idant nesusiliestume
kaip ką tik užsitraukusios jaunos žaizdos
ką tik gimę dar nenumazgoti krauju žvaigždynai
atšauk pagaliau begėdiškai aštrų savo šešėlį
vėl sužeidusį manąjį kokia saldi sueitis
kiek daug tuštumos tikriausiai jau paskutinė
parėjęs apkabini šiltą atlaidžią moterį
virpančią iš seniai užmiršto susijaudinimo
ir net mintyse nepavadini jos mano slaptuoju vardu
lunatikė lekia stogais neužkliūdama už nieko

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
aš ta pūga kur neleidžia užmigti šiąnakt
arba pabusti tau ir tavo laimingai moteriai
klystkeliai vėl užpustyti o sutuoktinis greta
jį kaip netikrą perlą nuolatos randi kur pametęs
ir lengvai per daug lengvai susigrąžini
beveik lengvabūdiškai groju jūsų gyvenimo grotomis
kruvinom lūpom švilpauju skustuvo ašmenimis
juoduoju užmaršties rojaliu skambinu baltą vardą
nelyg alchemikas filosofinio laiko akmens
ilgo nežmoniškai ilgo ieškojimo trumpą dermę
ir pagaliau pralaužiu ankštą krūtinės ląstą
pulk į laukinę likiminę puotą apsvaik ir apgirsk
iš džiaugsmo kad vėl atgavai nematomą karalystę
kurios niekada nesisavinai todėl amžinai turi
praeis vien kovo pūga neleidus užmigti šiąnakt
arba pabusti tau ir tavo laimingai moteriai

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
tiesiog tu buvai ir šito visai pakanka
džiaugiuos nežinodama tavo namų telefono
ir nebandydama spėti tavųjų nemigų kodo
kad nepriartėčiau per daug vandeniu ar krauju
ir nepaplaučiau ramaus tvarkingo gyvenimo
vaikams ir vaikaičiams tausojamos buities pamatų
šypsaus žvelgdama į saule apsimetančią žaltvykslę
supančiotas laisvas daugiau neturi reikšmės
tiesiog tu esi ir šito visai pakanka
pradėjusi prostitute galbūt pabaigsiu šventąja
o kur dar daugybė kitų profesijų ir darbų
valytojos elgetos karalienės poetės beprotės magės
nebijok niekada neteks manęs išlaikyti
tau nei gyvam nei juo labiau mirusiam
tiesiog mes būsim

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
lankau paskutinius žūtbūtinės savigynos kursus
nors nuolatos užmirštu prieš ką turėčiau kovot
vis drovesnę tylesnę sielą ar begėdiškai atvirą kūną
geismo nutrenktą ant klampios iliuzijų žemės
ir vėl niekaip nepajėgiantį atsispirt
malonumų saulėgrąžas gliaudančiai ir lukštus
jam į veidą spjaudančiai puikiajai palydovei marai
kokios jaunos įžūlios mirties pritvinkusios krūtys
bet viešpatie juk tai aš pati
išsiverkti išprakaituot iškraujuot ir pagaliau
pralaimėti tau ir visiems laikui ir amžinybei
išmest beviltiškai blunkančias vienadienių pergalių vėliavas
virstančias pigiais netikros šlovės draiskalais
ar pasisiūt iš jų pilką vienuolės abitą
kad neatpažintum daugiau ir nepašauktum atgal
į šią kvatojančią klykiančią švilpiančią cirko areną
su buliais toreadorais gladiatoriais ir juokdariais
kur vėl ilgai siaubingai ilgai blaškysiuos
ieškodama priešininko kol kažkas pagailėjęs išties
taip ir nebaigtų žūtbūtinės savigynos kursų liudijimą
su mano vardu ir ne tavo svetima pavarde
iš tiesų iš tiesų šypsais nėra nuo ko gintis

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
viskam savas metas ir galiausiai išdyla viskas
eini neatsidauždama nei į draugus nei į priešus
nepuldama nestabtelėdama neprisirišdama
kelio gale po sunkiu visų praradimų akmeniu
vaikiškai tyrų ilgesių ir skaisčių regėjimų auksas
kai vienatvė tokia gūdi kaip išdegus giria
kai beveik neįmanoma žengti per žarijas ir nuodėgulius
kai atrodo net paskutinė vilties žaltvykslė
blyksteli mirksniui ir amžių amžiams užgęsta
žiūrėk jau rausta būties kraštelis jau aušta dvasia
pro plėnis kalasi atžala prarasto rojaus medžio
o sukirmijęs vaisius grįžta į pirmą pumpurą
viskam savas laikas tampantis galiausiai erdve
kur vėl jauni drovūs vos vos liesdami vienas kitą
einam namo tuščiomis saujomis kupinomis
dieviškai tyrų ilgesių ir skaisčių regėjimų aukso

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
gėda krauti menką iliuzijų kraitį
verti ir pervėrinėti netikrų vilčių stikliukus
kurpti blyškius anemiškus meilės eilėraščius
tavo visų gyvenimų vienintelei sužadėtinei
išrinktai budėjusiai laukusiai o taip ir nepašauktai
virti skalbti eiti į turgų mazgoti grindis
kloti amžinai sujauktą jūsų vedybinį guolį
gyvenkit ilgai ir laimingai tarnaukit vienas antram
kad aš dar suspėčiau sukaupti magiškų galių
atgimti reinkarnuotis visad žydinčioje obelyje
jauno vaisingo sodo kurį tu įdiegsi
rytoj po keleto metų šimtmečių šviesmečių
susigrąžini šį eilėraštį ir perrašyti krauju

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
pasibaisėtina esti senstančių kūnų nyka
visa pigu visa dirbtina visa falsifikuota
iš mudviejų bendro turto pasiimu tik apyrankę
su dviem neatplėšiamai susipynusiomis gyvatėmis
tyriausio ilgesio aukso ir balčiausios atsižadėjimų geležies
kurių išgavimo slaptį tuojau tuojau prisiminsi
vienintelis ir tikrasis mano sielos alchemike
sudeginu svetimus drabužius nuodėvas išnaras
velkuosi ploniausią trečiąją švytinčią odą
įmanomą žemėj tačiau be galo trumpam
kad vėl pamatytum kokia esu iš tikrųjų
kad neturėtum ko gėdytis kai skrisim drauge
aplankyti sparnais jau mojančių iš anapus bičiulių
ir droviai prisipažinti jiems jog buvome artimi
išsiskyrę tik keletui metų mirčių ar gyvenimų
o rytoj ir vėl susipinsiantys susiliesiantys kaip
anos nežemiško aukso ir geležies gyvatės
išgauk mus greičiau iš mūsų nykstančių kūnų

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
laukti ir laukti tavo šykščių skambučių
ir nebeskubinti sunkiai lekuojančio laiko
kuris ir taip tuojau tuojau nusibaigs
lyg nuvarytas nešeriamas ir negirdomas gyvulys
visuotinės kosminės paleistuvystės askezės tvarte
imk mane pagaliau ir po to galėsi numesti jam
desperatiškas šauksmas į tamsą tylą ir nebūtį
rezonuoja tik nesulaikomai besiplečianti tuštuma
o benamių sapnų vaiduokliai šunys ir katės
dreba taip lyg dūžtančiam mano sąmonės veidrody
matytų iš karto du susieinančius mėnulius
ar skylančią ir juodai kraujuojančią saulę
vien vargšas priekvailis demonas dirbąs ir angelu sargu
kurčnebylio gestais maldauja greičiau
žudykis jeigu žudaisi laikas jau nudvėsė

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
tausok trapius niekuo dėto žmogaus jausmus
pridenk jo gležną vaikiškai trumpą atmintį
juodajam mėnuliui priklausanti verge ir sugulove
kitiems šios baugios sefiros raktas jau pamestas
o jam grąžini ką uždraudė pavydūs demonai ir dievai
absoliutų galėjimą neįmanomą įmanomybę
darsyk įbrist į tą pačią bet nesustojusią upę
ar žengiant liepsnojančiu vandeniu sutikti jauną save
bet jis turi teisę šią dovaną priimti arba atmest
paskutinėje kryžkelėj išsigąsti ir grįžti atgal
į jaukią patogią gražiai apstatytą senatvę
dar luktelėsiu gretimame pasaulyje
visa kas lydosi pavertusi švytinčiu metalu
kas kristalėja skaidriu filosofiniu akmeniu
tavo žmona rytoj ras žiedą su deimanto akimi

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
į tave kaip į getą iš kurio gyva neištrūksiu
prisisegus geltoną rožę slaptą ženklą neišvengiamos pražūties
visad alkanam kito kūnui dar alkanesnei biseksualiai sielai
spyglių vainikui virstant spindulių karūna
sesers žvaigždynui vėl švelniai glundant prie brolio
o mėnuliui ir saulei liejantis į dar neregėtą
dvilytį dviširdį androginišką šviesulį
vartų sargas nustebęs kužda narkomanė arba trenkta
kas per iškrypus vaizduotė kas per didybės manija
šizofrenikės kliedas pokalbis su nežinia kur esančia savimi
paskelbta paieška net paraleliuose pasauliuose
o ji tebeklaidžioja nieko neįtariančio praeivio sapne
sako gete o iš tikrųjų beprotnamy
sienos be durų žiūrėk arba durys be rankenų
ir labai siaubingai beviltiškai nepasiekiamai čia pat
liepsnojanti aukso arka ištrūkstančiųjų portalas

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
griūvančios smėlio pilies papėdėj ryju skubinai
gerų žmonių suaukotą sprangią užuojautos duoną
renku tikrų ir simbolinių spjūvių smūgių pinigėlius
sykiais atrodančius visai kaip iš gryno aukso
tik nesakyk jog iš tiesų neįmanoma
grįžti atgal vėlių ir paukščių takais
atverti užakusį kraujo šulinį atstatyti širdies namus
nušveisti pajuodusius seno sidabro žvaigždynus
pirktus kadaise už mūsų tyro tikėjimo santaupas
liepsningų aistrų šviesių beprotysčių antikvariatuos
o kas ten taip spindi taip akina taip svaigina
giliau įkvėpk suskaičiuok iki trijų septynių devynių
bandymų pulti ir keltis žeistis ir gydytis žudytis ir vėl gyventi
išvemk paskutinį gerų žmonių paaukotą kąsnį
pažerk į žinojimo purvą tikrus ir simbolinius auksinius
ir ženk į prospekto vidurį po kojom po ratais
kad it suspardyta pervažiuota kalė pagaliau pagimdytum save
vėlę paukštę mergaitę sužadėtinę nuotaką
princui iš ką tik sparnuotų meistrų gražiai atstatytos
paskutinio šį keistą kovą skaisčiausio sniego pilies

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
pilkų pilkiausioje sielų šeškinės pilkumoje
turi nušvisti kaip žaibas tačiau it žvakė sutirpti
tą pat akimirką praregėjus ir vėl apakus
suvokusi savo skirtį ir ją mirtinai užmiršus
kol paskutinė nežmoniškai drovi ir baikšti
dievų ir demonų mokinė širdis taps pagaliau pirmąja
nebijančia nei aistrų tuštumos nei meilės pilnatvės
o vargana seniai sudegusio teatro artistė
genialiai suvaidins ir pusprotę ir valdovę
net nepakeitusi skarmalų į šermuonėlių apsiaustą
ir spygliuotos vielos vainiko į deimantinę karūną
baltų balčiausioje karališkų menių baltumoje
dar nė nespėjus nusimazgoti vakarykščio gimdymo kraujo
bet jau beveik ne paleistuvė ne hetera ne žmona
praleidus vienintelę prie tavęs neprisirišimo pamoką
ties pat gyvuliško nuolankumo ir angeliško išdidumo riba
kurios andai apsunkusi tavimi taip ir neperskrido
todėl turėjo šliaužti atgal ir dar ilgai ilgai negyventi
ankštų ankščiausioje kūnų šeškinės ankštumoje
nerealybėje chimerijoj efemerijoj

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
mes laukiam godo
mes ieškome vienas kito
svetimuos kūnuos knygose vaidmenyse
ir tai ne mažiau absurdiška
uždanga nusileidžia ir sielą užlieja nyka
kiūtini neapšviestom klampiom didmiesčio gatvėm
šizofreniškai skeldėjančia pasaulio pasąmone
pirmasis balsas klykia susigrąžink jį
antrasis kužda nereikia vis tiek viskas praeina
ir jie abu nuogiausia šioje galaktikoj tu
ką tik išmokusi didžiąją laisvės pamoką
laimingai pranėrusi egzistencinio sąmokslo tinklą
iš juodosios baltosios magijos gijų rausvų ir žydrų apžavų
godo niekad nebeateis
o mylimasis mirė ir jau palaidotas
taip giliai kiek tik įmanoma šiam gyvenime
nors dar matai jo tolstantį siluetą
taip pat jau nuogą be kaukės net be šešėlio
kurį juokingai susipynusį su tavuoju
peržengi ir taip pat nueini
į priešingą begalinės vienatvės visatos pusę
tegul jie laukia

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



***
tai ne poezija tai benamė kalė širdis
kaukia iš laisvės neįsivaizduojamos pririštiesiems
vien pašvęstiesiems įsivaizduojamos vienaties
dar atlantidoje pamiršau tavo veidą ir vardą
dar saulėtajame egipte pamečiau tavo šešėlį
nors tebenešioju mūsų sparnuotą kūdikį
sūnų su paukščio galva galbūt ibiasnapį totą
kurio niekaip negaliu pagimdyti žemėje nes
netekau ir oro ir smėlio pilių ir fėjos morganos rūmų
sekus tave daugybe tikrų ir klaidingų pėdsakų
aptikus ir vėl praradus už paskutinio dangaus
velku didžiulį visų gyvųjų patelės pilvą
nuo vieno slenksčio prie kito bet niekas neįsileidžia
nebijok imk mane stabtelėjęs trumpam praeivi
kol dar tokia atvira prieinama ir pigi
pigiausia iš nuolat brangstančių dvikojų ir keturkojų
niekuo neserganti neužsikrėtusi vien mirtimi
vien meile vien juo tačiau tai lengvai pagydoma
ir tai ne poezija o dvesia kalė širdis

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.




***
prieš neskelbtą operaciją dar baugiau dar vienišiau
negali užmigti pabusti atrodyti kaip turėtum
vis dažniau regi ibio snapą šakalo snukį dykumą piramidę
svetimėjantį veidą slepi nuo smalsių akių
banalios buities išplepančios visas keistos ligos paslaptis
paverčiančios jas pigiais spalvingais vaikų žaislais
ar besvoriais balionais sveikų liliputų švenčių
kur kadaise ir tu pastojai nuo įmitusio legiono
pirmapradį skaistumą taip sunkiai atgaunanti siela
budinti atšiauriausioj dievų ir demonų kryžkelėj
vien su plonyčiais krikšto sužadėtuvių pirmosios
                                                       nakties marškiniais
o vienintelis nesutiktasis mugėse vis nesirodo
darsyk leidies išrengiama supurvinama išprievartaujama
paverčiama vien perštinčia kraujuojančia makštimi
kad vėl devynis juodžiausio mėnulio mėnesius
tamsioj pasąmonės kriptoj palaidojusi vidinę saulę
ir totaliai absoliučiai sutapusi su lilith
brandintum somnambulus vilkolakius ir vampyrus
svetimų vyrų sperma penėtum savo belyčius eilėraščius
paskutinei raudonajai keršto ir neapykantos knygai
pabusk mylimoji sunaikink juos dar įsčiose
per ilgai žiūrėjai žemyn todėl trumpam apakai
per nuolankiai prašei išmaldos maldavai kad pririštų
todėl teko atimti kairįjį delną ir dalį širdies
prisimink nežemišką laivą paskutinėj šios žemės tėviškėj
su mano tyliaisiais tave išbandžiusiais išlaisvinusiais
                                                                pasiuntiniais
bet visa nukrinta sugūra sudyla kad vėlei ataugtų
žvelk jau liečiamės vienas prie kito baltųjų ibių sparnais
o šventieji šakalai laižo luošas rankas ir žaizdotas kojas
po ilgiausios kelionės iš kūno į dvasios tyrus
po gaisrų avarijų katastrofų žudynių savižudysčių
gulinti subtiliosios būties piramidės centre
nuoga atverta išerdvinta lig paskutinės ląstelės
girdžiu tavo balsą be žodžių ir sutelkus jėgas kylu
šviesiausiai ir džiaugsmingiausiai trečiosios mirties injekcijai
meilės iniciacijai saulės įšventinimui spindulingajai
                 TIPHERETH

1997 m. kovas–lapkritis

Baliukonytė, Onė. Elgetaujanti saulė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.