tekstai.lt

Onė Baliukonė. Eilėraščiai iš rinkinio „TĖVE MŪSŲ GYVENIME“ (1986)

baliukone_jauna
baliukone_jauna




***
Ak varna varna, pussesere mano
Šiukšlynais dvokiančia kasdiene jupele, –
Šaipaisi atvirai: gyvenam, kaip išmanom...
Tu gaudai pusaklė liesas eilėraščių peles.

Aš pranašauju darganas rytoj ir lietų,
Iš tavo vaikiškų sapnų kvatodama keliu...
Turbūt ir mūsų geležiniam amžiuje norėtum
Vainiko lengvo rožinių Iliuzijos gėlių?

Bet jos apnuodytame danguje neauga.
Tik švino sėklos krinta su lietum... Griebi
Gyvenimą lyg besimėtančią po kojų sagą –
Iš dievo gal suplyšusio drabužio? Ji grubi,

Nepaauksuota, nepasidabruota, darbo prasto.
Tai atiduoki man geriau, padovanok ir ją.
Ir savo vizijoms ieškoki popierinio karsto...
Jau renkasi girta nerūpestinga vyrija:

Vasario vėjai, smagūs viesulai birželio...
Jie laiko laužus visuose šiukšlynuose užkurs.
Kai dūmų išgraužtom akim ieškosi kelio –
Tik aš viena galbūt žinosiu kur...

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



SU ŽUVIMI

Sidabražvyne, sesuo –
Alsuok man į sapną, alsuok...
Budrus neutroninis šuo
Čia mūsų tikrai neužuos.

Kuždėk man į kriauklę širdies.
Čia mūsų tikrai negirdės
Mirtis, alkana, amžinai...
O peršti, o plyšta delnai –

O virsta aštriais pelekais...
Už ko dar, pasauli, laikais,
Kai (savo šešėlio bijąs)
Tu traukai gyvybės gijas

Nei kūdikis piktas... Antai
Jau dūsta šiukšlėti krantai.
Jau anka po naftom vanduo...
Aš seserį savo veduos

Ne jūros dugnu – o dangaus.
Aš permuštu žalčiu rangaus
(Nuo tūkstančio saulių) tyliais
Dulkėtais Visatos keliais...

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



LEDONEŠIS

Žemyna, auštant pagimdyk mane
Nei vyšnios pumpurą iš spindulio ir purvo.
Leisk tapti būsimo žydėjimo gera žinia –
Pirma sudeginusi, kas juodai supuvo.

Kas gyva liko – apvalyki ugnimi šventa,
Paskui suteik man pirmą žaliąją pagalbą...
Būtis – viršum chaoso permesta nematoma lenta.
Bet amžinybės nimbas gaubia mirksnio galvą.

Vėl mariose ir upėse, ir ežeruos – taikus
Ledonešis... Puošiuosi blindžių aura.
Jau šluokit, vėjai, jau barstykite takus,
Man laukti parskrendančių paršliaužiančių gera.

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




NAMOP

Nei paukščių beprotnamy – šaukiasi
Pernykščio lietaus volungė.
Surasi, nueisi, užaugsi?..
Bet stovi per naktį lange –

Ir vienišos aušros – absurdiškos.
Nuo ašarų šitaip šviesu?..
Tylių pralaimėjimų diskas
Virš pergalių tavo visų.

Tik moja kažkas – tartum sėja
Krante atminties aname...
Kodėl tu verki, kad nespėjai?
Tuoj būsim namie – – –

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



LENGVA

O viešpatie, kaip nemylėti lengva...
Tačiau sapnai pilni namų ir meilės.
Kol prakerti erdvių žvaigždėtą langą –
Šaknis išleidžia kirvis... Žydi peilis,

Kuriuo žmonių ir bičių duoną pilka
Žegnojai... Atriekei – atmintimi pavirto.
Gyvenimas per trumpas – o be galo ilgas.
Tik atsimerkė vaikas ir pravirko:

O viešpatie, kaip lengva negyventi...
Bet aš rašau – į veidą mirčiai spjaunu.
Ir plėšrią mūsų buitį šildau anty
Nei angį stebuklingai jauną – – –

Šaukiu artėjantiems prieš laiko vėją:
Prie mano slenksčio nors paparčio sėklą
Numeskite... Ar džiaugsmo liūdesio žariją.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tylėk! Žiūrėk – ugnis jau širdį siekia...

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



IŠ RŪKO

I

Šonkauliais laiką išgroti... Įrėžti kaktoj ir delnuos.
Siela, vėluojanti sese, kas ten, prie vartų, suklupo?
Pateka Saulė ir vėl rieda vidudieniu lapo –
Mano gyvenimo, kur nuo plėšrūnių sekundžių ginuos.

Būsim laimingos? Tačiau tik išblukusiam atviruke
Su paauksuota širdim: atmenu, laukiu, dėkoju...
Laikas – medžioklinis šuo – tyliai sustingo prie kojų.
Kaukolė?.. kūdikio veidas?.. neužmirštuolių rūke.

II

Vėl melancholija užantspauduoja širdį
Tyliųjų praradimų tamsiai mėlynu vašku...
Tačiau tenai, kur brėžiasi ženklai
                                            seniai sudegintų laiškų,
Kažkas ir tavo slaptą raudą girdi.

Prisiminimų mėnesienos orchidėją
Praskleidžia mirksniui... O, iš kaip giliai
Atsiveria prieš amžius užbaigti gyvenimai
                                           ir užarti keliai...
Ir vienišas žmogus ateina klupdamas prieš vėją.

III

Išpuoliau nejučia iš mūsų laiko –
Lyg kas pametęs būtų smulkų pinigą,
Kuris nė vienoje kišenėje nebesilaiko...
(Daiktai pabrango, o gyvybė pinga?)

Užtai šliaužiu skrendu dabar, kur noriu.
Nusviedusi vienos dienos nuodingą nuorūką,
Čiulpiu kaip vaikas amžinybės korį –
Statausi tiltus iš likimų rūko...

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



LIG DUGNO

Lig pat glitaus dėlėto sielos dugno
Aušrų auksinės lūgnės, sutemų lelijos juodos driekiasi.
Gyvenimo, atmintinai išmokto, banalaus ir drungno,
Atsisakau... Dar sykį paskutinę riekę

Nuo paskutinio kepalo tau pjaunu: valgyk!
Paskui sušauk aistrų paukščius ir išbarstyki trupinius.
Atspėju, broli, tavo žvėrišką ir sunkų alkį,
Kol vieškelius išaudžiu, plaukus dukrai supinu.

Kol vandenį iš baimių šulinio lig lašo išsemiu,
Pažįstu tavo pragaištingą drąsą – nors į pragarą...
Paskui laisviau, beviltiškiau, ramiau –
Nei tam, kur paskutinį taką į namus pareiti prageria?

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



UŽ NIEKADA

Negera, moterie... Labai ir vėl negera?
Tokia nemylinčio – nelaukiančio tyla kurti –
Lyg būtų kas padovanojęs tau Niagarą:
Tenai, už niekada neperplaukiamo, jau arti...

Bet neviltis – nuodingo voro tinklas –
Suplyšta... Grįžta vėl visi gyvenimai staiga.
Ir pradedi namus, ir džiūsta baltas tinkas.
Tik durų vietoje – liepsnojantį anga

Į rytdienos gaisrus, į laisvę karčią –
Klajoti po sapnus negimusių vaikų: savi?..
Pažįstu, moterie, tavy ir nuotaką, ir marčią,
Kai tarp dangaus ir žemės rūbą šventinį siuvi.

Kai siuvinėji rūtomis, lelijom, kryžiais...
Paskui prie beprotybės veidrodžio rengies.
Jame – staiga Niagarą perplaukęs – pargrįžęs
Aklasis draugas vėl tave gražiai regės?

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.



RUDUO?

Juokais: dar vis neprijaukinta senstanti katė.
Kampučiuose akių – druska prisiminimų apie ateitį karti.
O tu vėl aname, vėl priešingame nemigų krante...
                      Kaip niekada arti?

Nors džiaugsmo ašara vienintelė jau su tulžim perpus,
Myliu: kaip akmenį suaižyk ar kaip žiburį lange užpūsk.
Jau dažo žiedus kažkieno blaivi ranka juodai...
                      Bet – auksina lapus?

Ši mūsų šventė netikra ir apgaulinga... Tu žinai.
Tik atsigniaužia švytintys keista regėjimų ugnim delnai
Ir glaudžiasi prie durų, už kurių dar vasara...
                      Dar vakar gyvenai?

Ten tuščia... O sekundė pavėluota – aš pati?
Nors tavo smilkinius blakstienomis tebejaučiu – šilti.
Nors jau mokėčiau atsišaukti obelies pražydusios balsu.
Ant slenksčio – iš namų išvyto vaiko akimis katė...
                      Ir man rudens baisu.

Baliukonytė, Onė. Tėve mūsų gyvenime: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.