tekstai.lt


Onė Baliukonė. Eilėraščiai iš rinkinio „LAUKINĖS VAIVORYKŠTĖS“ (1971)

baliukone_jauna
baliukone_jauna




***
Balto ir keisto. Didelio didelio –
Tarsi akmens pasidėti po galva.
Sustok. Iš tolo klausyk, ką kalba.
Žiūrėk, ką vyrai neša ant skydo.

Tik nebijoti. Tiktai nebijoti.
Juokeis pribėgus. Sakei, kad gera.
Išaušus arklius parveda. Aria.
Aparia lapkritį. Aparia gruodį.

Mes dar sapnuosim, kaip rudenį lyja.
Kaip aikštės tuščios. Kaip žaizdos maudžia.
Sustok – užminsi. Dega po medžiais
Raudonos žvaigždės tarsi žarijos.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Svirnus pripylė ir į žemę kasė
Kviečių geltoną sėklą. Kaip šviesa.
Tu neik pro šalį vienas – išsigąsi,
Ilgai nešiosies ugnį akyse.

Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.
Didžiulis vėjas, keistas – virš visų.
Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.
Ir man baisu. Ir man labai baisu.

Jau senių akys vis arčiau prie žemės.
Jau girgžda durys. Lubos ir stalai.
Ir tik dabar pamatė, kad gyveno,
Kad rašė, kad kalbėjo – negerai...

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kai nešim šviesą.
Kai garsiai juoksis. Atsigręš į mus.
Kai ant kalvos sustosim –
Ir giedosim.

Bus saulė.
Pats vidurdienis tada.
Sunkiausias metas –
Ir geriausias metas.

Kai nešim šviesą.
Paslėps vaikus ir langus uždarys.
Ir pas duris –
Stovės su kirviais.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kai nukris, kai sudegs visos žvaigždės,
Kai neliks danguje nė vienos,
Kas sėdės ir raudos, ir dainuos
Ištuštėjusių miestų aikštėse?

Tuoj sutems. Uždarykit duris.
Kyla vėjas, ir renkasi debesys.
Nežiūrėk! Nežiūrėk... Akys
Nepažįstamo keisto žvėries.

Niekas mūsų dabar neapgins.
Nei malda. Nei giesmė. Nei tylėjimas.
Ir mano gražiausi eilėraščiai –
Tik šešėliai ant juodo vandens.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.



***
Negirdėsi. Bus tylu nežmoniškai.
Ko bijai? Bijai bijai bijai...
Kaip virves eilėraščius vijai,
Kaip kanapės susivijo žodžiai.

Ir dabar pati jau nežinai,
Kur tiesa, kur melas. Galas galas...
Tam, kas buvo. Ir ieškosi amen –
Žodžio to – kaip laukuose akmens.

Tik šiltai aprenkite vaikus –
Vakare jau bus vėlu. Užmiršit,
Kad norėjot visą dieną mirti,
Ir miegosit – ramūs – be sapnų.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Kokia tu keista,
Mano nakties svajone.
Rytui atėjus,
Aš jau bijau tavęs.

Valtys parplauks,
Pilnos žuvų negyvų.
Ar tau nesunku, žmogau,
Žiūrėti į jų akis?

Tu nekalbėk –
Žodžiai tokie tušti.
Žodžiai banalūs
Niekam daugiau nepadės.

Riksmas – tegu.
Riksmas – virš akmenų,
Virš mūsų galvų
Tegu sužydės juodai.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.


***
Ir vėl iš tyko suanglėja medžiai.
Pajuosta rankos. Uždarai duris.
Save už stalo sodini kaip svečią
Pačiam didžiulės žemės vidury.

Toli už girių pirkių šviesos keistos.
Šunų lojimas ir žmonių šneka.
Paskui kas naktį vėl sapnuoji gaisrą,
Vėl glostai liepsną virpančia ranka.

Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.