***
       Kai sakome, kad žmogus gimsta ne vieną kartą, o daug kartų ir vis iš naujo, vis peržengdamas tam tikrą ribą, tai nėra vien abstrakti ar banali tiesa. Tai kūrybinis žmogaus principas.
       Turiu galvoje, kad žmogus iš esmės yra kūrybinė būtybė: kai jisai taria eilėraščio skiemenį po skiemens, kai deda žodį prie žodžio, ar net tuomet, kai iš ryto žengia per slenkstį, liesdamas naujagimės dienos nuojautą, jisai kaskart ir atranda save kaip kūrybinę, t. y. nuolat gimstančią, būtybę.
       Ką reiškia gimti iš naujo? Ko gero, tai reiškia peržengti priešybes, išsilukštenti iš jų ne tiek sulipdant ar sunaikinant jas, kiek pranoksiant. Gimti – vadinasi, pasaulį atrasti iš naujo, atrasti jį kaip beribę, o kartu ir kaip paliečiamą, apšviestą, nedviprasmišką gyvybę. Tai nuogos (gimusios) žmogaus gyvasties privilegija: išvysti, ištarti, paliesti pasaulio daiktus ir formas; atrasti pasauli kaip vientisą, šitaip pranoksiant tai, kas suskeldėję.

       Bet ar nuoga širdis, ta taurioji gyvastis, yra pajėgi išsaugoti tai, ką atranda? Kodėl ir kokiu būdu ji praranda?
       Josemarija Escriva de Balagueras, „Opus Dei“ įkūrėjas, kilnusis ispanų kunigas, kurį Romos katalikų bažnyčia šiemet yra paskelbusi palaimintuoju, sako: „Būk nuogas kaip širdis, idant piktoji jėga, kai gundys tave, neturėtų už ko nutverti“. Bet šita šventa tiesa nepaneigia kitko: kai piktoji jėga nepajėgia žmogaus nutverti, nuogą žmogaus širdį į pagundą gali vesti geroji jėga. Ar mažai žinome katalikų, kuriems jų „nuogas širdingumas“ yra išvirtęs į savimylą? Teko matyti katalikę, kadaise persekiotą saugumo, kuri dabar ne be sarkazmo demonstratyviai rėžia saugumiečiui (neatgailaujančiam): ,,Aš tave myliu, be abejo...“ Kas gundo krikščionišką meilę šitaip ištarti? Blogoji jėga ar geroji?
       Adomas Mickevičius kadaise irgi yra kalbėjęs apie nuogos širdies būseną. Tie jo kalbėjimai (vėlyvaisiais jo gyvenimo metais) buvo susiję su mesianistinės brolijos „Dievo darbas“, kuriai jis priklausė, ideologija. Eilėraštyje „Regėjimas“ randame išraiškingą mintį: „Garsas staiga palietė mano kūną, ir sielos grūdas tapo nuogas...“ Iš tokio sielos nusiteikimo buvo kylama į mesianistines erdves. Šis pakilimas pasirodė esąs vienas didžiausių gundymų: mesianistinė puikybė kai ką iš brolijos persekiojo kaip apsėdimas, o pats Tovianskis, brolijos dvasinis vadas, pats jis į save žvelgė kaip į Dievo pasiuntinį...
       Kodėl nušvitęs (gimęs) žmogus aptemsta? Kodėl „nuogas sielos grūdas“ apkarsta?
       Sektantai, kurie pilni puikybės įkurti savųjų tikėjimų bažnyčias, savąjį kelią irgi pradeda entuziastingo „nuogos širdies“ proveržio genami. Jie kalba apie atvirumą Šventajai Dvasiai, bet pamažu ima vis labiau šaukti ir vis mažiau klausytis, jie šaukia apie visuotinį džiaugsmą neskirdami meilės nuo apžavėjimo; jie praranda savybę regėti pustonius, todėl Dvasios Ramintojos vis labiau ima nepastebėti kukliuose dalykuose; galų gale ir dideliuose dalykuose nebeskiria dvasių, už viską labiau imdami niekinti pasaulį, kuris jiems atseit per mažai dėmesingas; be abejo, jie puola kurti „nuosavą“ bažnyčią, ir šis puolimas jų pasąmonėje visuomet susijęs su ambicingu kerštu tai Bažnyčiai, kurioje jie nesugebėjo priklaupti ir ištesėti.
       Mums dabar dažnai atrodo, kad protestuojančių sektų ir sektantų gausumas yra visuomenės, kuri tampa laisva ir normali, bruožas. Deja. Tai greičiau yra dekadansas visuomenės, kuri nežino, ką daryti su savo krikščioniškosios dvasios palikimu, nežino, kaip paversti jį gyvojo tikėjimo (ne muziejinio) kokybe. Tai yra visuomenės nuosmukis, kūrybinės klausos praradimas. Atkreipkime dėmesį į sektantą, kuris miesto gatvėse šaukia apie Dievo žodį; dėsninga yra tai, kad beveik visada jis pasirodo esąs praradęs vidinę klausą. Jo žodžiai ne gimsta vienas iš kito, o yra brukami į viešumą kaip eksponatai. Tai žmogaus, kaip kūrybinės būtybės, dekadansas.

       Dabar jau šiek tiek kukliau kalbame, kad Lietuva gimsta, atgimė ar turi atgimti. Vadinasi, pats laikas pradėti galvoti, ką gi reiškia gimti. Problema yra ta, kad tie, kurie labiausiai didžiavosi, jog yra tikrieji atgimusieji, pernelyg anksti patikėjo savo išskirtinumu. Jų apsėdimas pasireiškė tuo, kad aplink save jie vis daugiau blogio vaizdavosi. Šitaip jie Lietuvai daug blogo padarė.
       Todėl pagrindine paskutiniųjų poros metų bėda laikyčiau ne blogus žmones, o gerus. Goethe's Faustas klausia Mefistofelio: „Kas tu esi?“ Šis atsako: „Esu dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogo, o daro gera“. Lietuvoje būdinga kas kita: jos nelaimė yra žmogus, kuris nori gero, o daro bloga. Jeigu tai ne Mefistofelio išdaigos, tai kieno gi?

       1992 m. gruodžio 5 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Yra sakoma, jog poezijos žodžiu ar eilute, ar visu eilėraščiu niekuomet nėra pasakoma viena tiesa. Poezija yra daugiareikšmė, daugiaprasmė, jinai yra netiesinė (pavartokime čia sąvoką, taikomą ir teologijai).
       Iš tikrųjų eilėraštyje nėra vienos tiesos, nes jame niekuomet nėra vieno žodžio. Jeigu galėtų egzistuoti vienas žodis, tuomet jisai reikštų vienišiausiąją prasmę, kokia tik įmanoma šiame pasaulyje. Tačiau kiekvienas žodis, kurį mes matome eilėraštyje, mums liudija ne ką kita, kaip kitą šalia esantį (buvusį ar būsimą) žodį.
       Šitas judesys nuo žodžio prie žodžio išreiškia jautriausią būties intymumą. Žodis glaudžiasi prie žodžio arba vienas kitą perlieja, atsako vienas kitam, panašiai kaip žmogus žmogui. Vienaprasmis žmogus yra vienas, vieniausias, vienišiausias. Ir tik tuomet, kai jisai daro judesį, kai jis pasisuka į tai, kas yra jau ne jisai pats, tuomet atpažįstame jį ne kaip bevaisę nebūties atplaišą, o kaip sutvertąją būtybę, kaip kūrinį. Apie žmogų viską pasako jo akių, kalbos, rankos, minties judesiai. Sugebėjimas išlikti tame judesyje, toje kūrybinėje sintaksėje, sugebėjimas užpildyti erdvę nuo čia iki čia liudija žmogaus sugebėjimą kurti.
       Nes juk yra žmonių, kurie klijuoja savo gyvenimą iš įvykių kaip iš vienaprasmių šukių. Kiti, atsidėję politikai, šitaip mėgina klijuoti istoriją, valstybę, – iš reiškinių, tarp kurių tarytum nėra ir negali būti jautraus perėjimo, posūkio, susikalbėjimo. Toks suklijuotas žmogus ar tokia valstybė anksčiau ar vėliau subyra. Keisčiausia, kai šito nejaučia tie, kuriems patiktų vadintis konservatoriais. Jie yra linkę konservuoti vertybes sterilioje plokštumoje, be tęstinumo instinkto, be judesio, kuris vienija priešus ir apkasus.
       Žmogus – tai žodis. Jisai yra kažkieno ištartas, o kartu jisai pats kitus ištaria. Pagal tai, kaip žodis jaučia kitą žodį, mes atpažįstame jį patį: juk jame pačiame skiemuo gula prie skiemens, balsis – prie balsio, per priebalsį. Kai žmogus yra tapatus pats sau, kai jo pasaulis nėra sueižėjęs, tuomet jis turi autentišką judesį kito žmogaus atžvilgiu.
       Tačiau kai žmogus patsai savyje yra susiskaldęs, jis kuria pavidalus (eilėraščio ar valstybės), kurie nuo pat pradžių yra susvetimėję, dirbtiniai. Eilėraščio lemtingasis pavidalas yra posmas, kelių eilučių išbaigtas junginys, kitaip vadinamas strofa. Tai yra ovalinė būties forma, turinti pradžią, pabaigą, begalybę, turinti savo dramatišką žodinių santykių, t. y. judesių, istoriją. Strofa yra lemtingasis posūkis, kuris rodo, ar kūrybinis vyksmas buvo vaisingas, ar bergždžias. Žodis strofa yra kilęs iš graikų kalbos jis reiškia posūkį; šitaip buvo vadinamas choro judesys kai jisai dalyvaudamas senovės graikų tragedijoje, pasisukdavo iš dešinės į kairę.
       Ką reiškia pasisukti iš dešinės į kairę? Eilėraščio erdvėje tai šį tą reiškia. Tačiau politinėje erdvėje tai reiškia labai daug. Talentingas pasisukimas iš dešinės į kairę arba iš kairės į dešinę yra Dievo dovana. Dažniau mes susiduriame su netalentingais, dirbtiniais, konjunktūriniais, demagoginiais, ciniškais pasisukimais. Todėl mūsų politiniame gyvenime nėra nei strofų, nei chorų, viskas suirę. Vyrauja vien aistringi ir pabiri grupinių interesų dariniai. Iki tikro teatro toloka, kol kas viskas labiau primena balaganą, t. y. juokdariavimą, kai iš vakaro gulamasi kairėje, o rytais atsipeikėjama dešinėje.
       Mūsų politinis gyvenimas nėra strofinis. Jis yra katastrofinis. „Kata“ graikiškai reiškia ,,žemyn“, o „strophe“, kaip minėjau – „posūkį“. Katastrofa yra pasisukimas žemyn, t. y. pripažinimas, jog normaliai stovėdamas žmogus ar visuomenė tikrų judesių nebegali atlikti. Pulti veidu į purvą arba – geriausiu atveju – „veidu į samanas“ (apie tai kai kurie bičiuliai poetai labai mėgsta garsiai kalbėti) tapo įprasta mūsų bendruomenei. Konkrečių pavyzdžių iš savo aplinkos galėtų pateikti kiekviena politinė santara.
       Mes dažnai kalbame apie ekonominį skurdą, apie tai, kad atsidūrėme ekonominiame dugne. Bet kartu mes sėdime ir politinio gyvenimo dugne. Kada tai prasidėjo, iš kur yra atsineštas šitas įprotis dugne sėdėti, įsivaizduojant, kad sėdi apkasuose vardan didžiųjų idėjų?
       Vargu ar tai yra atsinešta iš „Aušros“ gadynės ir iš 1918 metų, iš kur ne vienas politikas norėtų savo patriotizmą kildinti. 1940-aisiais įvyko Lietuvos valstybės katastrofa. Dabar mes tarytum mėginame prisikelti, pakilti. Tačiau keisčiausia, kad patys mėginimai yra pilni katastrofinės dvasios. Tai reiškia, kad reikia mažiau kalbėti apie tai, kokia sveika Lietuva buvo prieš šešis dešimtmečius, ir atidžiau paieškoti savo katastrolizmo simptomų tame Atgimime, kuris prasidėjo prieš penketą – dešimtį metų. Būtent šituo metu, regis, buvo nesusitarta, nepasimokyta, nesusikaupta. Pati epocha mums perdavė savo ligą. Mes smaginomės stichija, dažnai nesuprasdami, kad šitaip griūvanti epocha mums perduoda save.
       Juozas Miltinis, sėsliausias pasaulio pilietis, ne taip seniai ėmėsi mokytis graikų kalbos. Tai tikriausiai ir būtų vienas tikriausių pavyzdžių, kaip reikia „statyti“ nepriklausomą Lietuvą. Maestro irgi yra ilgai galvojęs, ką gi reiškia tas graikiškas žodis katastrofa. Atradimas buvo netikėtas, bet labai taiklus: katastrofa – tai yra perestroika.

       1993 m. vasario 24 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Poetu būti yra arba garbinga, arba gėdinga. Garbinga ne todėl, kad, būdamas poetu, vienas kitas žmogus susilaukia žinomos garbės, o kad garbės pagundose jisai sugeba išsaugoti gėdos jausmą. Vadinasi, garbingas poetas garbingumą suvokia kaip intymų jausmą, apie kurį ir kalbėti viešai beveik nedera. Ir nekalbėkime.
       Tad gal verta kalbėti apie tai, jog būti poetu yra gėdinga? Vargu. Gėdinga yra ne todėl, kad, būdamas poetu, tas ar kitas žmogus patiria gėdos jausmą, o kad vardan garbės jisai gėdos jausmo nepatiria. Kaip tik dėl to jis yra linkęs taip begėdiškai kalbėti, kad mums garbingiau yra tik patylėti. Tad ir patylėkime.
       Bet apie ką tuomet kalbėti? Ar šiais laikais iš viso dar įmanoma ką nors pasakyti apie poetus? Ne tik įmanoma, bet ir būtina. Kai poetas, užuot susirūpinęs savo eilėraščio eilute, griebiasi mikrofono ir taškosi seilėmis bei raugėja, būtina pasakyti: gėdinga.
       Ir atvirkščiai: kai aptaškytasis susipranta ne ten patekęs ir susigėsta, būtina pasakyti: tai yra garbinga.
       Vadinasi, apie poetus visuomet yra ką pasakyti. Tiesa, ne visi iš jų nori būti tobuli ar išganyti. Bet tai jų pačių problema.
       Gottfriedas Bennas mano esant reikalinga priminti, jog „kol kas vakarietišką eilėraštį sudaro forma ir žodis, o ne raugėjimas“. Tai yra tiesa, tačiau ką daryti, kai raugėjimas yra autentiškas, išgyventas, kai juo poetas atskleidžia sunkią savo vaikystę, savo pasipriešinimą negerai socialinei aplinkai ar kitus reikšmingus savigraužos momentus?
       Ką nors padaryti tokiais atvejais yra labai sunku. Ko gero, tokiais atvejais reikėtų pasilaikyti sau „formą ir žodį“, išeiti į miestą ar gamtą, pagalvoti apie tai, kokia nuostabi sausrymečio svajonė yra lietus. Kažkam juk reikia gelbėti Europą, kuri vis dar (beje ar deja) yra Vakaruose, kad ir ką sakytų poetai, įpratę kalbėti, jog viskas yra atvirkščiai.
       Be abejo, Europą gelbėti esama įvairių būdų. Vieni poetai vis dar laikosi nuomonės, jog Europą (aišku, kartu su Roma) išgelbės žąsys. Kiti (bene du klaipėdiečiai) yra įsitikinę, jog išgelbėti gali kasos aparatai, kuriuos reikia laiku įtaisyti ant kiekvieno Lietuvos prekystalio. Vis dėlto priimtinesnė nuomonė, jog Europą mes gelbstime skirdami poeziją nuo raugėjimo. Galbūt tam ar kitam poetui šitaip pasirodysime esą pernelyg žiaurūs. Nieko nepadarysi. Vienas garsus kino režisierius (rusų) dar garbesnėje auditorijoje pasakė tostą už Europos imuniteto išsaugojimą. Jisai teisus.

       Nėra poetų, kurie nežinotų, ką reiškia būti įnirtusiam prieš poetus.
       Esama to, dėl ko vieni poetai nutyla, o kiti ima kalbėti. Dažniausiai jie nesutaria dėl mirties, rečiau – dėl meilės.
       Yra poetų, kurie kas antrame savo eilėraštyje jaučia potraukį nužudyti žmogų, daiktą ar žodį. Žudymo būdai įvairūs. Štai vienas poetas mėgsta eilėraštyje kažkam paleisti žarnas arba pats pasileisti. Tačiau vos tik pasakysi, kad jo poezija mirusi, jisai staiga įsižeis.
       Vadinasi, jisai ne toks jau nekaltas, kaip atrodo: jisai pasirodo, turi ir slapto orumo, ir noro gyventi. Tai gana banalu, bet taip yra.
       Ekstravagantiškiausias poetas yra labiausiai miesčioniškas. Jis yra labai banaliai egoistiškas. Jam jo gyvybė yra svarbi tiktai dėl jo paties. Tačiau kartu dėl savęs paties jis gali atimti gyvybę kitam. Todėl jis yra blogiau už miesčionį. Jeigu jis nebūtų poetas, būtų geriau.
       Nėra poetų, kurie nenujaustų, jog ginčas dėl eilėraščio žodžio, eilutės ar strofos yra jų gyvybės ir mirties klausimas. Dėl to tiek daug nirtulio, kuris kartais būna labiau susijęs su garbe, o kartais – labiau su gėda.

       Mažai kas tiki, jog iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip poezijos pavasaris. Ne vien todėl, kad mūsų poetai savo „Poezijos pavasarį“ rengia tuomet, kai pavasaris, tiesą sakant, jau pasibaigęs. Problema yra gilesnė: visi kalba apie poezijos pavasarį tam, kad nutylėtų, jog iš esmės yra ne poezijos, o poetų pavasaris. Galbūt dėl to šio renginio metu ne itin sekasi kalbėtis apie poeziją, kuri išrodo pernelyg abstrakti.
       Pagaliau pati „Poezijos pavasario“ knyga šitai atspindi. Atrodytų, jog būtina kažką pasakyti apie poeziją, kuri šiame leidinyje skelbiama. Bet čia esama tiek prieštaringų poetų, kad pirmiausia reikia kalbėti apie juos. Leidinio sudarytojas Eugenijus Ališanka šiemet laužė ledus. Jeigu būtume nuoseklūs, kitais metais turėtume pasikviesti kelis sudarytojus, kurie parengtų kelias knygas (vienoje kasetėje) su skirtingų poetų kūryba.

       1993 m. gegužės 29 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Eilėraštis gimsta iš gomurio. Balse girdėti visas eilėraščio pirmapradis nuogumas – kartais naivus ir tobulas o kartais tiktai naivus.
       Tačiau yra dar ir rankos judesys. Ranka juda erdvėje, lyg norėdama pakartoti balso kelionę. Delnas ieško nematomo kontūro, o kai atranda, parodo: štai balsė, štai priebalsė, štai jų jungtis... Šitaip gimsta rašmuo.
       Todėl, nors eilėraštis gimsta iš gomurio, bet jis gyvena iš rankos judesio, iš delno malonės. Balsas įrodo poetą, delnas parodo.
       Rašmuo kyla iš delno, iš rankos judesio, bet tas judesys nėra paprastas. Jo brėžiama linija turi pradžią ir pabaigą, pakilimą ir nuolydį, jungtį ir sankirtį. Rašmens judėjimas turi viską, kas būdinga ir visai žmogaus gyvenimo kelionei. Jis turi pradžią, pabaigą, tarp kurių visuomet yra kulminacija, įvykis. Todėl rašmuo turi ne vien reikšmę, jis turi ir prasmę.
       Kai delnu rašau erdvėje rašmenį Alfa, aš su nuostaba pajuntu, koks užburiantis yra šis pradmenims brėžinys: delnas slysteli iš niekur, po to jis nubrėžia ovalą ir vėl pasitraukia į niekur; jis slysteli iš begalybės, sukuria regimąjį pasaulį ir vėl pasitraukia į begalybę; tu matai sutvertą pasaulį, kuris kartu yra ne užvertas, o atvertas į begalybę. Alfa yra pradžia. Omega yra kas kita. Kai brėži erdvėje Omegą, jauti, kaip delnas viską užskliaudžia, prirakina prie žemės. Jeigu kas gali šitą Omegą atskliausti, tai tiktai Alfa, naujoji pradžia.
       Mūsiškio raidyno pirmoji raidė (a) yra tik tolimas graikiškosios Alfos prisiminimas. Mums sunku pakartoti tą pirmapradį judesį. Mums mūsų raidynas atrodo esąs sustingęs. Negana to: nebe mūsų ranka kalbina rašmenis, o toji technika, kuri yra pakeitusi delną. Kompiuteriniame amžiuje klesti ženklų, rašmenų, raidynų gausa, o trūksta rankos, kuri jaustų autentišką brėžiamo rašmens skonį. Rašmuo, kaip ir kiti žmogaus rankų padaryti daiktai, nyksta. Viską pakeičia šriftai.
       Ar tai turi ką bendra su poezijos nuosmukiu? Be abejo. Poeto balsas yra lydimas jo rankos. Parašyti rašmenį yra toks pat menas kaip ir parašyti eilėraštį. Mūsų laikais daug kam atrodo, kad sukurti eilėraštį – tai tas pat, kas pasakyti ką nors įdomaus arba keisto. Iš tokio įsitikinimo randasi daug rašančiųjų, kurie yra keisti ir įdomūs kaip kompiuterinis gyvenimas. Jie tiražuoja sugalvotus ar išgalvotus dalykus, jie vis nori kažką įsidėmėtina pasakyti, tuo tarpu eilėraštis yra eilėraštis ne todėl, kad juo kas nors pasakoma, o todėl, kad jis įvyksta. Eilėraštis yra įvykstanti forma, turinti judesį iš begalybės, turinti kulminaciją, kuri vėlgi grąžina judesį begalybei. Delnas, jaučiantis rašmenį – tai delnas, jaučiantis poezijos formą. Eilėraštis įvyksta tik tuomet, kai ji liečia ranka.

       Žmogaus diena yra kaip rašmuo. Kelias nuo ryto lig vakaro. Kelionė. Yra sakoma, kad tuo pačiu keliu grįžti yra negerai. Iš tiesų: žmogaus diena yra ne linija, o rašmuo. Kartais visa savo esybe tai jaučiame, tuomet matome praėjusią dieną labai aiškiai, jos kelio ryškumas mums atrodo esąs tobulas. O kartais viskas subyra: diena atrodo esanti pilna rašmenų, o be rašmens.
       Kurgi dingsta toji kelionės forma tuomet, kai žmogus užmiega? Ar ji išnyksta, ar būna pati viena – gyvuodama? Tai yra ir eilėraščio mįslė. Ar mano ranka užrašytas eilėraštis yra gyvas tik tuomet, kai aš jį skaitau ir kai skaito kas kitas? O gal gyvena pats vienas ant balto popieriaus lapo – juk jis buvo kurtas kaip būties forma, kaip gyvoji būtybė?
       Manau, kad tai, ką mes sukuriame, moka gyventi ir mums miegant. Nėra atsitiktinio rašmens, eilėraščio, žodžio. Niekas neišnyksta, nesudega. Eilėraštis yra sukurtoji būtybė, kuri moka viena pati kalbinti tylą ir daiktus. Pragyventa diena – kaip rašmuo – kalbasi su nakties dangumi, su gamta tuomet, kai mes tik sapnuojame.
       Valdas Kukulas vienoje iš savo publikacijų „Lietuvos ryte“ yra įdomiai pasakęs: „Gamtoje nėra rašmenų...“ Gamtoje tikrai nėra rašmenų, bet gamtoje yra žmogus, kuris palieka rašmenis. Kai nebelieka žmogaus, argi ir jo rašmenys išnyksta? Ne, jie glaudžiasi gamtoje. Skaityti gamtą kaip rašmenį – kaip tai neišvengiama ir paprasta!
       Vytautas Katilius, jautriausios sielos rašytojas, visai neseniai mus palikęs, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jau nebegalėjo kalbėti. Gulėdamas patale, jis vis rašė ranka ore – galbūt tobuliausius savo kūrybos rašmenis. Argi galėjo išnykti tai, ką jis šitaip tuščioje erdvėje užrašė? Argi toji erdvė taip ir pasiliko tuščia?
       Vilniuje, prie Neries, prie paties kranto, susmegęs į žemę guli akmuo. Dalis rašmens, kurį kadaise nežinoma ranka jame iškalė, dar matyti. Ten galima išskaityti ir alfos ir omegos užuominas, užskliaustas apskritimu. Štai ir rašmuo – gamtoje! Kai jį palytėsime delnu, kai iš gomurio ištarsime, kai perskaitysime, tuomet ir pats Vilnius galbūt pasirodys esąs atrakintas.

       1993 m. rugpjūčio 21 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Esama klausimų, kurie nėra nei prasmingi, nei beprasmiai. Jie paprasčiausiai – yra. Vienas tokių klausimų, ko gero, štai toks: ar yra kokia nors prasmė viso to, ką vadinam gyvenimu?
       Kokia prasmė – gyventi? Kiek valandų turi diena ir naktis, tiek kartų kasdien pasijunti esąs pačioje šitokio klausimo šerdyje ar kiaurymėje. Klausimo šerdyje jautiesi esąs tuomet, kai, atrodo, yra jėgų pasakyti, jog prasmė egzistuoja. O kiaurymėje – kai nėra jokio pasakymo, jokio atsako, jokio vardo nei žodžio, vien – aiškumas, kad viskas beprasmiška.
       Bet juk tuomet, kai pasakai, kad gyvenimas neturi prasmės, ošteli vėjas, ir pagalvoji: taip, viskas beprasmiška, bet jeigu beprasmybė – štai – egzistuoja tavo akivaizdoje, tai kokia turi būti kokia nors to beprasmiškumo prasmė? Jeigu klausiame, vadinasi, viliamės, kad prasmė egzistuoja?
       Viltingumas, akivaizdus tikėjimas yra susijęs su tuo ką Paulius Tilichas vadina ryžtu būti (courage to be). Rusai į savąją kalbą tai verčia kaip ,,vyriškumą būti“. Tačiau tai netikslu jau vien dėl to, kad vyriškumas savaime nėra nė kiek vertingesnis už moteriškumą. Vokiečiai šį „ryžtingumą būti“ norėtų apibūdinti galbūt kaip „narsą būti“, o gal kaip „drąsą būti“. Tačiau anglų „courage to be“ yra išsamesnis, jis išreiškia tam tikrą iš pačios širdies kylantį žmogaus ryžtą (plg.: prancūzų ,,coeur“ reiškia „širdį“).
       Lietuviškai galima būtų pasakyti: „širdingumas būti“. Tačiau mūsų sąmonėje širdingumas yra tapatinamas vien su jausmingumu. Mes esame primiršę širdies, kaip „prasmės sergėtojos“, prigimtį. Jeigu esame primiršę tai, kas spurda mumyse iš pačių mūsų prokalbės ir probūties gelmenų, prisiminkime dažniau bent jau medžius. Jie turi šerdį. Galbūt todėl jiems užtenka jėgų išbūti prasmėje netgi tuomet, kai aplinkui siautėja beprasmybė.

       Jeigu prasminga klausti apie gyvenimo prasmę, tai juo prasmingiau būtų paklausti: kokia yra prasmė rašyti tai, kas pavadinta „Šeštąja diena“?
       Rolandas iš „Kito pasaulio“ šį mano klausimą supras. Supratimas yra nemenka paguoda mums abiems, kartais esantiems pačioje šio klausimo šerdyje, o kairtais – kiaurymėje.
       Šią akimirką, kol rašau šiuos žodžius, aš galiu tik numanyti, kas bus paskelbta penktajame „Lietuvos ryto“ puslapyje. Tačiau tuomet, kai šie mano žodžiai jau išspausdinti ir bus skaitomi, pakaks žvilgtelti į šalia esantį puslapį, kad suabejotum visos savo skilties prasme.
       Tame puslapyje bus kalbama apie nelaimės ištiktąjį, apie nužudytuosius, apiplėštuosius, išprievartautuosi, sudegusius gaisruose ir žuvusius keliuose, apie nusižudžiusius, apie vagis ir beprasmybės ištiktuosius. Nė viena mano eilutė negali paguosti nužudyto ar suluošinto vaiko. Nė viena mano eilutė nėra verta skausmo, kurį šią akimirką patiria neteisybės ištiktasis. Kokia gi tuomet prasmė rašyti šias eilutes, už kurias vis tiek galingesnė atrodys neteisybė?
       „Hier stehe ich, ich kann nicht anders.“ Keista teisybė dvelkia iš šitų Martino Lutherio žodžių – „Aš stoviu čia ir negaliu nieko kito“.
       Galiu tik užrašyti žodžius. Galiu kalbėti apie tai, ko jau niekada nepasakys (man taip atrodo) nužudytasis, miręs arba pasmerktasis myriop. Galiu sakyti, kad žodžiai yra gyvi ir kad toji gyvybė turi prasmę, kol mirtis egzistuoja. Tai, ko gero, yra prasmingiau nei tylėti.

       Anksčiau esu rašęs apie žvaigždes. Apie tai, kad žvaigždė yra kaip ir garbė – arba toli nuo žmogaus, arba arti. Tai galima būtų pavadinti žmogiškosios garbės žvaigžde.
       „O ar yra mirties žvaigždė?“ – dabar klausia manęs viena miela mokytoja. Ir pirmoji mano mintis tokia: „Taip, be abejo. Yra ir mirties žvaigždė...“ Juk žmogui mirštant randasi ir žvaigždė, kuri krenta.
       Bet ar tai yra mirties žvaigždė? Juk mirdamas žmogus, tiesą sakant, nemiršta. Jis tiesiog persikelia į kitą šviesos ar tamsos pasaulį, ir krentančioji žvaigždė apie šitą jo kelionę mums liudija.
       Mirties žvaigždės iš viso nėra – dabar taip manau, kaip nėra ir vien tik mirties žmogaus. Žmogus gali teikti ir gyvybę, ir mirtį, jis gali rinktis. Jis gali ir nusidėti, ir keltis. Taip ir žvaigždė – ji gali duoti gyvybę, bet gali ir atimti.
       Mistikai regi („širdies akimis“) Viešpaties šviesą. Bet yra žinoma, kad mistinė šviesa gali ir apakinti. Saulė mums atrodo šviesi, bet jos šviesa mūsų akims gali tapti juoda, aklina. Mirusieji irgi atsiduria Viešpaties šviesoje: vieni (vertieji) šią šviesą atlaiko, o kiti joje sudega, tai yra „antroji mirtis“. Apie šitą žmogaus išbandymą mums ir primena krentančioji žvaigždė.

       1994 m. kovo 12 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Istorijos pabaiga nėra žmogaus pabaiga, nors pasaulio pabaigą istorijos pabaiga galbūt ir reiškia.
       Viltinga mintis, kad žmogus nesibaigia (t. y. kad amžinasis gyvenimas yra įmanoma realybė), leidžia suvokti pasaulio pabaigą ne kaip sensaciją, o kaip žmogaus apmąstymų, jo egzistencijos ašį. Istorijos pabaiga (kaip ir pasaulio pabaiga) vyksta kasdien, šią akimirką, nes būtent šią akimirką aš turiu apsispręsti, kas man yra gėris ir blogis, meilė, gimstantis žmogus ir žūstantysis, mirštantysis. Aš galiu tai išgyventi kiekvieną akimirką – laisvai, nevaržomai, nepaisydamas įvairiausių pranašų, kurie prievartauja praeivius, šaukdami apie pasaulio pabaigą.
       Pabaigos jausmas yra toks galingas nubudimo jausmas, kad žmogus tampa ramus ir aiškus. Netikslu būtų pasakyti, kad jis tiki istorijos (pasaulio) pabaiga. Jis tiesiog žino apie ją. Jis nežino kitko: kaip pasaulis vis dar laikosi ant savojo gyvybės siūlo, koks maloningas Delnas visa tai palaiko?
       „Kaip visa tai laikosi, kaip nesugriūna, kuo visa tai laikosi?.. Kolapsas, regis, viską čia pat ištiks – visuomenę, ekonomiką. Ar tau nekeista, kad troleibusai vis dar važiuoja, nors, atrodo, nėra iš ko jiems važiuoti?“ Šitaip prieš metus mes važiavome po vidurnakčio, tamsa buvo užgulusi miestą, šviesos išblukusios tarytum po karo ar prieš karą. Grįžome naktiniu troleibusu į namus, į apokaliptinius naujuosius rajonus, kurie atrodė išmirę, pajuodę, išbalę tamsoje. Arvydas Šliogeris tuomet ir šnekėjo apie kolapsą, kuris štai šitą miestą ištiks. „Jis yra katastrofistas, – tuomet pagalvojau, – bet jis teisus...“ Jis kalbėjo apie kolapsą, apie visuotinį istorijos kūno susmukimą, suglebimą, pabaigą. Praėjo metai, ir iš tiesų – lieka vienintelis klausimas: kaip visa tai vis dar laikosi? Kuo laikosi Lietuvos ekonomika, kuri jau seniai turėjo sugriūti? Kur yra tasai dugnas, apie kurį buvo tiek daug prišnekėta, kad tiesiog nebeįdomu tapo apie tai galvoti? Kurgi įvyko Lietuvos istorijos pabaiga, pranašauta tuoj pat po rinkimų, kurgi jinai yra įvykusi, jeigu viskas tęsiasi, jeigu viskas tas pat – tos pačios vienų ar kitų nuodėmės, klaidos ir atsivertimai?
       Arvydą Šliogerį kai kas nesunkiai apkaltintų perdėtu pesimizmu, tragizmu, kuris, be abejo, yra svetimas krikščioniškai dvasiai. Bet yra keista, kad būtent Arvydas Šliogeris apokaliptiškumą išgyvena jautriau nei daugelis tų, kurie neabejoja esantys krikščionimis. Daugelis krikščioniu neišgyvena Apokalipsės kaip realybės. Jie suvokia ją mitologiškai, knygiškai, sufantazuotai. Todėl jiems yra nesunku vienur sėti paniką, kitur už tą sumaištį nesijausti atsakingiems, vienur kviesti į lemiamą kovą su blogiu, kitur (esant neparankiam politiniam momentui) atidėti Armagedoną tam tikram laikui. Jie lyg ir nujaučia, kas yra Apokalipsė, bet, matyt, su tuo nujautimu yra taip apsipratę, kad žiūri į ją kaip į nuosavybę, su kuria apsiprantama.
       Esu šiek tiek nustebęs, kaip Algirdas Saudargas juokauja apie Apokalipsę. Interviu viename dienraštyje jis sako, jog „apokalipsės artėjimą gali skelbti tik Šventasis Tėvas, o jei jį skelbia koks žmogus entuziastas, krikščionys žiūri į tai labai skeptiškai“. Tačiau mes juk žinome, kad Apokalipsės artėjimas paprasčiausiai jau yra paskelbtas, vargu ar Šventasis Tėvas jį dar kartą paskelbs. Šventasis Tėvas tiesiog liudija apie Apokalipsės artėjimą kaip apie tikėjimo realybę (kaip apie tikėjimo „žinau“), bet šitai liudija ir kiekvienas tikras krikščionis („entuziastas“), kiekvieną kartą ištardamas savąjį tikiu. Nėra taip, kad gyvenime mes žaistume Apokalipse ir istorijos pabaiga, o kažkas vienas visą atsakomybę prisiimtų rimtai.
       Visuomenės kolapsas ir visuotinė Apokalipsė nėra tas pat. Kolapsas yra vienas iš Apokalipsės ženklų. Jis yra galinga bejėgystė, liga, šv. Jono Apreiškime vienaip ar kitaip paminėta. Žmogaus drama yra ne šiaip jo pasaulio ir jo istorijos kolapsinis suglebimas ar sustingimas, o nežinia iš kur kylantis susitaikymas su šita hipnotine bejėgyste. Susitaikymas yra keisto apžavėjimo padarinys. Ilgai žiūrėdamas į mirtį, žmogus ima nebetikėti ja. Ilgai matydami irstančią Lietuvą, mes imame nebetikėti, kad jinai irsta. Žinome, o nebetikime. Arba: vis lyg ir tikime, bet nebenorime žinoti. Tai yra vadinama visuomenine stagnacija. Stagnacija – šis žodis buvo per švelnus apibudinti agoniškiesiems sovietiniams metams, bet jisai labai tinka dabar – agoniškaisiais nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metais.
       Kas geriausiai galėtų žinoti apie tuščią Lietuvos biudžetą, apie tai, kad, šitaip gyvenant, Lietuvoje rytoj bus dar tuščiau? Geriausiai šitai galėtų žinoti tirščiausia Lietuvos klasė – valdininkų. Tačiau būtent jų vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra riebiausias – 640 litų. Todėl jie žino, bet netiki, žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. Daug turėdami, ima dar daugiau.
       Kas geriausiai galėtų diagnozuoti kolapsą? Gydytojai. Bet jų vidutinis atlyginimas Lietuvoje mažiausias – 160 litų. Todėl Lietuva yra pasmerkta iliuzijoms.
       Nežinau, koks yra vidutinis rašytojų ir poetų atlyginimas. Bet jie vargu ar išgelbės Lietuvą. Jiems nėra jokio reikalo skirti valstybės stipendijas. Nebent tiems, kurie patys prašosi.

       1994 m. gegužės 7 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Yra sakoma, kad lietuviai – poetų tauta. Ką tai reiškia?
       Poetas yra tas, kuris kalboje savo namus atranda, kalba jam reiškia Dievo palaiminimą, jis yra kalbantysis, ir tai yra jo išsigelbėjimas – pasaulyje, kuriame, regis, jokios išeities nebėra. Pasakymas, jog lietuviai yra poetų tauta, reiškia: jie yra kalbančiųjų tauta.
       Tačiau, šitai supratę, mes tą pačią akimirką pamatome ir kitką: lietuviai šiaip jau yra ir plepančiųjų tauta. Ar plepėjimas turi ką bendro su poezija? Turi. Ir labai daug ką. Jeigu kalba kuriančiajam žmogui yra jo namai, tai plepalai yra vieši namai, vos nepasakiau – viešnamis, nors nebūtų jokio nusikaltimo šitaip pasakyti. Plepantis poetas yra viešnamio personažas. Tai yra jo reikalas, tačiau tuomet nepadori tampa jo arogancija, su kuria jis niekina plepančiųjų minią ar tautą.
       Jeigu lietuviai iš tikrųjų yra plepančiųjų tauta, tai poetai dėl to yra itin kalti. Jie patys yra gerokai patvirkinę tautą, priplepėję būtų ir nebūtų dalykų, netikrų žodžių, – ypač tai visuomet būdavo matoma viešuose jų namuose ar vietose.
       Kokia didelė gamtos neteisybė yra plepantis poetas! Dailininkas ar muzikantas šia prasme yra visuomet teisus. Garsas ar potėpis yra jų tikrieji namai. Jie turi teisę tylėti. Jie netgi turi teisę plepėti. Poetas yra kas kita: jis neturi teisės nei tylėti, nei plepėti. Ar lietuviai iš tikrųjų yra poetų tauta?

       Trisdešimt metų yra pralėkę nuo pirmojo lietuviškojo Poezijos pavasario. Tai yra tiek metų, kad jau galima būtų kalbėti apie reiškinio brandą. Bet vos tik mėginame dabar apie tai pakalbėti, pamatome, jog tai yra ne reiškinio, o mūsų pačių brandos klausimas. Branda reiškia galimybę kalbėti. Kalbėti reiškia išvengti netikrų žodžių.
       Kalbėti apie Poezijos pavasarius ir išlikti tikram yra labai sunku. Tai yra beveik tas pat, kas, pavyzdžiui, kalbėti apie Salomėją Nėrį. Labai teisingai klausia Viktorija Daujotytė: „Kaip neiškreipti tikrumo, kaip nepaversti poetės išaukštintu pavyzdžiu, bet kartu – kaip nesubanalinti?..“
       Kaip nesubanalinti Lakštingalų slėnio, tos viešiausios ir intymiausios mūsų poezijos vietos, kurioje trisdešimt metų poetai vis užkurdavo savąją ugnį, premijuodavo vieni kitus, skaitydavo eilėraščius, prikalbėdavo įvairiausių dalykų – ir tikrų, ir tuščių?
       Manyti, kad Poezijos pavasariai tarybiniais metais padėjo mūsų tautai išlikti, yra labai rizikinga. Tautai, kuriai buvo užčiaupta burna, kuriai už pasakytą žodį tekdavo kalėti ir kentėti, viešas poezijos žodis iš tiesų labai daug ką reiškė. Jis reiškė galimybę tyliai, bet viešai kalbėti apie priverstinę tylą. Šitoks kalbėjimas buvo tylusis tautos suokalbis. Lakštingalų slėnyje buvo supratingai tylima, ne vien kalbama. Taip formavosi mūsų kalbioji tyla, mūsų intymusis pasitikėjimo vienas kito jausmas, kuris ir buvo svarbiausias, netikėčiausias mūsų visų atradimas 1988-aisiais, t. y. Sąjūdžio gimimo metais. Justino Marcinkevičiaus eilėraščio eilutė, kažkada pasakyta galbūt Lakštingalų slėnyje, buvo pranašinga: „Kiek daug tylėjimo gamtoj, / Ir koks kantrus augimas vyksta, / Tik atsidustame giliai / Ir tuo pačiu pasakom viską...“
       Tačiau Poezijos pavasariai kartu būdavo toks laikas, kai tauta lyg ir įteisindavo savo priverstinį tylųjį būvį. Viešose Poezijos pavasario vietose būdavo ne vien tylima, bet ir nutylima, ne vien kalbama, bet ir tuščiažodžiaujama. Gausybė poetų yra priplepėję sufantazuotų, sufabrikuotų dalykų. Poezijos pavasariai buvo toks metas, kai tas netikrumas tautai buvo peršamas masiškai. Tauta plodavo ir netikriems dalykams, kartais netgi ovacijas keldavo. Kartais atrodydavo, kad poezijos kalba yra vieninteliai tikrieji tautos namai, vienintelė priebėga, kurioje ji dar gali išsigelbėti. Tačiau kitais kartais poezijos aikštės virsdavo viešaisiais namais, kur išprievartauta tauta buvo priversta susitaikyti su visomis dviprasmybėmis.
       Poezijos pavasariai nebuvo mūsų tautos aukso amžius. Greičiau tai buvo mūsų išbandymų amžius. Jeigu yra žmogaus išmėginimas ugnimi, tai turėtų būti ir išmėginimas poezija. Buvo kartūs laikai. Vienas tuščias ar melagingas žodis iki šiol tau teikia kartumo. Ačiū Dievui, jei vis dar teikia. Nes tai yra kur kas geriau nei apsalusiųjų kalbos. Jeigu apsaltum, tai reikštų, kad Viešpats tave yra išspjovęs iš savo burnos. Tai reikštų, kad esi išvarytas iš vienintelių savo namų.
       Poezijos pavasariai yra laikas, kai poetai apipilami gėlėmis. Kokia gražiausia poezijos gėlė? Pelynas.

       Poezijos antologijoje „Tremtinio Lietuva“ esu perskaitęs vieną eilėraštį, prie kurio dabar vis sugrįžtu. Man vis atrodo, kad tai yra vienas geriausių tos knygos kūrinių. Jis pažymėtas tokia keista data: 196... Galbūt jis rašytas tuomet, kai vyko pirmieji Poezijos pavasariai. Jo autorius yra Valentinas Ardžiūnas. Eilėraštis pavadintas ,,Anapus“. Eilėraščio kalbantysis (tardomasis) žiūri pro tardytojo langą ir sako: „Dieve mano! riba taip menka / tarpu šiapus – Anapus! / Juk tą klevą pasiektum ranka... / Nepasieksi. Čia – kapas“.
       Tai ir yra mūsų visos poezijos ir visos tautos metatiziškoji lygtis: menkoji riba... Kaip neiškreipti jos tikrumo, kaip nesubanalinti, kaip nepaversti lozungu, nes vos tik paversi – jinai išnyks.

       1994 m. gegužės 24 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.




       ***
       Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku.
       Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą: kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju. Kūrėjas yra išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.
       Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja kiti išskirtinieji.
       Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas filosofas (kitoje epochoje) – Plotinas – reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe – jis grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.
       Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.
       Siūlyta buvo be humoro – argi šiandien kas kalba su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra gudresnių už Platoną.
       Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo. Nežinia kodėl – ar dėl pavydo, ar dėl garbės – kas antras menininkas yra prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš prigimties teisėta.
       Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.
       Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo toks palankus menininkams.
       Plotinas sako: „Grožio gausu regos srityje, rasi jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių, būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra darko gražu – tatai paaiškės“. Plotino traktatą „Apie grožį“ dar anos Lietuvos laikais išvertė Rapolas Serapinas.
       Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.
       Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, „limpant“ prie bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.
       Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati: kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai visuomenė mėgaujasi ja.
       Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.
       Šią daugumą sudaro ,,valstybinis“ reketas, t. y. valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji „tautiniai“ reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.
       Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon, ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais, kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.
       Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni. Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas sako, jog esama gražių verslų.
       Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės tikrumas.

       1994 m. lapkričio 26 d.

 

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.


 

       ***
       Turėjai būti kelyje. Kelias buvo užsupęs. Jautei, kad jūra arti. Lėkei sausuma, o tyvuliavo naktis.
       Turėjai būti kely. Bet pakirdai ir girdi; gieda gaidys už lango, kimiagiesmis, višta kudakuoja, žemė visa – savo vietoje. Tu – savo žemėje. Pasaulio pakraštyje, namie, kur niekas nelaukia, nes visi žino: esi.
       Vos brėkšteli – durys prasiveria, Rolandas įžengia. Lagaminai kresteli į grindis, skersvėjis ūžteli. Rolandas, oriagiesmis, pasisveikina; „Rytas: jau išaušo“. Atsakau pro miegus: „Jau žinau“.
       Rolandas irgi turėjo būti kelyje. Bet jau – nebe.
       Kažkas be galo kilnaus turėjo įvykti visatoje, jeigu – štai – ir gaidys, ir vėjas, ir mintis, ir balsas žmogaus štai praneša vieni kitiems apie išaušusį rytą. Kiekvienas rytas – stebuklas, o ypač tasai, kuris – štai – yra šeštasis.

       Šeštąją dieną Viešpats sutvėrė žmogų. Bet šeštąjį rytą Jisai pakirdo patsai iš savęs, nubudo ir pradėjo tai, ką pradėjo. Rytas – stebuklas. Diena tėra faktas.
       Ką Jisai ėmėsi tverti pirmiausia: balsą, veidą, žingsnius? Ką saulė išvydo tuomet, kai aukštėliau įdienojo? Kas saulę išvydo?
       Viešpats pašaukė. Balsas, kursai atsiliepė, buvo žmogaus, Viešpats sutvėrė pašaukdamas. Žmogus gimė atsiliepdamas. Ne skraidančiąja lėkšte jis buvo atskraidintas į Žemę, ir ne iš žemės, gėlės, žuvies ar žvėries jis buvo išvestas. Jis buvo sutvertas, suimtas, suglebtas iš oro, iš šūktelėjimo, iš kvėpavimo, iš balso, kuris priklauso abiem – ir Jam, ir jam, atsiliepusiajam. Žmogus buvo sutvertas ne iš molio, o iš nieko, iš to, kas šyla ore, kas yra nepamatomas, neišsklaidomas, ne vienišas, ne beprasmis. Jis buvo sutvertas iš pačios pačiausios prasmės – iš balso, kuris tuo pat metu yra ir Jo, ir jo.
       Galbūt žmogus yra Viešpaties atvaizdas, bet prieš tai jis yra Jo atbalsis. Štai ateina pašauktasis žmogus, ne tiek svarbu, iš kur jis ateina – iš žemės ar iš kosmoso, kur kas svarbiau, kodėl jis ateina, jis ateina todėl, kad atsiliepia.
       Ovidijus abejojo: jisai sakėsi nežinąs, iš ko kilo žmogus – iš atskraidintosios dieviškosios sėklos ar iš tos dangiškos sėklos, kuri jau glūdėjo pačioje žemėje. Tu abejoji taip pat.
       Tačiau, atrodo, vienas dalykas yra tikras, neabejotinas: žmogaus balsas liudija jo kilmę, iš žmogaus balso Viešpats atpažįsta save. Ovidijus, matyt, galvojo taip pat: jis sako, jog visi gyviai žvelgia žemyn į žemę ir tik žmogaus veidas yra pakeltas aukštyn – dangun į žvaigždes. Žmogaus veidas yra atgręžtas į ten, iš kur jis išgirdo esąs pašauktas. Žmogus žvelgia taip, kaip girdi. Jis yra žvelgianti, girdinti, atsiliepianti būtybė. Tiek, kiek jis yra toksai, tiek jis ir yra žmogus.
       Adomui Mickevičiui vienu metu pasigirdo, jog yra šaukiamas. Jis sustabdė savąjį vežimą plynose stepėse, atsigręžė. Žvelgė aukštyn, į šiaurę, ten, kur buvo likusi jo Lietuva. Klausėsi. Po to pasakė vežėjui: ,,Važiuokime. Niekas nešaukia“.
       Tu jį supranti. Kartais ir tau pasirodo, jog šaukia, o kartais šaukia ir nežinai kas. Šitas jausmas dažniausiai apninka kely. Kelyje, kelionėje. Tyvuliuoja naktis, medžiai nyra į tamsą ir vėl – iš tamsos. Girdi, kaip alsuoja laukai, kuriuos taries pažinojęs, regėjęs, apleidęs. Dabar – sugrįžti. Sustoji tamsos apsiaustame miestelyje, klausaisi. Tuoj atsiliepsi, tik vis dar abejoji, kas šaukia.
       Vienoje pajūrio bažnyčioje gailiai girgžda veriamos durys. Šmėsteli rudas šventojo Pranciškaus apsiaustas, raudonas kunigo rūbas šviečia altoriaus papėdėj, luošas žmogus vis vaikštinėja, vis ieško sau vietos, jaunuoliai, gitara pritardami, gieda „Osana!“ – švelniagiesmiai. Kunigas lenkiškai sako, mergaitė jo žodžius persako lietuviškai: ,,.. Jisai mums davė gyvenimus ne tam, kad kiekvienas tarsi šventas likarpas kentėtume ir mirtume, o kad atvertume sau ir saugotume kiekvieno kito žmogaus orumą...“
       Be abejo: tasai, kursai šaukia tave, yra kitas. Kiekvienas – tau.

       1995 m. vasario 25 d.

       Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. – Kaunas: Spindulys, 1995.