NIEKAM TIKUSIOS MINTYS

       Dabar mudu sėdime terasoj, pintose kėdėse prie stalelio, ir laukiame padavėjos. Kai čia ėjom, gerai įsižiūrėjau, kaip atrodo terasa. Ji – medinė, stovi pačioje kalvos viršūnėje, prisišliejusi prie pelenų spalvos namo. Nuo terasos stogo tįsta žemyn ir plazdena vėjyje spalvoto popieriaus juostos ir nendrės – štai jos visą laiką šiugžda. Virš įėjimo terason užrašyta: ,,Septynios trisdešimt septynios“. Tai sako, jog čia įsikūrusi smagi užeiga.
       Jei žiūrėsime iš terasos, matysime tamsiai mėlyną ežerą, sušiauštą vėjo, ir, galima sakyti, visą čionykštį vasaros sezono įkarštį. Terasoje sėdim tiktai mudu, jeigu turėsim galvoje lankytojus. Šiaip dar matyti dvi moterys pilkais sarafanais, baltom apykaklėm ir tokios pat spalvos prijuostėm. Vienos moters akys kiek liūdnos, nemirksėdamos žiūri kažkur į tolį. Moteris sėdi, tad gali matyti, kokios dar gražios kojos. Bet vis dėlto ji sena, ir jos liūdnas žvilgsnis melancholina visos terasos vaizdą. Antroji moteris dar jauna, savitų, bet taisyklingų linijų, tamsaus ir lieso veido. Tas veidas ir tėra vienintelis čia įspūdingas kontrastas, kuris prablaško ir kelia nuotaikų sąmyšį. Todėl būtinai reikia pasakyti, jog terasoje groja muzika. Ji sklinda iš garsiakalbio, ir aš priminsiu, kai ji keisis.
       – Man, – sako Vandalinas, – šiandien keista: atvažiavai tu, taip netikėtai, pagaliau atėjome šičia. Šiaip čia retai ateinu. Užeiga veikia tik vieną vasaros mėnesį, liepą arba rugpjūtį, o, be to, vienam šičia liūdna. Prisižiūri į ežerą, prisigalvoji, ir leki į vandenį, viską metęs.
       Vandalinas yra mano tėvo brolis, felčeris, dešimčia metų už mane vyresnis, ilgai gyvenęs mano tėviškėje, kai augau. Vandalinas visad kupinas energijos, ji veržte veržiasi, kai jis šneka arba juokias. Tačiau jo energija nereiškia tuštybės ar niekam tikusios pompastikos. Dažniausiai ji – keistas nerimas ar sielos kunkuliavimas, o neretai ir įsiūtis, panašus į liūdesį.
       – Arnai, – Vandalinas dabar juokaudamas graso pirštu, – žinok, aš tebelaukiu, kas iš tavęs išeis! Tu man žiūrėk!
       Tuo tarpu prieina jaunoji moteris, ji užstoja mane nuo vėjo, bet jis sūkuriuoja aplink jos liemenį, ir aš jaučiu virpantį vasaros šalčio dvelksmą.
       – Butelį sidro, – sako Vandalinas.
       – Ne apie tai šnekėkim, Vandalinai, – sakau jam, kai moteris nueina ir nebetenku užuovėjos.
       – Tu vėl tą patį!
       Karštą vasaros dieną mes pamatėme, kaip iš obels pasikėlė juodas bičių spiečius, nuzvembė virš raudonųjų dobilų lauko, skersai baltą vieškelį ir tolo ūksmingų medžių viršūnėmis palei Žvelsą. Su Vandalinu, pasičiupę katras ką, reikalinga gaudyti bičių spiečiui, pasileidome įkandin. Dobiluose apmaudžiai griuvau ir išliejau iš laistytuvo vandenį, bet Vandalinas nepyko. Kai bridome per Žvelsą, jis vėl pasėmė vandens ir pats nešė ligi pat Ablingos kalno. Ten bitės susimetė į aukštą klevą, girdėjom pašėlusį ūžesį, bičių maištas buvo pačiame įkarštyje. Abu su Vandalinu uždusę žiūrėjome aukštyn: žemiau šakos, ant kurios metėsi spiečius, žiojėjo juoda drevė. Aišku, bitės taikė į ją, bet dar šimtai jų dūzgė ore, erzino mūsų akis įkyrus mirgėjimas.
       Mudu susėdome klevo pavėsy, dairėmės po atkalnėje išdrikusį kaimą, laukus ir medžių guotus, laukdami, kol susimes krūvon visos bitės. Tolumoje matėsi nušienauta lanka, prikupsčiuota šieno, įkritusi į didelį alksnyną kaimo pakraštyje; lankoje – raudoni ir balti arkliai, baltos grėbėjų skarelės ir grėbliakočių blyksniai kaitrioje saulėje. Per visą kaimą vingiavo baltas ligi akių skausmo vieškelis. Tai iš tikrųjų buvo nepaprastai karšta ir balta diena.
       Kaip tik tada ir pradėjo greitai temti, kai Vandalinas, gulėdamas aukštielninkas, valgė žemuoges, kurių tiesiog raudonavo aplinkui, ir žiūrėjo į baigiančias klevan susimesti bites, o aš galvojau, kaip reikės įsikarti į tokią aukštybę.
       – Žiūrėk! – šūktelėjo Vandalinas, kuris aukštielninkas viską matė. – Jau! Tu matai, kad jau!
       Mes seniai žinojome, jog tą dieną užtems saulė, žinojome dargi daugiau: kad stebėti užtemimą galima tik pro smilkytą stiklą arba juodus akinius – mudu su Vandalinu neturėjome nei vieno, nei kito, kadangi tos bitės; pagaliau žinojome, kad toks užtemimas – o jis būsiąs pilnas – pasikartosiąs Lietuvoje tik po šimto ar daugiau metų.
       Žodžiu, mane apėmė nesuprantamas, kvapą gniaužiantis jausmas. Ūmai pakėliau akis į saulę ir apakau, ir tiktai užsimerkęs pamačiau, kokia ji buvo, – dalis juoda, dalis skaudžiai balta ir akinanti. Tokia saulė blykčiojo raibo akyse, kol buvau užsimerkęs ir paskui visą popietę ligi vakaro.
       Apie užtemimą dabar galiu galvoti ir kalbėti ramiai, nors tuomet nė iš tolo taip nebūčiau galėjęs. Be to, dabar pasakysiu, jog terasoje iš garsiakalbio aidi jau kita melodija, nemoku pasakyti kokia, tik tiek, kad ji veikia mudu su Vandalinu niaurokai ir tolina mintis, kurių išsakyti čia atėjome. Senoji moteris gražiom kojom tebesėdi senojoje vietoje ir tebežiūri į toli vis taip pat liūdnai, kad pagalvojau apie savo artėjančias vestuves ir Vandaliną, kuris bus mano svotu, jeigu šiandien sutiks.
       Taigi, saulės užtemimas, koks jis išliko atmintyje, man bėra ta visuotinė panika, kurią tą dieną mačiau. Visų pirma su Vandalinu išgirdome tolimą šunų lojimą, netgi stūgesį, kiek vėliau pasklidusį visoje aptemusioje ir žalzganoje erdvėje viršum kaimo. Netrukus šunims atsiliepė karvių baubimas ganykloje už alksnyno, o tą akimirką, kai pažvelgėm su Vandalinu aukštyn, išvydome krintantį bičių spiečių. Tuomet jis jau buvo nebe gražus žvilgantis kamuolys, o toks mirgantis ir neapsakomai ūžiantis chaosas, kad mudu su Vandalinu bematant atsitolinome nuo klevo ir apkvaitę žiūrėjome, kas bus. Dabar pasakysiu, jog ir mudu tą akimirką jau buvome arti panikos: kad kiek, būtume pasileidę žemyn nuo kalno, per dobilų lauką, jei tuo tarpu nebūtume išgirdę pratiso aidaus žvengimo, ūmai suskambusio visame ore. Vandalinas vėliau juokavo, jog tuomet kvėpavęs ne oru, o tuo žvengimu. Kai mudu sužiurome nuo kalno žemyn, pamatėme vieškeliu lekiantį kumeliuką, raudoną ir besiblaškantį į visas keturias puses. Veikiai kumeliukas ėmė bėgti viena kryptimi, vieškeliu tolyn, vis taip pat klaikiai žvengdamas. Nuo to laiko nebemačiau tokio nepaprasto lėkimo, kaip lėkė tasai raudonas kumeliukas. Po geros minutės jis pradingo ten, kur alksnyne pradingsta vieškelis, o mudu su Vandalinu apstulbę dar ilgai žiūrėjome, kaip leidžiasi kumeliuko pakeltos dulkės per visą matomą vieškelio ilgumą.
       Oras tebepleveno žalzganas ir niauriai tamsus. Kai pagaliau iš dangaus tvoskė balta šviesa ir diena vėl atvirto tokia, kokia buvusi, mudu braukėme nuo veidų prakaitą, žiūrėdami nustebę į kits kitą. Vandalinas staiga prasijuokė. To negalėjau suprasti ir puoliau prie bičių. Jos chaotiškai tebeknibždėjo retoje žolėje, visos smėlėtos, – sykį gyvenime tesu matęs tokį keistą skruzdėlyną. Jį be vargo susėmėm į spietinę, per dobilus parnešėm namo ir suleidome į seną tuščią avilį, kur bitės ir turi gyventi. Tuomet manėme, kad jos pradėjo naują gyvenimą, ir džiaugėmės.
       – Jos jautė užtemimą, iš tikro, Arnai! – sušuko Vandalinas. – Nebuvau matęs tokios panikos!
       – Man regis, – tarė jis, – tu būsi dideliu žmogum, Arnai. Kaip dievą myliu, iš tavęs išeis žymus žmogus!
       Aš nesupratau, ir Vandalinas priminė kumeliuką – kaip jis lėkė! Tas kumeliukas buvęs ne šiaip sau, o mano ateities pranašystė. Ką gi daugiau jaudinęs kumeliukas, jei ne mane? Aš sakiau, kad patį Vandaliną, bet jis tiktai juokėsi, kadangi vieškeliu turėjęs bėgti žirgas, ne kumeliukas, jeigu tai būtų buvusi pranašystė jam.
       – Kiekvienas užtemimas parenka genijų, užtat genijai gimsta tik šimtmečiais, – visiems aiškino Vandalinas ilgai po užtemimo. Kiaurus vakarus jis spėliodavo, kuo galėčiau būti. Kompozitoriaus ateitį Vandalinas atmetė tuojau, be išlygų, kadangi buvo girdėjęs, kaip aš dainuoju. Rašytojo genijus jam irgi nepatiko – perdaug jau nerimtas gyvenimas, utopinės mintys, nuolatiniai ginčai su konkurentais. Aš turėjau būti, anot jo, tokiu genijum, kurį iš karto suprastų visi ir imtų dievinti. Žodžiu, aš turėjau skristi į kitas planetas arba išrasti vaistus nuo vėžio, tačiau pačiu blogiausiu atveju, kadangi gali atsirasti aibė diletantų, kurie abejotų tokiu išradimu, o mane, ko gero, apšauktų net šundaktariu.
       Kol Vandalinas spėliodavo mano ateitį, aš galvodavau apie kitą pilną saulės užtemimą, kuris bebus čia po šimto ar daugiau melų. Jo aš nebematysiu, ir tai išrodė baisiausia, ką man atnešė saulės užtemimas.
       – Žinai, Arnai, tu būsi valstybės galva! Tu pasuksi istorijos ratą! – Vandalinas pats buvo pritrenktas savo minties.
       – Ne apie tai šnekėkim, Vandalinai.
       Taip aš jam pasakiau. Žinoma, ir apie tą šimtmetį, ir kad manęs nebebus, nė Vandalino, kai čia vėl bus pilnas saulės užtemimas.
       – Tuo labiau! – nusijuokė Vandalinas. – Bus daliniai užtemimai, ir tebus skysti genijai! Bet ir kvailos tavo mintys, Arnai! Niekam tikusios!
       – Ne apie tai šneki, Vandalinai, – vėl pasakiau karčiai. Štai šitie žodžiai šiandien atsikartojo čia, terasoje, kur mes dabar sėdime, gurkšnojame sidrą ir, merkdamiesi nuo vėjo, žiūrim į vilnijantį ežerą, kai neilgai trukus mano vestuvės ir man reikia svoto. Vandalinas man artimas žmogus, jūs galėjote jau suprasti. Bet jis vėl sako, kad šiandien keista diena: atvažiavau aš, o tas retai esti. Kai pagalvoju, turiu sutikti su Vandalino žodžiais. Visi giminės žiūri į mane priekaištaudami ir sako, jog esu kaip svetimas – nei aplankąs, nei parašąs.
       – Kai tave pamatau, – sako Vandalinas, – vis pagalvoju, kad jau tau ko nors reikia. Bet velniai nematė, pabūsiu tuo svotu!
       Jis man sako, kad aš kapojęs nuo laiptų ledą per Kalėdas, kai Vandalinas su mano tėvu ir kitais broliais turėjo įnešti vidun savo motinos, mano senelės, karstą. Ar aš atmenąs, ką tuomet pamačiau, atsitiesęs nuo tų laiptų su kirviu rankoje? Vandalinas sako, jog aš žiūrėjęs į jo žmoną, kurią tada pirmąsyk buvo atsivežęs pas mus. Per visas tris laidotuvių dienas aš vis žvilgčiojęs į jo žmoną. Vandalinas radęs progą ir paklausęs – na kaip jo žmona? Aš atsakęs, kad graži, bet ne iš pirmo žvilgsnio.
       Nieko neatmenu, tačiau šypsausi ir linkčioju galvą.
       – Tu matei, – sako Vandalinas, – kaip eina laikas. Mano žmoną motina pamatė iš mirties patalo. Palaidojom motiną – tu pamatei mano žmoną. Tebebuvai vaikėzas. Dabar, bra, aš jau svotas tavo vestuvėse!
       – Juk, – sako vėl, – mūsų motina – ir tavo. Tiktai tu toliau nuo jos. Ji butų buvus laimingesnė, galėjusi pamatyti anūko žmoną.
       Aš vėl galvoju apie kitą saulės užtemimą. Ežere matyti balta didelė jachtos burė, vienui viena. Pučia stiprus vėjas, ir drąsuolių nedaug. Tai pasakau Vandalinui.
       – Bet valtim galima, – sako jis. – Pabaikim sidrą. Juk tu retai turi progos pasiirstyti. Tupi tame Vilniuje, ir sugesi jame!
       Mudu išgeriam, atsiskaitom ir linktelint jaunajai moteriai. Kai einame iš terasos, dar atsigręžiu. Senoji nebežiūri kažkur, ji šnekasi su jaunąja, tačiau akys tebėra liūdnos. Po teisybei, pradedu abejoti, ar jai liūdna: ko gero, tasai susimąstymas ir rimtis akyse tėra šiaipjau laiko padarinys. Mudviejų pečiais tuo tarpu nušiugžda nendrių šluotos ir pasilieka už nugaros švytuodamos: gali pamanyti, jog išėjome iš sustabdyto laiko buveinės. Juk ir pavadinimas: „Septynios trisdešimt septynios“. To laiko ir liūdesys, ir susimąstymas. Muzika dabar iš garsiakalbio aidi vėl kitokia: tranki, spiegianti, daugiau nebenoriu apie ją pasakoti, kadangi melodija girdėti vis silpniau – mes leidžiamės prie ežero ir tolstame nuo terasos.
       Žilagalvis senis paslaugiai nustumia nuo kranto valtį.
       – Gero vėjo! – šūkteli jis ir pamojuoja ranka.
       – Tai tau, – sako Vandalinas, – vestuviniai linkėjimai!
       Jis irkluoja ir juokiasi, į valties šoną plaka baltos bangų viršūnės. Jachtos burė supasi kitame ežero krašte, aš jai kiek pavydžiu.
       – Linksma pradžia, – sako Vandalinas, – bet dar palauk!
       – Tu gyvensi didmiestyje, Arnai, – sako jis vėl. – Kur priglausi žmoną?
       – Kur nors. Išsinuomosiu kambarį kol kas, o vėliau žiūrėsim. Gal prieis eilė ir butui.
       – Ne taip paprasta, – šypteli Vandalinas. – Niekas nenori šeimos, kai studentų pilna.
       Jis sako, kad tuoj po vestuvių eičiau į namų valdybas, kiek jų yra: kas savaitė kurią nors dieną ten susirenka visi kvartalo kiemsargiai, šlavėjos, inžinerinis personalas – jie tai žino, kur ir kas išnuomoja kambarį.
       – Yra dar vienas būdas, – priduria Vandalinas.
       Reikią užeiti į milicijos skyrių. Ten dirba tokie milicininkai, kurie turi, sakysim, po gatvę ar dvi savo žinioje – kaip kvartaliniai caro laikais. Tie milicininkai taip iššniukštinėja visur, kad žino viską, ne tik kur ir kas išnuomoja kambarį. Jie žino ir kiek reikia mokėti. O man susirasti ramią pastogę dabar esą svarbiausia. Visa kita – vėliau.
       Kol Vandalinas šneka, aš žiūriu į tolstantį krantą. Vėjas ten lanksto mažaūgius medžius, dar matyti baltas valčių nuomojimo namelis, kelios valtys ant smėlio. Kažkodėl vėl galvoju apie senąją moterį terasoje. Jos kojos gražios, kaip ir jaunosios, bet ji jau liūdna. Vis dėlto yra kažkas bendra tarp visų moterų: ta jaunoji irgi išrodys liūdna, kai laikas sustingdys akyse susimąstymą. Na taip, juk tai laikas, ta bendrybė. Iš jos mes visi kilę. Dabar galvoju, kad yra moteris, kurioje atpažinčiau ir savo senelę, ir Vandalino žmoną, ir abi terasos patarnautojas, ir netgi savo būsimąją žmoną, Rasmą, kuri dar tik artėja į tą moterį. Ar ne apie tai grojo muzika terasoje?
       Šito aš nežinau.
       Dabar aš žinau tik tiek, kad su Vandalinu man kaskart sunkiau susitikti. Kol studijavau, jis dažnai atvažiuodavo į Vilnių ir atveždavo kaimiškų skanėstų. Prieš Naujus Metus Vandalinas atvažiuodavo būtinai – mano motinos siųstas. Atsimenu, kaip man būdavo vis liūdniau – per kiekvienus Naujus Metus vis liūdniau: kaskart įnirtingiau klausdavau savęs – kas aš? Aš tebebuvau niekas, o dienos ir metai ėjo taip greitai, kaip eisiant niekuomet netikėjau. Na taip, Vandalinas.
       – Aš laukiu! – sušukdavo tolydžio Vandalinas ir juokaudamas grasė pirštu – kaip šiandien terasoje. – Po velnių, kas gi iš tavęs išeis?
       Aš dabar žinau, kad nieko ypatingo neišeis: atšvęsiu vestuves, ir mano gyvenimas svirs į vakarus, kol vienąkart vėl išgirsiu sausą nendrių šiugždesį. Tai jau bus kapo žolės šiugždesys. Ligi tol ir liksiu tuo pačiu fizikos bei astronomijos mokytoju, nė neabejoju, nors nežinau – nuo kada?
       – Žiūrėk! – šūkteli Vandalinas, pats žiūri į kitą ežero kraštą, kur baltavo burė. Dabar jos niekur nematyti, bet tuojau išnyra, subaltuoja ant bangos viršūnės: taigi jachta apvirtusi! Nesunku įsivaizduoti, ką daro žmogus. Panika!
       – Jachtą reikia mokėti valdyti, kai toks vėjas, – sako Vandalinas.
       – Taip. Jis gali nuskęsti.
       – Nė velnio! – nusijuokia Vandalinas. – Ant burės išsiskėtei ir nejudėk, paprastas numeris.
       – Gal.
       Vandalino veidas ūmai surimtėja. Dabar jis dygiai žvelgia į mane iš padilbų.
       – Galvoji... – šypteli po valandėlės. – Apie ką?
       – Apie tą patį, – gūžteliu pečiais, o Vandalinas išsišiepia:
       – Galvoji, kad baisu mirti, ar ne? Leliuma leliumat – visi priėdę kažin ko! Velniai jus griebtų – mirtis, mirtis! Gyvenimas, girdi, gyvenimas, melskimės už jį! Vieni niekai, Arnai!
       Ir Vandalinas krypteli, paleidžia dešinįjį irklą, kai jau svyra per valties bortą.
       – Žiūrėk! – rikteli jis ir drioksteli į baltą bangos viršūnę, akimirką matau jo išsišiepusi veidą, kuris tuojau išnyksta besisupančioje vandens duobėje, kai banga nutolsta, pamėčiusi valtį. Keisčiausia, kad Vandalinas puolė iš valties su drabužiais: aš jau mačiau jį juokingai nučiuškusį ir varvantį ant kranto. Bet sykiu dilgteli širdį: argi aš galėčiau šitaip, su viskuo, į vandenį? O–ho–ho–brrr... Praėjo tie laikai, kai galėjau gyventi, kaip šaudavo į galvą: pamesdavau merginas kada panorėjęs, pragerdavau visą stipendiją per vieną vakarą arba surikdavau bet kam į veidą: ,,Šunsnukis tu!“ O dabar krečia drebulys, ir, ko gero, negalėčiau pulti į vandenį su rūbais. Na taip, esu mokytojas, ko mokau kitus, to ir pats išmokstu. Vedi Rasmą į moterų bendrybę, Arnai, ir pats tapsi vyrų bendrybe, štai ir viskas.
       Bet Vandalinas dar neišnyra. Imu dairytis, apninka baimė: krantas kažin kur, teisybė, priešais – sala, bet ir ji toli: argi nunersi? Na žinoma, Vandalinas išniro kitapus valties arba prie pirmagalio ir tenai laikosi, tyliai juokdamasis, laukdamas, ką darysiu. Persisveriu per valties kraštą, tačiau Vandalino nematyti, jo niekur aplinkui nematyti. Pokštininkas Vandalinas, na tegul. Sėdžiu valtyje ir laukiu jo šūksnio arba juoko, net spengia. Vandalinas gyvena prie ežero, jis gali iškrėsti vandenyje balažin ką. Bet eina laikas, o Vandalinas neišnyra.
       Reikia irtis, dieve... Tačiau kur: į krantą? Į salą? Ką pagalvos Vandalinas? Nieko sau pokštas! Aš gi nemoku irtis per tokias bangas. Kiaulė Vandalinas!
       Griebiu už irklų, bet valtis atsistoja išilgai bangų ir pašėlusiai supasi – apsivers! Sukandęs dantis, šiaip taip atsuku valtį nosimi prieš bangas. Ne, Vandalinas dar neišnėrė. Irkluoti prieš bangas, tiktai prieš. Kai atsigręži, toli matyti vandens mirgėjimas, bet vėjas spaudžia iš akių ašaras, ir vėl turi žiūrėti į savo kojas ar valties dugną. Kol iriuos ir kol mintyse be perstojo ir vis baisiau šmėkščioja Vandalinas, valtis daugel sykių pasikreipia šonu į bangas, o mane blaško mėto. Laikytis ir irtis, lygiai kabinti abiem irklais – pagaliau tai ežeras, ir turi būti netoli krantas. Seniai išmušė prakaitas, pila karštis, jau trūksta oro, bet irkluoju dar pasiučiau: neleisti valčiai pasisukti šonu į bangas. Trečią kartą gyvenime pats irkluoju, pirmą kartą, kai tokios bangos; tikra velniava, kad nebuvo tėviškėje ežero.
       Kuo tolyn, tuo vėjas darosi stipresnis, o bangos didesnės. Vadinas, iriuosi pavėjui, ir nebetoli krantas: vėjas čia labiausiai įsibėgėjęs. Laikytis!
       Staiga mane visą perlieja džiaugsmas.
       – Ėė–ėi! – atneša vėjas garsų Vandalino balsą.
       – Aš čia! – šūkteliu, vos nepaleisdamas irklų, tačiau, grįžtelėjęs šonan, pamatau didelę baltą burę, išsitiesusią ant vandens, kilnojamą bangų. Ant burės, išskėtęs kryžium rankas, guli žmogus ir šaukia. Akimirka – ir jis nusirita į vandenį, energingais rankų mostais leidžiasi plaukti prie mano valties.
       – Būk žmogus ... padėk ... – stenėdamas prataria žmogus. Jis persiverčia per valties kraštą, nerangiai įvirsta.
       – Jachtą! Ir jachtą! – sušunka, vos atgaudamas kvapą. Ūmai griebia man iš rankų irklus ir pasuka valtį. Dabar bangos ją pašėlusiai supa, grasindamos apversti.
       – Ką darai! – rikteliu. – Beproti tu!
       – Jachtą, argi nematai!
       – Tenai žmogus! – šaukiu į vėją. – Žmogus, – kartoju be atvangos. – Mes buvome dviese... Nuskendo žmogus...
       – Kur? – išpučia akis buriuotojas.
       – Prie salos... Tenai!
       Rodau buriuotojui baltai mėlynai mirgančią vandens platybę, sunkią ir atgrasią.
       – Tai kur iries?! Po velnių... – sušunka žmogus švokšdamas. Jis įgudusiai apgręžia valtį; dabar vandens platybės grėsmingai kilnojasi, supasi prieš akis, ir aš rikteliu:
       – Išlaipink mane!
       Bet žmogus neklauso, iriasi tolyn.
       – Girdi, ką sakau, beproti!
       Žmogus ūmai atsigręžia į mane, ties žandikauliais pamatau iššokusius raumenis.
       – Kas tu? – klausia jis atšiauriai. Buriuotojas apgręžia valtį taip greitai, kad klesteliu ant suoliuko ir nukrintu ant dugno. Po keleto galingų yrių žmogus niekinamai prašvokščia:
       – Šok! Čia vandens ligi kelių!
       Šoku iš valties ir suklumpu, keliai atsitrenkia į rupų dugno žvyrą, pasiveja banga ir griūva ant nugaros. Dabar galvoje šmėkšteli aiškesnės mintys. Kas aš, kad jį palikau? Nuskendo, dieve. Ne, ne, ne, ne man tokioj situacijoj... Smėlėtos bitės retoj žolėj – keistas skruzdėlynas; o ne – chaosas.
       Pagaliau krantas. Virstu į žolę ir atsigręžęs seku akimis tolstančią valtį. Ją mėto didelės ir sunkios bangos, viršum irkluotojo galvos kartkartėm sužvilga vėjuotos dienos saulėje balti vandens purslai, vėl išnyksta.
       Dabar bėgti. Baltas valčių nuomojimo namelis šmėžuoja pro karklus už pakrantės vingio – čia kitas ežero kraštas, Vandalino namai iš čia arčiau.
       Laukai ir laukai, kalva. Nuo jos mane nešte nuneša vėjas, dar kiek, ir takelis atsiremia į beržais apaugusią sodybą. Kieme lesa vištos. Kurgi žmonės? Lekiu prie durų, virš kurių kabo užrašas: „Felčerinis punktas“. Kitame punkto gale, tarpduryje, susiduriu su Vandalino žmona. Ji išsigąsta ir iš veido matau, kad jau viską žino.
       – Vandalinas! – rikteli ir stveria mane už švarko atlapų, tie šlapi, ir Vandalino žmona dygėdamasi atsitraukia.
       – Kam tu leidai?! – vėl rikteli ji. – Kaip tu galėjai?! Gvėra tu! – pagaliau išsiveržia šauksmas su ašarom.
       – Jis juokdamasis ...
       – Viešpatie! – klykia moteris, girdžiu, kaip ji jau lekia, dusliai trinksi durys. Kai išsiveju, matau ją bėgančią paruge į kalvos viršūnę. Suplazda raudona suknelė padrikų debesų fone ir pranyksta už kalvos.
       Sėdžiu prieangyje, tebemirga akyse bičių chaosas, bičių spiečius, pavirtęs skruzdėlynu. Su Vandalinu be vargo jas semiame ir nešame į avilį, kur bitės ir turi gyventi.
       O ne, niekas manęs nenuneš į tikrąją mano vietą, tik aš pats galiu – – – – – ką galiu? Nunešti save?
       Vandalino butas tuščias. Kai įeinu, atlapos visos durys, ir aš čia visai svetimas, arba gvėra. Pasiimu lietpaltį ir einu atgal. Na taip, neturėčiau išeiti, neturėčiau palikti tų namų šią minutę, taip, taip, bet dabar aš noriu išeiti – dabar taip turiu gyventi, ir eikite visi velniop! Pro liūdesį, kartėlį, išgąstį, pro viską, krūtinėn sėlina džiaugsmas. Pagaliau tai vėl jis – ankstesnių metų nerimas ir nesitaikstymas su niekuo. Gvėra aš! Ne, šito aš nebesiklausysiu, jeigu viskas taip paprasta:
       – Žiūrėk!
       Matau, kaip vėjas lanksto paežerės medžius; baltas vieškelis dryksta į tolį: išvažiuoti iš čia, čia palikti visa, prie ko jau esu prijunkęs.
       Vakare apie tai galvoju ir traukinyje, kai monotoniškai bilda ratai ir pro langą šmėkščioja mažų stotelių žiburiai, tačiau viskas greitai ima pintis, visą atmintį užgožia baltai mėlynas ežero mirgėjimas – jokios aiškesnės minties. Nuovargis.
       Rytą, išlipęs į peroną, netikėtai suvokiu, jog dar ne čia turėjau atvažiuoti. Virš stoties plakasi garvežių garai, viršum viso miegūsto Vilniaus pakraščio. Elektrinis perono laikrodis rodo, kad Rasma atrasiu dar miegančią. Kai pabus, jos veidas nušvis susitikimo džiaugsmu – – – – – ką jai pasakysiu? Kad viskas taip paprasta? Tačiau visas gyvenimas mums prieš akis, ir Rasma nepatikės mano žodžiais. Na taip, aš tik užeisiu pasirodyti. Šis mūsų susitikimas bus visai trumpas. Paskui aš vėl grįšiu į stotį, palauksiu Simferopolio traukinio ir išvažiuosiu kur nors. Taip, pagaliau turiu ryžtis. Gvėra.
       Einu kažkodėl vis greičiau rytmetinėmis Vilniaus gatvėmis, tai mane pradeda erzinti. Tyčia ilgėliau stoviniuoju prie laikraščių kiosko bei cigarečių pardavėjų. Jie atkiša man rankas, bet nieko neperku ir vėl einu toliau – ak taip, aš vėl skubu. Kas gi mane traukia tenai? Rasma dar nepabudo, taip rodo mano laikrodis. Ko gero, ji nepajus, kai įeisiu į kambarį. Jei taip, pasižiūrėsiu į ją miegančią ir išeisiu. Kokios niekam tikusios mintys... Kur aš išeisiu? Ko aš važiuosiu į Simferopolį ar kur nors? Rasma verks ir vysis, o mokyklos direkcija įteiks milicijai visasąjunginę paiešką.
       O ne!
       Velniai griebtų, štai troleibusas: argi tai sudėtingiau, nei mirti? Įšoku troleibusan ir ieškau kapeikų, bet mane veža tolyn nuo stoties. Na taip, aš velniškai pavargęs, aš įšokau ne į tą troleibusą. Mano laikrodis rodo, kad Rasma jau keliasi. Dabar ji atidaro langą, žiūri, koks dangus. Kai aš pareisiu, kambarys bus pilnas gaivaus rugpjūčio oro, o Rasma paklaus:
       – Ar parvežei obuolių?
       – Ruoškis, važiuosim, – teks atsakyti man. – Laidosim savo svotą.

       MOTERYS BE VYRŲ

       – Tu esi juokinga, – tarė Šiaurė.
       Jos abi sėdėjo bendroje virtuvėje, kurios langai žvelgė į mažą, bet aukštą kiemą, įstrigusį tarp geltonų mūrų. Pro kiemo arką buvo matyti gatvė ir jau rudeniškos liepos. Artinos įsisenėjusio rugpjūčio vakaras, gelsvas, tačiau dar šiltas: tokia ir šviesa temo kieme bei virtuvėje. Šiaurė stovėjo prie galinio lango, atgręžusi jam nugarą. Marija žiūrėjo pro šoninį langą, akyse džiūvo ašaros; jos skleidė liūdesį, nejaukią rudens nuojautą.
       – Liaukis, – vėl tarė Šiaurė, – užtenka verkti dėl tokių niekų.
       Marija šyptelėjo pro ašarų pėdsakus.
       – Gali tik džiaugtis, kad neturi vaikų, – priminė Šiaurė.
       – Taip, – karčiai pratarė Marija, – man jau skauda akis nuo to džiaugsmo.
       – Aš visai nesidžiaugiu. Man tik tas pats. Jo reikalas.
       Dabar Šiaurė prisiminė, kaip jis skubinai ir jaudindamasis krovėsi daiktus – sakytum vejamas iš kiemo vaikas savo žaislus. Nusiramink, tarė ji, užmirši ką nors, ir reikės grįžti; tiktai prisidarysi didesnių sunkumų.
       Šiaurė tyliai nusijuokė. Ji iš tikrųjų buvo tasai dangaus pakraštys, kuris balzganas, šaltas, aidus ir aukštas: dangus viršum šiaurinio horizonto. Ji tuo dabar tiktai džiaugėsi. Vadinas, jis nebuvo tasai varpas, kuris galėtų gausti jos padangėje. Čia be atvangos būdavo girdėti, kaip lūžinėja sausledis, o naktimis, be galo šaltos, aukštai mirgėdavo žvaigždės. Tai buvo atgrasi ir rūsti jam padangė, ir jis privalėjo išeiti, ne kitaip. Ir tuo dabar Šiaurė džiaugėsi: septynetą metų ji gyveno ne su tokiu menku žmogum, kuris nepajėgtų išeiti. Ji apsivainikavo šita garbe ir vėl tyliai nusijuokė. Marija pažvelgė į Šiaurę baisėdamasi.
       – Dieve! – tarė ji, ir Šiaurė aidžiai nusikvatojo.
       – Kaip tu gyvenai! – juokėsi Šiaurė. – Tu gailiesi šitokio gyvenimo!
       – Šitas namas užkeiktas, kitaip nesuprantu gyvenimo čia!
       Marija gerai prisiminė Šiaurės pajuoką. Ji buvo ilgametė, kaip ir Marijos vedybinis gyvenimas. Šiaurės akyse visuomet švytėdavo nepalaužiamas išdidumas, netgi didybės iššūkis Marijai, kai Arnoldas šią vėl ir vėl išduodavo. Šiaurė laukdavo! Ak, kaip ji laukdavo štai šitos minutės! Ji tikėjo, kad šią minutę priartins pati Marija, tačiau tai padarė jis, ir dabar Marija ant lango stiklo mato savo ašarų rasą. Pro ją matyti putinų giraitė, tolėliau – aguonų laukas, rudenėjančios pievos, karšty suskeldėjusio molio dirvos, kiti vaizdai – visi rausvi, rausvi, rausvi. Kokie gražūs rausvi Arnoldo plaukai.
       – Šiaure, – pratarė Marija, vėl pajutusi akyse rausvą karštį. – Argi tavęs nekankina prisiminimai? Septyneri metai! Juk viską užmiršti, kas bloga. Argi ne?
       Tuo tarpu Šiaurė įbėrė kmynų į užvirusį vandenį.
       – Atsimeni, kai Arnoldas parnešė aguonų? –: staiga nušvitusi paklausė Marija.
       – Arnoldas! – šūktelėjo Šiaurė. – Tai tavo prisiminimai, ne mano!
       – O Tomas? O Tomo laiškai? Kiek tu jų gaudavai prieš vedybas! Dieve, kai tu parodei sykį jo laiškus, aš apsiverkiau. Tu atsimeni?
       – Tomo laiškai? Aš nepažįstu jokio Tomo.
       – O laiškai? Jie gi liko!
       – Aš neturiu jokių laiškų!
       – Tu juos išmetei? – tyliai paklausė Marija.
       Šiaurė papurtė galvą.
       – Ne. Aš jam priminiau, kad nepamirštų.
       Marija valandėlę žiūrėjo į savo draugę. Jau buvo pakvipę verdančiais kmynais; ir kieme, kai Marija pažvelgė pro langą; tokia kmyninė rugpjūčio ir vasaros pabaiga, aštriakvapė.
       – Aš tau pavydžiu, – sušnabždėjo Marija, ir jos veidu pasipylė ašaros.
       Paskui jos abi gėrė kmynų arbatą, nusidegindamos lūpas, žvelgdamos pro langus, nors tolumų nebuvo matyti: tiktai kiemas, apsuptas geltonų mūrų. Tokia buvo jų vakarienė.
       Po vakarienės Marijai ėmė gelti akis, ir ji užsidengė jas delnu. Nuo jos visos sklido karštis, tad Šiaurė ilgai ieškojo sau vietos, kol pagaliau suprato, jog neras. To išsiskyrimo karščio buvo pilna visur, netgi jos kambarėly, kur Marija šiandien nebuvo nė žvilgtelėjusi. Sutemos tirštėjo, tyla grimzdo į karštą naktį, darėsi atgrasi, bet ne rūstybe: toks karštas vakaris vėjas, nešantis aptižą į vieškelius ir sielą.
       Tada Šiaurė pasišukavo plaukus, nežiūrėdama į veidrodį, stengdamasi nematyti kambarėlyje netvarkos, amžinai palikusios po jo išėjimo. Apsiavusi naujais bateliais ir apsivilkusi lietpalčiu, Šiaurė išėjo koridorėlin. Jai buvo gaila Tomo ir šito jų bendro gyvenimo kampelio. Bet ji neištvers, jeigu visą likusį gyvenimą matys ašarų pėdsakus Marijos veide. Pėdsakai išrodė juokingi ir gličiai tižūs. Šiaurė bijojo to glitaus aptižo, ir ji atidarė Marijos kambario duris pilna įniršio bei pagiežos. Tačiau elektra apšviestame kambarėlyje ji tik tyliai kažką nurijo.
       – Klausyk, – tarė Šiaurė, – rytoj gali eiti į namų valdybą. Tarkis kaip nori, žodžiu, gali užimti ir mano butą.
       Marija pakėlė ranką prie lūpų.
       – Tu išeini? – paklausė tyliai. Šiaurė linktelėjo.
       – Kur?
       Dabar Marijos balse Šiaurė išgirdo keistą bendravimo ilgesį, o gal paprastą ir šiltą rūpestį jos ateities nežinia. Tai buvo negirdėtas Šiaurei balsas, pagaliau ji tesuprato tiek, ir pamatė, kaip pamažėl ima spindėti visi daiktai, kuriuos ji dar matė. Ne, juk ne ašaros: suspindo daiktai, apšviesti balzgano, šalto, aidaus ir aukšto dangaus – po juo spindi visi daiktai.
       – Eisiu pas seserį, – tarė Šiaurė.
       Marija neatsakė, išlydėdama ji nešė ranką prie lūpų, ir tą atsisveikinimo tylią minutę Šiaurė be galo pavydėjo jai: ji niekada nemokėjo ir nemokės šitaip mylėti, kaip mylėjo Marija, o tai pasirodė moteriškiausia, ką išvis gali moteris. Tačiau kieme, kai įkvėpė oro, Šiaurė vėl pajuto glitaus aptižo šleikštulį.
       – Dėl to, dėl to, – ištarė keliskart.
       Buvo vėsus rugpjūčio vakaras, miesto šviesa teapšvietė pačią pažemę, o aukščiau, kur ji nebesiekė, plytėjo tamsiai mėlyna rugpjūčio erdvė, buvo jauku nuo patogaus žvaigždynų išsidėstymo ir žodžiais neišsakomo jų šviesos žavesio. Šiaurė nešėsi su savim ir gražiausius prisiminimus, tačiau ten.

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Žaibai gęsta rudenį: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1971.