I. SUSITIKIMAS SU BRAHMANU

jau pradėtas buvai -
pasiruošęs
teisiojo kirčiui į momenį

pro perskelto kiaušo vartus
plūstantis laikas surašė
kraujo istoriją:

paukščių tako grindinyje
juodos žiežirbos
tėvui jojant pavyti saulės laidos

baltveidės mamos klusnios akys
aptrauktos amžina baimės valktim
atkirtusia raiteliui kelią

jau pradėtas buvai -
į tekantį saulės ovalą
atmerktais akių obuoliais
laukei teisiojo kirčio

: tobulų žemės formų užglostytas
amžinas alkis iš Dievo sodo
atsispindėjo tavo veide
giedrai besišypsančiam


II. ŽODIS

taip subėgo manin
visas tekančios saulės ovalas
ir neišdegino mano akių
plačiai atmerktų ir išalkusių
kažin kas nuo manęs lėtai tolo
it aguonos grūdelis - žmogus
nelyg pievos varpelis jo balsas:
- alkana mirtiškoji akis
ir apvalumo tu nepasotinsi

pro perskelto kiaušo vartus
atradau dulkių kelią
ašramą
atradau save sėdintį
vienišą
mano pirštai kalbino tablą
ir buvo kantrus
man ačarja



III. MOKINYS

ar buvai ten, Kešava, kai šėrė
man per veidą pirštų briaunom
meistras ieškant šventykloje skėrio?

- dar ilgai vienas delnas tyloj
spengė, munio šešėlis ilgėjo
nuostaba tik ištvino
tada
aš nuo žemės akis pakėliau
lava aukso lydomo
saulė
mano žvilgsnį kaip žolę užliejo
aš verkiau
aš tariausi pamintas
aš jaučiausi apleistas ir vienišas
tik širdis tyliai spėjo
- Govinda
tai juk Tavo varpeliai skambėjo!..
tai juk Tavo malonė skardėjo!..


IV. SUSITIKIMAS

kelio dulkės mano plaukuos
mano lūpos sukepusios kruvinos
dygliažolės dreskiantis gumulas -
mantra - mano gerklėj
trečiąją bado savaitę

lyg miražas jos rožinis saris
ritmingai lingavo artėdamas
gražiausiais raštais išmargintos
nuogos jos pėdos skambėjo
sidabro ir aukso varpeliais
ir aš pakerėtas tų burtų
pašlovinau Vrajos gražuoles

bet ji nuolankiai pasilenkus
pasiūlė vandens ir lapelį
nuo kvapiojo medžio tarnystės
ir aš pakirdau ir ištroškęs
gėriau iš josios delnų

suspėjau išgirst - Sarasvati
bet nuomaris vėl mane parbloškė


V. SARASVATI PRISIPAŽINIMAS

nekylantis ir nesileidžiantis sniegas
virpa mūsų kambaryje
ir skamba visose ausyse mūsų kūno
- taip groja giliausią pavasario rytmetį
kalno papėdėje meistras
pirštais stygų neužkliudydamas

ten esu tik dvelkimas persiko žiedo
sodo Tavo pakraštyje
mano Dieve

ten persiko sprogstantis medis esi
manyje
mylimasis

 


VI. GĖRĖJIMASIS MYLIMĄJA

mėnesio veidas toli
- balta kaukė kabuki
šaltas liūdesio indas
iš kurio teka vėjas
į grojančias Gango lankas
į virpančią moteries žemę
: - ak pirštų galais dar jaučiu
jos kūno sitaros stygas
ataidinčias tobulai viena kitą
ir nesiliaujančias niekad
iki jų daugiabalsė užspaus
mano akis besigėrinčias


VII. DAINA APIE KRIŠNĄ

štai rūbas mano
- kiek per tankiai sudėvėtas
štai kojos
- it sandalmedžio karna
tik pirštai nesiliauja groti
meistro tiesą nors jau
skylėta ir išderinta tabla

bet aš nei pėdos dar
keliu tuo, Sarasvati
kurį užrišo man
bambagyslės mazgu
nenupiešiau nė tūkstančio
veidų gyvatės ir liūdnas
užmigau po apsnigtu medžiu

ir sapnavau pasaulį tobulą
lyg žiedą lyg atspindį iš Vrajos
upės vandenų girdėjau
kaip geismingai skaisčios gopės
gieda ir pats tariaus esąs
tarp Dievo piemenų

ak, sapnavau
nė neišgirdęs Jojo žingsnių
nei skambalų, nei fleitų
- kuteno mano vokus
linksmas Radhos žvilgsnis, bet
nubust valia į mano kūną
sugrįžo vėl tik jiems nutolus
ir kažin kam baltai
ir kurtinančiai sprogus!

taip skleidė pumpurą vasaryje vyšnia…



VIII. ATSISVEIKINIMAS

nusisuk ištylėk, o kantrioji
kai per dangų plauks žydinčios valtys
debesų juodom keterom slystančios
kur užlūžęs Grįžulas alpsta
kaip maldoj tavo rankos nebylios
su geltona gėle delnuose

tai bus ženklas mudviem ant slenksčio
viens kitam nusilenkti pagarbiai
ir į dulkes
įbrist mano kojoms

kaip gelmingi vandenys Gango
neša vienišą laužą į tolį!
nulydėtą akių ašarotų
gedulingų sarių lyg vėliavų
baltai plastančių iki aušros

kaip graudus gi šitas buvimas
koks teisingas jo kertantis mostas

su Dievu, nešėja vandens
su Dievu, kvapioji tarnaite

visuomet tave prisiminsiu
kaip gražiausią patirtą malonę
: juodi plaukai apkaišyti
gelsvais rausvais sario lapeliais
iš sėklų tavo gausių
kiek many augalų sudygo
kokia mano siela nurimus
sutepta tavo žodžių aliejais

sudie sudie, Sarasvati
gėle malonių, saulėgrąža
siaučiant vėjams ir kelio dulkėms
aš tolstu
vis dar išalkęs

1997 (2001)
tablos meistrui Vitalijui Logvinovui