Atsiveria medinio namelio durys. Žiogai ploja rankomis ir dainuoja

Turi Niekas sau namelį, Bus kur valgį pasidėt, O svečius sukviest, vaikeliai, Mes turėsime padėt!

Iškyla stebuklingas stalelis kaip pasakoje „Staleli, apsidenk...“ Žiogai vaikšto aplink jį

	Stalo kojos iš kriauklyčių, O galvelė iš plunksnyčių, Stalo ausys iš lelijų, Stalo akys – pinavijų...
VISI.
	Tai gražus stalelis, Tai smagi viešnagė!
PIRMAS ŽIOGAS.
	Kurgi Niekas? Prie stalelio!
ANTRAS ŽIOGAS.
	Ką jis dirba? Ką jis daro?
PIRMAS ŽIOGAS.
	Niekas tyli, Nedainuoja, Niekas svetelius skaičiuoja...
ŽIOGAI (nudžiugę).
	Jau atėjo asilėlis, Baltas Nieko avinėlis, Jau gaidelis atplasnojo, Jūrų gervė mėlynoji...Vaikai, neškite ąsotį, Nes šita viešnia besotė...

Vaišės. Visi geria ir valgo

PIRMAS ŽIOGAS.
	Atplazdena vyturys, Neįlenda pro duris...

Pasirodo didelis rudas Vieversys

ANTRAS ŽIOGAS.
	Taigi eik prie vieversių, Jonai tu. Prie didesnių. O Magdelė ir Marikė Lai abi kaip gervės krykia.
BENDRA DAINELĖ.
	Turi Niekas jau stalelį, Yr kur valgį pasidėt, O svečius priimt, vaikeliai, Mes jam turime padėt...

Viešnagės įkarštyje ima poškėti šūviai, kažkas griūva, virsta. Svečiai, pilni baimės, ima lakstyti ir klykauti. Niekas įbėga ir šoka prie langelio

NIEKAS.
	Tai plėšikai palaidūnai! Atsibastė iš žvaigždės Ir paplūdo po miestelį, Greit išlys iš už pirties...

Kažkas ima žliumbti

NIEKAS.
	Niekas niekur nepražus, Neškit karo drabužius!

Žiogai aprengia Nieką karo drabužiais, duoda visokių buteliukų ii pagaliukų. Atsiveria kovos laukas, pilnas siautėjančių plėšikų. Žiogai pasilypėja aukštėliau ir stebi, viską pranešinėja

PIRMAS ŽIOGAS.
	Keturi su obuoliais, Keturi su grambuoliais...

Svečiai susigūžę dreba ir aikčioja

ANTRAS ŽIOGAS (su žiūronu).
	Šeštas ritina patranką...

Asilėlis ima prunkšti

ASILĖLIS.
	Negaliu, kaip dūmais trenkia...
PIRMAS ŽIOGAS.
	Jau miestelis išlekiojo, Gyvulėliai paslėpti, Po jūrelėm, po plačiojom Žąsinų sparnai balti...
ANTRAS ŽIOGAS.
	Niekas, dilgėlę pagriebęs, Greit sutrynė su siera...
PIRMAS ŽIOGAS.
	Ir cinamono pridėjo...
NIEKO BALSAS (iš tolumos).
	Gaila, druskos nebėra!!!
PIRMAS ŽIOGAS.
	Vis arčiau, arčiau siaubūnai!
NIEKAS.
	Nieko! Butelį giros Susipilsiu sau ant kūno Ir užlipsiu ant tvoros...

Taip ir padaro, viliodamas plėšikus. Plėšikai ima geibti

ANTRAS ŽIOGAS.
	Grambuoliai nuo dilgėlių Ėmė lėkt prie obuolių, O plėšikai prie tvoros Greit išvirto nuo giros!

Svečiai atsigauna ir išlenda iš savo slėpynių

VISI.
	Žąsinėli, tu drąsus, Sunešiok trobon visus...

Žąsinas, o ir kiti nešioja plėšikus

NIEKAS.
	Ant suolelių susodinkim Ir roželėm padabinkim...
VISI.
	Jau susodinom, gražiai padabinom, Dar pasilsėsim, Niekeliu pasigėrėsim!

TREČIOJI DALIS

Visi sėdi ir ilsisi. Niekas duoda ženklą žiogams. Tiedu nubėga ir atneša „jūrą“ – mėlyną patiesalą. Niekas mosteli, ir iš jūros išeina dešimt žuvelių. Visi išpučia akis

PIRMAS ŽIOGAS.
	Kokios gražios žuvelės Dangaus spindesy... Stebuklingas vaikeli, Pasakyk, kas esi?
VISI.
	Iš kur ėmei žuveles? Kam čia tiek žuvelių?
NIEKAS.
	Jos atėjo palinksmint Vaikų ir žvėrelių...

Žuvelės, panašios į mergaites, ima šokti ir dainuoti

ŽUVELIŲ DAINA.
	Padainuosim daineles, Paridensim žiedelius, Susipinsim kaseles, Eisime pas brolelius...
ANTRAS ŽIOGAS.
	Ak, gražumas žuvelių!
PIRMAS ŽIOGAS.
	Devyni darželėliai Palei jūras užtverta, Jūrų smėlyje žydi Sidabrinė rūtelė.
ANTRAS ŽIOGAS.
	Sidabrinė rūtelė Tai gražiai išlapojo, Jau pavasario vardas, Grįžo broliai iš girių...

Broliai parjoja vieškeliu. Sustoja, nubalnoja žirgelius, nubalnoti žirgai kramsnoja jūrų rožes

ŽIRGELIAI.
	Tai gražiai pražydėjo Marių baltosios rožės, Prisiskynę roželių, Sesės šluoja kiemelį...

Sesės žuvelės rožių šluotomis iššluoja kiemelį

ŽUVELĖS.
	Šluokim, sesės, kiemelius, Šveiskim baltus skobnelius, Už tų skobnių, už baltų, Skaito broliai knygeles...
PIRMAS ŽIOGAS.
	Nieke, Niekeli, Statykime miestą...
ANTRAS ŽIOGAS.
	Tokį, kur plėšikai Jokie nepaliestų...
VISI.
	Pastatykim savo miestą, Pastatykim savo miestą, Kad aplinkui saulė šviestų!

Visi ima statyti miestą

NIEKAS.
	Kiek mūs miestas besiplėstų, Tegul pažada kiekvienas Jokio augalo neliesti, Laistyt gėleles kasdieną!
VISI.
	Pažadam! Prisiekiam!

Duoda priesaiką. Tuo metu užkulisy kyla triukšmas

BALSAS.
	Sveiki, piliečiai!
PIRMAS ŽIOGAS.
	Neleisiu!
ANTRAS ŽIOGAS.
	O gal tegu eina?
NIEKAS.
	Kas per subruzdimas? Lyg leistų kombainą?..

Į sceną įsilaužia Geležonas, visas apsikarstęs gelžgaliais ir pats iš gelžgalių padarytas. Griebia Nieką už galvos, spardo „miestą“

GELEŽONAS.
	Šitą vaiką aš pagausiu, Vaiką paiką išdžiovinsiu, Iškamšą pasigaminsiu Ir už kailį iš draugų Gausiu krūvą pinigų...
PIRMAS ŽIOGAS.
	Geležone, Geležone, Greit patirsi nemalonę!
ANTRAS ŽIOGAS.
	Geležone, Geležone, Greitai gausi į pašonę!
GELEŽONAS.
	Pasiduok! Vis tiek aš stipresnis!

Niekas apibrėžia ore ratą, vieną kartą, kelis kartus. Daro savotiškus burtus

NIEKAS (šnabžda).
	Saulė, kur yra, Vanduo, kur nėra, Dangus, kuris buvo, Žemė, kur pražuvo...

Mosteli žiogams. Žiogai atneša prie Geležono nosies didžiulę durnaropę. Geležonas pauosto

GELEŽONAS.
	Apči! Apči! Kaip rupūžė karti!

Staigiai virsta, iš jo ima byrėti gelžgaliai. Atrodo, kad išleis dvasią. Niekas mosteli, ir prie jo atsiranda Skruzdėlė su sanitariniu. krepšiu. Geležonas išsigandęs prasimerkia

GELEŽONAS.
	Kas čionai galų gale?
NIEKAS.
	Tamstą gydys skruzdėlė!

Skruzdėlė suverčia į pražiodintus Geležono nasrus vaistų buteliuką. Tasai atsigauna ir šlubčiodamas renka savo gelžgalius. Žiogai jį prilaiko

PIRMAS ŽIOGAS.
	Nedorėli paikas, Ir ko čia lindai!

Geležonas šlubčioja į užkulisį. Atsigręžia ir pagraso

GELEŽONAS.
	Kai duosiu, ištins dar Kaklai ir žandai!..

EPILOGAS

Niekas linksmai žaidžia su žiogais pievoje. Iš toli atbėga susikūprinusi Močiutė. Pamačiusi Nieką, šaukia

MOČIUTĖ.
	Ak štai kur vaikelis! Vos vos suradau...
NIEKAS.
	Bobute, širdele, Aš miestą statau.

Močiutė, deja, džiaugiasi ne per ilgai. Mat jinai nori, kad Niekas eitų ganyti gyvulėlių

MOČIUTĖ.
	Eik, eik dabar, vaikeli, Gyvulėlius išvaryk...
ŽIOGAI.
	Bobut, pagailėki. Ne šiandien, gal ryt...

Tačiau Bobutė tik pamosuoja jiems botagėliu po nosimi, ir žiogeliai išsigandę sprunka šalin. Niekas pakšteli Močiutei į žandą, paima iš jos botagėlį ir eina ganyti. Žiogai pasislėpę žiūri, kaip jam sekasi. Iš pradžių karvės, avelės, kiaulės gražiai laksto po pievą, paskui iškrinka, veltui Niekas bando jas suvarinėt. Tai pamatę žiogai puola į pagalbą

ŽIOGAI.
	Bėkim bėkim, paskubėkim, Gyvulius suvarinėkim...

Visi griebia vaikyt ir gena į krūvą, kas pakliuvę, ne tik gyvulius, bet ir žvėris, liūtus, meškas, vilkus

PIRMAS ŽIOGAS.
	Pririnkom į būrį Mes girios ožkų Ir briedžių didžiulių, Liūtelių ir meškų!
ANTRAS ŽIOGAS.
	Į kaimą parvarom Suplukę visai, Skardena, dudena Negirdėti balsai...

Išėjusi Močiutė pamato, kas atsitikę, ir sprunka šalin. Ir visi, tik pamatę žvėris, krinta iš baimės. Tuo tarpu gyvuliai ir žvėrys apsupa Nieką

NIEKAS (kreipiasi į juos).
	Gyvuliai ir žvėreliai, Nieks nenori jūsų paimt. Ką darysim, žiogeliai?
GYVULIAI IR ŽVĖRYS.
	Ganyk mus peržiem! Būk mūsų karalium!

Išlenda maža pelytė

PELYTĖ.
	Valio, naujas karalius!

Žiogai veja ją atgal

ŽIOGAI.
	Bėk, čia ne tau!

Liūtas prieina ir laižo Niekui ranką

LIŪTAS.
	Ir žvėrių karalius Klausys tavo valios...
VISI.
	Valio Niekeliui, Naujam karaliui! Valio!

Niekas gauna aukso karūną

ŽIOGAI (linkčiodami).
	Jei kam nepatinka karalius – Ne bėdos! Štai baltas gvazdikas, Rugiagėlių pėdas!

Išneša ir pastato dvi puokštes

Geda, Sigitas. Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis: pjesės vaikams. - Vilnius: Vaga, l981.