Keturios rapsodijos ir epilogas

I

širdie, mano širdie, dažanti
velykinius kiaušinius alksnio,
ąžuolo, gelsvo svogūno spalvom
toli, palei ežerą, ten,
kur gryčios stovėjo
molio šviesoj, girgždėdamos sąsparom,
širdie, mano širdie, vorai,
kandžiai, svirpliai, seniai
jau išmirę, prisikelia ir
eina šalutine seno kaimo gatve,
pro jazminus, kur Domicėlės,
užmuštos ant ledo,
be vienos kojinės Domicėlės
plaukai ir rankos, ir kojos, ir akys,
ledas, širdie mano, viršum guobų, virš
seno jotvingių skroblo,
viršum gegužės, viršum skerdžiamo
paršo, o Domicėle, o mano širdie,
baloje būdavo geležinių varlių,
paskui kitos pasakos, o širdie vakarėjant,
mūras, statytas iš plytų, iš bravoro,
seno Veisiejų bravoro, apie kurį
negalvojo Mindaugas, valgydamas
pelėsakalius, Baranauskas,
niekas apie tai negalvojo,
išskyrus mane, kaip plaukiančią
žuvį ilguos ir kreivuos ežeruos:
Trikojy, Vernijy, Ančioj, mano
širdie, esi mano vienintelė meilė,
tiurkiška, karaimiška meilė, agurkinėj
kailių Merkinėj, kur mirė išklišėlis
švedų karalius, arba vokietis, lekiantis
slidėm nuo piliakalnio, pro alksnius,
pro alksnius, piliakalnių
plinkančią šviesą, Merkine, upėtakių
nerštas, alksnio žiedai stebuklingame
Krėvės pasauly, po dvokiančius žiedus,
po ievas, apleidai mane tu,
prakeikei, raudodėle,
mano širdies ir salų, kur
išliko po Joldijos jūros,
senuos karaimuos, senoj Lietuvoj,
kur jau vietos nėra,
spaudžiamės, mušamės klumpėm, užgožiame dilges,
širdie, pilkam Paterų kaime,
kurio nebėra, manęs nebėra,
vien tik kryžius, mašinėlė,
kerpanti plaukus, senas, lietuviškas,
smirdančias galvas, toli, Lietuvoj.


II

Mano mergaitė numirė...
SIyva, slyva, ilgų lelijinių
žiedų raizgalynė Dzūkijoje,
tėvo sode, slyva, mano
genėta vakar, prieš tūkstantį metų
moliniuos skitų laukuos,
rūkant ilgai kanapes pirtyje,
ten toli, plaukiant Donui,
kailinių šėtrų šviesiam
spindesy kardo ašmuo, moters kaklas,
juosiamas elnių brangakmenio,
vaiko žaislas iš kaulo, šernas
bėgo per girią, čia pat,
prie Veisiejo, prie kairiojo
mano peties, mano mergaitės
plaukai, upės vilnys,
vanagas skrenda toli, aš,
nematau, slyvų kauliukai karsteli
mano burnoj, mano plaučiuos,
dievas tėvas kairioji akis,
Boschas žegnojasi dešine,
tačiau ne visuomet, kaip arkliai,
iškrypstantys iš vagų, varinėjamų
bulvių mėnesienoje, prie Veisiejo,
ak bulvių žiedai arba Baranauskas,
sako pamokslą mano seneliui
Adomui Gavučiui, bėgančiam į Ameriką,
Pensilvanijos anglys, Folkneris
dar negimęs, Kobo Abė ir žiogas,
anapusinio pasaulio žalumo,
sėdi ant mano galvos,
ak plikai nuskustos galvos
kaip Tibeto vienuoliui,
vargšė mano sesuo negimusi
bėga laukais, bėga per Pensilvaniją,
per Fudzijamos ugnikalnį bėga,
kuliami žirniai, linai, sėmenų
ligi juosmens, lęšiai, pavasarį
kiškio česnakų žydrumas, bėga
mano plaukai ties ežeru,
Teirumi, kaip numirėliai prūsai,
bėgami vejant: Herkus Montė
sustingęs kalkakmeny, moly,
kreidoj, vėžio žnyplėje,
einantiems iš mokyklos,
kai permatai ledą, Kiniją,
akmenį, molį, sniegą, motinos
sapną, svajas tos mergaitės...
Nereikia jai akselinės,
paskendusio brolio, nereikia
jai titnago, ežero nendrių, ak geltonėjančių
nendrių sapno nereikia, kaip Vortsvortui Škotijoj
mirštant su Baironu, nieko, jau nieko
nereikia, slyvų kauliuko yra paslaptis,
gožiama tavo burnoj, gelsvo
slyvų kauliuko, moters stiebo ilgoj
lelijėjančioj linijoj, vakare,
moly, Dzūkijoj, tėvuos,
ežere, ežere, ežere.


III

Baisiausia būdavo pavasarį... Žydra
šviesa, krintanti ant keliuko,
kuriuo iš bažnyčios pareina
senelis, pro pušaitę,
pro varnų lizdus, beržyną,
kur puotauja germanai... Žemuogės
greit išnoksta, driežo pilka
uodega, bet dabar žydriausioje
kovo šviesoj Bložės nėra,
Martinaičio, negimusių
šauksmas, purienų, ratai apvirtę
danguj, kur sniegas,
sniegas, liuminescencinis bložiškas
sniegas toli Lietuvoj,
pašiūrėj, po karvėmis, po arkliu,
po vienintele mūsų motina, po kumele,
pienu, melžiamu sergant angina,
kriaušė dar nežydėjo Stabingio, laukinė
kriaušė, sena, ją nupjaus, nusišovus
Daminkai, ak Domicėlei su kojine
morkų spalvos... Šviesos vis krinta
nuo guobų, nuo gegužės sparnų,
nuo lupučio, kurio klausos motina,
bulvių rūsy yra žiedai, nepamirštami,
mirštantys kovo mėnesį, lojant
šunims, su žirniais,
su žirniais žaidžia vaikai per gavėnią,
velykų nėra,
proklamacijos, ak žydinčios, žydinčios
lelijų rašalo rožėmis žydinčios
mūsų širdžių proklamacijos
einant seneliui toli, per beržyną,
per supuvusius varnų lizdus,
pusbrolio mano Alfonso žydri marškiniai,
žydros pasaulio vestuvės,
žydra širdis, ežero žydras vanduo,
žydros aukšliukės, kimbančios vakarop,
vėjy žydram meškeriojantis brolis...
Padekit tuos kluonus, babiloniškus gluosnius
ir išvežta širdį padekit, kovo
mėnesį, kai nežydi druskažolė,
kai kriaušė kaulėtu veidu
brenda laukais, sniegas, ak baltas
sniegas, vaikystės pigių albumėlių
poezija, kumelė perkaltom kojomis
traukia Mazio akėčias,
toli, prie Veisiejo, pro varomas karves,
germanų, vieškelių siaubas,
linkui Varšuvos, link pasienio driežų Lietuvos.


IV

Išmesk mano širdį žydintiems
debesylams... Atsakau už vandens
prakeikimą, sūnau... Miręs
tėvas vakar dar gėrė karčemoj
prie Snaigyno, kur vaidenasi
baltas arklys, Čiurlionio arklys,
babilonų skriejantis žirgas,
arba kuinas, perskelta galva,
senos Martinienės, kasančios šulinį
prie Teiraus... Žuvys neneršia,
nesuka antys lizdų, Prūsijoj
nededa niekas kiaušinių,
gegužė nei žuvėdra, visur
dokumentai, prašom parodyt
etruskų molio lentelę, antkapio
plytą, prašom išduot savo
širdį, antis, lydekų žaliuojantį
dryžį (bučiuj spurdėjo jinai,
brolis protekom bėga į kalną...),
begalinis važiavimas prietemoj,
nežinau nei iš kur, nei kada,
trakiškų mūsų arklių nebylioji,
kvaila eisena, nežinion,
nežinion, sprogstant kapsulėms,
augant dievo vėžiams po karo
vokiečių gilzėse, parakui degant,
krintant, krintant baltam parašiutui
ant Šiaulių, mano brolio,
petražolių miesto ožkyte,
Petro tėvas toli, Prancūzijoje
mėgdavo saldinti vyną, mėgo
debesį, seno kaliošo spalvos
tas dangus, o tėvyne, Julmio-
Jasučio tėvyne, Valjecho tėvyne,
Ispanijos kekšės, saldžios vynuoginės
spalvos, Koloradas, apninkantis
Lietuvą, bulves, baskus, liaudies
gynėjų kalnuos rausvos žydinčios
griūtys, lelijų numirėliai, icho
de putas, klaidingi ispanų
keiksmažodžiai, lyjant, baskų
senoji šalie, protėvyne tu mūsų,
Dubysos aptemusiais kloniais,
Maironio esi bei Mačernio, ispaniška,
o Lietuva, Julmio
širdies, raudonam koridų kraujy,
Lietuva išvaduojamų metų,
piliarožių krūpsnio, seniausios
varlės mėnesienoj, giedant
žaliems kormoranams virš Rusnės.

 

EPILOGAS

Malinauskas, mano vaikystės
draugas, mėlynių žalias
vainikas vyniojasi jam
apie lūpas, arba Potelis,
kombainininkas, bėga uždusęs,
beveik išprotėjęs (visų
raudoni kombainai, draugas
pirmininke, o mano nėra),
kur mano kombainas, mano
laukai, mano tėviškė, pelės,
mažyčiai mano darbo sląsteliai,
peludė... Malinauskas dar gyvas,
vermuto žydras butelis
tebestyro jam iš kišenės,
kairioj, kairioj kišenėj
ten, po gluosniais, kairiojoj
pasaulio pradžioj (kaip
užsukamos kriauklės, – ne visos
į tą pačią pusę...), po kerplėšom,
po ateitim, jei iš dešimties
ančių kiaušinių būtų riedėjęs
pasaulis, ten toli, kaip sakiau,
šiaurinėse jūrose, – kiek jų
būtų dabar? Kiek maldaknygių,
kiek palaidotų vokiečių, ten,
žvyryne, po žaliaisiais rugiais,
niekas jau neatmins, nežinos,
niekas nenupins žydinčių
geltonų akacijų vainiko
karvėms, o karvėms, ėdančioms
žolę ten, prie mano vaikystės
upelės, Stirtos, prie senos
apleistos karčemos, kiek kiauliapienių,
kiek žydinčių kiaulpienių,
pupalaiškių ir lūgnių po
švento Jono skvernais, Jono,
saugančio karves, vandenį,
krikštą, tas karves, mėšluotas,
išėjusias ant kalnų
į žvyrduobes, mėlynom ir liūdnom,
kareiviškom savo akim
jos žiūri į smėly
apmūsojusias kaukoles,
senas lietuviškas kaukoles, kuriom
žaisdavo maža ir juoda
mano motina, mano duktė,
kepdama žvirblius arba varniukus...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Persetai jau sužydėjo ant pasaulio galvos,
tokia raudžių ir karvių, tokia
rūdėtai raudona spalva, karčemos
nebėra, Stirtos, moters, kraunančios
šieną, nieko, nieko, išskyrus
persetą, jau nebėra.

Geda, Sigitas. Žydinti slyva Snaigyno ežere: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.