ŠUNSNUKIS IR BEPROTĖLĖ

Išėjo andai pasivaikščioti. Šunsnukis padėjo ant
žolės alaus butelį, Beprotėlė ištraukė dešros.
Šunsnukis nusičiaudėjo ir išgėrė.
Beprotėlė:
– Viešpatie, ką jie iš tavęs padarė!
Šunsnukis:
– Valgyk kas padėta.
– O jie mus nužudys?
– Nežinau.
Beprotėlė:
– Vis dėlto nors ir blogai, bet gyvenom.
Šunsnukis:
– Taip.
Beprotėlė:
– Ar dar nori būt nepriklausomas?
Šunsnukis:
– Taip.
Beprotėlė:
– Tada pamiegokim.
Atsimerkus už nugaros pražydėjo žibuoklės.
Svarbu jausti didelę tylą, o grožis nebūtinas.
Kaip vejasi tavo gyvenimo siūlas?

1995.VIII

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




***
SAPNAS, kuriame nuolat kartojosi frazė:
per daug ėsti dvasią nesveika...
ir po to pilkas ūkas, kuris ilgai nesisklaidė,
tam ūke kurapkų pulkelis, spalvos pereina į tamsiai
                                  raudoną, žėrinčią, plytinę,
ūkas kamuoliu apsiaučia viską –
varna, išauginusi savo lizde vanagiuką,
giriasi prieš kitas, kad anas yra josios vaikas,
kol suėda, suėda, suėda,
                                  raudonom akim
žiūrėdamas,
naktį laukiau dienos;
dieną laukiau nakties, –
tai ir buvo mano gyvenimas.

1995.VIII

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




MAČIAU:

Anksčiau taip pat mačiau, tačiau kažkaip
neįsidėmėdavau, o šitą rudenį tikrai, tikrai
mačiau,
kaip žmonės kasasi į žemę, nužerdami
nugeltusius lapus. Paskui atsigula į tokią keistą
dėžę. Neužsikloja. Kiti ateina dar, padėdami
įlįsti. Kunigas su kryžium ir stula, ir giesmės,
lapai, kaukšt kaukšt (gal ausyse) plaktukas.
Ir – vėl užsižeria tais lapais, pasidėdami –
pauostymui gėlių.

1995.IX

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




KUR SKREGŽDŽIOJI,
SKREGŽDELE?

PASAULIS tada atsiverdavo, svetingai
priglobdamas, kažin kokioje plotmėje dvi žalios
vasaros paralelės susijungdavo, mes
apsikeisdavom vietomis, būdavom viena, medus,
kuriuo maitinosi atsiskyrėliai, meškos, šventieji,
valgė, pasidažydami uodus, žiogus ir kitą
bimbinėjančią smulkmę, medus iš pradžių
būdavo tik nujaučiamas, uodžiamas, kol tėvas
alksnių šakom dengdavo rastąjį lizdą. Tada pieva
visa, lig pat liulančio, pilno vandenžolių griovio,
apsigaubdavo laukiniu jo kvapu... Mes
tūnodavom žvyrkalny, baidydami kregždeles,
tėvas sukdamas alksnio šaką, besigindamas nuo
jį sekančių bičių, nešdavo mums išplėštąjį lobį,
geltoną, laukinį, pilną mažų sandėliukų,
narvelių. Tada prasidėdavo pokylis, laukinio
dievo puota, geriant, siurbčiojant, atsidengdavo
paslaptys, priartėdavo vandenys...
Ką ten žodžiai!

Ir toksai sielvartingas kontrastas! Penkios
dešimtys metų prabėgo, ten, kur būta mūsų
lankų ir mūs pievų – dunkso didelis
juodalksnių miškas, rūksta padangos, kažin koks
niekam nereikalingas žmonių fabrikėlis. Padėk
Die! O vis dėlto, vis dėlto kokia nusilpus, kokia
jau paliegusi mano dvasia, kiek nedaug jos, kaip
krūpsi, gūžiasi, traukiasi prieš išeinant, lyg
nedrįstų prisipažinti, ką veikusi, ko ilgėjosi
andainykščiam šumerų kaimely.
Mirti žmogus visados trokšta vienas,
netrukdydamas niekam, kad nepririštų, nesietų
jokia gijelė, joks siūlas, kad atsiplėštų nuo žolių
ir nuo medžių, nuo laukinių bičių medaus. Tarsi
aitvaras, margas drakonas viršum juodalksnio,
viršum Juod-juod-juod-Alksnytės.

1995.IX

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




NAMINĖ DEGTINĖ

Pirmieji lašai, pirmalakas... Kai jo
duodavo man mano tėvas, lėkdavau pro
Baltašiškę su sparnais...

                     Pokalbis autobusų stotelėj 1962

Ir paklausimas, trumpas, raudonas, staigus:
„Kas yra mano meilė, mano draugai, mano
mažas pavasario maumedis?“
„Nėra tavo medžio, maumedžio, kadagio ėglio
nei kipariso“
Atsakymas.
Ir paklausimas, trumpas, raudonas:
„O ką darysi dabar?“
„Esu mažas, apleistas ir mirštantis, arkliai
iki piršių snieguos, varniukas ant karties, sniegena
iš lesyklos, reikia bėgt iš kariuomenės...
Lieka kontūrai, reljefas ir atspindys, aš norėjau
būt atspindėtojas, pra-rafaelitas, preciziškas
žemės giedotojas, žirklės, kompasas ir ciferblatas
ant kalno..“

1995.IX

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




LOKĖS PASAKA

Gyveno kartą Batas. Ėjo keliu, sutiko kitą Batą.
– Eikim sykiu!
Sutiko Kojinę.
– Eikim sykiu!
Sutiko Koją.
– Eikim sykiu!
Sutiko kitą Koją.
– Eikim sykiu!
Sutiko Pilvą.
– Eikim sykiu!
Paskui tas Batas sako:
– Tu Kojine, lįsk ant Kojos, tu, Koja, lipk ant
Pilvo, tu, Pilve, lipk ant Krūtinės, tu, Krūtine,
lipk ant Kaklo, tu, Kakle, lipk ant Galvos, tu,
Plauke... Susimaišiau, galit sau vaikščiot po
vieną!

1992

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




50 AROGANCIJOS METŲ

                                su Rilke, Camus, Derrida...

penkiasdešimt apykvailių,
praloštų, prauliotų
mokslo, mąstymo, išmanymo
ir neišmanymo metų,
beveik visas gyvenimas,
o tik tam,
kad sugrįžčiau prie ežero,
ant pievelės, kur šviečia
keturi pavogti pomidorai.

1996.I

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




ANONIMINĖ PAUZĖ

geriausias metas numirti,
sudėtais dantimis,
dvigubais akulioriais...


pagalvojo kažin kodėl,
kad sekmadienį vakare
butų gerai nusiskusti,
paskui atkabino apsilpusį šunį,
vištos pačios
sulindo į prietvartį,
kažin kokia smarvė ėjo iš šulinio...

Tai ir visas gyvenimas:
tuščia dujų plytelė,
atjungta elektra,
anei Dievo, anei jokio gyvulio,

1996.I

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




FRESKA GELEŽINKELIO STOTYJE

Tu, šermukšni, nebūk toks baisingai raudonas!

H.Č.


O koks, koks, sakyk, mano broli,
turėčiau aš būti dabar?
Žinau, jau rytoj pasikeisiu,
rytoj būsiu dar baisingesnis,
būsiu žalias, raudonas ir juodas
su atspalviu.

Bet iš kur man paskolint akis,
Kur pasiskolint man naują drabužį,
apavą, tegul ir medinį, bet tikrą,
kad galėčiau ateit pas tave per lietų?

Šaltas yra lietus stotyse,
šaltas guolis, kur knarkia kinivarpos,
o reikės, reikės dar miegoti kitur,
po supuvusiais lapais, svetimom
violončelėm, po šerkšnu ir žvaigždėm,
kurios neįskaitomos.

Pila ir pila iš televizoriaus
šaltą prakaitą kibirais ir niekotėm,
žliaugia iš perpjautų vidurių
nenumaldomos aimanos,
sielvartas ir neviltis,
jinai raudonesnė už įkaitintą geležį, –
tai kodėl, brolau, taip gražu
šiam pasauly?

Kas galėtų man atsakyt,
stovi vien maišais apsigobę,
žmonės, permirkę kiaurai, bet aš
nedvejoju pats save į pasaulį išvaręs,
šleivas angelas, perskeltanagis.

Alksnis dar gali duot man žievės,
drebulės dar užžiebs man degtukų,
baukšti žuvis ant prekystalio
dar gali virsti metafora.

Bet kokia galia, sakyk, gena
į dar tamsesnes spalvas, į debesį,
ten, kur pasiklydęs garvežio vaikas
rauda taip purvinai apsirengęs?
Vanduo dar galėtų paskolint man burną,
aš kalbėsiuosi su lietum,
parašysiu jam tūkstantį žodžių
mėlyniausiu pasaulyje rašalu
nusipirksiu kregždutę ir lazerį.

Tie, kurie buvo balti, jau pajuodo,
tie, kur buvo žali, jau numirę,
tie, kur matė mane, išsigando.

Vienas akmuo, viena saulė, vienas arklys, –
jie sustojo prie geležinkelio,
jiems nereikia pieštukų nei rašalo,
nei giesmės, kuri pramuša ledą.
Sniego laukia pasaulis, šerkšno laukia akis,
kregždės lekia tolyn, niekas jų negrąžina,
apie vienatvę gražiau parašys mergaitė,
tai sudie, dabar aš esu geležinkelis.

1992.IV.10

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




LAIŠKAS BE PAŠTO ŽENKLELIO

O jūs, jūs, sakykite, kaip gyvenat, žmonės iš
Lazdynų Pelėdos?
              – ar dar gyvi? kuo maitinatės? kokias
eiles ir paveikslus dar pajėgiate atsiminti? Kiek
kaliošų ir neprinokusių riešutų galvoje?
              – o aš, o ašen – tai jau nelabai. Man
užtenka vasario danguj vieno siauro brūkšnelio,
vienos mėlynos juostelytės
              – savo menkoms kapeikėlėms aprišti...
Apgailiu visus neišsipildžiusius mano jaunystės
regėjimus, apgailiu save ir tave, o menkėjantis
mano svajonių dievuli.

1996.I

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




NEAIŠKUS SKELBIMAS

Paskambinkite Gedai


Vakar ėjau namo, visai blaivas, prie stulpo,
prie bloknamio durų ir laiptinėj, visur buvo
pilna skelbimų. Apie rusiškas ir
prancūziškas, persiškas, apie kates, apie
afganiškus kurtus, apie perkamą butą mūs
bloknamy, apie tai, kad žmogus pirktų... Ir aš,
ir aš pats labai norėjau, kažkas geidė, troško,
veržėsi iš manęs ir many, tačiau
                              kaip paskelbti?
Man reikia atliekamų žodžių, galbūt kas nors
jūsų turi nereikalingų niekam konstrukcijų?
Tik kad būtų gražios labai (ir negražios).
Man reikia žodžių, senoviškų ir pirmykščių,
naujoviškų ir pirmykščių, tik kad būtų tokie
– nenaudoti dar, nenualinti, neišgąsdinti
dar instrumentai, baisūs ir stiprūs, juokingi.
Kitoniškai skambantys, tarsi katės ir kurtai,
ir butas sykiu, – skrendantys oru,
staugiantys, cypiantys, muzikuojantys,
lakstantys ir išlankstyti... Daiktavardžių
pirkčiau ir pusdalyvių, padalyvių irgi,
veiksmažodžių – jie lengvesni, neteisybė,
kad aš nevartoju veiksmažodžių! Mokėčiau,
kuo mokėčiau? – baisu net ištarti, –
mokėčiau krauju... Galima būtų siūlyti ir
lenkiškus!
                         Žinau, tas skelbimas beveik
neįmanomas... (kažin kokios nutrūkstančios
intonacijos lyg iš mėnulio).

1996.II

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




KUOMET DUNKSTELI KIBIRAS,

atsimušęs į dugną...
tie, kurie vėl apsupo mane, ne iš jokio gyvenimo.
Iš mirties, ir keliauja į mirtį.
      Ir tenai bus vandens, miestai, dunksės kibirai,
bus varovai, kiaulės, kupranugariai...
      (Mano mažo vorelio sparnai purpuriniai,
mano kojos naga – lazurito...)
      Nelabai graži kalba su gyvaisiais.
      (O šūdvarniai skrenda, o gegutė ir vėl
apibrizgo, vėpso seno smaragdo sparnais palei
šulinį...)

1995-96

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




PRIJAUKINTO KURMĖNO MIRTIS

Urtei


Pirmiausia bandyt atsikąsti
žolytės.

Paskui prašyt atsigerti
vandens.

Svarbu, kad įpiltų
mergaitė.

Paskui labai tyliai suglaust
kojeles.

Ypač priekines, kad atrodo –
meldiesi.

Ir stovėt pasilenkus,
stovėt pasilenkus,
kol nugriūsi ant šono.

1990

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




POZUOTOJŲ STUDIJOJ

prieš Velykas

mažytis baltas savimyla – narcizas iš tėvo
daržo pražydėjo šįryt ant stalelio virtuvėj, tarsi
kokia Dovydo žvaigždė, praregėjusi ir apakusi, o
aplinkui žaliuoja Jeruzalė, šviesiai rožiniais
išvidiniais lapeliais, angelėlis, užbrėžtas anglim,
su blakstienom, trim birkelėmis apačioj,
persmauktu pilveliu,
                           o jo stiebas vis auga žaliam butely,
                           jugoslaviškos markės konjako...
– ilgai maunasi kelnes ir vėpso, pasukusi
žiobtus į žalią opunciją ant plastikinės palangės,
viršuje plastilino dėžutė, balkono kvadratas,
veidrody supasi verbos, palei baltas šlaunis,
gyslos, gyvaplaukiai, kapiliarai, – jeigu žvelgsi
į išlenktus sėdmenis, aišku: Viešpats juos
kopijavo iš kažkokio balto lapo, – kol atsigula ir
ima drebėt, švytuluodama dantimis ir
nugeibusiom krūtim, ir nesiseka pabėgt nuo
minties.jog mylėsimės kaip zoofilai.

1986-96

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




NUODINGI VAISIAI

Taip dribau žemyn ir žemyn
per klykiančią tamsą...
            Edgaras Lee Mastersas


Taip ilgai ir sunkiai galvojau,
kas mezgasi, noksta
ant mano sielos, sielvarto medžio?
kodėl taip ilgai nenukrinta?

Mirtis noksta ant mano sielos, sielvarto medžio,
lengvai krinta gyvenimo vaisiai,
pasibelsdami žemėn,
sunkiai krinta mirtis,
kuri beldžias svetur.

1990

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




ŠERMENŲ PARDUOTUVĖJ

                                   Dievas galėtų ateit šį pavasarį –

Tark man, mergyt, patark ką nors nestovėjus! Ar
tos kaltūnuotos pasiutbobės vaikščios ir
vaikščios, o mano draugužiams vien mirti?
      Miršta ir miršta, po velėna nespėjame kišt,
patys lenda saulutei pašildžius! O ir ko čia
gyvent, kai jau niekas nemyli, ir vainikų tiek
daug su lelijom – neatskirsi ar tikros!
      – Atolaidis! – sakydavo dėdė, kurs mirė, o
kurapkos kamuoliuojasi pakelėj ir kai keliasi
skrist – lyg įjungtų po tamsų propelerį. Ima
ūžti orai ir rausvėjantis burbulas pučias prieš
nosį. Taip ir stoviu pompėjų papėdėj, viskas dar
tik pradžia, tarsi kosminis ūkas iš fotografijų,
tiršta spalvų sangrūda, kurioj gimsta žvaigždės,
gali rastis gyvybė ir – Dievo per plaštaką, bet
ne šito... Kad tik daugiau violeto, šiltų vasarų ir
vandens, tai tikrai, tai iš tikro jokių lervų nei
laumžirgių nepritrūktum, o perliniai upeliūkščių
gružleliai!
      Vainikų nespėju pirkt, o kai nuperku, gaila
daros padėt, tarsi sau, tarsi sau pačiam būčiau
pirkęs!

1996.II

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




Į KOVO PRADŽIĄ

                        Donaldui Kajokui

Jūs, derva užlieti bažnyčių stogai, jūs, sniego
vėpūtės virš garažo! Visas grožis buvo tik tam,
kad atslinktų naujos barbarų bangos... Čia, čia
dabar Dievo ieškosiu, kol šunelis iškvepia orą.
Virš stogų, putotuos beržuos savo dvigarsiais
čerškat jūs, su trumpom transvestitų suknelėm
žvirbliai, žvirblaičiai! Ir vaikai, lietuviukai,
lenkiukai
– Fack ju! Fack ju! – su klaidom šaukia
angliškai, žvirbliai, žvirblaitės. Trūksta formos,
malkos nedega mano krosnelėje vakarais, kažkas
atsiveria, bet niekas man jau
                               neužsidaro...

1996.II

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




JOTVINGIŲ MIŠIOS

ir taip kiekvieną pavasarį,
        šėmomis dienomis, kai saulė vos prasimuša
        pro alksnius, pro juodalksnius,
        tokia blausi, nemiegojus...
VARNĖNAS,
        mano vienatinis klebonas,
        raudona kamža,
        bet pats juodas, jau papilnėjęs,
LAIKO MIŠIAS
        senovinėj Veisūnų gyvenvietėj,
        priešais piliakalnį ir bažnyčią,
SKETRIOJASI, GIEDA,
        neša kirmėles savo vaikams,
        marmaliuoja ir marma,
        grabalioja pernykštį šaltekšnių rožančių,
kažką siūlo ir man –
                              ar savo neapsakomą Dievą?
Man tai pačios gražiausios pasaulyje mišios.

1995.IX.14

 

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.




KILNIOJI APGAVYSTĖ

Kai sprogsta riešutai, kai pūsta pernykščiai
      lapai, paąžuolės šviesios!
Kilnioji apgavystė – ta poezija!
Visus jus apgavau ir pats save esu apgavęs,
nemanykit,
      bet tiktai gero, gero jums linkėdamas... Tas
      labą dieną, zuikiams tas pavasaris!
Išties nėra čia jokio grožio, jokio idealo,
      jokių metaforų, nė vieno rausvo įvaizdžio,
Viskas – viena juoda, juodai pilkšva apgaulė,
      kaip lapai po sniegu, kaip sraigių išnaros,
      kaip žolės po drebulėm...
Baltom drobulėm, sniegu, vingiorykštėm –
apjuostas,
      po kryžium, plastmase ir buteliais ir
      šunmėšliais, kubezdaliais, prezervatyvais,
      aukštakrosnėm ir elektrostulpiais guliu, –
BE JOKIO GROŽIO, JOKIO IDEALO.

1996.III.24

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.