Iš Kiršų, kaip ir Salomėja Nėris, kilęs, toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje mokęsis Kazys Bradūnas (g. 1917) yra bene produktyviausias žemininkas. Debiutavęs dar Lietuvoje rinkiniu „Vilniaus varpai“ (1943), iki antologijos pasirodymo jis spėjo išleisti dar keturias poezijos knygas („Pėdos arimuos“, 1944, „Svetimoji duona“, 1945, „Maras“, 1947, „Apeigos“, 1948). Tai ir labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. Bradūno poezija remiasi ne Vakarų kultūra, kaip kitų žemininkų, bet visų pirma liaudies daina, jos stilistika, grindžiama pasikartojimais, paralelizmais, klausimo–atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. Ryški ir krikščioniškoji tradicija – eilėraščiuose gausu krikščioniškos simbolikos, Biblijos motyvų, dažnas eilėraštis kuriamas kaip malda. Neretai dera pagoniškoji ir krikščioniškoji mitologijos. Žemė Bradūno poezijoje yra ne tik nuoroda į prarastą Lietuvą, bet ir svarbiausias atskaitos taškas, kuriuo matuojamas žmogaus gyvenimas. Žemdirbio pasaulis poetui yra harmonijos pasaulis, pilnas meilės ir pasitikėjimo, jame viskas turi savo vietą ir yra tikslinga. Tokią pasaulio tvarką Bradūno poezijoje simbolizuoja ritualas, apeigos (kartais ir pats eilėraštis būna parašytas kaip kokių nors apeigų dalis). Praradęs šį pasaulį, žmogus išgyvena skausmą ir ilgesį.

       Kita svarbi Bradūno poezijos tema – gimtojo krašto istorija, istorinė atmintis. Ji ryškesnė vėlesnėje poeto kūryboje – eilėraščių rinkinyje „Morenų ugnys“ (1958), poemose „Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karaliumi“ (1973). Pastarajai poemai impulsą bus davę kunigaikščio Gedimino laiškai, kurių ištraukomis pradedama kiekviena dalis. Vėliau poetas panašiai panaudojo sovietmečiu uždraustos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ištraukas (rink. „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“, 1981).

       Tautinė, religinė problematika, žmogaus, atplėšto nuo savo šaknų, jausenos išsakymas dominuoja ir vėlesnėje poeto kūryboje – eilėraščių rinkiniuose „Alkana kelionė“ (1976), „Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987). Paskutinius savo rinkinius Bradūnas išleido jau Lietuvoje („Duona ir druska“, 1992, „Apie žemę ir dangų“, 1997).

       1995 metais poetas grįžo gyventi į Lietuvą, savo jaunystės miestą Vilnių.

       (...)

       Satkauskytė, Dalia. Lietuvių egzodo poezija: Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Mažoji serija. – Vilnius, baltos lankos, 2001.