Tęsinys. Skaitykite pradžią.

       III

       Bendras įspūdis, kuris susidaro perskaičius „Orfėjaus medį“ ir „Balandžio vigilijas“, yra savotiškas poeto kūrybinės sąmonės blaivėjimas, susijęs su kūrybinio akiračio plitimu: Tremtis ir jos sukeltos dvasinės problemos jau nebėra vienintelė tema, turinti ryšį su egzistencijos prasme. Ypač „Orfėjaus medis“ yra margas kilimas, ką parodo jau ir eilėraščių datos – nuo 1937 iki 1953 m. O tarp tų dviejų datų įsiterpia ir „Praradimo simfonijos“, ir tai, man regis, yra labai reikšmingas faktas, nes jų griežtai išlaikytas emocinis vientisumas tuo būdu tampa sąmoningai poeto padarytos atrankos rezultatu. Atranka, žinoma, reiškia ir kontrolę; vadinasi, ta knyga nebuvo vien tik gaivališkas, nesulaikomas jausmo išsiliejimas, kada poetas apie nieką kita negalėjo galvoti. Būta ir kitokių įkvėpimų bei minčių, bet autorius rūpestingai parinko tik tuos eilėraščius, kurie sudarytų vientisiausią, įtemptą ir efektingiausią „Praradimo simfonijų“ dramą. Išeina, kad pirmosios knygos poeto „aš“ ir Alfonsas Nyka-Niliūnas nėra tas pats žmogus. Poeto „aš“ yra lyg ir iš jo širdies išaugęs medis, turįs savo atskirą gyvybę. Jeigu jis stovi prieš nebūtį, tai dar nereiškia, kad pats poetas irgi prieš ją stovi. Dar daugiau – tas medis minta širdies krauju, poetas gali kiekvienu metu tą maistą nutraukti, ir medis nuvys. Vadinasi, autoriaus sąmonėje visą laiką tūnojo aiškus supratimas, kad jis yra ne tik savo pasaulio kankinys, bet ir galingas magikas, kuris gali tą pasaulį kaip nori pakeisti ar net sunaikinti. Šitą supratimą jis ir išreiškia „Dainos“ eilėraštyje:

Galėčiau jus nuvest ir kūdikio ranka parodyt,
Kaip maldai tiesdamas silpnas rankas,
Laimingą medį prie namų už sodo,
Šlamėjusį man pasakas sunkias.

Galėčiau jums parodyt jį jau mirusį;
Net atgaivint; prašydamas paošti atgaivint.
Jis padainuotų mums, kaip suposi viršūnėj tavo
akys tyros,
Ir vėl nebenorėtų skirtis su manim.


       Šitoks poeto ir jo kūrybos santykis, nors jis gali kartais įžeisti naivius „jausmų kankinius“, kurie gal pradės skųstis, kad poetas melavo, iš tikrųjų parodo, kad tam tikras atstumas tarp menininko ir jo kūrybos yra būtina, esminė kūrybos sąlyga. Kai kurie kritikai net ir apibrėžia meną, sakydami, kad art is passion recollected in tranquility; nors toks apibrėžimas nėra visiškai tikslus, jis išsako bent dalį meno esmės.

       Tačiau „Orfėjaus medyje“ yra ir tęstinumas, jungtis su „Praradimo simfonijų“ problemomis, – tęstinumas, kuris ypač jaučiamas knygos daly, pavadintoj „Inferno“. Tai nužengimas į pragarą, lyg ir savotiška imitatio Christi, be kurio negali būti prisikėlimo. Įdomus yra „Inferno“ tonas – daugiau filosofinis negu emocinis. Autorius, atrodo, suprato, kad iš „Praradimo simfonijų“ paskutinės nakties neišeisi vien tik desperatišku jausmų įtempimu, kad reikia pergalvoti, išsiaiškinti vėl viską nuo pradžios. Pagrindinės problemos čia yra pažinimas, ištikimybė ir instinktas. Pažinimas, laikomas prasilaužimu pro tradicinių vertybių kiautą, gali nuvesti į dvasios sutemas, nes dangus dažnai užsirūstina, išgirdęs klausimą „kodėl“, ir niekados neatsako. Todėl matome autoriaus pirmus bandymus išeiti iš tamsos, atsisakant pažinimo. Gal tokiu būdu bus galima grįžti į gimtuosius namus, kurie pasidarė svetimi.

       Gimtųjų namų žmonės, jie pažinimo neturi, bet jaučia ryšį su dangum ir žeme, įprasminantį jų gyvenimą, ir kas dar svarbiau – jų mirtį, nes mirtis ir yra, kaip Hamletui, svarbiausia problema. Ką ieškančiam poetui pasakytų tėviškės žmogus? Eilėraštyje (tarp kitko, labai reikšminga, kad jis parašytas proza), skaitome: „Aš taip norėjau juos paguosti, bet, atsiminęs vieno seno ūkininko skundą: „Mes kenčiame ir juntame nežinomą jums Dievą, tai kam jūs norite mums prarają atverti“, neištariau nė žodžio. Paskutiniai jų žodžiai buvo fantastinė žingsnių ir durų kalba, kurios klausydamas aš viską supratau“. Ką suprato poetas? Kad yra gili lietuviško kaimo mistika, įprasminanti kasdienybę:

Ateis, kaip nusitrynęs metalinis pinigas, sena
Uršulė
Ir sems be galo sunkų vandenį mediniais kibirais.
Ir man ji bus didysis Simbolis prasmės, kodėl
prikaustytos
ledu prie žemės senos vyšnios kantriai tūno
Ir keliasi žolė iš kelio žemės sumintos,
Kodėl kiekvienas medis po daugybės vasarų ant
žemės griūna
Ir miršta begaliniam džiaugsmui jį išugdžiusios
gamtos.


       Ir poetas jau nebenori būti „liguistas palaidūnas, kurs liūdėdamas atsiminimų klauso“; jis pats stato sau naujus dvasios namus ant kasdienybės žemės:

Dabar esu žmogus, kurs išgyveno ir suprato
liūdesį,
Kurs niekad nebešauks, kad kasdienybė jam
skaudi.
Tikrai jau niekad žmogui. Tik sparnuotam klevo
grūdui
Ir savo motinai – stichijai gamtai melsis siela
išdidi.
O kūnas jaus, kad su manim gyvena gimtas
kraštas, kaip ir aš, ilgai išsivadavimui kelių
neradęs.


       Su atsisakymu nuo pažinimo ir su kasdienybės priėmimu atsiveria lyg ir nauja didelė tiesa – gyventi reikia ne protu ir ne žodžiais, bet instinktu, kuris taip pat yra ir kūrybos versmė. Reikia instinktyviai suprasti ir priimti gyvenimo ir mirties ratą; gyvenimą, žinoma, nesunku priimti, bet reikia susitaikyti su mirtimi. Tada:

Ir nuostabus bus mūsų žemiškas prisikėlimas:
Mano dvasia, išsivadavusi iš pažinimo ir mirties
griuvėsių,
Instinkto vedama sustos pavasario vidudienį prieš
saulę.


       Todėl žmogus–gamtovaizdis atsisako metafizinio Kristaus ir jo prisikėlimo, kuris gi reikalauja neprisirišti prie to, kas laikina. Gana keista ir įdomu, kad jo žodžiai skamba panašiai į Ivano Karamazovo žodžius Dostojevskio romane, kada šis „grąžina bilietą“ į dangaus harmoniją. Tik niliūniškojo žmogaus priežastys yra kitokios:

Jeigu silpnybės valandoj Jis, paprastas kaip
duona, vėl ateitų
Ir ant išvargusios galvos uždėtų spindulingą
ranką,
Argi nebūtų išdavystė atsigerti Jo paguodos?
Argi nebūtų per sunku už amžinybę atiduoti
Sumindžiotą ant kelio kurmį
Ir veidrodyje likusius auksinio ąžuolo lapus?
Ir jeigu mes negrįšim tais keliais, kuriais Jisai
norėjo,
Ir jeigu mes, kad ir beviltiškai, norėsim ginti savo
Vardą,
Argi galės Jis kaltint mus, prie durų, amžių
tamsoje
Bežaidžiančius savam pasaulyje suradęs?
Išgirdęs Jo žingsnius, aš prisiriščiau prie namų
kaip Odisėjas
Ir, apsisprendęs nepažinti Dievo saugomos tiesos,
Nuliūdęs pasakyčiau jam, kad eisiu vienas,
Norėdamas ir mirt, ir prisikelt tik sau.


       Ir šitas priėmimas mirties ir kasdienybės pagimdo ištikimybę žemei iki mirties, priimant mirtį kaip neišvengiamą pralaimėjimą, bet jos metafizinės prasmės nepripažįstant. Poetas sako medžiui:

Aš išdaviau tave! Seniai turėjau grįžti!
Prie tavo kūno aš turėjau gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.


       Šitame nusistatyme, šitame „sunkiame patriotizme žemei“ yra kažkas pagoniško, kas sieja Niliūną šiuo atveju su, pavyzdžiui, Škėmos „senuoju, muzikaliuoju aisčiu“, kuris irgi mokėjo tik „gimti, gyventi, mirti“, bet taip pat ir su tuo, kas yra pagoniška Graikijos legendoje bei renesanso dvasioje:

Skamba ir vėl tolumoj Sileno girtaujančio dainos;
Senio veidas ramus, kad išeis, kad nemirs, bet
sugrįš čia:
Miško pavėsy žalsvam maudosi krykšdamos
nimfos,
Ir vėsiam vandeny panyra karštos jų krūtys.


       Bet ką tai reiškia sugrįžti? Ištirpti žemėje, supūti ir pavirsti gėlių žiedu, šaknų sula. Ir netekti sąmonės? Ar amžinybė yra tas pats, kas nebūtis?

Kai pamažu pralaimint išvaduojanti ugnis apims
mane, kaip žemę apima pavasaris,
Ir negrąžinamai sudegins tai, kas verčia nuotykių
ieškoti, pralaimėti, keltis ir jau
amžinai sukniubt,
Išsivadavusiai ir laisvai mano dvasiai –
Kažin ar amžinybė bus tas Eldorado nuostabus?


       Ir žaizda atsiveria kartu su naujo nerimo nubudimu, su nauju troškimu nugalėti mirtį. Vėl reikia leistis į žemę, kaip sielą sukrečiančiame eilėraštyje „Inferno“, kur gimtoji žemė pavirsta Sodoma ir ištikimybė jai groteskišku „danse macabre“, ir nepažinimas, instinktas ir ištikimybė žemei pasirodo esąs paskutinis velnio žodis. Ir vėl grįžta amžių švytuoklė, ir poetas vėl iškeliauja po šito paskutinio šiurpaus grįžimo į namus.

       Naujon kelionėn poetas išeina kažkaip ramiai, iš lėto, atidžiai įsiklausydamas į ilgesį ir į gamtą, jau ne tam, kad pats gamta pavirstų, bet kad išskaitytų joje, taip sakant, ženklus ir stebuklus, vedančius į paskutinį, gal tikrąjį eldoradą:

Aš atsisėdu ant drėgnos kapų tvoros, kaip
mokinys prie knygos
Su iliustracijom aštrių pavasario spalvų.


       Taigi naujas Niliūno poetinis „aš“ yra mokinys, iš mirties ir iš gyvybės semiąs sau naują supratimą. Gal likimas ir begalybė buvo iššaukti kovon per anksti, gal pirma reikia pagilinti savo dvasios turinį. Ir trečioje knygoje „Balandžio vigilijose“ prasideda nauji ieškojimai pasauliuose, į kuriuos aistringas Niliūno tremtinys dar nebuvo įžengęs. Vienas tų pasaulių yra moters kūnas:

Rasotais kūnais moterys sapnuoja sutuoktuvių
guoly,
Žinodamos, kad jos dabar taip tyros,
Kaip išsipildymo diena. Venera,
Nuskendus Adrijos gelmėj,
Su kriauklėmis ausyse ir su maurais plaukuose,
Nubunda Tavo rytmetį. O kaltas nekaltume!
O nekaltas ir nesuteptas kaltume!


       Kitas pasaulis yra moters siela, galima net sakyti, amžinasis moteriškumas, kuris turi jėgos išvesti iš tamsybių:

Mergaitė – didelis balandis plazdančiais
Plaukais, spindėdama ir būdama
Ir vėjas ir naktis ir medis,
Peizažo prieblandos skambėjimu
Vedėsi už rankos aklą Minotaurą:
Taip – lyg būtų nešusi nulaužtą medžio šaką.


       Abu tie pasauliai priklauso prie antrojo poetiškos tikrovės rato, kartu su visam pasauly menininkų sukurtomis formomis, spalvomis ir žodžiais. Tikrasis antrojo rato turinys yra sielų bendravimas. Taip panaikinama vienatvė, ir individo būtis nepasibaigia jame, bet tęsiasi per šimtmečius, nepabaigiama žmogaus sąmonės ryškėjimo srove. Dabar poetas gali visiškai naujais žodžiais kreiptis į žemę:

Tu mums esi ir būsi neištikimybės
Testamentas palikuonims. Neištikimybė Tau
Yra realizavimosi šauksmas. Ištikimi
Palieka tiktai neišgirdę
Likimo žodžių, nesodinę
Svetimo Tau pažinimo medžio kūne;
Nepatyrę nei tiesos, nei maišto skonio.

Durys, Slenkstis ir Liepsna – dievai,
Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė
Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas,
Žydėjęs vėjo supamų blakstienų
Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje. Knygoje kandis
Mirė ties Talita kumi.


       Talita kumi – Kristaus stebuklas, prikėlęs iš numirusių mergaitę. Ties juo numiršta ankstesni ieškojimai ir prasideda didžioji transformacija. Kandis pakyla nuo knygos drugeliu. Šitokios nuotaikos Niliūno žmogus – ne žmogus–gamtovaizdis, bet žmogus–mokinys, – pradeda suvokti Kristaus prasmę. Tuo būdu kelionė į eldoradą nuveda į mistiškus krikščionybės takus. Gal kam iš mūsų tai yra tik dar vienas akligatvis, bet Niliūnui, bent dabar, bent gal tik šioje stadijoje, tai ir yra eldoradas – nuolatinis dvasios šviesėjimas sielų bendravime per Kristų. Vienuolis ir poetas, ėję skirtingais keliais, susitiko mistiška šviesa žėrinčiam Golgotos kalne. Ir nuo šio momento jo kūryboje pradeda skambėti intymus monologas – malda:

Bet Tu tiktai buvai daugiau už mus. Žinojai
Ir kalbėjai mūsų tiesą ir mūsų rūpestį
Taip degti, kaip kūnas dega. Prieš Tavo atėjimą
Kiekvienas teismas ir kiekvienas skausmas
Buvo teisingas; kiekviena būtis –
Permatoma; kiekvienas žodis
Žinojo savo gelmę ir ribas ir buvo
Sunkus tik Dievo svoriu, bet nebuvo
Džiaugsmo: tikėti, abejoti ir išnykti
Mylėti žmogų, ne tradiciją; mylėti
Moterį, ne paprotį ir instinktą; užgesti,
Bet nebūti užgesintam, šventei pasibaigus.


       Šitoks Kristus yra renesanso pilnakūnis Kristus, matomas Michelangelo paveiksluose. Asketiška krikščionybė ištraukė iš žemės gyvybės sultis ir paliko tik sudžiūvusias šventųjų figūras auksiniame dangaus ilgesio fone, o Niliūno suvokiamas Kristus – „pagoniškas“, kupinas žemės ir žiedų, ir kūnų šilumos – suteikia naują prasmę Biblijos žodžiams, kad Dievas sukūrė visatą ir matė, kad viskas joje buvo gera. Taigi paskutinėse Niliūno kūrybos stadijose jaučiama lyg ir pagoniškų, ir krikščioniškų tradicijų jungtis. Ar tokia jungtis vis dėlto įmanoma ir ar poetas ją yra visai suvokęs – gali parodyti tik ateitis.

       Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.