Nė((y)ra).

FLAMINGO MEDŽIOKLĖ

Flamingas skrieja ir
nieko nemato

žolės lenkiasi prie žemės
uosdamos kaitrų jos
alsavimą į vėsią tamsą

Flamingo plunksnos –
atmiešto kraujo spalvos

vėjelis iš miesto
pašiaušia sumigusias
ežero bangas

Nukrito Vanduo –
atmiešto kraujo spalvos.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




VANDENS GĖRIMAS

Skruzdės į skruzdyną neša
sliekas iš paskutiniųjų
rausiasi dirvonan

Drugiai atsargiai bando nutūpti
tinklelis nevirpa įgudusioje rankoje
mane kanda uodai

Laikas sulig kulkšnimis
geidžiamos moterys laukia
gyvūnų nyrančių iš vandens

Mįslė kraujas ir kūnas
čirpia nakties vabalai
ar geria kas vandenį.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




BF

Geltonos mano proto gėlės
jau užtekėjo išmaudytose pievose
kaip kruvinos nuotakos
šokančios kylančiam karšty
švelnumo ir geismo perplėštos lupos
sugauna kiekvieną šventą laša
išsisunkusį iš laukimo
ir baltų dieviškų kojų
kalahario smėlynuose kur ganosi
vienišas dievas galvojąs sau vardus
kol dar žirafų kaklai kaip vaivorykštės
užsilenkę už horizonto
Sausos pėdos ant laiptų
staiga nesibaigia
Tos gėlės žydi ant palangių meilės mieste
jis toks tolimas lyg koks new yorkas
new yorkas – sapnas – jo visai nėra
tėra dvelkimas vėsus ir pilkas
infekcija dvelkiantis troškimas
ateina ir palaisto veją
Laiptų aikštelė Subtropikai
farenheitais ir celsijais gaudžia
Geltonos mano proto gėlės
žydi kaip amžini mėnuliai
Geltonos mano proto gėlės
kelios uncijos grynos greitos mirties
Geltonos mano proto gėles
kad žinočiau
kad niekas
       taip lengvai
             nesibaigia.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




MIRUSIŲJŲ KVARTALAS.
KRETINGA

Kapinių viršininkas
parodė visą
ekspoziciją garbingai
išdėliotą bekrypstančioje
erdvėje koncentriniais ratais
vyrai ir moterys
buvau kaip tu –
būsi kaip aš
bet nebaisu
bet tyliai
noris vanduo
besisuką rožių
žiedlapiai vėjy
taip kažkodėl gera
sklandžiais žingsniais
pro negyvų žmonių
kolekciją
ir kuo daugiau
senybės kvapo
tyliai auga visoki
kryžiai
užkrauti akmenimis
tik guli ramiai
bet nebaisu
nekrausiu akmenų
tegu kvėpuoja
.............................
pirmykščiai ritmai
pabudę šoka
plevenančioj šviesoj
ex vice post
tikiu
.............................
pakreipęs galvą
šventasis
lesa grūdus
ir nuskrenda
akmeninėmis
kojomis
čia vėlgi
tik šleifas
tik dūmas
tik kvapas
Šopenas tik
groja
maršą
amžinai
ateinančiųjų
procesijai
neišvengiamai
kaip būtinybė
rašyti
.............................
bet nebaisu
lašai
lašai
lašai
lašai

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




***
Gėlininkas
ant
asfalto

surenka mus
kaip jonvabalius

ir užsikosi
slaptasparnis angelas
miesto pievose.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




PABAIGA

Kažkas turi pastatyti
„stop“ ženklą
alyvų medyje
ir užtrenkt duris
akliems angelams
paaukotiems ant
sezonų kaitos
grafiko parke
kur šunys laksto
tarp styrančių kūnų
Ženklų statymo klubas
skelbia konkursą
vienai laisvai vietai užimti.

Taip pakvipę alyvom.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




BEEREN–SCHAUMWEIN

Išgirtėjant
išgirtų
tamsių
peteliškių
mostai
aklais
sparnais
gesina
liepsneles
kurias
tu
palikai
idant
šešėliai
baikštūs
nuslūgtų
plyksinčioje
tamsoje
ramūs
mostai
virsta
į
valso
ritmą
putojančių
jūrų
kampely

kai
taip


to
lei
džias
žvaig
ždės
ir
šnypščia
vandeny
juodom
gyvatėm
balanti
migla

ryto
ir

lei
vis
kas
nu
si
lei
džia

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




PIKTOS DVASIOS NUVJJIMAS

Nusidavęs
į
žvaigždes
vis ne kaip
žmogus
ant liepto
stovi
o vanduo
gi šaltas
kaip tam
taip man
laumių
laimikis
ko čia tykai
ne-angelų
žemėje
susiėmę
už rankų
iš ryto
baisu pakelti
saulę
voratinklių
užliūliuotas
daiktas
parimęs
ne–ramybės
kraštuose
čia nežydi
paparčiai
škac!

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




MANO BROLIO VINCENTO
PASKUTINIS EILĖRAŠTIS

Ūkų ūžsmų
apgaubtas
apsiaustas
jaunaties rūbu
einu tenai
kur visad šalta
į šviesų šilą
vandenų
Baltų dainų
skambėjimo
suspaustos ausys
ženklų ženklai
išėjusių dienų
ramiai
praslydę akyse
kai leidosi dangus
į sielos balsą
ūmai panūdusį bylot
į šviesią tamsą
šilo vandenų
į vėjo šauksmą
verksmą mus
paliekančių giesmių
vaikai – nebūsią niekada
liūdna nebeliūdna
šita gaida
eime gi
nes išeidavę už mus –
jau mirė
..................................
tyloj tylėdami nutilo.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




RUDUO/RUDUO

Poezijos akimirka
pakilus rudeniui
tik netikėtas
lašas ant smilkinio
tavo lietus gal
jau galgi vėl
lyja
po šimtmečių
po daug dienų
tylos ir begalinio
triukšmo
tas lašas
taip netikėtai
ant smilkinio
tavo.

 

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.




***
Vienas lašas

ežere –

vienas lašas.

Įžanga: Jaunųjų poetų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1994.