„Nesubrendę poetai pamėgdžioja, brandūs poetai vagia; blogi poetai slepia tai, ką yra paėmę, o geras poetas paverčia paimtą dalyką kažkuo genesniu ar bent skirtingu.“

       T. S. Eliotas

 

       Po daugelio metų, žinoma, užsimirš visi rūpesčiai, nesklandumai, gal netgi visos almanacho rengimo aplinkybės ir tikslai, tačiau vienas atsitikimas, manau, išliks visam laikui. Skaitydama almanachui skirtus eilėraščius, netikėtai patyriau, ką reiškia poetinės kūrybos ribos. Pirmą kartą susidūriau su poezijos plagijatu.


       Susimąsčiau: ką reiškia kūrėjo santykis su kultūrine tradicija? Visą laiką buvau įsitikinusi, kad be tokio santykio šiais laikais neįmanoma, kad kuriantysis turi sąmoningai jį formuoti. Žavėjausi tais, kurie kultūrinę patirtį sugebėjo paversti savo kūrybos savastimi, kurie kultūrinėje erdvėje jautėsi kaip realių daiktų pasaulyje. Ypač tokių meistrų daug XX a. poezijoje. Kai kurie mąstytojai priekaištauja XX a. menininkams už tokią kultūros mistifikaciją. Būtent dabar aš suprantu jų priekaištus. Ten, kur prasideda mistika, suabsoliutinimas, sudievinimas, visai nesunku pulti į kitą kraštutinumą – šventvagystę, nuodėme. Tarp šventumo ir nuodėmės visai nedidelis žingsnis. Intelektualus, kūrybiškas santykis su pirmtakų kūriniais – tai viena kultūrinių ryšių riba. Bet čia netikėtai gali atsiverti ir visai priešinga riba – kultūrinis plagijavimas. Intelektualinės, kultūrinės vagystės egzistavo visose epochose, tačiau ypač jos skaudžios mūsų laikais. Žinoma, galima būtų daug ką paaiškinti ir pateisinti postmodernizmo dvasios įsigalėjimu. Juk, atrodo, mene nebeįmanoma nieko naujo atrasti, sukurti – lieka tik kartojimas, mėgdžiojimas, tų pačių dalykų perstatinėjimas arba... vogimas. Tai išskirtiniai atvejai, tačiau jie nėra tokie jau reti. Susitikimas su šiais dalykais iš tiesų sukrečiantis, ypač tokiai kategoriškai kultūros apologetei, kokia manau esanti. Svarbiausia, kad atsiduri itin nevienareikšmėje situacijoje. Kokią poziciją užimti nuodėmės akivaizdoje?


       Galima užsimesti prokuroro mantiją, norint negailestingai pulti ir viešai demaskuoti vagį.


       Galima būti santūriu teisėju, besigilinančiu į nuodėmės fenomenologiją, t. y. su mokslininko kruopštumu išnagrinėti abu tekstus – originalą ir plagijatą – ir aprašyti visą nuodėmingo akto struktūrą arba psichoanalitiko įžvalgumu mėginti atsekti priežastis, paskatinusias ryžtis plagijuoti. Galima imtis advokato rolės, mat „nukentėjęs“ Poetas niekuomet nesikreips į teismą, kadangi jo nėra tarp gyvųjų. O juk kažkas turi jį apginti. Bet štai čia ir susimąstau: ar iš tiesų tam Poetui berūpi žemiškieji teismai, jam, atsidavusiam dangiškojo teismo malonei? Tad ką šiuo atveju reikėtų ginti, kaltinti, teisinti? O gal apskritai palikti teismo salę?


       Tylėti negaliu, nes tylėjimas reikštų susitaikymą. Bet nenoriu ir moralizuoti – neturiu tam jokių teisių. Vienintelis dalykas, kurio galiu ramiai imtis – tai apmąstymai. Sako, blogio, nuodėmės negalima nagrinėti, analizuoti. Galbūt. Bet paversti ją savo apmąstymų turiniu, manau, būtina. Eilėraščio vagystė, įvykdyta paties poeto – bene didžiausia vagystė, kokia tik galima šiame pasaulyje.


       Meno ir menininko moralumo problema itin sena. Ypač XX amžiuje stengiamasi meną atriboti nuo bet kokių pragmatinių dogmų, o menininkai gina savo teisę gyventi anapus juos varžančių moralės normų. Tačiau vienas moralinis imperatyvas išliko – nevok! Autorystės teisės visame pasaulyje ginamos itin skrupulingai. Tiesa, apie skandalą sukėlusį literatūrinį plagijavimą neteko girdėti, tačiau dėl muzikinės plagijacijos neretai surengiami triukšmingi teismai.


       Bet aš jau palikau triukšmingą teismo salę, nes vargu ar prasminga ginti mirusio Poeto autorines teises. Taip pat nenoriu čia nagrinėti menininko etikos. Moralinius skrupulus palieku paties plagiatoriaus sąžinei. Nenoriu gilintis nei į moralines, nei į konkrečias istorines–kultūrines priežastis. Man rūpi į šią problemą pažvelgti universalesniu, ontologiniu aspektu. Kaip tokiu atveju iš esmės keičiasi ontologinė poeto ir poezijos situacija?


       Man sąžinė yra ne moralinė, bet ontologinė kategorija. Moralinės normos garantuoja harmoningus santykius su pasauliu, su kitais žmonėmis. Ontologinė sąžinė saugo savo paties Aš harmoniją. Jos esmė galbūt pasirodys labai paprasta: bet kur ir bet kada išlikti sąžiningam sau pačiam nepriklausomai nuo kažkieno nustatytų dogmų, iš šalies primestų elgesio taisyklių. Juk iš esmės poezijos vogimas – tai nusikaltimas ne prieš kitą Poetą ar prieš visuomenę, bet nusikaltimas prieš save, nes visų pirma išduodamas savo paties individualumas. Juk savąjį Aš pateisinti, įrodyti jo vertę mėginama prisidengiant kitu Aš. Būdamas amoralus, poetas gali kurti, bet praradęs ontologinę sąžinę – vargu...


       Kai vienas kūrėjas perfrazuoja kito kūrinį, vyksta tam tikras kūrybiškas dialogas tarp skirtingų menininkų, skirtingų kultūrų, „...geras poetas paverčia paimtą dalyką kažkuo geresniu ar bent skirtingu“. Tačiau svarbiausia – nei vienas, nei kitas tekstas nepraranda savo individualumo, savarankiškumo.


       Kai vienas autorius plagijuoja kitą, tai apie jokį kūrybiškumą ir dialogą nėra nė kalbos. Plagijuojamam tekstui, jei taip galima pasakyti, tiesiogužčiaupiama burna, jis tampa nebylia konstrukcija ir ja manipuliuojama, perstatinėjami sakiniai ar pakeičiami kai kurie žodžiai, nes juk savo apgaulę siekiama paslėpti. O tam reikia ne kūrybiškumo, bet gudrumo, apsukrumo. Tačiau juk poetinio teksto individualumo nepaslėpsi, tuo tarpu kai perdirbtas, „naujas“ tekstas iš tiesų neturi jokio individualumo.


       Čia galbūt ryškėja didžioji meninio teksto galia ir klasta. Abstrakčias idėjas, mintis galima nesunkiai pasisavinti ir jomis manipuliuoti, neminint tikrųjų jų autorių, nes mąstymo universalumas neretai sąlygoja tos pačios idėjos atsiradimą skirtingų ir niekaip nesusijusių mąstytojų protuose. Poetinės idėjos yra visų pirma įformintos idėjos. Nei gamtoje, nei kultūroje niekuomet neatrasi dviejų visiškai vienodų formų. Individualumas iškelia meno kūrinį ir jį apsaugo. O pavogus meno daiktą, būtent individualumas ir išduoda. Poetas, išduodantis savąjį Aš, yra išduodamas kito Aš. Bet, svarbiausia, užmiršdamas savo esmę, jis kartu atsisako ir poezijos esmės, ji tokiu atveju akivaizdžiausiai pasirodo besanti vien „kalbinis žaidimas“, o jos ryšys su anapusybe pavirsta farsu. „Eilėraštis yra šito nematomojo, bebalsio (pasaulio – N. K.) įvaizdijimas visatos virpesių ritmu, tavo sielos ritmui su juo sutapus. Tu esi šitų dviejų pasaulių mediatorius, nuo tavęs pareina jų pokalbių tapatumas, skaidra <...> Tu turi būti pasirengęs, gyvas ir nesusiteršęs – va čia yra prasmė šnekėti kad ir apie Dekalogą. Kaip apie tavo dvasios – instrumento, laidininko – profilaktiką. Kitkas poezijai nesvarbu: jai nerūpi tavo sielos išganymas“ (V. Braziūnas).


       Poezija, netekusi individualumo, virsta konstruktu, kombinacija, o ne kūryba. Netekęs individualumo, poetas yra išduodamas savo kaukės ir lieka beveidis.


       Iš tiesų ką vertėtų ginti – tai ne apvogtą Poetą ir ne apgaudinėjamą publiką, bet pačią poezijos būtį.

 

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.