Pradžioje buvo Žodis.

        Tas Žodis buvo pas Dievą,

        Ir Žodis buvo Dievas.

        Jis pradžioje buvo pas Dievą.

        Visa per jį atsirado,

        ir be jo neatsirado nieko,

        kas tik yra atsiradę.


       
(Ju 1, 1–3)

 

        Ištarus Žodį atsirado veiksmas, vyksmas – žodžio esmė, garsas – žodžio forma, ir tyla – garso nebūtis. Pasaulis prasidėjo ištarus Žodį, tyla gimė kartu su pasauliu.

Taigi kas tai? Visiška tuštuma, nebūtis?


        Pasaulyje net neįmanoma rasti vietos, kur nieko nesigirdėtų: nei paukščio balso, nei vėjo blaškomos žolės brazdesio, nei jūros gaudimo. O tuo labiau dabar, kai žmogus savo mechanizacija užgožia gamtos grožį, pasaulis plyšinėja nuo motoro trenksmo. Tikroji tyla įmanoma tik žmogaus viduje, ten, kur kaupiasi džiaugsmas ir liūdesys, ten, kur subėga visos ašaros, ten, kur gimsta genialiausia mintis ar bjauriausia niekšybė. Ten gali sušvisti ir Didžioji Tyla.


        Kodėl sušvisti? Tikroji tyla atveria pasaulį. Tomis pačiomis akimis, tomis pačiomis ausimis pamatoma ir išgirstama ne forma, bet suvokiama pasaulio esmė – veiksmas, vyksmas, būtis. Ji gimdo pilnatvę, meilę, išmintį.


        Lygiai taip tyloje – iškentėtoje, įprasmintoje, būties pripildytoje tyloje – gimsta gyvas, tikras žodis. Tik toks žodis yra vertas savosios būties, tik toks žodis pasako tai, ką jis iš tikrųjų turi pasakyti, tik toks žodis turi teisę būti ištartas.


        Visa tai rašau todėl, kad pavargau nuo tuštumos; tuščios tylos, tuščio žodžio, tuščios pozos – kaukės, tuščios kultūros.


        „Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis,


        Ir kai nebeįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose, ir garsas tampa pramoga bei žaidimu.


        Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta“(1).


        Žodžiai švaistomi, visiškai nesuvokiant jų prasmės. Žinoma, jie, kaip ir tuščias puodas, garsiai skamba. Bet garsas nuslysta, nubėga, suvirpindamas orą, ir dingsta erdvėje nieko nepalikdamas. Net ir daugelis filologų ar filologiją studijuojančių žmonių, profesijos pavadinimo įvardijamų žodžio mylėtojais, taria tik garsus ar garsų junginius, bet jokiu būdu ne žodžius.


        Tuščias žodis gimdo tuščią kultūrą, paskęstančią ir pradingstančią vertybes praradusiame pasaulyje.


        Tik tai, kas ištarta (vadinasi, atlikta, sukurta, padaryta) prasmingai, suvokiant esmę, padarinius, priežastis, yra tikra. Tikra, vadinasi, gyva, būtina, esminga; tikra, vadinasi, išliks, nesvarbu, kuo ir kaip bus matuojama. Tikra, vadinasi, tai, kas prikels mus, mūsų kultūrą, žodį, mintį. Tik vieną dalyką turime prikelti patys – tylą. Sukaupiančią, nuskaidrinančią, įprasminančią. Nebijokim jos, nebijokim vienatvės, nebijokim patys savęs, savos patirties.

        __________________________

        1 Kahtilis Džibranas. Pranašas. Vilnius – Kaunas, 1991. – P. 58.

 

        Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.