Fragmentiškumas. Tobuliausia fragmentiškumo išraiška – laiškas. Laišką renkuosi ne todėl, kad tai yra vienas intymiausių žanrų, bet dėl to, kad jis mažiausiai pretenduoja į išbaigtą, galutinę tiesą. Nesu iš tų, kurie sąmoningai vengia tokios tiesos, bet paprasčiausiai kol kas nesijaučiu galinti ją išsakyti. Ir ne tik dėl brandumo stokos negaliu sukurti jokios, kad ir mažos visa apimančios mąstymo sistemos. Bet ir dėl to, kad, nors ir menkai, visgi jaučiu kontekstą, kuriame mąstau ir mėginu kurti: po to, kai postmodernizmas sužlugdė modernizmo (Naujųjų laikų) iškeltą „didžiojo pasakojimo“ (universalios tiesos) iliuziją, naivu būtų bandyti lipdyti tos sudaužytos iliuzijos šukes. Nors neadoruoju postmodernizmo, bet (bent jau formaliai) turiu pripažinti kultūrinį savo gyvenamojo laikotarpio kontekstą, nesvarbu, ar jam paklusčiau, ar priešinčiaus. Laiškai – mąstymo fragmentai – kaip tik ir yra tokio formalaus pripažinimo išraiška.

      Šio žanro pasirinkimą lėmė ne tik bendra situacija, bet ir konkrečios almanacho rengimo aplinkybės. Didžiąją dalį laiškų temų sąlygojo mano draugu pokalbiai rengiant almanachą. Užuot kalbėjus apie filosofiją ir poeziją, aš pasirinkau filosofo pokalbį su poetu.


FILOSOFO LAIŠKAI POETUI,
                    arba
                        PRAE SCRIPTUM

      20 h 55 min

      „Ak, bet eilėraščiais taip mažai tenuveiki, jei rašai juos jaunystėje. Reikėtų palaukti“
            R. M. Rilkė

      Deja, jaunystė nemoka laukti. O dainai jai ir neleidžia laukti. Pagaliau ar įmanoma laukti mūsų nuolat pulsuojančiame, nuolat skubančiame amžiuje. Na, amžiaus ligoms gal ir gali atsispirti, bet kaipgi pasipriešinsi amžinam minties troškimui įsiforminti, įsibūtinti...

      Taip ir kamuojamės su savo jaunyste: Tu rašai eilėraščius, kuriais „taip mažai tenuveiki“, aš – laiškus, kurie iš tiesų tėra tik įvadas, tik prae scriptum į kažką, gal į filosofinį „traktatėlį“...

      Bepigu buvo būti jauniems tiems, kurie gyveno žmonijos vaikystės ar jaunystės amžiuje, kurie regėjo civilizacijos Saulėtekį, kai žemynai laukė savo atradimo dienos (jau vien dėl to verta pavydėti graikams ar pirmiesiems krikščionims). Pagaliau, ne tik žmonijos istorijos pradžia, apskritai bet kokia pradžia yra itin palanki jaunystei. Užtenka prisiminti mūsų nepriklausomos valstybės sukūrimo pradžią: su kokiu jaunatvišku entuziazmu ir užsidegimu atėjo neoromantikai ar futuristai.

      O ką gi mums daryti, kurie ne tik kad Saulėtekio nesam matę, bet net ir į Saulėlydį seniai pavėlavom?.. pražilusi toji mūsų jaunystė...

      Mus sendina bene didžiausios jaunystės siekiamybės – naujumo ir originalumo – mirtis.
Turėdamas tokią kultūrinę patirtį už savęs, negali galvotrūkčiais pulti į priekį, puoselėdamas naivią viltį ką nors atrasti. Esi priverstas gręžtis atgal.

      Naujumo ir originalumo iliuzijas žlugdo ne tik kultūrinė patirtis už manęs (ar manyje), kurios svoris mane slegia kaip seną žmogų jo metų našta („Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“ – kaip gerai suprantu V. Mačernį, tarusį šiuos žodžius!..). Jas žlugdo ir toji kultūrinė erdvė, kurioje buvoju. Postmodernizmo epochoje naujumo, progresyvumo sąvoka iš viso praradusi savo prasmę.

      Tu pasakysi, kad tai svarbiau filosofijai, o ne poezijai: poetas visad ras būdų kaip atsinau(jau)ninti.
Skaitau Tavo, o ir kitų mūsų kartos poetų eilėraščius. Iš tiesų jie atrodo kažkaip lengvai parašyti. Žmogus rašo tokia lengva ranka, tarsi iki jo niekas nieko nebūtų parašęs.

      Yra poetų, kurie kuria visiškai spontaniškai, lyg nesąmoningoje būsenoje. Jų kūryba augališkos prigimties, kaip ir tautosaka. Yra poetų, kurie kuria ne tik iš savo egzistencinės, bet ir iš kitų, t.y. iš kultūrinės patirties. Jie ne augina, jie stato. Tai ne kaimo, bet miesto žmogaus sąmonė. Jų poezijoje reiškiasi kultūrinė savimonė.

      Tu pasakysi – tai bereikalingos schemos. Kūrybinės minties prigimtis iš esmės yra augališka. Tiek poetinė, tiek filosofinė mintis skleidžiasi nepriklausomai nuo to, ar po ja yra koks nors tradicijos sluoksnis, ar ne. Vienintelė ir universali jos dirva – kalba.

      Sutinku. Juk, sako, net dabar į Maskvos filosofijos institutą iš kokio Rusijos užkampio ateina filosofiniai veikalai žmonių, kurie patys niekuomet jokios filosofijos nėra skaitę. Žinoma, savaip gražus tas filosofijos infantiliškumas, kaip ir bet kokia natūralaus infantiliškumo apraiška, bet tik tiek. Filosofijos toks grožis nepraturtina.

      Su poezija – kiek kitaip. Tiksliau – gal buvo kiek kitaip. Kuo didesnė yra kultūrinė (literatūrinė) tradicija, tuo svarbesnė tampa kultūrinė savimonė. Liaudies poetas gali kurti ir be jos (tautosakinę tradiciją jis perima nesąmoningai). Tačiau šiandien vargu ar tai įmanoma. Netgi tų poetų, kurie mėgina tęsti tautosakinę tradiciją, kūryba nėra „organiška“ ar natūrali, spontaniška tąsa, bet visgi sąmoningai kuriami ryšiai. Poetinis naivumas iš esmės nebeįmanomas ir niekaip nebepateisinamas. Ir tai, kad mes priklausom kartai, gimusiai ne kaime, o mieste, mano manymu, galutinai panaikina tą galimybe.

      Kaip šiais laikais negali būti brandžios filosofijos be šaknų, lygiai taip pat ir brandžios poezijos. Kūrybinis (o kartu ir kultūrinis) sąmoningumas brėžia visai kitokias perspektyvas. Neužtenka vien nuvažiuoti į Paryžių, o paskui daug mačiusiojo poza žarstytis įspūdžiais (kaip tai kažkada atsitiko E. Mieželaičiui – iš jo pasišaipė A. Greimas). Svarbu sugebėti tą kultūrinį palikimą paversti savastimi, įsigyventi į jį, įsijausti, įsimąstyti, net... užmiršti, kad nebežinotum, iš kur tai, ir nekiltų pagunda didžiuotis...

      Žinoma, taip sunkiau, tam reikia didesnio atsidavimo, atsakomybės. Pagaliau taip išsiplėtus horizontui ir pats prieš save sumažėji, pasijunti menkesnis. Bet koks vis dėlto didelis tas savo paties suvokiamas menkumas!..
O kartu ne tik sumažėji, bet ir... pasensti. Poetą gal ir slegia toji senatvė, bet poeziją ji išgrynina, pakylėja.


      12 h 30 min

      ...negėriau Kastalijos šaltinio vandens ir neregėjau šokančių mūsų Helikono kalno papėdėje...

      Senas, kaip ir pati poezija, tikėjimas, kad poetas – dievų įkvėptasis, tarpininkas tarp šio ir anapusinio pasaulio ir dar daugiau – Dievo raštininkas. Jis gyvuoja iki šių dienų ir, matyt, gyvuos, kol poetai tikės anapusine, protu nesuvokiama Galia, kurią galima patirti nebent intuityviai, retomis proregio akimirkomis.

      Filosofai, deja, neturi šios sakralumo skraistės, kuria dažnai apsigaubia poetai. Gal todėl, kad mąstymas, pažinimas velka lemtingą pirmapradės nuodėmės naštą. Juk iš tiesų visa, ką jie turi – tai kiekvienam eiliniam žmogui duota galia mąstyti. Impulsas – visai žemiškas: abejonė arba nuostaba (nors pastaroji šiais laikais pasitaiko itin retai). Viskas paties filosofo rankose. Ir niekuomet nepasiteisinsi, kad mūzos užmiršo tave... Dažnai susimąstau: kodėl jaunystė kūrybos atžvilgiu tokia palanki? Jeigu poetas tik labai „mažai tenuveikia“ rašydamas eilėraščius jaunystėje, tai filosofas šia prasme jaunystėje nenuveikia nieko (geriausiu atveju jis gali, kaip ir aš, kurti savuosius prae scriptum). Visa jo jaunystė praeina kaupiant ir nešiojant tą prasmės saldybę, kuria poetas jau gali dalytis su kitais, nors tai tebūtų tik trupiniai.

      Čia ir yra vienas pagrindinių skirtumų. Filosofas negali pasitenkinti trupiniais, nes jo tikslas – visuma. Filosofinė tiesa, – kalbu čia, žinoma, apie klasikinę, o ne šių laikų tiesos sampratą – negali būti dalinė. Jos esmę sudaro visuotinumas. (Tiesa, ne absoliutus visuotinumas – su išlygomis, kurios atsiranda dėl kalbos ribotumo, bet apie tai – kiek vėliau.) Tuo tarpu poetas, – o ypač kol jis yra jaunas – nepretenduoja į jokią universalią tiesą. Jis kalba apie savo mažas, subjektyvias tiesas ir visai nesijaudina, jog tai yra tik jo vieno tiesa, ir jam nerūpi, kad ją pripažintų kiti.

      Žinoma, dabar Tu man galėtum visai pagrįstai papriekaištauti, kad aš vienareikšmiškai sutapatinu filosofijos ir poezijos tikslus. Juk poezijos tikslas nėra arba yra ne tik tiesos išsakymas. Pagrindinis poezijos kriterijus – Grožis, o ne Tiesa. Bet man dabar rūpi ta erdvė, kuri labiausiai suartina, o ne skiria filosofiją ir poeziją.
Filosofija ir poezija tiesos ieško skirtingais keliais, nes filosofinė ir poetinė „potencija“ yra nevienoda, kitaip sakant, nevienodi yra pradai. Filosofinis mąstymas remiasi pačiais bendriausiais universaliais logikos dėsniais (žinoma, galbūt yra ir kitoks, neloginis, intuityvus ar dar koks mąstymas, tačiau dabar kalbu apie filosofinį mąstymą, refleksiją, kuri be logikos neįmanoma). Pavadinsiu tai, remdamasis aristotelinėmis sąvokomis, „materialiuoju“ pradu. Poezijos pirminis pagrindas yra forma, t. y. individuali kalba, išraiška.

      Tai, kas individualu, daug greičiau įgauna aktualią formą, negu tai, kas savo esme deindividualizuota. Dėl šios priežasties poetas, matyt, daug anksčiau išsiskleidžia nei filosofas.

      Mąstymo universalumas žadina mąstytojo (minties) individualumo ilgesį. Ir ypač dabar tai tampa ne tik formalia kalbine, bet ir ontologine problema. Pradedant R. Dekartu, mastymas buvo nuolatinis tolimas nuo „čia–būties“, nuo šio pasaulio daiktų, kol galiausiai M. Haidegeris pareiškė: būtis mirė. Dabar kai kurie filosofai donkichotiškomis pastangomis mėgina sugrįžti, racionaliu mąstymu vėl priartėti prie konkrečių daiktų, prie šiapusinės būties. Ir tai jau ne kalbos individualumo, bet mąstančiojo individualaus santykio su daiktais problema. Mane taip pat kamuoja šis rūpestis: kaip a priori abstraktų, deindividualizuojantį mąstymą paversti individualizuojančiu, bet kita vertus, kaip esant subjektyviam sugebėti išlikti objektyviam.

      Poetai – tie, kurie kuria ne tik iš jausmų, nuotaikų ir kuriems rūpi ne vien grožis – taip pat nepatenkinti savo dalia. Poetinis individualumas siekia atverti tai, kas visuotina, universalu. Ir štai čia poetas niekaip negali išvengti mąstymo būtinybės. Negali būti, kad jis yra tik pasyvus Dievo minčių perteikėjas. Juk pagaliau jis visą laiką turi būti tam pasiruošęs, turi nuolat būti budrus, o tas sielos budrumas galbūt ir yra mąstymas. Tik savo mąstymą jis išreiškia visai kita kalba nei filosofas.

      Kalba, kaip pagrindinis poeziją ir filosofiją „judinantis variklis“, ne tik joms atveria buvimo šiam pasauly galimybę, bet ir apriboja (ypač filosofijos galias). Vos tik mintis įgauna kalbinę formą, ji netenka absoliutaus universalumo. Kalbos individualumas, kultūros (civilizacijos), kurioje skleidžiasi ta kalba, savitumas naikina galimybę tam tikrai mąstymo sistemai tapti visiškai universalia. Kuo mintis individualesnė, kuo hermetiškesnė, tuo mažiau universali. Tai yra filosofinio mąstymo galimybių riba. Filosofui šioje vietoje belieka stoiškai ramiai ištarti: „Galimas pažinimas apie pažinimo ribas“ (L. Kolakovskis). Tačiau ties šia riba atsiveria poetinio mąstymo galia. Paradoksalu, bet kuo mintis individualesnė, kuo mažiau universali, tuo daugiau ji gali išsakyti.

      Filosofija, kuriai neleista iš savo profaniškosios erdvės pereiti į sakraliąją, kuriai neduota išsakyti tai, kas neišsakoma, nebent tik konstatuoti šitai (priešingu atveju filosofija rizikuoja prarasti savo esmę, pažeisdama „sveiko proto“ dėsnius), visuomet yra šiapus uždangos. Poezija, dievų, matyt, labiau mylima, gali kalbėti apie tai, kas yra anapus uždangos, netiesiogiai, užuominomis. Net tuomet, kai filosofijai belieka tik stoiškai tylėti (pagal garsiąją L. Vitgenštaino ištarą), poezijai suteikta galia kalbėti apie... tylą.


      14 h 05 min

      „Juk eilėraščiai – tai ne jausmai, kaip mano žmonės; jausmų turime užtektinai ir jaunystėje; jie yra patirtis.“
            R. M Rilkė

      O tarp mūsų vis dar gyva ta mąstymo klišė, esą menininkai yra vien jausmų, intuicijos žmonės. Poetui nebūtina mąstyti. Tegu tuo užsiims mokslininkai ar filosofai – nuolatiniai bibliotekų „gyventojai“, knygų pasaulio žmonės. Poeto paskirtis – kurti.

      Štai ir Tu man rašai: „Aš esu kuriantis, bet ne mąstantis.“

      Klausiu savęs: kodėl mąstymas atsiejamas nuo kūrybos?

      Kas tai? Gal valstietiškos tradicijos atgarsiai? Daugelis mūsų literatūros kūrėjų – atėję iš kaimo aplinkos, kuri refleksijai daug ankštesnė nei miesto erdvė. Tad tokiam iš kaimo kilusiam kūrėjui refleksija kartais gal pasirodo kaip svetimkūnis, nors iš mūsų kartos daugelis yra „gryni“ miesto ar „sumiestėjusio“ kaimo vaikai.
Gal taip reiškiasi mūsų provincialumas?

      O gal galima išvesti kokią nors pseudoromantinę idėją, kad „lyrikų“ tautos mentalitetui nebūdingas racionalus mastymas; tai poetų, ne mąstytojų tauta.

      Ir vis dėlto kodėl mąstymas man atrodo neatsiejamas nuo kūrybos (šiuo atveju – nuo poezijos)?

      Ir dar kartą – R. M. Rilkė: „...eilėraščiai – tai ne jausmai, <...> jie yra patirtis“.

      Jausmo erdvė – subjektyvumo erdvė, kurioje atsiveria kai kurie reiškiniai, atsitiktinės daiktų savybės, visumos detalės, šukės. Mąstymo erdvė – visuotinumo erdvė, kurioje skleidžiasi tai, kas bendra, universalu, kur beveik nėra atsitiktinumų.

      Patirtis – jausmo, įspūdžio, potyrio, t. y. viso tiesioginio patyrimo įveikimas. Ji apjungia tai, kas atskira, į visumą, atranda tam tikrus dėsnius to, kas tiesiogiai patiriant atsiveria kaip atsitiktinumas. Patirtis yra įcentrinanti jėga, besitelkianti apie vieną pastovų „tašką“ (ar tai būtų Aš, ar tauta, ar žmonija kaip vienetas). Patirtimi tarsi apjungiamos tos dvi erdvės – jausmo ir minties.

      Eilėraštis kaip patirtis – praeinamybės „įšaldymas“, bandymas užčiuopti kažką esmingo, pastovaus „laikinume“, atrasti visuotinumą „asmeniškume“.

      Šis rūpestis – surasti nuolatinei kaitai pasmerktame pasaulyje kažką pastovaus, tikro, neabejotino – yra esminis filosofijos ir poezijos rūpestis.


      1 h 06 min

      Neabejotinai Tu esi teisus, vadindamas mane senamadišku dekartiško sukirpimo racionalistu šiame racionalizmo krizės apimtame pasaulyje. Žinoma, dabar, kai filosofas pripažįstamas kaip tiesiogiai sau ir nuo savęs nebepriklausantis kultūrinės–istorinės aplinkos reiškėjas, kuris ne pats kalbąs, bet kalba kaip tokia per jį kalbanti bei formuojanti jo mintis (R. Bartas), manieji postringavimai apie kūrybinį sąmoningumą atrodo daugiau negu naivūs.

      Iš tiesų tiek poezija, tiek filosofija atsisakė tos idiotiškos, šiuolaikiniu žvilgsniu žiūrint, Absoliuto, Amžinybės ieškotojų ir puoselėtojų aureolės. Mūsų laikais šis rūpestis neteko prasmės. Buvo nuspręsta, kad nei anapus žmogaus, nei pačiame žmoguje nėra nieko nekintamo, nieko, kas būtų neabejotina ir visuotinai pripažinta kaip tikra. Žmogus pats susikuria pastovumo iliuzijas ir pats lengvai gali jas sugriauti. Tai tiesiog žaidimas reikšmėmis, žaidimas kalba. Poezija ir filosofija virto kalbinių žaidimų variantais.

      Žinoma, labai supaprastintai kalbu apie dabartine mūsų postmodernistinės epochos situaciją, bet dabar man svarbiausia išryškinti tendencijas.

      O štai Lietuvoje tos tendencijos yra šiek tiek kitokios. Gal kiek sąlygiškai, bet šiuolaikinėje Vakarų filosofijoje galima pastebėti heraklitiškos tradicijos tąsą: prioritetas teikiamas ne Būčiai, o Nebūčiai, ne substancijai („daiktui–savyje“), o reiškiniui (fenomenui), ne pastovumui, o kintamumui.

      Dabartinė lietuvių filosofija labiau laikosi parmenidiškos–aristoteliškos tradicijos. Išdidusis filotopas A. Šliogeris, bandantis atgaivinti seniai Vakaruose numarintą metafiziką („...tik leiskime jiems būti, leiskime daiktams būti...“); T. Sodeika, negalintis susitaikyti su tuo, kad filosofija virto kalbiniais žaidimais, ir racionalaus universalumo pagrindo ieškantis „anapus pasakojimo“; T. Raudeliūnas, be jokio susižavėjimo, su žymia skepsio gaidele kalbąs apie kritišką filosofijos padėtį postmodernistinėje epochoje; pagaliau Vakaruose iškilęs, bet lietuviškos dvasios nepraradęs A. Greimas, kūręs netobulų tobulos būties blyksnių estetiką.

      Mūsiškiai filosofai neatsiriboja nuo tų tendencijų, kurios vyksta Vakaruose. Jie atvirai ir, atrodo, visai blaiviai vertina dabartinę krizinę kultūros situaciją. Tačiau jie nenori taikstytis su visuotiniu, filosofiją apėmusiu skepticizmu, jie atsisako paklusti absoliutaus sąlygiškumo prievartai. Ir vakariečiai, ir lietuviai filosofai remiasi tam tikromis apriorinėmis mąstymo prielaidomis, be kurių filosofija neįmanoma. Tačiau skirtumas tas, kad šiuolaikinėje Vakarų filosofijoje tos prielaidos yra sąlygiškos, t. y. mūsų susitarimo dalykas, o lietuvių filosofija visgi mėgina atrasti kažkokį universalų, absoliutų pagrindą.

      „Žinoma, mūsų padėtis yra tragikomiška“, – viename pokalbyje prisipažino filosofas A. Sverdiolas. „Viena vertus, todėl, kad mes gyvename provincijoje. O kita vertus, dėlto, kad esame tradicionalistai. Provincialas tradicionalistas iš tiesų atrodo tragikomiškai. Nors, tiesą sakant, jei nuosekliai laikytumėmės postmodernistinės logikos, tai tradicijos ir novatoriškumo priešprieša čia yra beprasmė. O iš tiesų tai bet kokį skepticizmą įmanoma įveikti ne sugrįžtant prie tų pagrindų, kurie „pagraužti“ skepsio, bet mėginant jį įveikti iš vidaus, jo paties priemonėmis.“

      Nenorėdamas pernelyg tiesmukai reikšti savo nuostatų, tik pasakysiu, kad aš gerbiu žmones, kurie net beviltiškiausioje situacijoje nepuola į rezignaciją. Ir teatrodo tas lietuvių filosofų donkichotiškas idealizmas tragikomiškas, mažai vaisingas, bet man jis – gražus.

      Poezija, atsisakanti būti vien jausmų išraiška. Filosofija, nenorinti atlikinėti sąlygiškų, dalinių, subjektyvių tiesų reiškėjos vaidmens. Štai tokios jos stovi viena šalia kitos ir nebyliai palaiko viena kitą.


      20 h 00 min

      Klausi manęs, ką man reiškia mąstymas.
      Leisk, aš perfrazuosiu tūkstantį kartų cituojamą ir perfrazuojamą R. Dekarto mintį:
      Mąstau, vadinasi, kuriu.

      Dekartui mąstymas teikė tikrumo jo paties egzistencijai. Tuo tarpu man mąstymas teikia egzistencijos intensyvumo pojūtį. Kūryba man svarbesnė už egzistenciją. Žinoma, ji neįmanoma be egzistencijos. Bet kūrimas – tarsi aukštesnė pakopa: egzistencijos savimonė.

      Tu kuri rašydamas eilėraščius. Aš kuriu mąstydamas. Čia juk svarbu pats procesas, ne rezultatas (kaip A. Marčėnas sako: „Parašęs eilėraštį, poetas miršta“).

      Slegia mane valandos, mėnesiai, metai, dvelkiantys bevaisiu šalčiu. Ilgą laiką man atrodė, jog siela – pilnuma. Bet juk ji, kaip ir įsčios – tuštuma. Todėl (ir gal tik todėl) ji ir gali tapti nėščia (prisimeni Sokratą?). Bet mane visąlaik persekioja tuštumos baimė. Nuolatinės, kasdienės mano pastangos kaip tik ir yra užpildyti tą tuštumą, žiojėjančią manyje. Nuo šito tuštumos siaubo negelbėja niekas, net meilė: galbūt rečiau, bet jis vis tiek persekioja. O svarbiausia, negelbėja ir mąstymo patirtis. Kad ir kiek būčiau mąstęs anksčiau, kad ir kokias svaiginančias idėjas atradęs – tai nebepadeda, tai nebegyva, kažkur ištirpę toje juodoje skylėje. Tik kol mintis auga junti pilnumą, intensyvumą, bet vos judėjimas sustoja, vos mintis sustingsta (tebūnie ne visam laikui) – ir pilnatis ima dilti. Taip ir gyvenu su ta savo tuštuma, su tuo „metafiziniu siaubu“, kaip pasakytų L. Kolakovskis. Vienintelis išsigelbėjimas, galbūt ir iliuzinis – nuolatinė minties kūryba.

      Kūrybai nereikia Antrojo (Kito). Pats save apvaisini ir išnešioji savąjį vaisių:

      „Но каждый восполниться должен сам, доростая как месяц ущербный до полнолиция“
             (Р. М. Рилке)

      Žinoma, totali vienatvė – nei egzistencinė, nei kūrybinė – neįmanoma. Taip; esi apvaisinamas ir kitų. Prisišauki grūdų lietų: vieni sudygsta, kiti žūva. Tačiau kai yra daugybė kitų, tai iš esmės nėra nė Vieno, nėra Kito. O jeigu ir esi priklausomas, tai ne nuo Kito, bet nuo Ano, to, kuris yra anapus Aš ir Kitas priešpriešos. Priklausydamas nuo Ano (Anam) gali išlikti laisvas.

      Nida – Vilnius

      Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.