ATMINTINAS RUDUO IŠ VADOVĖLIO

Neistorinės upės nuplauna istorinius veidus.
Ir nėra išeities, atkirsti išėjimai iš rūmų.
Kas pagimdė tave, tas tave ir užmuš, ir palaidos,
Išprotėjęs nuo tavo karų ir nuo tavo gerumo.

Kaip mergaičių drabužiai istorinės vėliavos plyšta –
Šitaip barbarai užėmė Vilnių, Veneciją, Romą,
Aukso menėse kuičiasi dvokiančios požemių vištos,
Kaip be mūšio paėmusi miestą vandalų kariuomenė.

Aš laimingas – man liko lazda, akiniai ir terba;
Savo pranašą kaimas prieš valandą žemėm užbėrė.
Dieve, ką jie padarė su mano gimtąja kalba!
Dieve, ką jie padarė su mano gimtąja imperija.

Septyniolika moterų brenda nedrąsiai iš jūros,
Jos norėtų suspėti sugrįžti tenai ligi temstant,
Betgi rytą įsakymą kala kareivis prie Katedros durų,
Kad visi pasiruoštų – rytoj prasidės renesansas!


Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



 

PASLAPTIES IŠAIŠKĖJIMAS

Margarita ateina šukuotis
Ant ežero kranto.
Sidabrinis smeigtukas
Į ežero vandenį krenta.
O po tūkstančio metų
Čia viskas turėtų kartotis,
Bet pravirksta sesuo Margarita –
Smeigtuko neranda.
Ir tik ežeras neša į krantą
Geltonas skiautes pergamento...

Kiemsargis uždegęs sniegą
Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus
Paukščiai parskrenda į miestą
Išsigąsta susigėsta
Ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus
Miestas purvinas ir senas
Gipsas marmuras fontanai
Nežinau kodėl čia esam nežinau už ką geriu
Taip prasigeria jaunystė
Rožė ima ir pražysta
Ir iš knygų paaiškėja kad tėvynės neturiu
Kas užpildys šitą spragą
Paryčiais kai miestas dega
Kas be nuodėmės atėjo nukapokit jam rankas
Foliantai jau suiro
Iš dangaus monetos byra
Išsipildymas atėjo dega miestas Na ir kas


Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



 

KALĖDINIS

/.../ Ir jau nieko nebus
Išgalvota daugiau:
Ėjo angelas, vilkdamas sparną,
Kitu pasiplasnodamas.
Devyniais sopuliais
Ir šiltais pelenais atsikosėdamas –
Buvo vaizdas,
Vertas Mykolo Angelo žvilgsnio,
O vaikas
Vedė tėvą, kuris griuvinėjo ir klupo,
Ir kepurė jam krito ir krito į sniegą.
________________
Vėjui keičiantis, dvokė alum.


Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



 

TRYS GRAŽIAUSI MANO EILĖRAŠČIAI

I

Nors visos tokios naktys tik nutylimos,
Ir tai nebūtinai apie mane,
Bet aš girdžiu, kaip guli nerūdydamas
Sidabro žiedas šulinio dugne.

Kadaise ten sušukęs tavo vardą,
Sulaukdavau vienuolikos aidų,
Šiandien vanduo skaidrėja nuo sidabro,
O nuo tylos – gūdu...

 
II

Tu, susivėlus kaip Magdalena,
Norėjai miego ir tingėjai keltis,
Ir nejutai, kaip tyliai lyg diena
Prie tavo lovos prisišliejo valtis,

O aš nuo šito vaizdo apstulbau,
Lyg būčiau miestą dykumoj pamatęs –
Miegojai tu, o aš susapnavau,
Kad plaukė valtis ir girgždėjo medis.

 
III

Sėdėjom taip tyliai, kad pilkas
Liūdinčio vakaro paukštis,
Mūsų nepastebėjęs,
Priėjo arti arti...

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.